Raúl Zibechi. Mokinių kontroliuojamos mokyklos kuria naują Čilės ateitį
švietimas

ciles studentai 0     Čilės moksleiviai ir studentai nebepasitiki komercine bei elitistine švietimo sistema, nes ji palaiko ir gilina dabartinę socialinę nelygybę. Tačiau jie ne tik kelia klausimus. Jie bando praktiškai sukurti tokią švietimo sistemą, apie kokią ištisus metus svajojo ir dėl kurios kovojo.

     „Jei darbininkai gali patys valdyti savo gamyklą, tai mes irgi galime valdyti savo mokyklą“, – sako akinančiai besišypsantis septyniolikmetis Cristobalas. Jis yra Luiso Corveros aukštesniosios mokyklos A-90, įsikūrusios San Miguelio rajone, mokinys. Ši mokykla yra viena iš 200 okupuotų miesto mokyklų. Rugsėjo 26 dieną jie nutarė pasekti Argentinos „Ceramicas Zanon“ gamyklos darbininkų, prieš dešimt metų perėmusių gamyklą ir iki šiol ją valdančių, pavyzdžiu.

     Cristobalas aiškina: „Padėtis komplikavosi, nes ilgalaikė mokyklos okupacija labai alina. Mums tapo aišku, kad nepakanka vien kritikuoti mūsų švietimo sistemą. Turėjome nuveikti kažką daugiau, tačiau nežinojome ko griebtis, kol neišgirdome apie „Zanon“ darbininkų paskaitą Čilės universitete. Nuėjome jų paklausyti, o sugrįžę ėmėme valdyti savo mokyklą patys.“

     Perėmus mokyklą, dauguma mokinių, entuziastingai palaikomų savo tėvų, grįžo į ją mokytis. „Pamačiusi, kad mano vaikai patys keliasi iš lovos ir entuziastingai keliauja į mokyklą, supratau, kad jie daro kažką svarbaus, kas prisidės prie kitokio švietimo“, – skaisčios lapkričio saulės nušviestoje krepšinio aikštelėje pasakojo kelių mokinių motina.

     Prie mokyklą užėmusių mokinių prisijungė ir kai kurie mokytojai. Tęsti darbą atsisakę mokytojai prisidengė profsąjungų rezoliucija, draudžiančia dirbti be mokyklos administracijos. „Profsąjungos neveikia be boso“, – ironiškai pastebi Cristobalas ir tuojau pat pratrūksta juoku.

     Jau per pirmuosius kelis mėnesius moksleiviai išmoko daugiau, nei per ištisus mokslo metų metus įprastose klasėse. Jie imasi iniciatyvos, patys siūlo temas, nevėluoja į pamokas ir mėgaujasi tuo, kad nebereikia dėvėti valstybinių mokyklų moksleiviams privalomų uniformų, kurias jie vadindavo „pingvinų kostiumais“.

     Mokyklose kilusi įtampa turėjo didelį poveikį Čilės visuomenei, ji aiškiai atsispindėjo visuomenės apklausose. Laikraščiui „La nacion“ pateikus klausimą „Kas geriausio įvyko 2011 metais?“, 63% apklaustųjų pasirinko masinius studentų protestus ir tik 17% balsavo už Čilės universiteto futbolo komandą, kuri lapkričio pabaigoje laimėjo Pietų Amerikos taurę. Tik 3% apklaustųjų pasirinko rašytojo Nicanoro Parros apdovanojimą Servanteso prizu – svarbiausiu literatūriniu apdovanojimu ispaniškai kalbančiose šalyse.

     Iškiliausi intelektualai pritarė „Le monde diplomatique“ redaktoriui Victorui Hugo de la Fuentei, kuris rašė: „Per penkerius masinių protestų mėnesius Čilės studentai pakeitė šalies veidą“. „Istorikų manifesto“ autoriai žengia dar toliau tvirtindami: „Mes esame revoliucinis judėjimas, atkuriantis pilietinės visuomenės politiką ir sujungiantis 1973 m. karinio perversmo sutraukytus istorinius saitus“.

     ciles studentai 2

     Judanti visuomenė
    

     Tokių protestų Čilė nematė nuo 1980 m., kada šalį buvo užlieję masiniai protestai prieš A. Pinocheto diktatūrą. 2011-ieji prasidėjo galingu pasipriešinimu Čilės pietuose, Punto Arenaso mieste, nukreiptu prieš didėjančias dujų kainas. Judėjimas buvo toks stiprus, kad vyriausybė buvo priversta derėtis su Magallaneso piliečių asamblėja ir netrukus atstatė dujų kainas į buvusį lygį.

     Tada į protestus įsiliejo daugiau nei 300 000 Santjago gyventojų, protestavusių prieš „HidroAysen“ projektą (remiamą tiek valdžios, tiek opozicijos), pagal kurį Patagonijoje būtų pastatytos penkios milžiniškos užtvankos. Dar niekada aplinkos apsaugos akcija nebuvo sutelkusi tiek daug žmonių. Tai liudijo svarbių pokyčių pradžią.

     Netrukus sujudo nukentėjusieji nuo 2010 m. žemės drebėjimo. Dauguma jų vis dar buvo benamiai, itin sunkiomis sąlygomis sutinkantys jau antrą žiemą. Jie skundėsi, kad valdžia suremontavo greitkelius, kad būtų galima gabenti prekes, tačiau nelietė apgriautų vargšų ir paprastų dirbančiųjų namų.

     Balandžio pabaigoje pradėjo organizuotis studentai. Birželio 30 d. Santjago Alamedos gatve pražygiavo 200 000 studentų. Vėliau buvo surengtos dešimtys maršų. Istorikas Mario Garcesas sakė: „Jaunus žmones uždegė šventiška atmosfera. Nebuvo nei politinių partijų, nei dviejų vienodų plakatų. Dar daugiau, nė viena eisena nesibaigė prie valdžios pastatų – kongreso ir prezidento rūmų, kaip būtų buvę įprasta profsąjungų ar politinių partijų eisenoms.“

     Po kelių savaičių studentai okupavo „Chilevision“ televizijos centrą, taip protestuodami prieš netinkamą jų veiksmų pristatymą. Jie taip pat okupavo politinių partijų būstines – tiek ultradešiniųjų UDI, tiek opozicinės socialistų partijos.

     Didžiausias lūžis įvyko rugpjūčio 4 dieną. Po kietų policijos represijų buvo sulaikyti 874 studentai. Visoje šalyje į tai buvo sureaguota masinėmis gaivališkomis demonstracijomis cacerolazos (daužant puodus ir keptuves) visuose didžiausiuose miestuose. Kaip ir Pinocheto laikais pradėtas nacionalinis streikas. Rugsėjo pabaigoje prezidento Sebastiano Pineros populiarumas nukrito iki 22%.

     Tačiau tikroji judėjimo jėga pasireiškė rugpjūčio 4 dieną barrios (priemiesčių kvartaluose). Kovingosios pedagogikos kolektyvo „Diatriba“ narė Camila Silva, gyvenanti žemesnės klasės gyventojų kvartale, vadinamame La Florida, prisimena: „Kai aš su draugu nuėjau į pirmą susitikimą, ten jau buvo apie 100 žmonių. Po akimirkos grupė žmonių iš kultūros centro atsigabeno gitaras ir stiprintuvus, iš kažkur atvyko futbolo sirgaliai su „Colo colo“ plakatais. Taip pat buvo grupės su Mapuche vėliavomis, kurias galima pamatyti tik po svarbių futbolo pergalių.“

     Camila pabrėžia minios užsidegimą ir gaivališką kaimynų bendruomeniškumą. „Tokia organizacija veikia kaip bendruomenė. Žmonės skanduoja „Ir jis bus nuverstas!“, lygiai kaip ir ankstesnių protestų prieš Pinochetą metu. Vyko šokiai iki 2-3 valandos nakties, visose barrio sankryžose būriavosi žmonės, ir taip buvo visame Santjage.“

     „Kairieji manė, kad represijos sunaikino tokius socialinius ryšius. Tam tikru metu socialiniai ryšiai tampa nematomi, tačiau kai tik atsitinka kas nors svarbaus, jie iškyla į paviršių, nes žmonės juos vis dar atsimena. Žmonės vėl pradeda padėti vieni kitiems. Tas pats vyko po žemės drebėjimo“, – priduria Cristianas Olivaresas, dar vienas „Diatriba“ kolektyvo narys.

     Miesto pakraščiuose vyrai ir moterys, nedalyvavę jokiuose protestuose nuo pat demokratijos „sugrįžimo“ 1989 metais, vėl pasipylė į gatves. Jie tai darė nepasiturintiems būdingais būdais: dainuodami, šokdami, dalindamiesi maistu bei gėrimais ir paversdami protestą linksmybėmis. Tiesą sakant, tai buvo masinis protestas prieš socialinę nelygybę šalyje, kurioje, Jungtinių Tautų duomenimis, ši nelygybė yra viena didžiausių visame pasaulyje.

     ciles studentai 1

     Nelygios galimybės lavintis
    

     Nuo pat neoliberalių Pinocheto režimo reformų švietimas Čilėje tapo komerciniu produktu. Studentų ir jų šeimų įnašai sudaro 75% švietimo sistemos finansų ir tik 25% lėšų skiria valstybė. 70% universitetų studentų ima paskolas ir tampa bankų skolininkais.

     Švietimo sistema labai smarkiai segmentuota. Viena švietimo sistemos dalis skirta turtingiesiems, kita – viduriniajai klasei, trečia – skurdžiams. Aukštesniųjų mokyklų lygyje 7% jaunuolių lanko privačias mokyklas, kur mokslas kainuoja 300–500 JAV dolerių per mėnesį. Vidurinioji klasė (apie 50% visų studentų) lanko pusiau privatizuotas ar valstybės remiamas mokyklas, valdomas per čekių sistemą. Jie moka apie 40 dolerių per mėnesį, o likusią sumą padengia valstybė. Vargingiausi mokiniai lanko „municipalines mokyklas“, kurių aprūpinimas itin skurdus.

     Pusiau privačių mokyklų sektorių valdo smulkių verslininkų grupė, klestinti iš valstybės apmokamų čekių. Į vieną klasę sukemšami 45 mokiniai, nors jų negali būti daugiau kaip 35. 40% iš tų, kurie patenka į municipalines ar pusiau privačias mokyklas, negali suvokti skaitomo teksto. 70% baigusių šias mokyklas per egzaminus nesurenka pakankamai balų, kad galėtų įstoti į universitetą.

     Universitetų lygyje socialinė nelygybė pasireiškia įsiskolinimais, nes Čilėje nėra nemokamo, visiems prieinamo universitetinio išsilavinimo. Karinės diktatūros metu (1973–1980 m.) įvykdyta švietimo sistemos dereguliacija padidino privačių universitetų skaičių. Dabar veikia 60 privačių aukštųjų mokyklų, kuriose kaina už studijas svyruoja nuo 150 JAV dolerių (už socialinius mokslus) iki 1200 JAV dolerių per mėnesį (už inžinerijos ar medicinos studijas). Norėdami lavintis, studentai privalo imti bankų paskolas ir jiems prasiskolinti.

     Susidūrę su tokia situacija, studentai siūlo nacionalizuoti gamtinius šalies resursus ir panaudoti juos visuomenės švietimo išlaidoms padengti. Jų manymu, švietimui būtų galima panaudoti dalį Pinochetas neprivatizuotos valstybinės vario gavybos kompanijos „Codelco“ pajamų, kurios šiandien pagal įstatymą skiriamos karinių pajėgų finansavimui. Nenuostabu, kad studentų judėjimą stipriai palaiko vidurinioji klasė.

     Mokinių kontroliuojamos mokyklos
    

     Už pusvalandžio kelio nuo Santjago esantis San Miguelio rajonas atspindi įvairius viduriniosios klasės lygius. Vieni žmonės gyvena dangoraižiuose, esančiuose šalia plačių gatvių, kiti – laikinuose ankštuose namukuose. Siekiant paversti jį viduriniosios klasės rajonu buvo nugriauti skurdūs kvartalai, tokie kaip La Victoria. Nepaisant to, rajonas ir toliau kenčia nuo socialinių kontrastų.

     Aukštesnioji mokykla A-90 mokslo metus pradėjo su 179 mokiniais, nors prieš dešimtmetį čia mokėsi 4000 moksleivių. Didelė jų dalis perėjo į valstybės remiamas mokyklas, kurios siūlo geresnį išsilavinimą, nors jų reitingai tvirtina ką kita. Rajono meras socialistas Julio Palestro yra vienas tų, kurie rėmė švietimo sistemos privatizavimą. 2009 metais jis uždarė paskutinę visuomeninę mokyklą, kurią tuo metu lankė 2000 mokinių.

     Gimnazijos asamblėjoje jauni žmonės aiškino, kad jų mokykla „akademinės rizikos“ reitinguose vertinama skaičiumi 14. Paklausus, ką tai reiškia, jie juokiasi: „Tai reiškia, kad mes greičiausiai tapsime nusikaltėliais“. Daugelio jų tėvai dirba už šiek tiek aukštesnį nei minimumas atlyginimą (180 000 pesų arba apie 350 JAV dolerių per mėnesį).

     Galbūt tai paaiškina, kodėl ankstesnė mokyklos vadovybė tiesiog apsėsta drausmės palaikymo manijos. „Tai buvo panašu į kalėjimą“, – prisimena trečios gimnazijos klasės mokinys Yergo. Camilo džiaugiasi, kad dabar jiems nebereikia dėvėti uniformų. „Tai buvo lyg karinė doktrina, visi su savo ženkleliais, mažais kaklaraiščiais, tvarkingai sukištais marškiniais. Nedaryk to, nedaryk ano. O šiandien (kai patys mokiniai valdo mokyklą), kiekvienas gali būti savimi. Galima laisvai išreikšti save, juk čia ateiname lavintis, o ne militarizuotis.“

     „Asamblėja yra valdymo centras, – aiškina Cristobalas. – Joje dalyvauja visi mokiniai, o kartais įsileidžiame ir mokytojus. Mes pasikeisdami saugome mokyklą, savanoriai ruošia maistą. Mokytojai moko, bet kartu ir mokosi iš mokinių. Pradžioje pamokos buvo skiriamos atskiriems fragmentams, bet vėliau supratome, kad žinių išskaidymas nėra geras būdas mokytis. Šiandien visi mes susirenkame vienai temai. Kai kurie mokiniai patys moko kitus ir taip švietimas tampa bendradarbiavimu. Tai keičia mūsų santykius su mokykla.“

     Kaip gamyklą perėmę darbininkai pakeitė darbo organizavimą, mokyklas perėmę mokiniai pakeitė „mokymo programos ribas“. „Mokiniams reikia žinoti savo teises“, – sako Cristobalas, – todėl pas mus vyksta pamokos apie konstituciją. Pavyzdžiui, filosofija padeda nagrinėti masinius protestus ir tai, kas vyksta pasaulyje. Matome, kad mokiniams sekasi geriau, jei jiems tai yra įdomu.“

     Filosofijos mokytojas Juanas Francisco pritaria: „Visos mokinių diskusijos galų gale padeda jiems suprasti galios struktūrą Čilėje. Būtent todėl jie per pamokas nagrinėja konstituciją. Dažnai vyksta praktiniai užsiėmimai, skatinantys aktyvų dalyvavimą. Į mokymo planus įtrauktos ir savaitinės asamblėjos.“

     Santykiai tarp mokytojų ir mokinių pasikeitė. Ištirpus hierarchijoms, santykiai tapo artimesni ir draugiškesni. Klasėse visi susėda ratu. Mokytojas yra tas, kuris padeda, o ne baudžia ar skatina. Biologijos, chemijos ir fizikos mokytoja Eliana Lemus, kuri yra ir mokyklos direktorė, tvirtina, kad mokykloje drausmė yra žymiai geresnė nei anksčiau. Ji mano, kad taip įvyko dėl to, jog čia niekas neprimetinėja, nuoširdžiai nori būti kartu ir dalintis patirtimi.

     Bene ryškiausia studentų judėjimo pasekmė yra jo poveikis rajonui, kuriame išsiplėtė socialinės organizacijos. Visuomeninėje mokykloje A-90 tėvų asociacija stipriai palaiko mokinių perimtą mokyklos kontrolę. San Miguelio cacerolazos padėjo susikurti teritorinėms asamblėjoms, kuriose kaimynai aptaria rajono problemas ir kitus svarbius klausimus, tokius kaip švietimas. Panašios grupės, kuriose dalyvauja iki 200 kaimynų, veikia ir kituose Santjago rajonuose.

     Tačiau ne viskas taip tobula, kaip atrodo. Keli mokytojai skundėsi, kad jiems grasino ir net sumušė jų kolegos, nesutinkantys su mokyklos perėmimu. Socialistas meras, aršus judėjimo priešininkas, pats sumušė Cristobalą Spinozą – A-90 mokyklos atstovą spaudai.

     ciles studentai 3 a90

     Kokia ateitis tų, kurie neturi ateities?
    

     2011 metų studentų judėjimas yra trečias toks judėjimas Čilėje per pastarąjį dešimtmetį. 2000 m. studentai pasipylė į gatves reikalaudami nemokamų transporto paslaugų. 2006 m. vėl vyko didelės demonstracijos, buvo okupuojamos mokyklos. Tai privertė atsistatydinti švietimo ministrą ir dalinai pakeisti švietimo įstatymą.

     2006 m. „pingvinų revoliucija“, gavusi tokį vardą dėl mokyklinėmis uniformomis protestuojančių moksleivių, buvo pirmas sėkmingas demokratiškas judėjimas. Jis buvo masiškas ir inovatyvus. Sprendimai buvo priiminėjami asamblėjose, tiesiogiai dalyvaujant visiems ir be hierarchijos. Tačiau Mario Garcesas pastebėjo ir trūkumų: „2006 m. aukštesniųjų mokyklų judėjimas buvo susiurbtas, ar supančiotas La Moneda (nacionalinės vyriausybės) salėse ir ištekėjo pro institucinius plyšius“. Prezidentas Michelle Bacheletas sukūrė ekspertų komisiją, kurioje nebuvo studentų ir mokinių. Jie pateikė naują įstatymą, tačiau nesugebėjo iš švietimo sistemos pašalinti pelno siekio.

     Tačiau dabar judėjimas neapsiriboja vien studentais ir vien švietimo sistema. Čilės valdžia pergyvena legitimumo krizę, kurią sukėlė iš diktatūros paveldėtos politinės sistemos nesugebėjimas patenkinti socialinius poreikius. „Istorikų manifeste“ sakoma, kad visuomenė vėl abejoja iš viršaus į apačią nukreipta valdžia ir mėgina „tiesioginės bei decentralizuotos demokratijos formas“.

     „Ši gatvių politika atskleidžia galią, kuri abejoja dabartinės demokratijos kryptimis, nutolstančiomis nuo socialinių judėjimų“, – tvirtina M. Garcesas. Žmonės ne tik išeina į gatves, jie pasitelkia ir kitokią politiką, kuri leidžia pasiekdami skurdžiausius žmones tokiais būdais, kurių niekas nenaudojo 2006 metais.

     Galų gale, nauja taktika formuoja naujus žmones. A-90 anglų kalbos mokytoja Marcela Moya pastebi, kad mokiniai ėmė kalbėti daug sklandžiau ir daugiau dėmesio skirti savidisciplinai. Tai yra asmeninė evoliucija, kuri remiasi ne individu, o kolektyvu. Gali būti, kad pokyčiai yra gerokai gilesni, nei mes matome paviršiuje. Šis judėjimas padėjo atsirasti žmonėms, kurie bus 100% pasišventę ateities visuomenei, nes jie patys sukūrė galimybes tokiai ateičiai.

     Iš http://upsidedownworld.org vertė RB

     2012 02 14

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti