A. MacIntyre‘o knyga „Marksizmas ir krikščionybė“ neigia konservatyvius mitus apie marksizmą
švietimas

marksizmas ir krikscionybe     „Demos“ kritinės minties institutas išleido garsaus britų filosofo Alasdairo MacIntyre‘o knygą „Marksizmas ir krikščionybė“ („Demos“, 2012). Alasdairas MacIntyre‘as šiandien yra vienas ryškiausių politikos filosofų ir moralės teoretikų, išgarsėjęs savo knyga „Po dorybės“ („After Virtue“, 1981).

     „Marksizmas ir krikščionybė“ kiek kitu pavidalu buvo pirmą kartą išleista 1953 metais, kai Stalino nusikaltimai dar nebuvo pasaulyje universaliai pasmerkti. Nepaisant to, jau tuomet MacIntyre‘as išgarsėjo kaip vienas griežčiausių stalinistinio pseudomarksizmo kritikų Europoje ir JAV. Nesitaikstydamas su Britanijos komunistų partijos flirtu su Sovietų Sąjungos kompartijos vykdoma politika, MacIntyre‘as kritikavo ne tik Sovietų Sąjungos ir jos satelitinių Europos komunistų partijų palaikomą biurokratinės nomenklatūros valstybinį kapitalizmą, bet ir Vakarų liberalųjį kapitalizmą.

     Pasak A. MacIntyre'o, Sovietų Sąjungos žlugimas tiek Lietuvoje, tiek kitose Rytų Europos šalyse, deja, nepadarė galo sovietinio marksizmo įtakai dviem svarbiais atžvilgiais. Vis dar daug žmonių tiki, kad sovietinio marksizmo diskretitavimas diskredituoja patį marksizmą apskritai ir kad marksizmo ryšys su krikščionybe gali būti tik antagonistinis. Pagrindinė knygos „Marksizmas ir krikščionybė“ tezė yra teiginys, kad abi šios nuostatos yra klaidingos.

     Knyga ypač aktuali šiandienos Lietuvai, kur krikščionybė vis dar suprantama kaip tradicijas ir status quo palaikanti religija, o marksizmas – kaip sovietų imperijos doktrina. Šie samprotavimai leis pažvelgti į krikščionybę ir marksizmą kaip dvi pasaulėžiūras, kurios yra prasmingos tiek, kiek skatina individų ir visuomenės išsilaisvinimą.

     Kilęs iš mažo Škotijos keltiškai kalbančio žvejų kaimo, įšmokęs graikų, lotynų, vokiečių kalbas, MacIntyre‘as, kaip ir daugelis to meto Europos jaunų intelektualų, vienaip ar kitaip susidūrusių su industriniu kapitalizmu, įstojo į vietinę, t.y. Britanijos, komunistų partiją. Aktyviai reikšdamasis akademinėje spaudoje, ypač tuo metu socialistinei minčiai atstovaujančiame „Tarptautinio socializmo” (International Socialism) judėjime, MacIntyre‘as savo karjeros pradžioje išgarsėjo kaip trockistas, tačiau šitoks angažavimasis komunizmui greitai išblėso. Beje, tai įvyko dar iki Nikitos Chruščiovo viešo stalinizmo pasmerkimo bei eurokomunizmą kompromituojančių drastiškų įvykių Vengrijoje 1956 metais.

     1968 metais išleisto antrojo knygos „Marxism and Christianity” leidimo pratarmėje MacIntyre‘as viešai išsižadėjo abiejų ideologijų – ir krikščionybės, ir marksizmo.

     Mano skaitytojams Lietuvoje

     Ištrauka iš A. MacIntyre’o pratarmės lietuviškajam leidimui

     1953-aisiais, pasirodžius pirmajai šios knygos laidai, Lietuva jau buvo iškentusi trylika Sovietų valdžios metų, tačiau jos laukė dar beveik keturi priespaudos dešimtmečiai. Tuo metu lietuviai, kaip ir kitos pavergtos Sovietų imperijos visuomenės, tapo edukacinės sistemos, kurios svarbiausias tikslas – įdiegti sovietinio marksizmo doktriną, aukomis. Labai reikšminga, kad tuo laikotarpiu šios knygos vertimas nebūtų išleistas Lietuvoje ar kurioje kitoje Sovietų imperijos dalyje. Taip yra dėl to, kad joje aptariamas marksizmas yra paties Marxo, o kaip tik Marxo marksizmo pažinimas galėjo pasikasti po tikėjimo Stalino, Chruščiovo ir Brežnevo pseudomarksizmu pamatais. Sykiu šitoje knygoje pateikta krikščionybės interpretacija turi labai mažai bendra su oficialių sovietinio ateizmo apologetų propaguota krikščionybės parodija.

     Gaila, tačiau sovietų valdžios žlugimas Lietuvoje ir kituose Rytų Europos kraštuose nepanaikino sovietinio marksizmo įtakos dviem svarbiais aspektais. Labai daug žmonių vis dar mano, kad sovietinio marksizmo diskreditavimas buvo ir yra marksizmo diskreditavimas, o marksizmo ir krikščionybės santykis yra ir negali būti kitoks, kaip tik besąlygiška priešprieša. Pagrindinė šios knygos tezė ta, jog abudu įsitikinimai klaidingi.

     Savo argumentus pradedu interpretacija, kaip marksizmas vystėsi pirmiausia iš Hegelio, o paskui iš Feuerbacho kritikos. Jei ši interpretacija teisinga – o per daugiau kaip penkiasdešimt metų po to, kai knyga buvo pirmą kartą išleista, neradau priežasties ją atmesti – tuomet marksizmas buvo ir yra pastanga į pasaulietiškus terminus išversti krikščionišką pasipiktinimą socialinių ir ekonominių pasaulio struktūrų neteisingumu, ypač – neteisingomis modernios kapitalistinės visuomenės struktūromis.

     Dėl to, jog Marxo sekėjai nesugebėjo pripažinti, kiek daug perėmę iš krikščionybės, jiems taip pat nepavyko pripažinti, kokiu mastu pačių požiūris į įsipareigojimą marksizmui panašus į religinį atsidavimą, o esminiai marksizmo teorijos principai sureikšminti taip, tarsi būtų religinės dogmos.

     Taigi po baisios sovietinio marksizmo istorijos pats marksizmas turėjo ir turi būti sekuliarizuotas, kad svarbiausios tiesos, sudarančios Marxo kapitalistinės visuomenės kritinę analizę, darsyk atsidurtų ekonominių ir politinių debatų centre. Visi turime pasimokyti iš tokios kritinės analizės, bet labiausiai tie, kurie esame krikščionys, nes tai, kas Marxo mintyje yra teisinga, suteikia išraišką tiek nūdienos tvarkos kritikai, tiek jos transformacijos vilčiai, kuri yra evangelinės žinios šerdis.

     Krikščionys – tiek katalikai, tiek ir protestantai – pirmą kartą susidūrę su marksizmu, nesugebėjo šito suprasti. Dėl šito vargu ar gali būti kaltinami, nes marksizmas pabrėžė savo keistą bekompromisį ateizmą. Dar daugiau: marksizmas demonstravo aklumą svarbiausiems bendrojo gėrio aspektams, taip pat ir būdui, įgalinančiam privatinės nuosavybės institucijas pasitarnauti bendrajam gėriui. Todėl katalikų socialinis mokymas nuo pat Leono XIII vystėsi kaip marksizmo priešininkas greta su G. K. Chestertonu kaip išskirtiniu radikalios kapitalizmo analizės ir kritikos autoriumi.

     Šiandien šių dviejų kritinės minties tradicijų sekėjai neatidėliotinai turi pasimokyti vieni iš kitų. Marksistai, tarp kitko, turi pripažinti, diagnozuoti ir išsigydyti dažną nesugebėjimą suprasti, ko reikalauja teisingumas. Krikščionys, savo ruožtu, turi suprasti Marxo pridėtinės vertės teorijos reikšmę jų tikėjimui.

     Kodėl dabar tai neatidėliotina? Neseniai, kuomet socialiai ir moraliai destruktyvūs nūdienos ekonominės krizės padariniai tapo neginčijami, informuoti geriausių žurnalų komentatoriai sugebėjo pripažinti, kad marksizmą neigiantis požiūris, kuris išsivysčiusiose Vakarų ekonomikose dažniausiai priimamas kaip savaime suprantamas, buvo akivaizdžiai niekuo nepagrįstas. Nepaisant to, jau dabar, kai blogiausia – tolimieji krizės padariniai – dar tik priešakyje, viešuose debatuose postringaujama taip, tarsi Marxas niekada nebūtų rašęs. Drauge marksizmo perversija, kaip Kinijos komunistų partijos ideologija – kiniškasis marksizmas yra multimilijonierių marksizmas – vaidina svarbų vaidmenį maskuojant Marxo reikšmingumą nūdienos sąlygomis. Tad net po penkiasdešimties metų viliuosi, kad šioje knygoje vis dar yra ko pasimokyti ir šiandien.

     Alasdair MacIntyre, 2011 m. kovo 23 d.

     a.lt info
     201203 13

     marksizmas ir krikscionybe pristatymas