Ramunė Motiejūnaitė-Pekkinen. Atgimstantis JAV darbuotojų judėjimas
švietimas

Erik Forman     Rugsėjo 4 d. Vilniuje paskaitą „Klasių kova Amerikoje ir Pasaulio pramonės darbininkų profsąjungos atgimimas“ skaitė Lietuvoje viešintis JAV darbuotojų organizatorius Erikas Formanas. Jo teigimu, kiekviena šalis turi savo aukso amžių, o Amerikoje tokiu amžiumi laikytinas laikotarpis nuo 1945 iki 1969 metų. Žmonės jautėsi gyvenantys gerai, galėjo įsigyti būstus, dauguma turėjo nuolatinius darbus ir 35 proc. amerikiečių buvo organizuoti į profesines sąjungas.

     1970 m. gyvenimas pradėjo keistis, išaušo neoliberalizmo laikai. Prasidėjo deindustrializacija, darbdaviai nutarė, kad jiems profsąjungos nereikalingos, jas pradėta naikinti, dėl inkorporuojamų streiklaužių streikai tapo neefektyvūs. Sparčiai besiplečiančioje paslaugų industrijoje profsąjungos buvo nepageidaujamos, darbuotojams trukdoma organizuotis. Pavyzdžiui, greito maisto restoranuose tik 1,5 proc. darbuotojų yra profsąjungų nariai, turbūt todėl ten tokie maži atlyginimą, už kuriuos beveik neįmanoma išgyventi.

     Dėl mažų algų JAV gyventojai priversti masiškai imti kreditus ir tokiu būdų prasideda uždaras ratas, nes jiems atidavinėti žmonės turi dirbti dar daugiau. Nedarbas Amerikoje šiuo metu aukščiausias nei bet kada, 20 mln. darbuotojų šioje šalyje dirba nelegaliai. „JAV niekada nebuvo gerai visiems, bet dabar ši šalis yra ypač atitolusi nuo amerikietiškos svajonės“, - sakė E. Formanas.

     Tokiame neoliberalzimo kontekste pradėjo atgimti legendinė Pasaulio pramonės darbuotojų (Industrial Workers of the World, IWW) profesinė sąjunga.

     Ji buvo įkurta 1905 m. ir ryškiai išsiskyrė iš kitų to meto profesinių sąjungų. To meto profesinės sąjungos buvo gana biurorkratinės, ne visi galėjo būti jų nariais, tad IWW buvo įkurta tam, kad jungtųsi visi darbuotojai nepriklausomai nuo to, kokia jų odos spalva, ar legaliai jie dirba, kur gyvena ar kokia kalba kalba. Be to, IWW taikė tiesioginio veikimo taktiką, o sprendimus priiminėjo tiesioginės demokratijos būdu: darbuotojai patys, be jokių derybų su darbdaviu, sprendė dėl savo gyvenimo ir darbo sąlygų. Pavyzdžiui, miško darbininkai nebenori dirbti dvylika valandų, tad vieną dieną jie visi nutraukia darbą po aštuonių val.; nepakeliamos darbininkų apgyvendinimo sąlygos – sudeginamos lovos ir pan. Taip pat smarkiai skyrėsi ir skiriasi IWW filosofija: atmetamas skirstymasis į skirtingas pramonės šakas. Pasak svečio, vien pagal profesijas organizuotą grupę yra lengviau „sudoroti“, o visi kartu yra daug stipresni ir gali padaryti efektyvesnėmis vieni kitų kovas dėl geresnių darbo sąlygų.

     Apie IWW atkūrimą pradėta galvoti 1990 m., jos padalinių yra visame pasaulyje, tikimasi IWW įkurti ir Lietuvoje. Pats E. Formanas su grupe bendraminčių IWW organizaciją Mineapolyje įkūrė 2005 m. Jie domėjosi darbuotojų nuotaikomis, darbo sąlygomis greito maisto restoranuose, darbuotojai pradėjo spręsti lokalias (darbo grafikų, atostoginių ir pan.) problemas patys, maži laimėjimai stiprino solidarumą, augo narystė.

     Šiuo metu Pasaulio pramonės darbuotojų profsąjunga turi apie 5-6 tūkst. narių. Po daugelio nuosmukio metų profsąjunga atsigauna: plečiama jos veikla, o narių skaičius nuo 2001 iki 2006 išaugo beveik du kartus.

     IWW struktūra yra „horizantali“. Tarptautiniu lygmeniu lyderiai renkami kasmet, o vietiniu lygmeniu hierarchijos iš viso nėra: visi nariai renkasi kartą per mėnesį ir balsuoja už kito mėnesio laikmečio planus, projektus. Nario mokestis yra nuo devynių dolerių iki vieno proc. nuo atlyginimo per mėnesį, jo dydį pasirenka kiekvienos šalies IWW grupė.

     IWW, svečio teigimu, neremia jokių politikų, tai nėra ir anarchistinė organizacija, ji susikūrė „iš apačios“ (grass roots), jos pagrindinis uždavinys – kovoti prieš „vergavimą už algą“ (wage slavery).

     Paklaustas apie tradicinių profesinių sąjungų požiūrį į IWW, E. Formanas atsakė, jog jis keičiasi nuolat. Iš pradžių nežiūrėjusios rimtai į IWW, po sėkmingų protesto akcijų tradicinės profsąjungos pradeda IWW gerbti, nors ir labai nenoriai. IWW savo ruožtu palaiko kitų profsąjungų rengiamus protestus ir streikus. „Kai kurios profsąjungos mūsų nekenčia“, - prisipažino svečias ir teigė, jog IWW kartais kritikuoja tradicines profsąjungas, ypač už jų biurokratizmą. Pasak jo, dabar tik 7 proc. privačiame sektoriuje dirbančių žmonių yra profsąjungų nariai, tad nieko nedarant, greit profsąjungų iš viso neliks, todėl atsinaujinimas yra būtinas.

     E. Fromanas taip pat pademonstravo video medžiagą apie 2010 m. kilusį streiką „Jimmy Johns“ greito maisto restoranų tinkle.

     Rugsėjo 5 d. E. Formanas ves profsąjungų organizatorių kursus. Jie vyks baro „Misterija” II a. salėje, Totorių g. 18, Vilniuje. „Šių kursų klausytojai sužinos, kaip kreiptis į bendradarbius, jei ketinama kurti profsąjungą, kaip sukurti organizacinį komitetą, galintį imtis tiesioginių veiksmų darbovietėje“, - teigiama organizatorių – Laisvojo universiteto (LUNI) – pranešime.

     www.lprofsajungos.lt

     2012 09 05

     Erik Forman2