Michail Bakunin. Visapusiškas išsilavinimas (1)
švietimas

bakunin     Šiandien išnagrinėsime klausimą: ar gali išsivaduoti tos darbo masės, kurios yra išsilavinusios mažiau nei buržuazija, t.y. socialinė klasė, dėl savo kilmės besinaudojanti geresnio auklėjimo ir išsilavinimo privilegija? Iškelti šį klausimą, vadinasi, jį išspręsti.


      Akivaizdu, kad iš dviejų asmenų, gamtos apdovanotų vienodais protiniais gabumais, gabesnis ir stipresnis už kitą pasirodys tas, kuris dėl įgytų mokslo žinių daugiau žino, kurio protinis akiratis platesnis ir kuris, geriau supratęs gamtos ir socialinių faktų ryšį, lengviau ir geriau suvoks aplinkos, kurioje gyvena, pobūdį.

     Suprantama, kad tas, kuris daugiau žino, dominuos to, kuris žino mažiau, atžvilgiu. Jeigu tarp klasių egzistuotų tik auklėjimo bei švietimo skirtumai, tai vien šių skirtumų visiškai pakaktų, kad per palyginti trumpą laikotarpį atsigamintų visi kiti skirtumai ir žmonija grįžtų į dabartinę būklę, t.y. ji vėl būtų padalinta į nedidelę saujelę ponų ir jai dirbančių vergų daugumą. Vadinasi, tampa aišku, kodėl buržuaziniai socialistai reikalauja liaudžiai tik kiek daugiau švietimo, truputį daugiau nei liaudis dabar gauna, ir kodėl mes, socialistai demokratai, priešingai, reikalaujame jai visapusiško išsilavinimo, kad negalėtų egzistuoti jokia klasė, stovinti aukščiau darbininkų, galinti įgyti daugiau žinių ir dėl to valdyti darbininkus bei juos išnaudoti.

     Buržuaziniai socialistai trokšta išsaugoti klases, nes, jų nuomone, kiekviena klasė turi turėti savo ypatingą funkciją. Viena, pvz., turi atstovauti mokslą, kita – rankų darbą. Mes gi norime visiškai panaikinti klases, suvienyti visuomenę, užtikrinti visų žmonių ekonominę ir socialinę lygybę. Išsaugodami klases, jie norėtų tik sumažinti, sušvelninti ir užglaistyti nelygybę – šį istorinį šiuolaikinės visuomenės pamatą, mes gi norime ją panaikinti.

     Iš to darosi aišku, kad tarp buržuazinių socialistų ir mūsų negali būti nei susitarimų, nei susitaikymo, nei jokių sąjungų. Tačiau prieš mus pasitelkiamas argumentas, kurį visų atspalvių doktrinieriai laiko neatremiamu. Mums sako – neįmanoma, kad visa žmonija pasišvęstų mokslui, nes tada ji mirtų iš bado. Vadinasi, būtina, kad tuo metu, kai vieni užsiima mokslu, kiti dirbtų, gamintų produktus, kurie reikalingi pirmiausia jiems patiems, o paskui ir žmonėms, pašventusiems save protiniam darbui, nes pastarieji dirba ne vien sau: jų moksliniai atradimai, pritaikyti pramonėje, žemdirbystėje, politiniame ir ekonominiame gyvenime, ne tik praturtina žmonijos protus, bet ir lengvina visos žmonijos buitį.

     Argi jų mokslo atradimai ir meno kūriniai nekilnina visų žmonių gyvenimo? Nė kiek. Mes priekaištaujame mokslui ir menui labiausiai dėl to, kad jie platina savo geradarystes tik mažai visuomenės daliai, aplenkia daugumą ir, vadinasi, kenkia jai. Lygindami pažangą moksle ir menuose, galime pasakyti tą patį, kas jau ne kartą buvo pastebėta lyginant pramonės ir prekybos pažangą labiausiai civilizuotose šiuolaikinio pasaulio šalyse. Visą pramonės ir prekybos turtą ima valdyti vis mažesnis savininkų skaičius, o žemiausi viduriniosios klasės sluoksniai, vadinamoji smulkioji buržuazija, yra išmetami už borto ir patenka į proletariato gretas. Taip turto koncentracija yra tiesiogiai susijusi su didėjančiu dirbančiųjų skurdu.

     Iš to seka, kad praraja, skirianti laimingą ir privilegijuotą mažumą nuo milijonų dirbančiųjų, išlaikančių šią mažumą savo rankų darbu, nuolat gilėja. Kuo laimingesni tampa liaudies darbo išnaudotojai, tuo blogesnė darosi dirbančiųjų padėtis. Pakanka tik palyginti pasakišką Anglijos aristokratijos, finansų, pramonės ir prekybos viršūnių prabangą su vargana tos pačios šalies darbininkų padėtimi. Verta perskaityti naivų ir tuo pačiu siaubingą protingo ir doro Londono sidabrakalio Walterio Dugano, kuris, gelbėdamasis nuo pažeminimo, skurdo ir bado kančių, nusinuodijo kartu su žmona ir šešiais vaikais, istoriją – ir teks pripažinti, kad vadinamoji civilizacija liaudžiai yra ne kas kita, kaip vergovės ir skurdo šaltinis.

     Tą patį galima pasakyti ir apie šiuolaikinę pažangą mokslo ir meno srityse. Ši pažanga didžiulė – tai tiesa. Bet kuo labiau ji spartėja, tuo labiau gilina prarają, skiriančią liaudies intelektinį lygį nuo privilegijuotų klasių intelekto, ir tuo dažniau tampa dvasinės bei materialinės vergijos, liaudies skurdo ir intelektinio atsilikimo priežastimi. Liaudies intelektas šiandien yra kur kas mažiau sugadintas būtinybės ginti neteisingus interesus, ir, vadinasi, jis turi daugiau galios nei buržuazijos intelektas; bet pastarasis ginkluotas mokslu, o šis ginklas – siaubingas.

     Labai dažnai atsitinka, kad itin protingas darbininkas yra priverstas nutilti prieš kvailą mokslininką, kuris nugali jį ne protu, kurio neturi, o išsilavinimu, kurio neįgijo darbininkas. Mokslininkas turėjo galimybę išsilavininti, nes tuo metu, kai kvailą būsimą mokslininką mokė ir lavino mokykloje, darbininkai jį rengė, suteikė jam pastogę, maitino jį, aprūpino mokytojais ir knygomis.

     Mes puikiai žinome, kad nevienodas žinias įgyja netgi buržuazijos atstovai. Šioje klasėje irgi vyrauja hierarchija, priklausanti ne nuo individų gabumų, o nuo turto. Smulkiosios buržuazijos vaikų išsilavinimas nedaug lenkia darbininkų vaikų išsilavinimą, tačiau yra beveik niekinis palyginus su tuo išsilavinimu, kuriuo visuomenė dosniai apdovanoja stambiąją buržuaziją. Ir ką gi mes matome? Smulkioji buržuazija, šiuo metu priskiriama viduriniajai klasei dėl jos juokingo garbės troškimo, tačiau visiškai priklausoma nuo stambių kapitalistų, daugeliu atveju atsiduria sunkesnėje ir labiau žeminančioje padėtyje nei proletariatas. Todėl, kalbėdami apie privilegijuotas klases, mes neturime omenyje šios menkos smulkiosios buržuazijos. Jei ji turėtų daugiau proto ir drąsos, nedelstų prisidėti prie mūsų, kad galėtume kartu kovoti su stambiąja buržuazija, slegiančia smulkiuosius buržua ne mažiau nei proletariatą.

     Jei ekonomė visuomenės plėtra žengs ta pačia kryptimi dar dešimt metų, kas, beje, mums atrodo neįmanoma, tada didesnė viduriniosios buržuazijos dalis pateks į dabartinės smulkiosios buržuazijos padėtį, o vėliau pamažu bus praryta proletariato. Taip atsitiks dėl to paties fatališko nuosavybės telkimo keleto savinkų rankose. Galų gale socialinis pasaulis bus neišvengiamai padalintas į nedidelę, bet be galo turtingą bei išsilavinusią viešpataujančią mažumą ir didžiulę nelaimingų, neišsilavinusių bei pavergtų proletarų masę.

     Kiekvieną sąžiningą žmogų, kuriam brangus žmogaus orumas ir teisingumas, t.y. laisvė ir lygybė, sukrečia tas faktas, kad visi moksliniai žmogaus proto išradimai, pritaikyti pramonėje, prekyboje ir visame socialiniame gyvenime, iki šiol tarnavo tik privilegijuotųjų klasių interesams bei amžinų politinės ir socialinės nelygybės globėjų – valstybių galiai. Šie išradimai niekada nebuvo naudingi liaudies masėms.

     Kokia jėga remia privilegijuotąsias klases net ir šiandien, kai jos įžūliai puikuojasi ir mėgaujasi neteisingai įgytomis gėrybėmis? Jų pačių jėga? Ne, jas sergi tik valstybės jėga. Būtent privileguotųjų klasių atstovai užima ne tik aukščiausius, bet netgi viduriniuosius valstybės postus, jie tik nevykdo darbininkų ir kareivių pareigų.

     O iš kur kyla didžiausia valstybės jėga? Iš mokslo? Taip, iš mokslo. Dėl to kaltas vyriausybinis, administracinis ir finansinis mokslas, mokantis kirpti liaudies bandą ir nesukelti pernelyg stipraus protesto; mokantis slopinti protestus, priversti kentėti ir paklusti, kai ši banda ima protestuoti. Mokslas, mokantis apgaudinėti ir skaldyti liaudies mases, išlaikyti jas saugiai tamsias, kad jos niekada negalėtų susivienyti ir, padėdamos vienos kitoms, organizuotis į jėgą, galinčią nuversti valstybę. Tai ir karybos mokslas. tobulinantis ginklus ir kuriantis siaubingus griovimo įrankius, ir išradėjų mokslas, sukūręs garlaivius, geležinkelius ir telegrafą, kurie, panaudoti kariniams tikslams, dešimteriopai padidina gynybinę ir puolamąją valstybių jėgą. Telegrafas, kuris paverčia kiekvieną vyriausybę šimtaranke ar tūkstantaranke pabaisa, suteikia jai galimybe būti visur ir viską galėti.

     Mokslas turtingųjų rankose sukuria siaubingiausią centralizaciją, kokia tik kada nors egzistavo pasaulyje. Argi galima neigti, kad bet koks mokslo progresas visada tarnavo privilegijuotų klasių turtėjimui ir valstybių stiprėjimui, darydamas žalą liaudies masių gerbūviui?

     Bet mums ims prieštarauti ir paklaus, argi darbininkai nesinaudoja pažangos teikiama gerove? Argi mūsų visuomenėje jie nėra kur kas labiau civilizuoti nei buvo prieš šimtą metų? Į šiuos klausimus mes atsakysime žymaus vokiečių socialisto Lassalle’io žodžiais. Norint įvertinti darbo masių progresą politinio ir ekonominio išsivadavimo prasme, negalima lyginti jų šio amžiaus intelektinio lygio su praėjusių amžių lygiu. Reikia atsakyti į klausimą, ar per šį laikotarpį buvo pastebėta tokia pat jų pažanga, kaip ir privilegijuotųjų klasių?

     Jeigu darbo masės padarė tokią pat pažangą, kaip ir privilegijuotosios, badinasi, intelektinis skirtumas tarp tarp jų bus toks pat, kaip ir anksčiau. Jeigu proletariatas padarys didesnę bei spartesnę pažangą nei privilegijuotieji, skirtumas būtinai sumažės. Jeigu, priešingai, tuo metu darbininkų pažanga bus lėtesnė, vadinasi, skirtumas didės: juos skirianti praraja taps platesnė, privilegijuotieji taps galingesni, darbininkai taps labiau priklausomi ir labiau pavergti nei anksčiau.

     Jeigu mes su jumis tuo pat metu pajudėsime iš dviejų skirtingų taškų (jūs būsite šimtu žingsnių mane aplenkęs ir žengsite šešiasdešimties žingsnių per minutę greičiu, o aš – tik trisdešimties), vadinasi, po valandos mus skiriantis atstumas bus ne šimtas, o tūkstantis devyni šimtai žingsnių. Šis pavyzdys gerai parodo buržuazijos ir proletariato pažangos skirtumus.

     Iki šiol buržuazija civilizacijos keliu judėjo greičiau nei proletarai, bet ne dėl įgimtų protinių sugebėjimų, o dėl ekonominės ir politinės visuomenės organizacijos, kuri teikė išsilavinimą ir mokslą vien tik buržuazijai, o proletariatas buvo per prievartą pasmerktas tamsai. Taigi jei proletariatas vis dėlto padarė pažangą, vadinasi, ši pažanga yra ne pačios visuomenės, o prieštaravimo jai nuopelnas.

     Apibendrinant galime pasakyti, kad esant dabartinei visuomenės santvarkai mokslo pažanga tapo santykinio proletariato neišprusimo priežastimi, panašiai kaip pramonės ir prekybos pažanga tapo jo santykinio skurdo priežastimi. Vadinasi, intelektinė ir materialinė pažanga vienodai prisidėjo prie dirbančiųjų pavergimo. Vadinasi, mes turime atmesti buržuazinį mokslą ir kovoti prieš jį lygiai taip pat, kaip mes turime kovoti prieš buržuazijos turtus ir panaikinti socialinę nelygybę. Kovoti ar atmesti reiškia tik viena – reikia sugriauti tą visuomeninę santvarką, kurioje mokslas yra vienos ar kelių klasių nuosavybė. Mes turime padaryti taip, kad jis būtų prieinamas visiems.

     Egalite, 1869 m. liepos 31 d.

     Iš http://aitrus.info vertė Evaldas Balčiūnas

     2012 03 01

     darbininku issilavinimas