Juodraštis Nr. 3. Comité Invisible. Artėjantis sukilimas (ištrauka)
JUODRAŠTIS NR.3 (2011 liepa)

comite invisible     Nedidelės apimties „Artėjantis sukilimas“, pa­rašytas anoniminio „Comité invisible“ („Nematomo­jo komiteto“), turi kur kas daugiau sąlyčio taškų su Arthuro Rimbaud „anarchizmu”, „laukiniais jaunuo­liais” Williamo Burroughso knygose, Hakimo Bey’aus autonominėmis zonomis ir (ar) autonomistų judėjimu, nei, tarkime, marksistų-leninistų ideologija.

     Vienas iš menamų šios knygelės „nematomų” autorių – Julienas Coupat – 2008 m. rudenį buvo apkaltintas sabotažu stabdant Prancūzijos SNCF greitųjų traukinių linijas, sulaikytas policijos ir paleistas iš areštinės tik po kelių mėnesių tardymo, kai spaudoje pasirodė protestas, pasirašytas kone visų žymiausių Prancūzijos ir pasaulio intelektualų.

     Dar įdomesnis dalykas nutiko 2009 m. liepos mėn. Gynybos ir nacionalinio saugumo oficiozas „Re­vue de la défense nationale“ (RDN) išspausdino ilgą ir išsamią žurnalistės bei armijos komisarės Catherine’os Dyja recenziją, kurioje teigiama: „Artėjantis sukilimas“ gali būti kritikuojamas lygiai tiek pat, kiek ir visuome­nėje susidariusi padėtis su neprognozuojama išeitimi (…) Nesutikti su problemų sprendimu, kuris nurodytas knygoje, yra viena, bet kartu su autoriais konstatuoti, kokie sunkūs (ne tiek ekonominiai ar socialiniai, kiek dvasiniai ir moraliniai) negalavimai kankina Prancūziją – visai kas kita (…) Socialinės ir moralinės sutartys pa­mintos, o išsikerojęs neteisingumas taip bado akis, kad kai kurios teisėtumo – legitimacijos – sąvokos turėtų būti iš naujo kvestionuojamos ir peržiūrimos…” Kitaip tariant – sukilti galima! (Vertėjas)

    

     ***

    

     Ši knyga pasirašyta išgalvotos grupės vardu. Knygos redaktoriai nėra jos autoriai, jie tik ryžosi sustyguoti bendras šio meto nuojautas, sklandančias kavinių užstalėse ir anapus užsklęstų miegamųjų durų. Čia fiksuojamos tik akivaizdžios tiesos, nuo kurių pa­prastai saugo psichiatrinės terapijos kursai bei visuo­meninės tvarkos palaikymo pajėgos. Šie žmonės tapo metraštininkais, rašančiais apie susidariusią situaciją. Radikalios aplinkybės diktuoja tokią logiką ir tokius sakinius, kurie veda į revoliuciją. Tokiame kontekste išvados peršasi pačios, užtenka plačiau atsimerkti.

     Į trasą!

    

     Sukilimas!? Mes netgi nežinome, iš kur jis atsi­randa. Šešiasdešimt metų „ramybės”, panardinus į už­marštį istorinius maištus, šešiasdešimt demokratinės narkozės ir įvykių valdymo metų atbukino tiek mūsų tikrovės suvokimą, tiek nuojautą, kad ima siausti ka­ras. Prieš pradėdami, privalome atsipeikėti...

     Beprasmiška piktintis penketą metų (Prancūzijoje – vert. past.) galiojančiu atvirai antikonstituciniu Perbeno II (viešojo saugumo – vert. past.) įstatymu, beprasmiška prieš jį priešgyniauti teisminiu būdu – tei­sė susikompromitavo. Mums reikia organizuotis.

     Beviltiška angažuotis vienai ar kitai pilietinei inici­atyvai, ultrakairuoliškam akligatviui ar dar vienam ban­dymui „suvienyti bendruomenę”. Visos organizacijos, skelbiančios karą dabartinei tvarkai savo modeliu, pa­pročiais ir kalba primena miniatiūrines valstybėles. Visi jų vajai, kurių šūkis – „politikuokime kitaip”, galų gale tik išplečia erdvę, pasiekiamą valstybiniams čiuptuvams.

     Beprasmiška reaguoti į dienos naujienas; kiekvie­ną pranešimą turime suprasti kaip manevrą priešiškų strategijų susidūrimo lauke; reikia atkoduoti pačias strategijas, kurių tikslas – išprovokuoti minios reakciją.

     Beprasmiška laukti proveržio, revoliucijos, bran­duolinės apokalipsės ar socialinio sprogimo. Laukti ir laukti – tai juk beprotybė. Katastrofa nėra tai, kas turi įvykti. Ji jau čia! Mes jau esame įtraukti į civilizacijos krachą. Dabar svarbu pasirinkti savo poziciją.

     Nebelaukime! Priartėkime prie sukilimo logikos! Vėl galėtume savo lyderių balse išgirsti tyliai dreban­čią gaidą. Juk valdyti – tai ne kas kita, kaip stengtis tūkstančiais gudrybių išvengti kartuvių, kurias minia jau pastatė; valdytojai kiekviename žingsnyje stengiasi nenustoti kontroliuoti žmonių.

     Mūsų pradinis taškas – kraštutinė atskirtis, juo­das bejėgiškumas. Sukilimo procesas turi būti planuoja-mas nuo pat pradžių. Sukilimas, kuris atrodo mažiausiai įmanomas, iš tikrųjų yra neišvengiamas.

     Atraskime vienas kitą

    

     Prisijunkime prie tų, kuriuos laikome tikrais.

     Pažintis, atradimas, didžiulė maištų banga, žemės drebėjimas – kiekvienas toks atvejis, keisdamas mūsų buvimą pasaulyje, kuria tiesą. Ir atvirkščiai – stebėji­mas, kuris palieka mus abejingus, nepasikeitusius iš esmės, kuris mūsų neįpareigoja, nėra vertas vadintis tiesa. Tiesa slepiasi už kiekvieno gesto, poelgio, už kie­kvienų santykių, kiekvienos situacijos. Keista, kad mes jos šalinamės – taip dauguma mūsų šioje epochoje tik klimpsta į beprotybę. Iš tiesų viskas yra susiję. Jei jau­ti, kad gyveni melo karalystėje – tai jau tiesa. Svarbu neleisti tam melui išsikeroti, svarbu pradėti nuo čia. Tikra tiesa nėra pasaulio vaizdinys, greičiau tam tikras nepertraukiamas ryšys, saistantis mus ir tikrovę. Tie­sa yra ne tai, ką mes gauname ir kuo naudojamės, o tai, kas mus apglėbia ir nebepaleidžia. Ji mane kuria ir perkuria kaip asmenį, ji mane atitolina nuo daugu­mos ir priartina prie tų, kurie taip pat išgyvena tiesą. Atstumta būtybė, skverbdamasi prie tiesos, neišven­ giamai sutiks panašių į save. Ir tikrai – kiekvienas maištas prasideda mūru stojant ginti tiesos. Praeito amžiaus devintajame dešimtmetyje Hamburge sauje­lė vieno užimto namo gyventojų nusprendė, kad juos iš ten iškeldins „tiktai plastikiniuose lavonmaišiuose”! Visą rajoną apsupo tankai ir malūnsparniai, prasidėjo gatvių kautynės bei tūkstantinės manifestacijos – ir galiausiai meras nusileido. „Pirmąjį Prancūzijos rezis­tentą” Georgesą Guingouiną 1940-aisiais palaikė tik jo stiprus prieštaravimas nacistinei okupacijai. Tuo metu komunistų partija jį laikė „miškiniu pamišėliu”, bet kai atsirado 20000 tokių „pamišėlių”, jie išvadavo Limožą.

     Nenusisukite nuo to, kas draugystėje yra politiška.

     Mums į galvas įkalė, kad draugystė nereikalauja įsipareigojimų. Tačiau bet kokia artuma yra artuma bendroje tiesoje. Kiekviena bičiulystė – tai pažadas būti drauge netgi tada, kai žadama griauti. Šiais laikais nebeliko nekaltų ryšių – už ištikimybę savoms idėjoms ir atsisakymą nepaisyti savo įsitikinimų paprastai bau­džiama atleidimu iš darbo, norėdamas dirbti privalai meluoti, o norėdamas meluoti – dirbti. Žmonės, gul­dantys galvą už kvantinę fiziką ir matantys jos apraiš­kas visose srityse, yra ne mažiau politiškai angažuoti nei bendražygiai, kurie kovoja prieš tarptautines žemės ūkio verslo korporacijas. Anksčiau ar vėliau jie bus pri­versti dezertyruoti ir įsitraukti į kovą.

     Darbininkų judėjimo pionieriai galėjo vienas kitą atrasti dirbtuvėse, vėliau – fabrikuose. Jie galėjo pati­krinti savo kovingumą streikuose ir demaskuoti strei­klaužius. Jiems pasitarnavo darbo užmokesčio mecha­nizmas, per visą pasaulį nubrėžęs solidarumo ir kovos frontų linijas tarp darbo ir kapitalo. Mums, norintiems atrasti vienas kitą, prieinama visa socialinė erdvė. Mes turime kasdienio nepaklusnumo patirtį, galime ir parodyti, kiek mūsų daug, ir demaskuoti bailius. Mes esame įtūžę ant šios civilizacijos, nes ji leido visame pasaulyje atsirasti solidarumo ir kovos frontų linijoms.

     Nieko nesitikėkime iš organizacijų. Saugokimės egzistuojančių visuomeninių sambūrių, o svarbiausia – netapkite vienu iš jų.

    

     Tuomet, kai socialinių saitų trūkinėjimas tampa pastebimu reiškiniu, neretai susiduriame su politinėmis, profsąjunginėmis, humanitarinėmis organizacijomis, bendruomeninėmis asociacijomis ir t. t. Tarp jų narių galime rasti netgi nuoširdžių, nors ir beviltiškų žmo­nių, netgi entuziastų, tiesa, galinčių pakenkti bendram reikalui. Organizacijos įgyja patrauklumo dėl savo me­namos darnos – jos turi savo istoriją, būstinę, iškabą, išteklius, lyderį, strategiją ir diskursą. Ir vis dėlto šių or­ganizacijų struktūra yra tuščiavidurė, jos negali pripildyti netgi didinga jų istorija. Jų pagrindinis uždavinys (žvel­giant tiek į „darbą sekcijose”, tiek į „generalinę liniją”) – rūpintis savo kaip organizacijos išlikimu, ir tai beveik viskas. Jų nuolatinės išdavystės priverčia nuo jų atitolti ryžtingesnius eilinius organizacijų narius... Štai kodėl tarp šių „eilinių” galima atrasti nesugadintų žmonių. Tačiau troškimui atrasti savus skirta išsipildyti tik už organizacijų ribų, ir pačioms organizacijoms dėl to tikrai nebus džiaugsmo.

     Dar labiau nepatikimi visuomeniniai sambūriai, turintys lanksčią struktūrą, neoficialias hierarchijas, užsiimantys paskalomis. Venkite visų sambūrių, visų jų tikslas – užgniaužti tiesą. Literatų būreliai kastruoja kū­rybą, anarchistai – tiesioginį veiksmą. Mokslininkų ra­teliai siekia nuslėpti savo tyrimų išvadas nuo gyventojų daugumos, o sporto būreliai kuriamą gyvenimą įkalina tarp sporto klubų sienų. Ypač reikia vengti kultūrininkų ir aktyvistų ratelių. Tai – senelių prieglaudos, kur tradi­ciškai užbaigia dienas revoliucinis geismas. Kultūriniai sambūriai siekia sunaikinti jūsų kūrybingumą, atimti prasmę iš viso to, ką jūs darote, aktyvistiniai – išsunk­ti jūsų energiją, kad jos neliktų jokiems veiksmams. Aktyvistų bendruomenė, paskleidusi savo tankų tinklą visoje Prancūzijos teritorijoje, yra bet kokio revoliucinio veiksmo duobkasė. Aktyvistai garsėja tik savo pralai­mėjimais ir nuoskaudų kartėliu. Jų išsekimas pavertė juos bejėgiais dabartinių galimybių akivaizdoje. Be to, dangstydami savo pasyvumą, jie per daug kalba, o kai reikalai pakvimpa policija, virsta visiškai nepatikimais. Neverta kažko iš jų tikėtis, kvaila nusivilti šitais sklero­tikais. Geriau palikti tas stipenas likimo valiai.

     Visi sambūriai kvepia kontrrevoliucija, visiems jiems rūpi tik išsaugoti savo nykų komfortą.

     Kurkime komunas.

     Komuna atsiranda tada, kai žmonės atranda vie­nas kitą, susibičiuliauja ir nusprendžia veikti drauge. O galbūt komuna gimsta būtent tada, kai mums ateina metas išsiskirti, tačiau susitikimo džiaugsmas neleidžia tarti „ate”. Komuna priverčia mus vartoti žodį „mes”. Tai, kad artimos sielos žmonės kuria komunas, nėra keista, keista būna tada, kai jie išlieka atsiskyrę. Kodėl komunos negimsta visur – kiekviename fabrike, kie­ kvienoje gatvėje, kaime, mokykloje? Galiausiai ko­dėl neviešpatauja visuotiniai komitetai? Kada pačios komunos prisiims atsakomybę už savo aplinką? Ar daugybė komunų gali pakeisti visuomenines instituci­jas – šeimą, mokyklą, profsajungą, sporto klubą ir t. t.? Ar atsirastų komunų, kurios, nepaisydamos kon­krečios savo politinės veiklos, nebijotų organizuotis, siekdamos užtikrinti kiekvieno iš savo narių ir visų tų, kurie plūduriuoja šalia, materialinį ir moralinį išlikimą? Komunų, kurios apibrėžtų save ne pagal tai, kas joms sava ar svetima (taip elgiasi kolektyvai), bet pagal tai, ar joms svarbūs stiprūs tarpusavio saitai, ne pagal na­rystę, bet pagal juos įkvepiančią dvasią.

     Komuna susikuria tada, kai keletas žmonių nu­simeta individualizmo šarvus, nusprendžia pasitikėti ir pasigalynėti su gyvenimu. Visi nesankcionuoti streikai – tai komuna! Visi kolektyviai užimti namai turint aiš­kų tikslą – tai komuna! 1968-ųjų revoliucijos veiksmo komitetai buvo komunos, jas kūrė ir maronai – JAV vergai pabėgėliai. „Radio Alice”, veikusi 1977-aisiais Bolonijoje, taip pat buvo komuna. Visos komunos trokšta savarankiškai tenkinti savo poreikius. Jos sie­kia nusikratyti ekonominės priklausomybės ir politinės vergystės; tą akimirką, kai prarandamas ryšys su jas pagimdžiusia tiesa, jos išsigimsta į sambūrį. Esama įvai­rių komunų, kurioms nereikia nei kritinės žmonių ma­sės, nei organizavimosi pamokėlių, o dar labiau joms nesvarbi „tinkama akimirka”, kuri neateina niekada.

     Organizuokimės

    

     Organizuokimės, ir mums niekada nebereikės dirbti.

     Žinome, kiek nedaug skirta žmogui skirta – tik užsidirbti pragyvenimui, parduoti savo laiką mainais į truputėlį socialinės egzistencijos. Asmeninis laikas (darbas) mainais į socialinę egzistenciją (supermarke­tą). Komuna atmeta darbą be jokių kompromisų – jos planuose jis neegzistuoja, jai labiau patinka kiti užsiė­mimai. Argentinos piqueteros grupės išpeša vietinės valdžios pašalpas už keletą darbo valandų per savaitę; jie neskaičiuoja savo darbo valandų; jie deda lėšas į bendrą iždą ir išlaiko siuvyklas bei kepyklas, o jei ko nors prireikia, pasisodina darže.

     Komunai reikia pinigų, bet ne tam, kad užsidirbtu­me pragyvenimui. Visos komunos turi savo juodąją rin­ką. Pinigai gali atplaukti įvairiais keliais, tai įvairios pa­šalpos, pavyzdžiui, nedarbingumo, taip pat rinkliavos, studentų stipendijos, pašalpos gimdyvėms kad ir už ne­įvykusį gimdymą, įvairiausio plauko pardavimai ir dau­gybė kitų būdų, atsirandančių tada, kai kontrolėje atsi­randa spragų. Mes nesuinteresuoti ginti šių priemonių teikiamų privalumų, prie jų prisirišti ar laikyti jas privile­gijuotomis. Svarbu plėsti galimybes apgauti sistemą ir dalytis naujomis žiniomis. Komunoje darbas egzistuoja tik kaip vienas iš daugelio šaltinių. Tačiau neturėtume užmiršti naudingų žinių, įgytų sukantis įvairiuose vers­luose, mokantis profesijų ar dirbant prestižinį darbą.

     Komuna privalo išlaisvinti žmonėms kuo daugiau laiko. Mes nekalbame tik apie valandas, laisvas nuo iš­naudojimo darbe. Išlaisvintas laikas – tai ne atostogos. Laisvalaikis, miręs laikas, tuščias laikas ir tos tuštumos baimė – visa tai dar neatskiriama nuo darbo laiko. O tada nebereikės ieškoti būdų užpildyti laiką – bus iš­laisvinta energija, kuri netilptų jokiame „laike”; tai bus nauji poilsio pavidalai – jie atsiras, formuosis, vienas su kitu persipins ir nusitęsia į begalybę...

     artejantis sukilim

     Ne tik plėškime... bet ir plėskimės.

     Kai kuriems buvusiems metalurgijos korporacijos „MetalEurop” darbuotojams labiau knieti tapti bankų plėšikais, o ne kalėjimo apsauginiais. Prancūzijos elek­ tros kompanijos „EDF” klerkai apmoko savo šeimas, kaip pergudrauti skaitiklį. „Netyčia iš sunkvežimio iškritusios” prekės perpardavinėjamos į kairę ir į de­šinę. Pasaulyje, kuriame taip atvirai propaguojamas cinizmas, negalima tikėtis ir didelės proletariato išti­kimybės.

     Viena vertus, komunai nevertėtų pasikliauti am­žinu „gerovės valstybės” viešpatavimu, kita vertus, ji negali ilgą laiką kliautis tokiais dalykais kaip lentynų „švarinimas”, kapstymasis prekybcentrių atliekose, rei­dai į pramoninių zonų sandėlius, valstybinės paramos naudojimas blogais tikslais, draudimo kompanijų „išdū­rinėjimas” ir kitokios suktybės, žodžiu, plėšikavimas. Taigi reikia galvoti, kaip būtų galima pakelti savior­ganizacijos lygį ir galimybes. Nėra nieko konceptua­lesnio kaip frezavimo, tekinimo staklių ar kopijavimo aparatūros perpirkimas iš gamyklų, kai šios užsidaro ir paleidžia savo turtą iš varžytinių – ir tai būtų parama sąmokslui prieš rinkos visuomenę.

     Artėjančio kracho jausmas šiandien toks stiprus, kad atskiri piktnaudžiavimo atvejai statybų, energeti­kos, gamtinių išteklių, žemės ūkio ar kitokiame versle mažai ką jaudina. Turime ištisą įgūdžių ir technologijų arsenalą, kurį žūt būt reikia išvaduoti iš jų humanisti­nių, gatvės kultūros ar ekologinių spąstų. Tačiau šie eksperimentai – tik dalis visų numanomų darbų, iš lūš­nynų atkeliavusių idėjų bei gudrybių, kurias verta puo­selėti siekiant iš naujo apgyvendinti didmiesčio prerijas ir užtikrinti, kad sukilimas tęstųsi ne vieną dieną.

     Kaip mes judėsime ir kaip bendrausime, kai su­stos logistikos srautai? Kaip mums atstatyti maisto produktų gamybą kaime, kad jis galėtų išmaitinti tokį gyventojų kiekį, kaip prieš šešiasdešimt metų? Ar, iš­ardę miesto grindinį, paversime aikštes daržais, kaip tai darė kubiečiai priešindamiesi JAV embargui SSSR žlugimo akivaizdoje?

     Mokytis ir dar kartą... mokyti.

     Kas mums iš to, jei mes naudojamės demokratiš­kos rinkos mums skirtu poilsio laiku? Koks nelabasis verčia mus bėgioti sekmadienio rytais? Koks visų tų karatė fanatikų, meistravimu, žvejyba ir grybavimu už­siimančių bepročių tikslas? Ar ne noras užpildyti retas laisvalaikio valandas, atstatyti darbo jėgą ir „sveikatin­gumo kapitalą”? Daugelis poilsio formų galėtų lengvai atsikratyti savo absurdiško turinio ir tapti kažkuo kitu. Bokso kovos ne visada buvo tik kvapą gniaužiantys spektakliai. XX a. pradžioje kolonistų ordų engiamoje, ilgai trukusių sausrų išsekintoje Kinijoje šimtai tūkstan­čių varganų valstiečių ėmė organizuotis į bokso klubus po atviru dangumi, kad susigrąžintų tai, ką kolonistai ir turtuoliai iš jų pasiglemžė. Taip prasidėjo boksininkų sukilimas. Niekad ne per anksti mokytis ir praktikuo­ti tai, ko iš mūsų gali pareikalauti ne tokie taikūs ir nuspėjami laikai.

     Mūsų priklausomybė nuo metropo­lijos – nuo jos medicinos, jos žemės ūkio, jos polici­jos – šiuo metu yra tokia didelė, kad mes negalime pradėti kovos, kuri neatsigręš prieš mus pačius. Toks pažeidžiamumas akivaizdus stebint, kaip šiandien soci­aliniai judėjimai kuklinasi plačiai veikti, kaip mes patys drebame krizės akivaizdoje ir trokštame „saugumo”. Būtent dėl šios priežasties visuose streikuose revoliuci­jos perspektyva išmainoma į grįžimą į normalias vėžes. Norint išvengti tokios lemties, teks ilgai ir nuosekliai mokytis bei dažnai eksperimentuoti dideliu mastu. Reikės išmokti muštis, laužti spynas, gydyti ligas, ope­ruoti lūžusius kaulus, steigti piratines radijo stotis ir gatvės valgyklas, taikliai šaudyti, tarpusavyje apjung­ti išsibarsčiusias mokslo žinias ir išplėtoti agronomiją karo metu; turėti biologijos žinių apie planktoną, dir­vožemio sudėtį, apie tai, kaip tarpusavyje sąveikauja augalai, žinoti, kaip įmanoma panaudoti mus supančią aplinką ir į ją įsilieti, taip pat išmanyti jos ribas, kad neperžengtume jų ir taip nesužalotume gamtos. No­rėdami pasiruošti toms dienoms, kai mums prireiks daugiau nei simboliškai pavalgyti ir apsirūpinti, turime pradėti šiandien.

     Kurkime teritorijas. Plėskime neaiškias zonas.

     Vis daugiau ir daugiau reformistų sutinka, kad baigiantis naftai bei norint sumažinti šiltnamio efektą skatinančių dujų išsiskyrimą, reikia politikos. Siūloma iš naujo lokalizuoti ekonomiką, skatinti regioninį tie­kimą, vietinį platinimą, apsunkinti importą iš tolimų kraštų ir t. t. Tik užmirštama, kad visai vietinei ekono­mikai būdingas „šešėlis” skatina tartis „neformaliai”, už uždarų durų. Taigi norint ekologiškai lokalizuoti ekono­miką, būtina visiškai nusikratyti valstybinės kontrolės arba visiškai jai pasiduoti.

     Šiandien egzistuojanti teritorijos sąvoka – kelių šimtmečių policinių operacijų produktas. Žmonės buvo išstumti iš savo laukų, paskui – iš gatvių, kvartalų, ga­liausiai – iš namų koridorių ir įkalinti tarp keturių privačių sienų, paranojiškai viliantis, kad visą gyvenimą tarp tų sienų ir prakaituosime. Bet mums teritorija reiškia kai ką visiškai skirtingo, negu valstybei. Mums nebūtina tą teritoriją užvaldyti. Mes siekiame taip praplėsti ko­munas, jų judėjimą ir solidarumą, kad teritorija nebe­paklustų jokiam kodavimui, kad jos „nebeperskaitytų” jokia valdžia. Mes nenorime okupuoti teritorijos, mes norime patys ja tapti.

     Bet kokia praktika sukuria sau teritoriją – būna sandėrių arba medžioklės zonų, vaikų žaidimų ir įsi­mylėjėlių zonų, erdvių, kuriose kyla maištai, gyvena valstiečiai, ornitologai ar dykinėtojai. Kuo daugiau teritorijų sukuriama tam tikroje zonoje, kuo labiau jos susisaisčiusios tarpusavyje, tuo sunkiau galios struktūroms prispausti jas savo letena. Užkandinės ir spaustuvės, sporto klubai ir dykvietės, bukinistų prekystaliai ir pastatų stogai, savaitgalio turgūs, ke­babinės ir garažai palankiai susiklosčius aplinkybėms gali lengvai būti panaudoti ne pagal paskirtį. Vietinė savivalda, pasirinkdama savo pačios geografiją, sujau­kia ir išblukina valstybinius žemėlapius ir galiausiai nuo jų atsiskiria.

     Keliaukime savais keliais.

     Komunoje neturėtų būti prieštaravimų tarp me­tropolio ir jo judrumo bei kaimiško lėtumo ir jo šaknų. Plečiantis besikuriančiai komunai, jos judėjimas turėtų slapčia aplenkti didmiestį. Mums nebūtina atmesti komercinės infrastruktūros teikiamų keliavimo ir susi­siekimo paslaugų, tik privalome suvokti tų paslaugų ribas. Užtektų būti šiek tiek apdairesniems, išradin­gesniems. Asmeninis vizitas yra kur kas saugesnis, palieka mažiau įkalčių ir užtikrina daug nuoseklesnius ryšius nei platūs susirašinėjimai internete. Tuo tarpu daug kas iš pažangiai mąstančių žmonių labai vertina privilegiją „laisvai judėti” iš vieno pasaulio galo į kitą, tačiau toks judėjimas gali pridaryti daug bėdos, kai pradedama kalbėti apie sąmokslus. Vienas iš didmies­čio privalumų – galimybė jame susitikti amerikiečiams, graikams, vokiečiams bei meksikiečiams ir slapta ap­tarti strateginius planus.

     Nuolatinis draugiškų komunų bendravimas saugo jas nuo išsekimo ir neišvengiamo apleistumo. Priimki­me draugus, išgirskime jų planus, perimkime jų patirtį, sužinokime jų naudojamus metodus – komunai tai su­teiks daugiau naudos nei anemiški pasitarimai už uždarų durų. Sunku pervertinti tokius vakarus, leidžiančius dis­kutuoti ir išsiaiškinti įvairius požiūrius į vykstantį karą.

     Šalinkime kliūtis vieną po kitos.

     Kaip gerai žinote, gatvėse siautėja barbarai. Ga­tvės tikrovę nuo utopijos saugo centralizuotos policijos pajėgos, kurios neriasi iš kailio norėdamos atstatyti ga­tvės tvarką, o mes – judėjimas, nepripažįstantis jokio centro, – stovime priešais jas. O juk mes neprivalome tramdyti nei savo džiaugsmo, nei pykčio, net jeigu jie prasiveržia „be jokios tvarkos”. Nenuostabu, kad šitos valstybinės šventės, kurios, galima sakyti, jau nieko nebereiškia, darosi vis neįdomesnės. Mūsų bendrus praradimus įkūnija vienur švytintys, kitur nušiurę miesto objektai. Kur jie prasideda? Kur jie baigiasi? Atkakliai kęsdami savo niekingumą, jie tik ir prašo grą­žinti juos į nebūtį. Apsižvalgykime: visam tam, kas mus supa, ateis „metas atsisveikinti”. Metropolijos greit ims dvelkti nostalgija – kaip griuvėsių laukas.

     Visas gatvės „barbarizmas” turi tapti metodišku ir sistemišku, įgauti plataus veiksmingo partizaninio pasipriešinimo pavidalą, taip mes atrastume savyje nepaklusnumo ir pirmykščio nesivaldymo; tebūnie šie bruožai pripažinti kaip pasipriešinimo kovotojų dorybė. Iš tikrųjų pykčio ir politikos nereikėtų niekada atskir­ti. Jei nėra pykčio, politika išnyksta diskursuose, be politikos pyktis tampa urzgimu. Kai žodžiai „įniršis” ir „egzaltacija” pasirodo politikoje, juos visada pasitinka perspėjamieji šūviai.

     Mūsų metodu gali tapti diversija: kuo mažiau ri­zikos, kuo mažiau veiksmui skirto laiko ir kuo daugiau žalos. Kurdami strategiją atsiminkime, kad pašalinta kliūtis palieka išlaisvintą, bet neužimtą teritoriją, ir ją ten pakeičia kita kliūtis – tvirtesnė ir dar sunkiau įvei­kiama.

     Nereikia per daug žavėtis trimis darbininkų sabo­tažo tipais – darbo našumo mažinimu, pedantiškai lai­kantis biurokratinių darbo taisyklių (vadinamasis „itališ­kas streikas”), mašinų gadinimu ir jų darbo trukdymu, kompanijos paslapčių išviešinimu. Visame socialiniame fabrike išplitę sabotažo principai gali būti pritaikyti tiek gamyboje, tiek cirkuliacijoje. Techninė metropolijų inf­rastruktūra lengvai pažeidžiama, jų ryšių sistema – tai ne vien prekių judėjimas ar visuomeninio transporto tinklas. Informacija ir energija cirkuliuoja laidiniais tin­klais, pluoštais bei kanalais, o juos įmanoma atakuoti. Šiandien norint surengti diversiją socialiniame mecha­nizme, suardyti jo tinklus, reikia būti išradingam. Kaip sutrikdyti greitųjų traukinių (TGV) liniją arba „suvaryti” elektros grandinę? Kaip rasti silpnąją grandį kompiu­teriniame tinkle? Kaip paleisti į radijo eterį cypiančius trukdžius, o į televizijos ekranus – baltąjį triukšmą?

     Dėl rimtų kliūčių neverta sukti galvos – jos irgi nėra atsparios destrukcijai. Vidinis prometėjiškas pra­das verčia mus prisijaukinti ugnį, ir aklas voliuntarizmas čia niekuo dėtas. 356 m. pr. Kr. Herostratas sudegino Artemidės šventyklą – vieną iš septynių pasaulio ste­buklų. Mūsų dekadentiškų laikų šventyklos jau virto griuvėsiais.

     Naikinti tokį niekį visiškai nėra liūdna. Toks nai­kinimas tik suteikia veiksmams naują atspalvį. Viskas staiga susilieja ir įgyja prasmę: erdvė, laikas, draugys­tė. Mes turime pasitelkti visas priemones ir iš naujo persvarstyti, kaip jas naudosime, – juk ir patys mes esame priemonės. Galbūt šiame laikų saulėlydy „sker­so dėjimas ant visko” – reikia manyti, ne be priežas­ties, – taps paskutine kolektyvine pagunda?

     „Dinkime iš ekrano” – paverskime anonimiškumą ginklu.

     Profsąjungietis plėšia kaukę nuo anoniminio de­monstracijos dalyvio, kuris ką tik išdaužė vitriną: „Pri­siimk kaltę užuot slapstęsis”. Kai esi matomas – esi demaskuotas, t. y. pažeidžiamas. Visų šalių kairuoliai, nepaliaujamai bandydami visuomenei „atskleisti” savo uždavinius – kalbėdami apie moterų, valkatų ar nele­galių imigrantų problemas ir tikėdamiesi „būti išgirsti”, elgiasi kardinaliai priešingai nei turėtume elgtis mes. Turėtume ne lįsti į akis, bet naudotis anonimiškumu, kuriam visi esame pasmerkti; jei naudotume konspi­raciją, naktinius kaukėtus veiksmus, mūsų puolimo nesustabdytų niekas. Pavyzdys – 2005 m. lapkričio liepsnos. Jokio lyderio, jokių reikalavimų, jokios orga­nizacijos – tik žodžiai, gestai, sutartiniai veiksmai. Būti „tuščia vieta” visuomenėje nėra žeminantis dalykas. Gyventi be pripažinimo (kas jie tokie, kad mus pripa­žintų?) – jokia tragedija, priešingai, tai atriša rankas bet kokiam veiksmui. Nėra prasmės atsakyti už savo „neteisėtus veiksmus”, nebent susigalvojus fiktyvų akronimą (mes vis dar prisimename efemerinę BAFT – „Mentų priešininkų brigadą“ iš Tarterêtso). Vykstant „2005 m. lapkričio riaušėms” režimas pirmiausia su­skubo gintis kurdamas pasakas apie tas riaušes gim­dančius priemiesčius (banlieue). Pažvelkite į tuos, kurie šioje visuomenėje manosi kažkas esą – vien jų snukiai sukelia džiaugsmą, kad esi niekas.

     Viešumo privalu vengti. Tačiau jėga, besikaupian­ti šešėliuose, negali nuolat ten tūnoti. Mes atidedame savo jėgos demonstravimą iki tinkamo momento. Kuo vėliau mes išnirsime iš šešėlio, tuo stipresni atrodysi­me dienos šviesoje. Ir kai tapsime matomais, mūsų dienos bus suskaičiuotos: arba mes vienu ypu sumalsi­me jų viešpatystę į miltus, arba patys būsime akimirks­niu sumaitoti.

     Telkimės savigynai.

    

     Mes gyvename okupacijos – policijos okupacijos – sąlygomis! Nelegalūs imigrantai suvaromi į gatvės vidurį, policijos automobiliai be numerių patruliuoja bulvaruose, tramdant metropolijų priemiesčius naudo­jami kolonijiniai metodai, vidaus reikalų ministras rėžia kalbas apie karą su „gaujomis”, ir tos kalbos primena mums Alžyro karą. Mums jį primena kasdien. Pakan­ka priežasčių, dėl kurių nebegalime leistis spardomi – privalome organizuotis ir užsiimti savigyna.

     Augdama ir besiplėsdama komuna pastebi, kad valdžia, rengdama operacijas, taikosi į jos šerdį. Šios kontratakos prasideda gundymais, rekuperacija, o bai­giasi brutalios jėgos naudojimu. Komunai savigyna turi būti kolektyvinis veiksmas, apimantis tiek praktiką, tiek teoriją. Bėgimas nuo arešto, skubus gausių jėgų sutelkimas siekiant pasipriešinti iškeldinimui iš užimtos erdvės, stogas kažkam iš saviškių – visa tai ateityje taps būtinybe. Mes negalime kaskart atstatinėti savo bazes nuo pamatų – negaiškime laiko dejuodami dėl represijų, verčiau pasiruoškime susidurti su jomis akis į akį.

     Tai nėra paprasta: didelę dalį policijos darbo – pradedant vagių gaudymu ir baigiant savanoriškais pi­liečių milicijos būriais – dabar atlieka patys gyventojai. Policijos pajėgos įsimaišo į minią. Per policijos atakas ir netgi per riaušes veikia mentai, persirengę civiliais rūbais. Per pastarąsias demonstracijas, nukreiptas prieš pirmojo įsidarbinimo kontraktą (CPE), policijos atakos sėkmę nulėmė būtent šie civiliais rūbais apsi­rengę pareigūnai, kurie tik ir laukdavo incidentų, o jau vėliau atsiskleisdavo visu gražumu – ašarinės dujos, „bananai”, tazeriai, sulaikymai, viskas derinama su demonstracijos organizatoriais. Užtenka jų pasirody­mo tarp demonstrantų, ir nepasitikėjimas – kas yra kas? – paralyžiuoja bet kokią akciją. Jei sutiksime, kad demonstracija nėra skirta tik tam, kad pastovėtume ir „susiskaičiuotume”, o yra nukreipta į veiksmą, turė­tume rasti priemones „civiliams” demaskuoti, pasiųsti juos kuo toliau, ir, jei prireiks, išlupti iš jų nagų tuos, kuriuos jie ketina „supakuoti”.

     Policija gatvėse nėra nenugalima, ji tiesiog moka organizuotis, treniruojasi ir nuolat siekia išbandyt nau­jus ginklus. Mūsų ginklai – elementarūs, savadarbiai, sukonstruoti mūšio lauke – niekada neprilygs jų ugnį svaidantiems pabūklams, tačiau gali puikiai pasitarnau­ti siekiant išlaikyti nuotolį, nukreipti dėmesį, panaudoti psichologinį spaudimą, netikėtai forsuoti, pagąsdinti iš pasalų. Jokia naujovė, nukreipta prieš miesto par­tizaninį judėjimą (tos naujovės diegiamos Prancūzijos policijos akademijose), nepajėgs operatyviai atsakyti į dinamišką, daugialypį puolimą, kurio metu mes galime smogti keliose vietose vienu metu ir išlaikyti iniciatyvą savo rankose.

     Komunos, žinoma, nėra apsaugotos nuo perse­kiojimo, policijos apklausų, jos technologijų ir duome­nų rinkimo. Anarchistų Italijoje ir ekokarių narių JAV areštų banga kilo pasiklausius telefoninių pokalbių. Sulaikytiesiems policija dabar gali taikyti DNR testą, juo papildydama vis storesnes sekimo bylas. Vienas barselonietis skvoteris buvo surastas todėl, kad paliko pirštų antspaudus ant skrajučių, kurias platino. Sekimo metodai kasdien tobulėja, ypač pažengta biometrinės technikos srityje. Jeigu bus pradėtos dalinti elektro­ninės asmens tapatybės kortelės, mūsų padėtis taps kur kas sudėtingesnė. Paryžiaus komunos laikais bylų problema buvo iš dalies išspręsta kovotojams iki pa­matų sudeginus Paryžiaus rotušę, patikimai sunaikinus visus valstybinius archyvus ir gyventojų statistiką. Mes vis dar ieškome būdų, kaip sunaikinti kompiuterizuotą duomenų bazę.

     Versta iš: Comité Invisible. L‘Insurrection qui vient. La Fabrique éditions 2007.

     Vertė Disidentas Bacevyčia

    

     Juodraštis. Nevalstybinės politikos ir neoficialiosios kultūros žurnalas, Nr. 3, 2011 m. liepa.

     artejantis sukil

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti