Vilis Normanas. Absurdistano šveitimo sistema
švietimas

represijos     Man, priešingai nei jums, protingi ir mąstantys, švietimas ir šveitimas – tai ne tik etimologinio skambesio žavesys, bet ir skaudžiai tikroviškas realizmas. O realybė, jei nesuprantate to literally, yra ne kas kita, kaip skaudi patirtis, dažniausiai paremta žiauriai nušveistu praeities trauminiu branduoliu.


     Kas yra švietimas? – klausė Imanuelis Kantas. Nežinau, ką jis atsakė, bet žinau, ką atsakyčiau aš: bent jau Absurdistate, kuriame mes, deja, gyvename, tai ne disciplinuoti ir bausti, tai greičiau užkrušti negyvai arba dar blogiau – sukrušti iki negaliu, kaip liaudies fuckchloro tradicijoje vadinamas alkoholio vartojimas iki stadijos, kai vis tiek jau nieko neprisimeni. Ir tai reiškia, kad tolerancija atsigręžė prieš žmogaus teises, kaip dažniausiai ir būna dabartinėje idiotiškoje liberalioje demokratijoje.

     Žinau, kad šį rašinį skaitys visas Absurdistanas, nes net labai protingi ir per daug mąstantys skaito tuos, kurie pavojingi jų skurdžiai vaizduotei, todėl užsimosiu taip plačiai, kaip filosofojuoma kūju (nors rusiškas kūjo variantas su pradžia „ch“ yra tikslesnis mano filosofinio žanro atitikmuo). Ypač turint omeny phallo-centrišką brave new worldą, kuriame visi socio-fucking fenomenai yra ne kas kita, kaip sexuanalinė kastracija ir frustracija.

     Bet čia gi apie šveitimą, atsiprašau, kad ekskursinu ir offtopinu, vis dar esu per daug paveiktas Edičkos, o kartą jį perskaitęs, po to jau vis tiek netapsi Dostojevskio „Idioto“ gerbėju. Kadangi – o čia nei paslaptis, nei gėdingas fucktas – esu Absurdistano šveitimo sistemos atstovas (ir dar „per daug akadebiliškas“), galiu kalbėti taip drąsiai, kad atrodyčiau nenormalus.

     Gal kažkam ir atrodo rimta, kad Absurdistane yra kaip prišikta vadinamųjų unifarsitetų, bet man visas šitos sistemos grožis yra ne kas kita, kaip blogai parašyta absurdo drama, kurią Charmsas rašė blaivus ir niekam po to nebuvo juokinga.

     Ko moko šveitimo sistema? Kam na chuj ji iš viso reikalinga? – paklauskite savęs, protingi ir mąstantys. Vieni, o tokių dauguma, atsakys, kad reikia „popier-galio“ dėl darbo, lyg su galu iš viso užsidirbsi, tipo, sakys kiti, smegenų plovimas (gerai būtų, bliad, manau yra atvirkščiai, bet koks skirtumas), ką žinau, ką atsakytų nieko nebaigę ir laimingai gyvenantys. Kartais, kai man, deja, bliad, ir vėl, rašau „deja“, nors reikėtų rašyti „dėjau“, sudalyvauju kokioje groteskinio žanro Absurdistano šveitimo sistemos akcijoje iš serijos – „reikia, nes reikia“, mane apima nuojauta, kad esu kažkoks kitos galaktikos alienas ir nelabai suprantu, kodėl protingi ir mąstantys sutartinai linkčioja ir vaidina šitame blogai parašytos pjesės pastatyme.

     Pirma, bliad, rašau kaip pirmokas – nei čia pirma, nei antra, čia taip visada – Absurdistane nėra jokio švietimo. Pamirštam. Ši sąvoka čia tik įprotis. Homo sofiecktikus vis dar neadekvačiai suvokia realybę. Vis dar esminis įsijautimas į „reikia, nes reikia“ per didelis, per gilus, per daug trauminis. Yra keletas tikrai pagarbos vertų avantiūristų, kurie dėsto ir neužpisa. Visi kiti yra supistų idiotų krūva.

     Pažėkit, kas čia darosi, kai koks propistorius imasi paties tikriausio nacio vaidmens, – visi ploja katučių ir jis moko daug kvailų vaikučių. Ne, sako Įstatymas, čia ne pedofilija, o ne ne, sakau aš – čia pedophallija. Jiems grūda tautinį Vytį ir moko priešą vytis. Neperlenkiu aš karklo – aš tik noriu užlenkti ir parodyti, kodėl esu linksmai nusiteikęs Absurdistano šveitimo sistemos atožvilgiu: nes tai žanras, kuris juokingesnis už „Beždžionė ieško beždžionienės“.

     Visi, turintys prarastų iliuzijų sindromą ir norintys pasirodyti super fucking afigenai intelektuanalai, tikisi, kad ateis į kokį krušną unifarsitetą ir galės ko nors išmokti arba – o tai jau patologinis atvejis – ko nors išmokyti. Ir aš toks buvau, o, Dieve, atleisk, kad tavim netikiu, bet tikiu, kad ir tu būtum kaip aš, jei iš viso egzistuotum: ėjau „karčių šaknų“ ėsti. Meskalinas čia gi neauga! Tai va, ėjau mokslo ragauti, o nuėjau tai (nesikeiksiu, nes dviprasmiškai gausis).

   Kai Absurdistane yra dachuja unifarsitetų ir aš pažįstu tik keletą neprotingų ir nemąstančių, pakyla klausimas – kokio phallos reikia vaidinti šveitimą? Nu gerai, asmenybės gludinimą, jei kam nors švitrinis popier-galis kelia glušų asociacijų.

     Man nepakyla jokios geros asociacijos šia tema: su praktika, kaip apie filosofiją sakė dėdė Karlas Marxius, tai turi tiek pat bendra, kaip smaukymas su dulkinimusi. Iš viso nesuprantu – nepamirštam, esu neprotingas ir nemąstantis – kaip tokioje drąsioje valstybėje, pačiame, bliad na chuj, Absurdistane – neatsiranda nė vieno vaiko, kuris garsiai sušuktų: „Pažėkit, kokia gėda, po rimtumo skarmalais, šita kūrva arba šitas bliadė yra absoliutus niekas“? Jokių pretenzijų į alternatyvas neturi niekas, ir jie man sako – mes, bliad, mokslinkai! Atsakau: tai phallos ant jūsų uždėjau. Bet ne tik apie maišto prasmę ir beprasmybę čia kalba.

     Paklauskit savęs, bliad, protingi ir mąstantys, ką šita Absurdistano šveitimo sistema per tuos visus supistus, oi, atsiprašau, nuostabius laisvės metus nuveikė? Ką ji čia užaugino? Matau runkelių-radžvilų, burokėlių-burokevičiukų, nu visokių, vienu žodžiu, daržovių, kurios vegetuoja, nes tipo vegetarai – sveikuoliai. Ne, bliad, čia krūva debilų! Nesinori man užvartoti to žodžio nihil, nes skamba niek(š)iškai ir primena šliogeriadą, kur net esmas vis tiek po to niekis.

     Trūksta keiksmažodžių, kaip apibūdinti tą absurdą, tą silpnaprotystę, kai gaminami mechanizuoti dirbtinio dauno sindromo kariuomenės eiliniai, o generolai veda į Romą, bliad, ne į Italiją, o į ozolizaciją. Jie izoliuojami nuo common sense ir paverčiami bukai tą patį kartojančiais referatoriais be pretenzijų į (savi)refleksiją. Kokia, bliad, baisi impotencija! Ką gali tokie veikėjai nuveikti? Nesunku pasakyti – jie gi kuo didesni idiotai, tuo aukščiau pakeliamas jų fuckadebilinis statusas.

     Aš čia nematau – o gal tik dėl to, kad esu silpnaregis ir silpnaprotis – jokio atšveitimo. Jokio laisvo proto prošvaiščių, tik bandymą nuo jo pabėgti. Sustingdytą ir niūrią pelkę. O dar kai kas gi filosofai! Cha cha cha. Nichuja sibe.

     „Reikia, nes reikia“ – esmė, gimusi su pirmu protingu ir mąstančiu totalitarizmo užšvitimu, sukuria siaubingai gražų realybės simuliacijos efektą: tai atrodo kaip gyvenimas, bet iš tiesų tai Tikrovės dykuma, už kurios nieko nėra. „Absurdistano šveitimo sistema“ spektaklio aktoriai visiškai rimtai traktuoja savo vaidmenis ir net nebando suabejoti, kad už juos seniai viskas sumąstyta. Kad jų vaidmuo – sukrušti kitus. Jie – kaip virusas, kaip parazitai, kaip liga, kuria užkrečiama ir kuri sunkiai vėliau išgydoma.

     Nebūkit, bliad, juokingi su brain-washingu – tai daug blogiau, tai kaip narkata, vadinama krokodilu: žmogus ima pūti, jis virsta suirusia mėsa, kažkokiu mutantu, kuris net laisvai rinkai netinka, nes išmokomas būti, oi ne, tikrai ne antžmogiu ar viršžmogiu, jis išmokomas būti nieku, būti paklusniu, pigiu, porceliano trapumo ir vergės Izauros bailumo įsikūnijimu. Šitoks avataras – va koks Absurdistano šveitimo sistemos tikslas. Sušveisti, supisti, sumenkinti iki negaliu. Šitos ligos metastazės atrodo kaip savos ląstelės, bet nichuja taip nėra!

 

     Jeanas Baudrillardas su manim net po mirties sutinka ir sako: jūs būsit paklusnūs vaikučiai, paklusnūs durnučiai, jūsų vartojimo mitologija net negims kaip tragedija, nes, visų pirma, ji neprasidės, tai jau pabaigos laikai, kai Apšvieta išsigimė į nacizmą. Bliad, atsakau už bazaarą! Nes, kaip vėl bybyloja liaudies išmintis: užsipisau kariaut, todėl čia, tipo, priešmirtinis revoliucionieriaus laiškas praeities kartoms. Gal atsiras, koks Neo, kuris pasiaukos dėl Absurdistano, nes aš labiau jaučiuosi esąs endoMorfėjus, kuriam vis tiek nepavyks nieko įtikinti, kad nesu Kremliaus agentas ar Hitlerio anūkas. BBD. 

 

     Tai va, primeskim, kad čia laiškas Neo, kuris susprogdins idiotišką, visiškai nereikalingą, absoliučiai niekinę ir niekingą simuliacinę matricą, sistemą, kuri suckina paskutinius Absurdistano potencijos syvus.

     Dievo nėra, jis nemirė, jo nebuvo, tai tik reklama, bet žiūrint pro kosminę totalitarizmo kritikos perspektyvą, jis vis dėlto pasirodo, kaip tai, kas mus verčia tikėti jo galimybe. „Reikia tikėti, nes reikia“ – tai sena kaip pasaulis ideologinė fantazija, savo spindesiu visiškai uždaranti olos formos deformuotoje realybėje.

     Išėjimo nėra. Paklusnučių, geručių, meilučių pedophallikų ištvirkintų vaikučių armijos ir toliau gausėja, nors šiaip Absurdistane vaikučių mažėja.

     „Reikia tikėti, nes reikia“ arba „Pasimelsk sistemytei ir patikėsi, kad tai tavo mamytė“ tampa per daug akivaizdžiai išsigimusiu imperatyvu. Vaidinimas nelinksmina, neliūdina, jis migdo, jis hipnotizuoja, jis tiesiog zombina ir šis fuckingrealybės variantas, atrodo, tampa normalumo ekvivalentu. Normalu yra būti kažkokiu iš žmogaus į bbž ką transformuotu feedbackeriu, kuris atkartoja išgirstą komandą. Pavlovui patiktų, o man – ne!

     Dzindzilin, ir propistorius tau atsakys į visus klausimus, jis pakartos, kas yra moralu, kas yra vertybės, kas yra gerai, blogai, bliad, beleką. Ir niekas tuo nesistebi. Neabejoja. Descartes‘as Absurdistane būtų pakartas! Už tradicinių vertybių žalojimą, čiuju.

     Štai čia tradicinės vertybės, o čia dar kažkokios digeriškos pasakėlės apie tai, ką reikia daryti. O tu kūrva, mirsiu iš juoko!

     Viskas, ką čia reikia daryti, – tai apmyžti šitą šveitimo sistemą ir padegti. Amen.   

     P.S. Neo, kurią pilulę renkiesi? Mėlyną ar raudoną? Jei nori, aš tau parodysiu, koks gilus yra šis šūdų urvas. Enjoy, by the way.

      2013 08 22

 

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti