spektaklio visuomene      „Ir tas, kuris taps miesto, įpratusio gyventi laisvai, senjoru ir anaiptol jo nesunaikins, tegu laukia, kol bus jo sunaikintas, nes jis visada kaip maištą globia laisvės ir savo senųjų įpročių vardą, ir jie nei dėl laiko ilgumo, nei dėl jokios geradarystės niekada nebus užmiršti. Ir kad ir ką dėl jų darytum, ir kad ir kaip dėl jų stengtumeisi, bet jeigu neišvarysi ir neišvaikysi jo gyventojų, jie jokiu būdu nepamirš nei šio vardo, nei šių įpročių…“

 
Machiavellis (Valdovas)
 
165.
 

Kapitalistinė gamyba suvienijo erdvę, kuri neberibojama išorinių visuomenių. Šis suvienijimas tuo pačiu metu yra ekstensyvus ir intensyvus banalinimo procesas. Kaip serijinių prekių kaupimas abstrakčioje rinkos erdvėje turėjo sulaužyti visas regionines ir legalias pertvaras ir visus viduramžių korporacinius apribojimus, palaikiusius amatininkiškos gamybos kokybę, taip jis turėjo panaikinti vietovių autonomiją ir kokybę. Ši vienodinanti jėga – tai stambioji artilerija, kuri nuvertė visas Kinijos sienas.

 
166.
 

Kaip tik tam, kad labiau susitapatintų su savimi pačia, labiau prisiartintų prie nepajudinamo vienodumo, laisva prekės erdvė nuo šiol kiekvieną akimirką modifikuojama ir atkuriama.

 
167.
 

Ši visuomenė, ištrinanti geografinį atstumą, atkuria atstumą viduje kaip reginišką atskyrimą.

 
168.
 

Prekių apyvartos subproduktas, žmogiškas judėjimas, vertinamas kaip vartojimas, ir turizmas iš esmės yra niekas kitas kaip laisvalaikio galimybė vykti pažiūrėti tai, kas tapo banalu. Ekonominis sutvarkymas lankant skirtingas vietas jau savaime užtikrina jų lygiavertiškumą. Pati modernizacija, atėmusi iš kelionės laiką, taip pat atėmė iš jos ir erdvės tikroviškumą.

 
169.
 

Visuomenė, modeliuojanti visą savo aplinką, sukūrė ypatingą technologiją, norėdama apdoroti konkretų šios užduočių visumos pagrindą – pačią jos teritoriją. Urbanizmas – tai kapitalizmo užvaldytos gamtiškosios ir žmogaus aplinkos užgrobimas; o kapitalizmas, logiškai plėtodamasis visiško valdymo link, dabar gali ir turi atkurti erdvės kaip savo paties dekoro visumą.

 
170.
 

Kapitalistinė būtinybė, patenkinama urbanizmu kaip regimu gyvenimo užšaldymu, gali reikštis (vartojant hėgeliškus terminus) kaip visuotinis „taikus erdvės sambūvio“ vyravimas „neramaus tapsmo laiko slinktyje“ atžvilgiu.

 
171.
 

Jei visos kapitalistinės ekonomikos technologinės jėgos turi būti suprantamos kaip įrankiai, atliekantys įvairiarūšius atskyrimus, urbanizmo atveju mes turime reikalą su tų jėgų bendro pagrindo aprūpinimu, su žemės, tinkamos joms plėtoti, apdirbimu, su pačia atskyrimo technologija.

 
172.
 

Urbanizmas – tai modernus nepertraukiamos užduoties saugoti klasinę valdžią įgyvendinimo būdas, o štai – darbininkų, kurie urbanistinių gamybos sąlygų buvo pavojingai sutelkti, išskaidymo palaikymo būdas. Nuolatinė kova, kurią teko vykdyti prieš bet kurį šio galimo susitelkimo aspektą, urbanistinėje erdvėje atranda sau palankią dirvą. Visų įkurtų valdžių pastangos, pradedant Prancūzijos revoliucijos patirtimis, plėsti priemones tvarkai gatvėje palaikyti galiausiai pasiekia aukščiausią pakopą, kai gatvė nuslopinama. „Atsiradus masinėms komunikacijos priemonėms, veikiančioms dideliais atstumais, populiacijos izoliavimas pasirodė esąs žymiai veiksmingesnė kontroliavimo priemonė“, – teigia Lewis Mumfordas knygoje Miestas istorijoje, aprašydamas „nuo šiol vienakryptį pasaulį“. Bet visuotinai plėtota izoliacija, tapusi urbanizmo tikrove, taip pat turi suteikti kontroliuojamos darbininkų reintegracijos galimybę, atsižvelgdama į numatomas gamybos ir vartojimo reikmes. Integravimo į sistemą metu atskirti individai turi būti iš naujo užvaldyti kaip kartu atskirti individai: gamyklos kaip ir kultūros namai, poilsiavietės kaip ir „dideli ansambliai“ yra specialiai sukurti šio tariamo kolektyviškumo, lydinčio atskirtą individą šeimyninėje celėje, tikslais. Visuotinai naudojantis vaizdą perteikiančiais imtuvais individo izoliacija prisipildo jį užvaldančių reginių, kurie kaip tik dėl šios izoliacijos įgauna visą savo galią.

 
173.
 

Pirmą kartą naujoji architektūra, kuri kiekvienoje ankstesnėje epochoje buvo skirta valdančioms klasėms patenkinti, dabar tiesiogiai skiriama varguoliams. Formalus skurdas ir milžiniška šio naujo gyvenamosios vietos potyrio plėtotė tuo pat metu kyla iš jo masinio pobūdžio, kuris vienu metu nusako ir jo paskirtį, ir šiuolaikines statybos sąlygas. Autoritarinis sprendimas, kuris abstrakčiai sutvarko teritoriją, paversdamas ją abstrakcijos teritorija, akivaizdžiai slypi šių šiuolaikinių statybos sąlygų centre. Ta pati architektūra pasirodo visur, kur tik prasideda šiuo atžvilgiu atsilikusių šalių industrializacija, kaip naujam socialiniam gyvenimo būdui, kurį tenai reikėjo įdiegti, tinkama aplinka. Taip pat aiškiai, kaip ir keliant termabranduolinio ginklavimosi ar gimstamumo klausimus (kur jau pasiektos manipuliacijos su paveldimumu galimybės), urbanizmo erdvėje pasireiškia ir tai, kad jau peržengtas visuomenės materialinės valdžios augimo slenkstis, ir tai, kad šios valdžios sąmoningas valdymas vėluoja.

 
174.
 

Dabar yra tas momentas, kada urbanistinė aplinka save griauna. Miestų išsprogimas ant kaimo vietovių, nusėtų „miesto atliekų beformėmių masių”“ (Lewis Mumfordas), tiesioginiu būdu yra valdomas vartojimo imperatyvų. Automobilio – prekinės gausos pirmosios fazės pilotuojančio gaminio diktatūra teritorijoje randasi įsiviešpatavus greitkeliui, kuris suardo senuosius centrus ir sąlygoja vis didesnį jų išskaidymą. Tuo pačiu metu miesto audeklo neužbaigtas perkūrimo procesas laikinai poliarizuojasi aplink „išplatinimo gamyklas“, kurios yra milžiniški supermarketai, pastatyti plikoje dirvoje, ant automobilių parkavimo postamento; o pačios šios pagreitinto vartojimo šventyklos išsiskirsto išcentrinio judėjimo pagrindu, kuris jas išstumia tiek, kad jos savo ruožtu tampa antriniais perkrautais centrais, nes jie sudaro naują dalinį aglomeratą. Bet techninis vartojimo organizavimas tėra pirmajame visuotinio likvidavimo plane, likvidavimo, kuris miestą taip priverčia vartoti patį save.

 
175.
 

Ekonominė istorija, visuotinai išsiplėtojusi miesto ir kaimo priešpriešoje, perėjo į sėkmės stadiją, kuri vienu metu panaikina du terminus. Šiuolaikinis visos istorinės raidos paralyžius vien dėl ekonomikos nepriklausomo judėjimo tąsos sukuria situaciją, kada miestas ir kaimas pradeda nykti ne aplenkdamas jų skilimą, bet vienu metu juos žlugdydamas. Abipusis miesto ir kaimo lupikavimas, istorinio judėjimo, pagal kurį esama urbanistinė realybė turėtų būti nugalėta, susilpnėjimo produktas pasirodo toje eklektiškoje jų išskaidytų elementų maišatyje, kuri užslepia pačias pažangiausias zonas pramonės srityje.

 
176.
 

Pasaulinė istorija gimė miestuose ir tapo labai svarbi po lemiamos miesto pergalės prieš kaimą. Kaip vieną iš pačių didžiausių revoliucinių buržuazijos nuopelnų Marxas įvertino faktą, kad ji „priskyrė kaimą miestui“, kurio atmosfera išlaisvina. Bet jei miesto istorija yra laisvės istorija, ji taip pat yra ir tironijos bei valstybinio valdymo, kontroliuojančio kaimą ir patį miestą, istorija. Miestas galėjo kol kas būti tik kovos už istorinę laisvę, bet ne jo valdymo vieta. Miestas yra istorijos aplinka, nes jame vienu metu sutelkta visuomeninė valdžia, suteikusi galimybę rastis istoriniam sumanymui, ir praeities sąmonė. Taigi dabartinis polinkis naikinti miestą teverčia kitaip išreikšti ekonomikos paklusimo istorinei sąmonei vėlavimą, visuomenės, iš naujo užvaldančios tuos valdžios pavidalus, kurie iš jos išsiskyrė, sujungimo vėlavimą.

 
177.
 

„Kaimas kaip tik rodo priešingą faktą – izoliaciją ir atsiskyrimą (Vokiška ideologija). Giaudamas miestus urbanizmas atstato tariamą kaimą, kuriame prarandami tiek natūralūs senojo kaimo santykiai, tiek tiesioginiai socialiniai ryšiai ir tiesiogiai metamas istorinio miesto iššūkis. Naujomis gyvenimo ir reginiškos kontrolės, diegiamos dabartinėje „sutvarkytoje teritorijoje“, sąlygomis kuriasi naujoji dirbtinė valstietija: išsisklaidymas erdvėje ir ribotas sąmoningumas, visada trukdę valstietijai imtis nepriklausomų veiksmų ir įsitvirtinti kaip kuriančiai istorinei jėgai, vėl tampa būdingi gamintojams, nes pasaulio plėtra, kurią jie patys kuria, lieka tokia pat visiškai jiems nepasiekiama, koks buvo gamtiškasis darbų ritmas agrarinei visuomenei. Bet kai šioji valstietija, buvusi nepajudinamu „rytietiško despotizmo“ pamatu, kurios pats susismulkinimas kvietė imtis biurokratinės centralizacijos, vėl pasirodė kaip šiuolaikinės valstybinės biurokratizacijos augimo sąlygų gaminys, jos apatiją dabar tenka istoriškai fabrikuoti ir palaikyti, – natūralus nemokšiškumas užleidžia vietą rengiamam spektakliui, grįstam paklydimu. Tariamosios technologinės valstietijos „naujieji miestai“ į dirvą aiškiai įspaudžia ženklą, liudijantį nutraukimą su istoriniu laiku, ant kurio jie ir yra pastatyti; jų šūkis galėtų būti toks: „Štai čia niekada nieko neįvyks ir nieko niekada neįvyko.“ Akivaizdu, kad dėl to, jog istorija, kurią reikia sukurti miestuose, dar nebuvo sukurta, jėgos be istorijos pradeda kurti jų pačių išskirtinį peizažą.

 
178.
 

Istorija, grasinanti šiam prieblandos pasauliui, taip pat yra jėga, kuri gali paskirti erdvę išgyvenamam laikui. Proletariška revoliucija yra ta, kuri kritikuoja žmogaus geografiją, dėl kurios individai ir bendruomenės turi kurti miestus ir įvykius, susijusius ne tik su jų darbo, bet ir visos jų istorijos pasisavinimu. Šioje judančioje žaidimo ir laisvai pasirenkamų žaidimo taisyklių variacijų erdvėje vietos autonomija gali vėl atsirasti, iš naujo nediegdama išskirtinio prisirišimo prie žemės ir tuo grąžindama kelionės ir gyvenimo, suprantamo kaip savyje talpinanti visą savo prasmę kelionė, realybę.

 
179.
 

Pati didžiausia su urbanizmu susijusi revoliucinė mintis nėra urbanistinio, technologinio ar estetinio pobūdžio. Tai sprendimas visiškai atkurti teritoriją atsižvelgiant į darbininkų Tarybų valdžios, antivalstybinės proletariato diktatūros ir vykdomo dialogo poreikius. Tarybų valdžia, galinti būti veiksminga tik transformuodama esamų sąlygų visumą, negali kelti sau nė mažiausios užduoties, jei nori būti pripažinta ir pripažinti save pačią savo pasaulyje.  

 
 

Guy Debord. SPEKTAKLIO VISUOMENĖ. Iš prancūzų k. vertė D.Gintalas. – K.: KITOS KNYGOS, 2006. Versta iš: Guy Debord. La Societé du Spectacle, Gallimard, 2005.

 

Skaityti toliau

 

spektaklio visuomene       Tapo tradicija, kad Prancūzų revoliucijos pažymi svarbiausius Europos civilizacijos raidos etapus ir pralaimi. Nes ar galima laikyti pergale numalšintą sukilimą, naują diktatūrą? Bet ar galima įvardyti pralaimėjimu naują laisvės potyrį? Revoliucijos ambivalentiškumas rodo jos dinamiškumą, tai, kad jos tiesą atveria tik nuolatinis pokytis. Tačiau revoliucijos netrunka amžinai, ir, jei norima išsaugoti jos šviesą, poeziją ir muziką, ji privalo ... pralaimėti. Laimėję revoliucionieriai tampa tokiais pat aklais struktūrinių sąveikų tarnais ar dar daugiau entuziastingais diktatoriais. Revoliucija tik gali parodyti laisvę, tačiau negali jos įgyvendinti, nes tai paprasčiausiai neįmanoma. Didysis sukilimas prieš santvarką, prieš valdžios sistemas ir mąstymo būdą gali parodyti nepriklausomybės šviesą, tačiau neįmanoma šio švyturio paversti kūnu. Nes laisvė, nepriklausomybė yra asmeninis veiksmas, situacija, kuri prieštarauja anoniminių struktūrų hegemonijai. Revoliucijas – Didžiąją Prancūzų (1789–1794), 1848-ųjų (po jos buvo priimta Antrosios Prancūzijos Respublikos Konstitucija), 1871 m. Paryžiaus komunos ir 1968-ųjų – sieja sukilimas prieš regimas hegemonijos formas: luominę, monarchinę, kapitalistinę, vartotojų – manipuliacinę. Ir visų jų baigtis ambivalentiška: Didžioji Prancūzų revoliucija atvėrė kelią Napoleono Bonaparto karams, tačiau išlaisvino tautas. 1968 m. Paryžiaus revoliucija parodė komunistų partijos silpnumą, tačiau atvėrė kelia intelektualinės emancipacijos bangai.

spektaklio visuomene      „Mes neturime nieko kito, tik laiką, kuriuo naudojasi net tie, kurie neturi pastogės.“

 
Baltasaras Graciánas (Dvariškis)
  
147.
 

Gamybos laikas, laikas-prekė yra begalinė lygiaverčių intervalų sankaupa. Tai negrąžinamo laiko abstrakcija, kurios visi segmentai chronometre turi parodyti tik savo kiekybinę lygybę. Bet kurioje jo veiksmingoje tikrovėje šis laikas tampa tuo, ką jis atveria savo kintančiu charakteriu. Štai kaip tik šioje laiko-prekės visuomeninio valdymo sistemoje „laikas yra viskas, žmogus – niekas; jis daugių daugiausia yra laiko griaučiai“ (Filosofijos skurdas). Tai nuvertintas laikas – visiška laiko kaip  „žmogaus brandos erdvės“ inversija.

 
148.
 

Visuotinis žmogaus nebrandumo (non-développement) laikas taip pat egzistuoja atsiskleisdamas papildomu vartojamo laiko aspektu,laiko, kuris pradedant nuo apibrėžtos gamybos atsigręžia į kasdieninį visuomenės gyvenimą kaip tariamai cikliškas laikas.

 
149.
 

Tariamai cikliškas laikas iš tiesų tėra gamybos laiko-prekės vartojama maskuotė. Joje jis talpina pagrindinius keičiamų vienalyčių vienetų ir kokybinės apimties panaikinimo bruožus. Bet būdamas subproduktas to laiko, kuris yra skirtas konkrečiam kasdieniam gyvenimui sulėtinti (ir šiam sulėtinimui palaikyti), jis turi būti prisodrintas tariamų vertybių ir pasirodyti kaip apgaulingai individualizuotų momentų virtinė.

 
150.
 

Tariamai cikliškas laikas – šiuolaikinio ekonominio išgyvenimo vartojimo laikas ir padidėjusi išgyvenimo galimybė, kai iš kasdienio išgyvenimo atimamas pasirinkimas ir jis lieka paklusnus nebe natūraliai tvarkai, o tariamai prigimčiai, atsiradusiai ir subrendusiai susvetimėjusiame darbe, ir taip šis laikas visiškai natūraliai atranda senąjį ciklišką ritmą, kuris tvarkė visuomenių, gyvenusių prieš pramonės atsiradimą, išgyvenimo sąlygas. Tariamai cikliškas laikas vienu metu seka natūraliais cikliško laiko pėdsakais ir su juo sudaro naujus vienodus derinius – dieną ir naktį, savaitinį darbą ir poilsį, atsikartojantį atostogų laiką.

 
151.
 

Tariamai cikliškas laikas yra tas laikas, kuris buvo transformuotas pramonės. Laikas, kuris remiasi prekių gamyba, pats yra vartojama prekė, sujungianti tai, kas kadaise, senosios vieningos visuomenės sunaikinimo fazėje, buvo suskirstyta į privatų, ekonominį ir politinį gyvenimą. Visas šiuolaikinės visuomenės vartojamas laikas siekia, būti laikomas naujų įvairiarūšių gaminių, kurie rinkoje iškyla kaip visuomeniškai sutvarkyto laiko išnaudojimas, pirmine materija. „Gaminys, jau egzistuojantis tokia forma, kuri jį paverčia tinkamu vartojimui, vis dėlto savo ruožtu gali tapti kito gaminio pirmine materija“ (Kapitalas).

 
152.
 

Savo pačiame pažangiausiame sektoriuje sutelktas kapitalizmas orientuojasi į pardavimą „visiškai paruoštų“ laiko blokų, iš kurių kiekvienas sudaro vienintelę suvienytą prekę, sujungiančią tam tikrą skirtingų prekių skaičių.Štai taip „paslaugas“ ir laisvalaikio formas apglėbiančioje ekonomikoje gali pasirodyti apskaičiuoto mokėjimo formulė, į kurią „viskas įtraukta“: vaizdinga gyvenamoji vieta, tariamos kolektyvinės kelionės atostogų metu, kultūrinio vartojimo abonementas, taip pat ir paties visuomeniškumo pardavimas „aistringuose pokalbiuose“ ir „susitikimuose su įdomiais žmonėmis“. Šios reginiškos prekės rūšis, akivaizdžiai galinti cirkuliuoti tik išaugus atitinkamų faktų stokai, taip pat akivaizdžiai figuruoja tarp parodomųjų gaminių modernizuojant pardavimų išsimokėtinai metodus.

 
153.
 

Tariamai cikliškas vartojamas laikas yra spektaklio laikas, tuo pačiu metu kaip ir reginių vartojimo laikas siaurąja prasme ir kaip laiko vartojimo reginys plačiąja prasme. Reginių vartojimo laikas, ši visų prekių aplinka, neperskiriamai yra laukas, kur visokeriopai reiškiasi spektaklio instrumentai, ir tikslas, kurį pastarieji visuotinai pateikia kaip visų privačių vartojimo formų pagrindinę vietą ir pagrindinę figūrą: mes žinome, kad laiko laimėjimai, kurių nuolatos siekia šiuolaikinė visuomenė (ar kalbama apie transporto priemonių greitį, ar sriubos iš pakelių vartojimą), iš tiesų reiškiasi Jungtinių Amerikos valstijų gyventojams vien tuo atveju, kad tik televizijos žiūrėjimas vidutiniškai užima nuo trijų iki šešių valandų per dieną. Visuomeninis laiko vartojimo reginys savo ruožtu išimtinai yra valdomas laisvalaikio ir atostogų momentų, reprezentuojamų per nuotolį ir trokštamų pagal susitarimą, kaip ir kiekviena reginiška prekė. Ši prekė čia aiškiai pateikiama kaip tikro gyvenimo, kurio cikliško grįžimo reikia laukti, momentas. Bet pačiuose šiuose gyvenimui priskiriamuose momentuose save demonstruoja ir atkuria – spektaklis, siekiantis paties didžiausio intensyvumo. Tai, kas buvo pateikiama kaip tikras gyvenimas, paprasčiausiai atsiveria kaip tikroviškiau reginiškas gyvenimas.

 
154.
 

Šis laikotarpis, kuris sau pačiam rodo savąjį laiką kaip iš esmės esantį daugybės šventimų pagreitintą sugrįžimą, lygiai taip pat yra ir laikotarpis be šventės. Tai, kas cikliškame laike buvo bendrijos, prabangiai besinaudojančios gyvenimu, bendrininkavimo momentas, yra neįmanoma visuomenei be bendrijos ir prabangos. Kai visuomenės subanalintos tariamos šventės, dialogo ir dovanos parodijos, kursto nereikalingas ekonomines išlaidas, jos sukelia tik nusivylimą, visada atlyginamą naujojo nusivylimo pažadu. Spektaklyje šiuolaikinio išgyvenimo laikas turi kelti tuo aukštesnę kainą, kuo mažesnė jo naudojimo vertė. Laiko tikrovė buvo pakeista laiko reklama.

 
155.
 

Tuo metu, kai senovės visuomenių cikliško laiko vartojimas buvo neatskiriamas nuo realaus šių visuomenių darbo, tariamai cikliškas plėtotos ekonomikos vartojimas priešgyniauja abstrakčiam jos gamybos negrąžinamam laikui. Tada, kai cikliškas laikas buvo nepajudinamos iliuzijos, išgyvenamos tikroviškai, laikas, reginiškas laikas yra kintančios tikrovės, išgyvenamos iliuziškai, laikas.

 
156.
 

Tai, kas visada yra nauja daiktų gamybos procese, neatsiranda vartojimo terpėje, kuri išlieka to paties išplėstu grįžimu. Kadangi miręs darbas toliau valdo gyvą darbą, reginiškame laike praeitis valdo dabartį.

 
157.
 

Kaip kita visuotinio istorinio gyvenimo nepakankamumo pusė, asmeninis gyvenimas vis dar neturi istorijos. Tariami įvykiai, lekiantys reginiškoje dramoje, nebuvo išgyventi tų, kuriems apie juos buvo pranešta; be to, jie pasimeta jų skubaus pakeitimo infliacijos procese su kiekvienu reginiškos mašinerijos impulsu. Kita vertus, tai, kas buvo realiai išgyvenama, neturi ryšio su oficialiuoju visuomenės negrąžinamu laiku ir tiesiogiai priešgyniauja šio laiko vartojamo subprodukto tariamam cikliškam ritmui. Šis individualus atskirto kasdieninio gyvenimo išgyvenimas lieka be kalbos, be suvokimo, be kritinio požiūrio į savo pačios praeitį, kuri niekur neminima. Jis neperteikiamas. Jis nesuprantamas ir užmirštas bei naudingas apgaulingai reginiškai atminčiai to, ko neįmanoma prisiminti.

 
158.
 

Spektaklis kaip dabartinė visuomeninė atminties ir istorijos paralyžiaus, istorijos, sukurtos ant istorinio laiko pamatų, išsižadėjimo organizacija yra apgaulinga laiko sąmonė.

 
159.
 

Išankstinės sąlygos norint darbininkams suteikti „laisvų“ laiko-prekės gamintojų ir vartotojų statusą buvo prievartinis jų laiko nusavinimas. Reginiškas laiko grįžimas tapo įmanomas tik nuo tada, kai gamintojui buvo įvykdytas pirminis nusavinimo veiksmas.

 
160.
 

Nepakeičiama biologinė dalis, vis dar dalyvaujanti darbe, kaip gamtiškame cikle, kur būdravimas ir miegas priklauso vienas nuo kito, taip ir individualaus negrąžinamo laiko akivaizdybėje eikvojant gyvenimą, šiuolaikinės gamybos atžvilgiu paprasčiausiai yra antraeilė, ir būdami tokie šie elementai yra ignoruojami oficialiuose gamybos judėjimo atsišaukimuose ir tampa jų vartojamais trofėjais, kurie yra šios nesibaigiančios pergalės priimtina išraiška. Žiūrovo sąmonė, paralyžiuota jos pasaulio judėjimo klastojamame centre, savo gyvenime nebepatiria perėjimo nei į savirealizaciją, nei į savąją mirtį. Kas atsisako eikvoti savo gyvenimą, nebeturi teisės pripažinti savo mirties. Gyvybės draudimo reklama įteigia tik tai, kad jis yra kaltas dėl mirties, jei po šios ekonominės netekties neužtikrino sistemos sureguliavimo, o american way of death reklama pabrėžia savo gebėjimą šio susitikimo metu palaikyti pačią didžiausią gyvenimo apraiškų dalį. Visame likusiame reklaminio bombardavimo fronte kategoriškai uždrausta senti. Netgi „kapitalas-jaunystė“, išrastas kiekvienam ir visiems ir išnaudojamas tik vidutiniškai, vis dėlto negali pretenduoti į ilgalaikę bei kaupiančią finansinio kapitalo realybę. Toks socialinis mirties nebuvimas tapatus socialiniam gyvenimo nebuvimui.

 
161.
 

Laikas, kaip teigė Hegelis, yra būtinas susvetimėjimas, aplinka, kur save prarasdamas subjektas save realizuoja save, tampa kitu, kad taptų savo paties tiesa. Bet jo priešingybė kaip tik ir yra viešpataujantis susvetimėjimas, patiriamas svetimos dabarties gamintojo. Šioje susvetimėjimo erdvėje visuomenė, iš pagrindų atskirianti subjektą nuo veiklos, kurią iš jo ji pavagia, visų pirma jį atskiria nuo savo paties laiko. Įveikiamas socialinis susvetimėjimas yra kaip tik tas susvetimėjimas, kuris uždraudė ir paralyžiavo laike gyvuojančio susvetimėjimo galimybes ir pavojus.

 
162.
 

Po tariamomis madomis, kurios išnyksta ir vėl atgyja nereikšmingame tariamai cikliško stebimo laiko paviršiuje, slypi didysis laikmečio stilius, kuris visada akivaizdžios ir slaptos būtinybės orientuojamas į revoliuciją.

 
163.
 

Natūralus laiko pagrindas, juntama laiko tėkmės duotybė tampa žmogiška ir visuomeniška, kai egzistuoja žmogui. Kaip tik ribota žmogaus praktikos padėtis, skirtingų stadijų darbas iki šiol žmogino, bet ir nužmogino laiką kaip ciklišką ir atskirtą negrąžinamą ekonominės gamybos laiką. Revoliucinis beklasės visuomenės ir visuotinio istorinio gyvenimo sumanymas yra panaikinti visuomeninį laiko matą vardan individų ir grupių negrąžinamo laiko žaidybinio modelio, kuriame vienu metu reiškiasi nepriklausomi sąjunginiai laikai. Ši programa – tai visiškas komunizmo įgyvendinimas laiko atžvilgiu, komunizmo, kuris panaikina „visa, kas egzistuoja nepriklausomai nuo individų“.

 
164.
 

Pasaulis jau turi svajoja apie laiką, kurio sąmonę jis šiuo metu turi valdyti, kad laikas būtų realiai išgyvenamas.

 
 

Guy Debord. SPEKTAKLIO VISUOMENĖ. Iš prancūzų k. vertė D.Gintalas. – K.: KITOS KNYGOS, 2006. Versta iš: Guy Debord. La Societé du Spectacle, Gallimard, 2005.

 

Skaityti toliau

 

spektaklio visuomene      „Savęs pažinimas glūdi savyje ir dėl savęs dėl to ir tada, kai jis glūdi savyje ir dėl savęs norint įgyti kitokį savęs pažinimą; tai reiškia, kad jis yra tik tai, kaip kažkas pripažinta.“

       Hegelis (Dvasios fenomenologija)

       212.

       Konfliktiškoje istorijos tėkmėje ideologija yra klasių visuomenės mąstymo pagrindas. Ideologiniai faktai niekada nebuvo paprasto chimero, o deformuota realijų sąmonė, ir kaip tokie jie buvo tikroviški veiksniai, sugrąžinantys realų deformuojantį veiksmą; juo labiau spektaklio formą įgavusi ideologijos, kurią sukelia konkreti autonomizuotos ekonominės gamybos sėkmė, materializacija su visuomenine realybe praktiškai sulieja ideologiją, kuri galėjo visą realybę pertvarkyti pagal savo modelį.
 

       213.

       Kai ideologija, būdama abstrakti visuotinumo ir jos iliuzijos valia, tampa įteisinta universalios abstrakcijos ir veiksmingos iliuzijos diktatūros šiuolaikinėje visuomenėje, ji jau nėra suskirstyto mažomis dalimis organizmo savanoriška kova, o jos triumfas. Iš čia kyla ideologinė pretenzija įgauti lėkštą pozityvistinį tikslumą: ji nebėra istorinis pasirinkimas, o akivaizdybė. Taip tvirtinant pradingsta atskiri ideologijų vardai. O pats atitinkamai ideologinio darbo dalyvavimas tarnaujant sistemai suvokiamas tik kaip „epistemologinio pagrindo“, siekiančio būti už bet kokio ideologinio fenomeno ribų, pripažinimas. Materializuota ideologija pati neturi vardo, kaip ir neturi išdėstytos istorinės programos. O tai reiškia, kad ideologijų istorija baigėsi.
 

       214.

       Ideologija, kurią visa jos vidinė logika vertė „visuotine ideologija“ Manheimo prasme, fragmento, iškylančio kaip tariamas visuotinio sąstingis pažinimas, despotizmu, totalitarine vizija, dabar įgyvendinama nejudančiame neistoriniame (non-histoire) spektaklyje. Jos įgyvendinimas yra tolygus jos sunykimui visuomenės sistemoje. Kartu su šios visuomenės praktišku sunaikinimu turi pradingti ir ideologija, paskutinioji kvailystė, uždariusi išėjimą į istorinį gyvenimą.
 

       215.

       Spektaklis – tai ideologija par excellence, nes jis savo gausybėje pateikia ir parodo visos ideologinės sistemos esmę – realaus gyvenimo nuskurdinimą, pavergimą ir neigimą. Spektaklis materialiai yra „atskyrimo ir žmogaus atitolimo nuo žmogaus išraiška“. Jame susitelkusi „naujoji apgavystės galia“ remiasi ta gamyba, dėl kurios „kartu su objektų gausa plečiasi… nauja svetimų būtybių, kurioms paklūsta žmogus, sritis“. Tai pati aukščiausia ekspansijos stadija, ekspansijos, kuri poreikį nukreipia prieš gyvenimą. „Taigi pinigų poreikis yra tikrasis poreikis, kuriamas politinės ekonomijos, ir vienintelis poreikis, kurį ji kuria“(Ekonominiai ir filosofiniai rankraščiai). Spektaklis viso visuomeninio gyvenimo erdvėje paskleidžia principą, kurį Hegelis Jenos Realioje filosofijoje suvokia kaip pinigų principą – „tai jame pačiame tekantis mirusiojo gyvenimas“.
 

       216.

       Priešingai nei sumanymas, išdėstytas Tezėse apie Feuerbachą (įgyvendinti filosofiją praktikos srityje, kuri pranoksta idealizmo ir materializmo priešpriešą), spektaklis vienu metu saugo ir savo pasaulio tariamoje konkretybėje iškelia ideologines materializmo ir idealizmo savybes. Kontempliatyvioji senojo materializmo, suvokiančio pasaulį kaip atvaizdą, o ne kaip veiklą, pusė (materializmo, kuris galiausiai idealizuoja materiją), yra išpildyta spektaklyje, kur konkretūs daiktai savaimingai yra visuomeninio gyvenimo valdovai. Kita vertus, svajinga idealizmo veikla irgi įgyvendinama spektaklyje, technologiškai tarpininkaujant ženklams ir signalams, kurie galop materializuoja abstraktų idealą.
 

       217.

       Ideologijos ir šizofrenijos sugretinimas, pateiktas Gabelio (Apgaulinga sąmonė), turi būti įterptas į ekonominį ideologijos materializavimo procesą. Visuomenė tapo tuo, kuo ideologija jau buvo. Praktinės veiklos panaikinimas ir jį lydinti dialektikai priešinga apgaulinga sąmonė – štai kas kiekvieną valandą primetama iš spektakliui pavaldaus kasdieniško gyvenimo, ir tai reikia suprasti kaip sistemišką „susitikimo galimybės nusilpimo“ organizavimą ir kaip jo pakeitimą haliuciogenizuojančiu visuomeniniu faktu – apgaulinga susitikimo sąmone, „susitikimo iliuzija“. Visuomenėje, kur niekas negali būti pripažintas kitų, kiekvienas individas nebegali pripažinti savo paties tikrovės. Dabar ideologija savo namuose, o atskyrimas sukūrė savąjį pasaulį.
 

       218.

       „Klinikiniuose šizofrenijos paveiksluose, – sako Gabelis, – visumos dialektikos nuopuolis (su iškrikimu kaip kraštutine forma) ir tapsmo dialektikos nuopuolis (su katatonija kaip kraštutine forma) vienas kitą visiškai atitinka.“ Žiūrovo sąmonė, suploto pasaulio kalinė, pasaulio, apriboto spektaklio ekranu, už kurio buvo nutremtas jos pačios gyvenimas, dabar pažįsta tik tariamus pašnekovus, kurie jai vienašališkai pasakoja apie savo prekę ir apie jų prekės politiką. Spektaklis su visa savo erdve yra jo „veidrodinis atspindys“. Čia inscenizuojamas apgaulingas išėjimas iš visuotinio autizmo.
 

       219.

       Spektaklis, ištrinantis ribas tarp manęs ir pasaulio, sunaikindamas mane, kurį apgulęs pasaulio buvimas ir nebuvimas (présence-absence), taip pat ištrina ribas tarp tikra ir apgaulinga, išstumdamas bet kokią išgyventą tiesą tikroviškai dalyvaujant melui, kurį patvirtina išorės formavimas. Tas, kuris pasyviai išgyvena savo kasdienišką svetimą lemtį, šitaip yra stumiamas į pamišimą, reaguojantį į šią lemtį iliuziškai ir besigriebiantį maginių technikų. Prekių pripažinimas ir vartojimas slypi šio tariamo atsakymo į komunikaciją be atsakymo šerdyje. Pamėgdžiojimo poreikis, kurį patiria vartotojas, yra tikrai infantilus poreikis, veikiamas visų jo esminio nusavinimo pavidalų. Remiantis terminais, kuriuos Gabelis pritaiko visiškai kitam patologiniam lygmeniui, „nenormalus pateikimo poreikis šiuo atveju atlygina už kankinantį buvimo egzistencijos pakrašty jausmą“.
 

       220.

       Jeigu apgaulingos sąmonės logika negali teisingai savęs pačios pažinti, kritiškos tiesos apie spektaklį ieškojimas taip pat turi būti tikra kritika. Jai reikia kovoti praktiškai su nesutaikomais spektaklio priešais ir sutikti nebūti ten, kur nėra jų. Kaip tik viešpataujančio mąstymo dėsnius, išskirtinį aktualumo požiūrio tašką ir pripažįsta abstrakti neatidėliojamo veiksmingumo valia, kai ji puola į reformizmo ar tariamai revoliucingo bendrojo beverčio veiksmo kompromisus. Dėl to kliedesys atgyja esant tai pačiai būklei, kuri siekia jį nugalėti. Ir priešingai, kritika, išeinanti už spektaklio ribų, turi mokėti laukti.
 

       221.

       Išsilaisvinti iš apverstos tiesos materialinių gniaužtų – štai kokia mūsų laikotarpio išsilaisvinimo esmė. Šios „istorinės misijos įtvirtinti tiesą pasaulyje“ negali įvykdyti nei izoliuotas individas, nei manipuliacijų pavergta suskaidyta minia, bet gali vienintelė klasė, sugebanti tapti visų klasių griovėja, bet kokiai valdžiai suteikdama išlaisvinančią įgyvendintos demokratijos formą, paversdama ją Taryba, kurioje praktinė teorija save kontroliuoja ir suvokia savojo veiksmo esmę. Tik joje individai “ „tiesiogiai susiję su pasauline istorija“, tik joje dialogas ginkluotas tam, kad nugalėtų savo paties ribotumą.
 

       Guy Debord. SPEKTAKLIO VISUOMENĖ. Iš prancūzų k. vertė D.Gintalas. – K.: KITOS KNYGOS, 2006.

       Versta iš: Guy Debord. La Societé du Spectacle, Gallimard, 2005

spektaklio visuomene      „O, džentelmenai, gyvenimas trumpas… Jei jau gyvenam, gyvenam tam, kad vaikščiotumėm ant karalių galvų.“

 
Shakespeare’as (Henrikas IV)
 
 
125.
 

Žmogus, „negatyvi būtis, egzistuojanti tik tiek, kiek ji naikina Būtį“, yra tapatus laikui. Žmogus, pasisavindamas savo paties prigimtį, lygiai taip pat užvaldo pasaulio raidos procesą. Pati istorija yra svarbi gamtinės istorijos, gamtos tapsmo žmogumi dalis“(Marxas). Ir atvirkščiai, ši „gamtinė istorija“ neturi kitos veiksmingos egzistencijos kaip tik tą, kuri priklauso nuo žmogaus istorijos eigos, tos vienintelės dalies, atkuriančios šią istorinę visumą kaip šiuolaikinis teleskopas, kurio veikimo spindulys pačiu laiku pagauna ūkų pasitraukimą į visatos periferiją. Istorija visada egzistavo, bet ne visada pasireikšdama savo istorine forma. Žmogaus susaistymas su laiku, toks susaistymas, kuris išsipildo tarpininkaujant visuomenei, yra tolygus laiko sužmoginimui. Nesąmoningas laiko judėjimas pasireiškia ir tampa tikras istorinėje sąmonėje.

 
126.
 

Išties istorinis judėjimas, kad ir koks jis būtų užslėptas, prasideda lėtai ir nejuntamai formuojantis „tikrajai žmogaus prigimčiai“, tai „prigimčiai, kuri gimsta žmogaus istorijoje – kuriančiame žmonių visuomenės veiksme“, bet net jei visuomenė, užvaldžiusi techniką ir kalbą, tapo savo pačios istorijos gaminiu, ji suvokia tik nenutrūkstančią dabartį. Šioje visuomenėje bet koks pažinimas, apibrėžtas pačių seniausių narių atmintimi, visada saugomas gyvųjų. Nei mirtis, nei dauginimasis nesuprantami kaip laiko dėsnis. Laikas lieka nejudantis kaip uždara erdvė. Kai sudėtingesnė visuomenė pasiekia laiko sąmonę, ji stengiasi verčiau jį paneigti, nes ji laike įžvelgia ne tai, kas praeina, o tai, kas sugrįžta. Statiška visuomenė tvarko laiką atsižvelgdama į savo betarpišką gamtos patirtį pagal cikliško laiko modelį.

 
127.
 

Cikliškas laikas viešpatauja klajoklių patirtyje, nes bet kuriuo jų persikėlimo momentu jiems atsiveria tos pačios sąlygos. Hegelis pažymi, kad „nomadų klajonės yra tik formalios, nes jos apibrėžiamos vienodomis erdvėmis“. Visuomenė, įsikūrusi vienoje vietovėje, erdvei suteikia turinį atsižvelgdama į individualizuotų vietų sutvarkymą ir dėl to taip pat lieka uždaryta šios vietovės viduje. Laikiškas sugrįžimas į panašias vietas dabar yra grynas laiko sugrįžimas į tą pačią vietą bei veiksmų serijos pakartojimas. Pastoralinio klajokliškumo perėjimas į sėsliąją žemdirbystę žymi tingios ir neturiningos laisvės pabaigą ir sunkaus darbo pradžią. Iš esmės agrarinis gamybos būdas, paklūstantis metų laikų ritmui, yra visiškai išplėtoto cikliško laiko pagrindas. Amžinybė jam yra vidinė, nes tai šiame žemiškame pasaulyje yra to paties sugrįžimas. Mitas yra vienintelė konstrukcija mąstymo, užtikrinančio bet kokią kosminę tvarką, supančią tvarką, kurią ši visuomenė iš tiesų jau įgyvendino savo veiklos ribose.

 
128.
 

Socialinis laiko pasisavinimas, žmogaus gamyba remiantis žmogaus darbu plėtojasi visuomenėje, suskirstytoje į klases. Valdžia, įsikūrusi virš cikliško laiko visuomenės skurdo, klasė, organizuojanti šį visuomeninį darbą ir iš jo pasisavinanti nustatytą pridedamąją vertę, lygiai taip pat pasisavina laikiną pridedamąją vertę, jai paskirstant visuomeninį laiką, nes ji dėl jos vienos valdo nepakeičiamą gyventojo laiką. Vienintelis turtingumas, galintis egzistuoti sutelktas į valdžios sektorių, kad būtų materialiai išeikvotas prabangioje šventėje, taip pat ten išeikvojamas kaip kad išlaidaujamas visuomenės viršūnėlių istorinis laikas. Istorinės pridedamosios vertės savininkai pažįsta ir naudojasi išgyvenamais įvykiais. Atskirtas nuo laiko, kuris vyrauja kartu su visuomeninio gyvenimo pagrindo atsikartojančia gamyba, kolektyvinio paskirstymo, šis laikas teka virš savo paties statiškos bendruomenės. Tai nuotykių ir karo laikas, kada cikliškos visuomenės vadai peržvelgia savo asmeninę istoriją; taip pat tai laikas, kuris atsiranda susidūrus su svetimomis visuomenėmis, suardžius nepajudinamą visuomenės tvarką. Taigi istorija žmonėms pasireiškia kaip svetimas veiksnys, kaip tai, ko jie nenorėjo ir nuo ko tikėjosi esą apsaugoti. Bet šiuo aplinkkeliu taip pat sugrįžta negatyvus žmogaus nerimas, kilęs nuo pat pradžios bet kokios plėtros, kuri vėliau užmigo.

 
129.
 

Cikliškas laikas savaimingai yra laikas be konflikto. Bet šioje laiko vaikystėje konfliktas jau įkurdintas, nes istorija iš pat pradžių kovoja už tai, kad būtų valdovų praktinės veiklos istorija. Ši istorija paviršutiniškai kuria tai, kas negrįžtama; jos judėjimas sudaro tą patį laiką, kurį jis išsemia cikliškos visuomenės neišsemiamo laiko viduje.

 
130.
 

„Sustingusios visuomenės“ yra tos, kurios iki kraštutinumo sulėtino savo istorinę veiklą, nepalaužiamoje pusiausvyroje palaikė savo pasipriešinimą gamtos ir žmogaus aplinkai bei jų vidinius prieštaravimus. Ir jei kraštutinė šiam tikslui sukurtų institucijų įvairovė liudija žmogiškosios prigimties savęs kūrimo plastiškumą, šis liudijimas akivaizdžiai atsiveria tik išoriniam stebėtojui, iš istorinio laiko sugrįžusiam etnologui. Kiekvienoje iš šių visuomenių galutinis struktūrinimas pašalino pasikeitimo galimybę. Visiškas gyvuojančių socialinių praktikų, su kuriomis visiems laikams yra tapatinamos visos žmogiškos galimybės, prisitaikėliškumas nebeturi kitos išorinės ribos, tik baimę vėl pulti į beformį gyvuliškumą. Norint čia išlikti žmogiškumo rėmuose, žmonės privalo likti tokie patys.

 
131.
 

Gimus politinei valdžiai, kuri, atrodo, susijusi su tokiomis paskutinėmis didžiosiomis technikos laimėjimais kaip geležies liejyba, ir atsidūrus ties slenksčiu periodo, kuris nebepatirs gilaus sukrėtimo iki atsirandant pramonei, taip pat pradedami ardyti giminystės ryšiai. Nuo tada kartų paveldėjimas peržengia natūralaus taisyklingo ciklo ribas, kad taptų orientuotu įvykiu, tai yra valdžių paveldėjimu. Negrįžtamas laikas priklauso tam, kuris valdo, o dinastijos tampa jo pirmuoju matu. Jo ginklas yra rašymas. Raštiška forma kalba pasiekia savo pilnatvišką ir nepriklausomą tikrovę, tarpininkaujančią tarp skirtingų sąmonių. Bet ši nepriklausomybė tapati visuotinei atskiros valdžios nepriklausomybei, kaip ir visuomenę sudarantis tarpininkavimas. Kartu su raštiška forma atsiranda sąmonė, kuri nebepulsuoja ir nebeparduodama per betarpišką gyvų žmonių ryšį, nes visuomenės valdymo atmintis yra beasmenė. „Raštai yra valstybės mintys, archyvai – jos atmintis“ (Novalis).

 
132.
 

Metraštis yra negrįžtamo valdžios laiko išraiška, taip pat ir įrankis, kuris palaiko šio laiko valingą plėtrą pradedant nuo jo ankstesnės atkarpos, nes ši laiko orientacija turi žlugti kartu su kiekvienos atskiros valdžios jėga, krisdama į abejingą vienintelio cikliško laiko užmarštį, laiko, pažįstamo valstiečių masėms, kurios, net žlugus imperijoms ir jų chronologijoms, niekada nesikeičia. Istorijos valdytojai laikui suteikė tam tikrą prasmę – kryptį, kuri taip pat yra reikšmė. Bet ši istorija skleidžiasi ir žlunga nuošalyje, palikdama nepakeičiamus giliuosius visuomenės pamatus, nes ji kaip tik yra tai, kas lieka išskirta iš bendrosios tikrovės. Štai dėl ko Rytų imperijų istorija mums tampa religijų istorija: šios griuvėsiais virtusios chronologijos tepaliko greičiausiai autonimišką jas apgobusių iliuzijų istoriją. Valdovai, kurie globojant mitui išlaiko privačią istorijos nuosavybę, ją išlaiko pirmiausia iliuzijos būdu, mat Kinijoje ir Egipte jie ilgą laiką turėjo išskirtinę teisę į sielos nemirtingumą kaip kad jų pirmosios pripažintos dinastijos remiasi į įsivaizduojamą praeities sąrangą. Bet šis iliuzinis valdovų valdymas tuo metu buvo taip pat vienintelis įmanomas bendrosios istorijos ir jų pačių istorijos valdymas. Jų veiksmingos istorinės valdžios praplėtimas kyla tolygiai su mitinio iliuzinio valdymo primityvinimu. Visa tai išplaukia iš fakto, kad net tiek, kiek valdovai įsipareigoja mitologiškai užtikrinti cikliško laiko nenutrūkstamumą kaip kinų imperatorių metų laikų ritualuose, tiek jie patys nuo to cikliško laiko yra santykinai laisvi.

 
133.
 

Kai savo tarnams kalbančios sudievintos valdžios nepaaiškinama sausa chronologija, norinti būti suprasta tik kaip žemiškas mito priesakų vykdymas, nugalima ir tampa sąmoninga istorija, iškyla būtinybė, kad tikroviškas dalyvavimas istorijoje būtų išgyventas plačių žmonių grupių. Iš šio praktinio bendravimo tarp tų, kurie save pripažino ypatingos dabarties valdytojais, kurie patyrė kokybišką įvykių turtingumą kaip jų veiklą ir vietą, kurioje jie gyveno, – jų epochą, – kilo bendroji istorinio bendravimo kalba. Tie, kuriems egzistavo negrąžinamas laikas, jame vienu metu atranda tai, kas atmintina ir užmaršties grėsmę: „Herodotas iš Halikarnaso čia išdėsto savo surinktus duomenis tam, kad laikas nesunaikintų žmonių darbų…“

 
134.
 

Samprotavimas apie istoriją neatskiriamas nuo samprotavimo apie valdžią. Graikija buvo tuo akimirksniu, kada valdžia ir jos pasikeitimas buvo aptarinėjami ir suvokiami, – tai buvo visuomenės valdovų demokratija. Čia vyravo sąlygos, priešingos despotiškos valstybės sąlygoms, kada valdžia visada atsiskaito tik sau pačiai uždariausios vietos neįžengiamoje tamsoje – rūmų perversmu, kurio sėkmė ar žlugimas atsiduria už aptarinėjimų ribos. Vis dėlto suskirstyta graikiškų bendruomenių valdžia gyvavo tik eikvojant visuomeninio gyvenimo energiją, kurios gamyba likdavo atskira ir nekintama vergų klasės ribose. Vieninteliai gyveno tie, kurie nedirbo. Graikiškų bendruomenių padalijimu ir kova siekiant išnaudoti svetimus miestus buvo išreikštas atskyrimo principas, kuris pagrįsdavo kiekvieno iš jų vidaus gyvenimą. Graikijai, svajojusiai apie pasaulinę istoriją, taip ir nepavyko nei susivienyti jos užkariavimo grėsmės akivaizdoje, nei bent suvienodinti nepriklausomų miestų kalendorių. Graikijoje istorinis laikas tapo sąmoningu, bet dar nesuvokiančiu savęs paties.

 
135.
 

Pradingus lokaliai palankioms sąlygoms, kurios buvo žinomos graikiškoms bendruomenėms, vakarietiško istorinio mąstymo smukimas nebuvo lydimas senųjų mitinių struktūrų atstatymo. Susidūrus Viduržemio tautoms, formuojantis ir žlungant romėnų valstybei atsirado pusiau istorinės religijos, kurios tapo esminiais naujosios laiko sąmonės ir naujosios atskiros valdžios ginkluotės veiksniais.

 
136.
 

Monoteistinės religijos buvo kompromisas tarp mito ir istorijos, tarp cikliško laiko, vis dar valdžiusio gamybą, ir negrįžtamo laiko, kur viena priešais kitą stoja ir susimaišo tautos. Religijos, kilusios iš judaizmo, pripažįsta negrąžinamą abstraktų pasaulinį laiką, kuris yra demokratizuotas, visiems atviras, bet paskendęs iliuzijoje. Visas šis laikas nukreiptas į vienintelį paskutinį įvykį: „Ateina Dievo karalystė.“ Šios religijos gimė žemės dirvoje ir ten įsitvirtino. Bet čia jos vis dar laikosi radikalioje priešpriešoje istorijos atžvilgiu. Pusiau istorinė religija nustato kokybinį atspirties tašką laike – Kristaus gimimą, Mahometo pabėgimą, – bet jos negrąžinamas laikas (įdiegiantis veiksmingą kaupimą, kuris islame įgaus užkariavimo pavidalą, o reformuotoje krikščionybėje – kapitalo didinimo formą) religiniame mąstyme iš tiesų paverčiamas atbuliniu skaičiavimu – laukimu laike, kuris baigiasi, įžengimo į kitą, tikrą pasaulį, Paskutinio teismo laukimu. Amžinybė kilo iš cikliško laiko. Ji yra jo anapusybė. Ji yra elementas, kuris sumažina laiko negrįžtamumą, panaikina istoriją pačioje istorijoje, įsikuria kaip grynas punktualus elementas, kur cikliškas laikas sugrįžo ir susinaikino, ir išeina iš kitos negrąžinamo laiko pusės. Bossuet dar pasakys: „Ir pasinaudodami praeinančiu laiku mes įžengiame į amžinybę, kuri nepraeina.“

 
137.
 

Viduramžiai – tas neišbaigtas mitinis pasaulis, kuris buvo išbaigtas už jo ribų, yra tas momentas, kada cikliškas laikas, vis dar valdantis pagrindinę gamybos dalį, iš tiesų griaunamas istorijos. Tam tikras negrąžinamas laikiškumas individualiai suprantamas visur: gyvenimo amžių sekoje, gyvenime, vertiname kaip kelionė, kaip negrįžtamas perėjimas į pasaulį, kurio prasmė yra kitur – maldininkas yra žmogus, išeinantis iš šio cikliško laiko, kad iš tiesų taptų tuo keliauninku, kuriuo paženklintas kiekvienas. Asmeninis istorinis gyvenimas visada išsipildo valdžios sferoje, dalyvaujant valdžios vykdomose kovose ir kovose už valdžią, bet negrąžinamas valdžios laikas dalijamas iki begalybės, visuotinai vienodinant krikščioniškos eros kryptingą laiką ginkluoto pasitikėjimo pasaulyje, kur valdovų žaidimai sukasi aplink prideramo pasitikėjimo ir jo užginčijimo ašį. Ta feodalinė visuomenė, gimusi susidūrus „organizacinei užkariaujančios armijos struktūrai, kuri išsiplėtojo užkariavimo metu“ ir „užkariautoje šalyje atrastoms gamybinėms jėgoms” (Vokiška ideologija) (į šių gamybinių jėgų organizavimą reikia įskaičiuoti ir jų religinę kalbą), padalijo visuomenės valdymą tarp Bažnyčios ir valstybinės valdžios, savo ruožtu papildomai suskirstydama į sudėtingus teritorinių feodų ir miesto komunų siuzereniteto ir vasaliteto santykius. Šioje galimo istorinio gyvenimo įvairovėje negrąžinamas laikas, kuris nesąmoningai glemžėsi visuomenės gilumos, buržuazijos išgyvenamas laikas gaminant prekes, statant ir plečiant miestus, komerciškai užkariaujant Žemę (atliekant praktinius bandymus, visiems laikams sunaikinusius bet kokią mitinę kosmoso sandarą) lėtai iškilo kaip nežinomas laikmečio darbas, kada didžioji šio pasaulio istorinė oficiali įmonė žlugo kartu su kryžiaus žygiais.

 
138.
 

Baigiantis viduramžiams negrąžinamas laikas, apglėbęs visuomenę, vėl pajuntamas sąmone, susaistyta su senąja tvarka, pasireiškusia mirties persekiojimo forma. Taip reiškiasi pasaulio, paskutiniojo pasaulio, kur mito saugumas dar išlaikė pusiausvyroje istoriją, žlugimo liūdesys; ir šiam liūdesiui bet kuris žemiškas daiktas krypsta tik į savo gedimą. Didieji Europos valstiečių sukilimai taip pat yra jų bandymas atsakyti istorijai, kuri juos prievarta išrovė iš patriarchalinio sapno, užtikrinto feodalinės globos. Būtent tūkstantmečio utopija sukurti žemėje rojų į pirmąjį planą grąžina tai, kas slypėjo pusiau istorinės religijos ištakose, kada krikščioniškos bendruomenės, kaip ir judėjiškas mesianizmas, iš kurio jos kilo, atsakinėjo į laikmečio sunkumus ir nelaimes neišvengiamo Dievo karalystės išsipildymo laukimu ir suteikdami senajai visuomenei nerimo ir griovimo faktorių. Kai krikščionybė padalijo valdžią imperijoje, atitinkamu metu ėmė neigti kaip paprastą prietarą tai, kas buvo likę iš šios vilties: tokia augustiniško tvirtinimo, bet kokio šiuolaikinės ideologijos archetipo palaiminimo prasmė, ideologijos, pagal kurią įkurta Bažnyčia jau seniai buvo ta karalystė, apie kurią ir buvo kalbama. Visuomeninis milenaristinės valstietijos maištas pirmiausia, žinoma, apibūdinamas kaip noras sugriauti Bažnyčią. Bet milenarizmas plinta istoriniame pasaulyje, o ne mito teritorijoje. Taip nėra, kaip tikėjosi įrodyti Normanas Cohnas savo Tūkstantmečio karalystės ieškojime, kad šiuolaikinių revoliucionierių viltys – iracionalūs religinės milenarizmo aistros padariniai. Viskas yra atvirkščiai, kaip tik milenarizmas, revoliucinės klasės kova, paskutinį kartą kalbanti religijos kalba, jau tapo šiuolaikine revoliucine tendencija, kuriai dar trūksta suvokimo, kad tai tik istorija. Milenarai turėjo pralaimėti todėl, kad jie neįstengė pripažinti revoliucijos kaip jų pačių veiksmo. Ta aplinkybė, kad jie laukė veiksmo pradžios atsižvelgiant į išorinį Dievo sprendimo ženklą, reiškė perėjimą į tokios praktikos mąstymą, kur sukilę valstiečiai seka paskui vadus, kilusius ne iš jų aplinkos. Valstiečių klasė nesugebėjo teisingai įsisąmoninti, kaip funkcionuoja visuomenė, kaip vykdoma jos pačios kova todėl, kad ji stokojo sąlygų, vienijančių jų veiksmus ir sąmonę ir todėl, kad ji išreiškė savo sumanymą ir kariavo pagal žemiškojo rojaus įsivaizdavimą.

 
139.
 

Naujasis istorinio gyvenimo valdymas – Renesansas, kuris antikoje atranda savo praeitį ir teisę, džiaugsmingai nutraukia ryšį su amžinybe. Jo negrąžinamas laikas yra begalinio pažinimo formų kaupimo laikas, o istorinė sąmonė, kilusi iš demokratinių bendruomenių patirties ir jėgų, kurios jas griauna, kartu su Machiaveliu atkurs samprotavimus apie desakralizuotą valdžią, pasakys neapsakoma apie valstybę. Turiningame italų miestų gyvenime, mene švęsti gyvenimas buvo suvokiamas kaip mėgavimasis greit praeinančiu laiku. Bet šis mėgavimasis trumpalaikiškumu turėjo tapti pats trumpalaikis. Lorenzo di Medici daina, įvertinta Burckhardto kaip pačios Renesanso dvasios „išraiška, yra pagiriamasis žodis, kurį šioji trapi istorijos šventė ištarė sau pačiai: „Kokia graži jaunystė, kuri taip greit praeina.“

 
140.
 

Valstybės absoliutinės monarchijosnuolatinė istorinio gyvenimo monopolizavimo plėtotė padeda pereiti į visišką buržuazinės klasės valdymą ir savo tiesoje atveria tai, kas yra naujasis negrąžinamas buržuazijos laikas. Buržuazija yra susaistyta kaip tik su darbo laiku, išlaisvintu pirmą kartą nuo cikliškumo. Atsiradus buržuazijai, darbas tapo darbu, keičiančiu istorines sąlygas. Buržuazija yra pirmoji valdančioji klasė, kuriai darbas yra vertybė. Ir buržuazija, panaikinanti bet kokią privilegiją, nepripažįstanti jokios vertybės, neišplaukianti iš darbo išnaudojimo, teisingai savo pačios kaip valdančios klasės vertę sutapatino su darbu, o darbo laimėjimus pavertė savo pačios laimėjimais. Klasė, kaupianti prekes ir kapitalą, nepertraukiamai keičia gamtą, keisdama ir patį darbą bei padidindama savąjį našumą. Visas visuomeninis gyvenimas jau susitelkė apie dekoratyvų dvaro neturtą, šaltos valstybinės administracijos, pasiekiančios „karaliaus verslo“ aukštumas, puošmeną, o bet kokia privati istorinė laisvė turėjo pripažinti savęs praradimą. Feodalų laikino negrąžinamo žaidimo laisvė buvo išsekinta paskutiniuose mūšiuose, pralaimėtuose Frondos karuose ar škotų sukilimuose už Karolį Eduardą. Pasaulis pasikeitė iš pagrindų.

 
141.
 

Buržuazijos pergalė yra giluminio istorinio laiko pergalė, nes jis yra ekonominės gamybos laikas, keičiantis visuomenę nuolatos ir nuo apačios iki viršaus. Kol žemės ūkio gamyba lieka pagrindiniu darbu, cikliškas laikas, vis dar glūdintis visuomenės gelmėse, maitina susivienijusias tradicijos jėgas, kurios stabdo judėjimą. Bet buržuazinės ekonomikos negrąžinamas laikas išrauna šias atgyvenas visame pasaulyje. Istorija, iki šiol pasireiškusi kaip vienintelis valdančiosios klasės atstovų judėjimas ir taip aprašyta kaip istorija, paremta įvykiais, dabar suvokiama kaip visuotinis judėjimas, o individai šiam negailestingam judėjimui yra aukojami. Istorija, randanti savo pamatus politinėje ekonomijoje, dabar žino apie egzistavimą to, kas buvo jos nesąmoningumas, bet jis vis dėlto dar išlieka nesąmoningumu, kurio ji negali atskleisti. Štai tik šią aklą priešistorę, šį naująjį fatališkumą, kurio niekas nevaldo, demokratizavo prekių ekonomika.

 
142.
 

Istorija, gyvuojanti visoje visuomenės gelmėje, yra linkusi prapulti jos paviršiuje. Negrąžinamo laiko triumfas taip pat yra jo virsmas daiktų laiku, nes jo pergalės ginklu, atsižvelgiant į prekės dėsnius, kaip tik ir buvo serijinė objektų gamyba. Pagrindinis gaminys, kurį ekonominė plėtra vertė iš prabangios retenybės virsti kasdien vartojamu objektu, vis dėlto yra istorija, bet tik abstraktaus daiktų judėjimo istorija, valdanti bet kurią kokybiško gyvenimo naudojimo sritį. Tada, kai pirminis cikliškas laikas palaikė augančią istorinio laiko, išgyvenamo individų ir grupių, dalį, gamybos negrąžinamo laiko valdymas sieks socialiai panaikinti šį išgyvenamą laiką.

 
143.
 

Taip buržuazija privertė pripažinti ir primetė visuomenei negrąžinamą istorinį laiką, bet atsakė visuomenei ja naudotis. „Istorija buvo, bet jos nebėra“, nes ekonomikos valdytojų klasė, negalinti nutraukti ryšio su ekonomine istorija, kaip tiesioginę grėsmę taip pat turi panaikinti bet kokį kitą negrąžinamo laiko vartojimą. Valdančioji klasė, sudaryta iš specialistų valdyti daiktus, kurie jie patys ir yra, kaip tik dėl galimybės valdyti daiktus turi susieti savo likimą su šios sudaiktintos istorijos palaikymu bei su naujo sąstingio istorijoje nepertraukiamumu. Pirmą kartą darbininkas visuomenės pagrindu nėra materialiai svetimas istorijai, nes visuomenė negrįžtamai plėtojasi kaip tik dėl šio pagrindo. Pretenzijoje gyventi šiuo jo kuriamu istoriniu laiku proletariatas paprasčiausiai randa nepamirštamą savo revoliucinio sumanymo esmę, ir kiekvienas nepavykęs bandymas iki šių dienų išpildyti šį sumanymą žymi galimą naujo istorinio gyvenimo išeities tašką.

 
144.
 

Į valdžią atėjusios stambiosios buržuazijos negrąžinamas laikas pirmiausia buvo pristatomas jo paties vardu kaip visiška pradžia – I Respublikos metai. Bet revoliucinė visuotinės laisvės ideologija, kuri sunaikino paskutines mitinės sandaros vertybių liekanas ir bet kokią tradicinę visuomenės reglamentaciją, jau leido pamatyti tikrąją valią, kuria ji buvo apsirengusi tarsi romėniška toga, – visuotinės prekybos laisvę. Prekinė visuomenė, tuo metu atskleisdama tai, kad turi atgaminti pasyvumą, kurį jai reikėjo iš pagrindų išjudinti norint sukurti savo tikrąją viešpatiją, „krikščionybėje su jos abstraktaus žmogaus kultu randa… patį tinkamiausią religinį papildą“ (Kapitalas). Taigi buržuazija su šia religija sudarė kompromisą, kuris taip pat reiškiasi laiko vaizdiniu: atsisakęs savo paties kalendoriaus, jos negrąžinamas laikas sugrįžo, kad įsilietų į krikščionišką erą, kurios seką jis tęsia.

 
145.
 

Plėtojantis kapitalizmui negrąžinamas laikas suvienijamas pasauliniu mastu. Pasaulinė istorija tampa tikrove, nes visas pasaulis sujungiamas plėtojantis šiam laikui. Bet ši istorija, kuri vienu metu visur yra ta pati, vis dar reiškiasi tik kaip vidujai istorinis istorijos atsisakymas. Štai ekonominės gamybos laikas, suskaidytas į vienodus abstrakčius fragmentus, visoje planetoje pasirodo kaip ta pati diena. Suburtas negrąžinamas laikas yra pasaulinės rinkos ir atitinkamai pasaulinio spektaklio laikas.

 
146.
 

Negrąžinamas gamybos laikas pirmiausia yra prekių matas. Taigi laikas, kuris oficialiai pasitvirtina visoje pasaulio erdvėje kaip visuotinis visuomenės laikas, reiškiantis tik jį sudarančius specializuotus interesus, tėra privatus laikas.

 
 

Guy Debord. SPEKTAKLIO VISUOMENĖ. Iš prancūzų k. vertė D.Gintalas. – K.: KITOS KNYGOS, 2006. Versta iš: Guy Debord. La Societé du Spectacle, Gallimard, 2005.

 

Skaityti toliau

 

spektaklio visuomene      „Mes gyvensime pakankamai ilgai ir pamatysime politinę revoliuciją? Mes, šių vokiečių amžininkai? Mano drauge, jūs tikite tuo, ko trokštate… Tuomet aš sprendžiu apie Vokietiją pagal jos dabartinę istoriją, man neprieštarausite, kad visa jos istorija yra suklastota ir kad visas jos dabartinis viešas gyvenimas neatspindi tikrosios tautos padėties. Paskaitykite kokius tik norite laikraščius ir suprasite, kad mes nesustosime (ir jūs sutiksite, kad cenzūra niekam netrukdo liautis) garbinti laisvės ir tautos laimės, kuri mums priklauso…“

 

       Ruge'as (Laiškas Marx'ui, 1843 m. kovas)

       180.

       Į klases suskirstytoje istorinėje visuomenėje kultūra yra bendra pažinimo ir išgyvenimo reprezentacijų sfera; kitaip sakant, ji yra ta atskirai egzistuojančio apibendrinimo galia kaip ir intelektualinio darbo padalijimas ir intelektualus padalijimo darbas. Kultūra atsiriboja nuo mito visuomenės vienybės „kai vienijimo galia pradingsta iš žmogaus gyvenimo, o prieštaros praranda sąryšį ir gyvus tarpusavio mainus bei įgyja autonomiją…“ (Skirtumas tarp Fichte'ės ir Schelingo sistemų) Iškovodama nepriklausomybę kultūra pradeda imperialistinį praturtėjimo judėjimą, kuris tuo pačiu metu smukdo jos nepriklausomybę. Istorija, kurianti santykinę kultūros autonomiją ir ideologines iliuzijas dėl šios autonomijos, taip pat pasireiškia kaip kultūros istorija. Ir visa pergalinga kultūros istorija gali būti suprantama kaip jos nepakankamumo atvėrimo istorija, kaip ėjimas jos susinaikinimo link. Kultūra – tai prarastos vienybės ieškojimo erdvė. Šiuose vienybės ieškojimuose kultūra kaip atskira sfera yra priversta paneigti save pačią.
 

       181.

       Kova tarp tradicijos ir naujovės – tas istorinių visuomenių kultūros vidinės plėtros principas – gali būti tęsiama tik nuolat laimint naujovėms. Naujovę kultūroje vis dėlto palaiko ne kas kitas, kaip visuotinis istorinis judėjimas, kuris suvokdamas savo visumą siekia pranokti savo paties kultūrines prielaidas ir juda bet kokio atskyrimo panaikinimo link.
 

       182.

       Visuomenės pažinimo formų pakilimas, talpinantis istorijos kaip kultūros šerdies suvokimą, iš savęs paties įgauna negrįžtamą pažinimą, kuris išreiškiamas Dievo sunaikinimu. Bet šioji „bet kokios kritikos pirmoji sąlyga“ taip pat yra nesibaigiančios kritikos pirmasis įsipareigojimas. Ten, kur nebegali išlikti jokia elgesio taisyklė, kiekvienas kultūros laimėjimas ją stumia jos suirimo link. Kaip ir filosofija tuo metu, kai ji iškovoja visišką autonomiją, bet kuri autonomiška tapusi disciplina turi sugriūti – iš pradžių kaip pretenzija rišliai išaiškinti visuomenės visumą ir galiausiai kaip dalinis instrumentarijus, naudojamas jos pačios ribose. Atskiros kultūros racionalumo stoka – tai elementas, pasmerkiantis ją išnykimui, nes racionalumo pergalė joje jau pateikiama kaip reikalavimas.
 

       183.

       Kultūra kilo iš istorijos, sunaikinusios senojo pasaulio gyvenimo būdą, bet kaip atskira sfera ji vis dar yra tik supratimas ir apčiuopiama komunikacija, kurie išlieka daliniai iš dalies istorinėje visuomenėje. Ji – pernelyg mažai protingo pasaulio prasmė.
 

       184.

       Kultūros istorijos pabaiga pasireiškia iš dviejų priešingų pusių: sumanymu ją pranokti visuotinėje istorijoje ir jos kaip negyvo objekto išsaugojimo organizavimu reginiškoje kontempliacijoje. Viena iš šių krypčių susaistė savo likimą su socialine kritika, o kita – su klasinės valdžios apgynimu.
 

       185.

       Kiekviena iš šių kultūros pabaigos pusių gyvuoja vieninteliu būdu: kaip visuose pažinimo, taip ir jausminių atvaizdavimų pavidaluose – tame, kas buvo menas pačia bendriausia prasme. Pirmuoju atveju fragmentiškų pažinimo formų sankaupa, formų, kurios tampa nebenaudojamos, nes gyvuojančių sąlygų aprobacija galop turi atsisakyti jų pačių pažinimo formų, priešinasi praktikos teorijai, kuri vienintelė išsaugo visų pažinimo formų tiesą, vienintelė išsaugodama ir jų panaudojimo paslaptį. Antruoju atveju visuomenės senosios bendros kalbos kritinis susinaikinimas susipriešina su dirbtiniu jos perkūrimu prekiniame spektaklyje, iliuziniame neišgyvento atvaizde.
 

       186.

       Prarasdama mito visuomenės bendrumą, visuomenė turi prarasti visus tikrai bendros kalbos santykius iki tada, kai pasyvios bendruomenės skilimas gali būti įveiktas sukuriant realią istorinę bendruomenę. Kai tik menas, buvęs šia bendrąja visuomeninio neveiksmingumo kalba, tampa šiuolaikine prasme nepriklausomu menu, išplaukdamas iš savo pirminės religinės visatos ir tapdamas individualia atskirų kūrinių gamyba, kaip ypatingą atvejį suvokia judėjimą, kuris valdo atskiros kultūros visuotinę istoriją. Jo nepriklausomybės tvirtinimas – tai jo irimo pradžia.
 

       187.

       Tai, kad bendravimo kalba prarasta, – štai ką pozityviai išreiškia viso meno modernaus suardymo judėjimas, jo formalus sunaikinimas. Negatyviai šis judėjimas išreiškia tą aplinkybę, kad bendroji kalba turi būti iš naujo surasta (bet dabar ne vienakryptėje užbaigoje, kuri istorinės visuomenės menui būdavo pasiekiama visada pernelyg vėlai, kalbant kitiems tai, kas buvo išgyvenama be realaus dialogo, ir priimant šį gyvenimo nepakankamumą), bet surasta praktikoje, kuri suvienija ir tiesioginę veiklą, ir jos kalbą. Kalba eina apie veiksmingą dialogo bendruomenės valdymą ir žaidimą su laiku, kurie buvo atvaizduojami kaip poetinis meninis kūrinys.
 

       188.

       Kai menas, tapęs nepriklausomas, rodo savo pasaulį su žėrinčiomis spalvomis, tai reiškia, kad tam tikras gyvenimo momentas paseno, ir jo su tomis žėrinčiomis spalvomis neįmanoma atjauninti. Jį tegalima iškelti atmintyje. Meno didybė pradeda rodytis tik griūnant gyvenimui.
 

       189.

       Pradedant nuo baroko, istorinis laikas, įsismelkiantis į meną, pirmiausia pasireiškė pačioje meno sferoje. Barokas – tai menas, kuris prarado savo centrą, nes viduramžių pripažinta paskutinioji mitinė tvarka (Krikščionybės vienybė ir Imperijos vaiduoklis), viešpatavusi kosmose ir žemiškoje valdymo sistemoje, sugriuvo. Kaitos menas turi laikytis laikinumo principo, kurį jis atveria pasauliui. Kaip sako Eugenio d'Orsas, jis pasirinko „gyvenimą vietoje amžinybės“. Teatras ir šventė, teatrališka šventė – tai viešpataujantys baroko įgyvendinimo elementai, kur bet kokia ypatinga meninė išraiška prasmę įgauna tik per savo santykį su sukurtos vietovės dekoru, su konstrukcija, kuri jai pačiai turi būti vienijantis centras, ir šis centras yra perėjimas, įtraukiamas į visa ko dinamišką netvarką kaip grėsmėje esanti pusiausvyra. Kartais kraštutinė svarba, įdiegta suvokiant baroką šiuolaikinėje estetinėje diskusijoje, perteikia suvokimą, kad meninis klasicizmas yra neįmanomas, nes trijų šimtų metų pastangos suvokti normatyvinį klasicizmą ar neoklasicizmą buvo tik trumpalaikės dirbtinės konstrukcijos, kalbančios išorine valstybės, absoliutinės monarchijos ar romėniškomis togomis vilkinčios revoliucinės buržuazijos kalba. Tai, kas ėjo po bendrosios baroko srovės nuo romantizmo iki kubizmo, galų gale buvo vis labiau individualizuotas neigimo menas, nuolatos atsinaujinantis iki susiskaidymo ir išbaigto meno sferos neigimo. Pradingus istoriniam menui, kuris buvo susijęs su vidiniais elito ryšiais ir sudarė jo pusiau nepriklausomą socialinį pagrindą iš dalies žaidybinėmis sąlygomis, patirtomis paskutiniųjų aristokratų, taip pat perteikia tą aplinkybę, kad kapitalizmas buvo pirmoji klasinė valdžia, kuri prisipažįsta neturinti bet kokios ontologinės kokybės, o jos valdžios įsišaknijimas į paprastą ekonomikos valdymo dirvą taip pat reiškia bet kokio žmogiško meistriškumo praradimą. Baroko visuma, kuri meniškos kūrybos atžvilgiu pati yra seniai prarasta, tam tikru būdu dabar vėl atsiranda meno praeities visumos vartojimo srityje. Viso praeities meno, retrospektyviai išreiškiamo visuotiniu menu, istorinis pažinimas ir pripažinimas jį santykinai paverčia pasauline netvarka, kuri savo ruožtu sudaro aukštesnio lygmens barokinį statinį, kuriame turi susilieti pati barokinio meno gamyba ir visos jo atgimstančios formos. Visų civilizacijų ir epochų menai pirmą kartą gali būti suvokti ir priimti kartu. Kai tik šis meno istorijos „prisiminimų rinkinys“ tampa įmanomas, taip pat tai reiškia meno pasaulio pabaigą. Kaip tik šioje muziejų epochoje, kai joks meninis bendravimas nebegali gyvuoti, visi senieji meno elementai gali būti vienodai priimami, nes nė vienas iš jų nebepraras šių ypatingų bendravimo sąlygų, kai dabar sąlygos bendrauti apskritai yra prarastos.
 

       190.

       Savo nykimo laikotarpiu gyvuojantis menas kaip negatyvus judėjimas, kuris siekia pranokti meną istorinėje visuomenėje, kur istorija dar nėra išgyventa, vienu metu yra ir kaitos, ir gryna neįmanomos kaitos išraiška. Kuo grandioziškesnis jo reiklumas, tuo tikrasis jo įgyvendinimas labiau nutolsta nuo jo. Šis menas yra neišvengiamai avangardiškas, bet jo nėra. Jo avangardas – tai jo išnykimas.
 

       191.

       Dadaizmas ir siurrealizmas – dvi srovės, kurios žymi modernaus meno pabaigą. Jie bent jau santykinai sąmoningu būdu yra proletariško revoliucinio judėjimo paskutiniojo šturmo amžininkai, o šio judėjimo pralaimėjimas, uždaręs juos tame pačiame meniniame lauke, kurio sukriošėliškumą jie skelbė, yra esminė jų sąstingio priežastis. Dadaizmas ir siurrealizmas vienu metu istoriškai susiję ir priešingi vienas kitam. Šioje priešingybėje, kuri taip pat kiekvienam sudaro pačią nuosekliausią ir radikaliausią jos įnašo dalį, pasireiškia vidinis jos kritikos nepakankamumas, kritikos, kuri tiek vieno, tiek kito buvo plėtojama vienpusiškai. Dadaizmas norėjo sunaikinti meną jo neįkūnydamas, o siurrealizmas norėjo įkūnyti meną jo nenaikindamas. Nuo to laiko situacionistų priimta kritinė pozicija parodė, kad meno sunaikinimas ir įkūnijimas yra neatskiriami to paties meno įveikimo aspektai.
 

       192.

       Reginiškas vartojimas, saugantis senąją sustingusią kultūrą, įskaitant jos negatyvių apraiškų kontroliuojamą pasikartojimą, savame kultūriniame sektoriuje akivaizdžiai tampa tuo, kas jis numanomai yra savo visa – nebendraujančiu bendravimu. Kraštutinis kalbos sunaikinimas jame gali tapti lėkštai pripažįstamas kaip teigiama oficiali vertybė, nes kalba eina apie susitaikymo su viešpataujančių daiktų padėtimi afišavimą, kada žaismingai pranešama, kad bet kokia komunikacija yra neveikli. Kritiška šio sunaikinimo tiesa kaip tikroviškas poezijos ar šiuolaikinio meno gyvenimas akivaizdžiai yra paslėpta, nes spektaklis, kuris atlieka misiją priversti užmiršti istoriją kultūroje, naudodamasis savo modernistinėmis priemonėmis ir jų tariamomis naujovėmis pritaiko tą pačią strategiją, kuri spektaklį kuria giluminėje plotmėje. Taip neoliteratūros mokykla, kuri paprasčiausiai sutinka, kad jai parašytas žodis svarbus pats savaime, gali dėtis esanti naujoviška. Be to, paprastai paskelbus, kad praneštino dalyko sunaikinimas yra pakankamai gražus aktas, dėl paties moderniausio (ir labiausiai susijusio su represyvine bendro visuomenės organizavimo praktika) reginiškos kultūros polinkio, naudojantis „kompleksiniais kūriniais“ bandoma pertvarkyti sudėtingą neomenišką aplinką, pradedant nuo suskaidytų elementų ir ypač ieškant būdų, kaip į urbanizmą integruoti meniškus likučius arba estetikos-technologijos hibridus. Taip tariamos reginiškos kultūros plotmėje reiškiasi visuotinis išplėtoto kapitalizmo sumanymas, kapitalizmo, kuris siekia iš naujo užvaldyti privatų darbuotoją kaip „gerai į grupę integruotą asmenybę“, tendencija, aprašyta šiuolaikinių amerikiečių sociologų (Riesmano, Whyte'o ir kt.). Ir visur tas pats pertvarkymo be bendruomenės sumanymas.
 

       193.

       Kultūra, tapusi ištisai prekiška, taip pat turi tapti reginiškos visuomenės įžymiausia preke. Clarkas Kerras – vienas iš radikaliausių šios srovės ideologų, apskaičiavo, kad sudėtingas gamybos, paskirstymo ir žinių vartojimo procesas kasdien jau užima 29 proc. nacionalinio Jungtinių Amerikos valstijų produkto, ir jis numato, kad kultūra šio amžiaus antroje pusėje turi imtis varomojo ekonomikos plėtros vaidmens, kurį pirmoje amžiaus pusėje atliko automobilis, o antroje praeito amžiaus pusėje – geležinkelis.
 

       194.

       Žinių visuma, kuri šiandien ir toliau plėtojasi kaip spektaklio mąstymas, turi pateisinti visuomenę be pateisinimų ir tapti visuotiniu apgaulingos sąmonės mokslu. Ji visiškai nulemta to fakto, kad negali ir nenori mąstyti apie savo pačios materialinį pagrindą spektaklio sistemoje.
 

       195.

       Mąstymas apie apraiškos visuomeninį organizavimą pats yra temdomas apibendrintos subkomunikacijos, kurią jis gina. Jis nesupranta, kad konfliktas slypi visų jo pasaulio daiktų ištakose. Spektaklio valdžios specialistai, absoliutinė valdžia jos neatsakančioje kalbos sistemos viduje, yra visiškai sugadinti jų paniekos patirties ir paniekos sėkmės, nes jie savo paniekos patvirtinimą atranda naudodamiesi niekintino žmogaus, kokius ir yra žiūrovas, pažinimu.
 

       196.

       Specializuotame reginiškos sistemos mąstyme užduotys naujai paskirstomos tiek, kiek pats šios sistemos tobulinimas sukelia naujas problemas: viena vertus, reginiška spektaklio kritika rūpi šiuolaikinei sociologijai, kuri studijuoja atskyrimą, pasinaudodama vien konceptualiniais ir materialiniais šio atskyrimo įrankiais, kita vertus, spektaklio apologija susiformuoja mąstant apie nemąstymą (non-pensée), istorinės praktikos suviliotoje užmarštyje, skirtingose disciplinose, kur įsišaknija struktūralizmas. Vis dėl to apgaulingas bedialektės kritikos nusivylimas ir apgaulingas sistemos atviros reklamos optimizmas yra tapatūs, nes abu jie tolygūs paklusniam mąstymui.
 

       197.

       Sociologija, kuri pirmiausia Jungtinėse Amerikos valstijose pradėjo kelti diskusijas apie šiuolaikinės plėtros sukurtas gyvenimo sąlygas, jei ir galėjo atverti daug patirtimi pagrįstų duomenų, jokiu būdu nepatyrė savo pačios objekto tiesos, nes ji savyje pačioje neatranda jai imanentiškos kritikos. Taip, nuoširdžiai reformistinis šios sociologijos polinkis remiasi tik morale, sveiku protu, visiškai beviltišku kvietimu visur ir visada laikytis saiko ir kt. Kadangi toks kritikos būdas nepažįsta jo šerdyje slypinčio negatyvumo, jis tik ir reikalauja, kad būtų aprašytas tam tikras negatyvus likutis, kuris jam atrodo apgailėtinai apsunkinąs šio pasaulio paviršių tarsi parazitiškas iracionalus vislumas. Ši pasipiktinusi gera valia, kuri būdama netgi tokia, pasiekia tai, kad ji peikia tik išorines sistemos pasekmes, tiki esanti kritiška, nors užmiršta iš esmės apologetišką savo prielaidų ir metodo pobūdį.
 

       198.

       Tie, kurie atveria kurstymo švaistyti ekonominio pertekliaus visuomenėje absurdiškumą ar pavojus, nežino, kam tasai švaistymas tarnauja. Jie ekonominio racionalumo vardu be jokio dėkingumo pasmerkia tikruosius iracionalius saugotojus, be kurių šio ekonominio racionalumo valdžia žlugtų. Taip, pavyzdžiui, Boorstinas, Reginyje aprašydamas amerikietiško spektaklio prekišką vartotojiškumą, niekada nesuvokia, kas yra spektaklis, nes jis mano, kad gali už šio pražūtingo pervertinimo ribų palikti privatų gyvenimą arba „garbingos prekės“ sąvoką. Jis nesuvokia, kad pati prekė sukūrė įstatymus, kuriuos „garbingai“ taikant suteikiama aiški privataus gyvenimo tikrovė lygiai kaip ir ji vėliau naujai užkariaujama visuomeniškai vartojant reginius.
 

       199.

       Boorstinas aprašo kraštutinumus pasaulio, kuris mums tapo svetimas, kaip ir kraštutinumai, svetimi mūsų pasauliui. Bet „normalus“ visuomeninio gyvenimo pagrindas, į kuriį jis numanomai remiasi, kai psichologinio ir moralinio nuosprendžio terminais kaip „mūsų ekstravagantiškų reikalavimų“ gaminį apibrėžia paviršutinišką reginių viešpatavimą, neatitinka jokios realybės nei jo knygoje, nei jo laikotarpiu. Kaip tik dėl to, kad realus žmogaus gyvenimas, apie kurį kalba Boorstinas, jam egzistuoja praeityje, įskaitant ir religinio paklusnumo praeitį, jis negali suvokti visos reginiškos visuomenės gelmės. Šios visuomenės tiesa – ne kas kita, kaip šios visuomenės neigimas.
 

       200.

       Sociologija, kuri mano, kad gali iš visuomeninio gyvenimo visumos pašalinti atskirai funkcionuojantį pramoninį racionalumą, gali iš visuotinės pramoninės plėtros proceso pašalinti atkūrimo ir perdavimo technologijas. Štai taip Boorstinas kaip priežastį aptinka rezultatus, kuriuos jis vaizduoja kaip nelaimingą, beveik atsitiktinį pernelyg gremėzdiško reginių platinimo aparato susidūrimą su pernelyg didelio mūsų laikotarpio žmonių potraukiu tariamam sensacingumui. Taip spektaklis turėtų būti skolingas tam faktui, kad šiuolaikinis žmogus yra pernelyg aktyvus žiūrovas. Boorstinas nesuvokia, kad sufabrikuojamų „tariamų įvykių“ dauginimasis, kurį jis atveria, paprasčiausiai kyla iš to, kad šiuolaikinio visuomeninio gyvenimo masinėje tikrovėje žmonės patys neišgyvena įvykių. Kaip tik dėl to, kad pati istorija šiuolaikinę visuomenę lanko kaip vaiduoklis, visose gyvenimo vartojimo pakopose atrandama tariama istorija, sukonstruota taip, kad būtų išsaugota netvirta dabartinio sustingusio laiko pusiausvyra.
 

       201.

       Patvirtinimas dėl istorinio laiko sąstingio trumpo periodo galutinio pastovumo yra nesąmoningai ar sąmoningai skelbiamas nenuginčijamas šiuolaikinio polinkio struktūralistiniam sisteminimui pagrindas. Požiūrio taškas, kur tarpsta antiistorinis struktūralizmo mąstymas, yra požiūrio taškas amžinai gyvuojančios sistemos, kuri niekada nebuvo sukurta ir niekada nebus baigta. Svajonė apie preliminarios nesąmoningos struktūros diktatūrą, primetamą bet kokiai socialinei praktikai, galėjo būti neteisėtai paimta iš struktūrinių modelių, sukurtų lingvistikos ir etnologijos (netgi kapitalizmo funkcionavimo analizės), modelių, jau neteisingai suprantamų šiomis aplinkybėmis paprasčiausiai dėl to, kad universitetinis greitai patenkinamų viduriniųjų kadrų mąstymas, visiškai panardintas pagyroje, susižavėjusioje gyvuojančia sistema, bet kokią tikrovę banaliai verčia sistemos egzistencija.
 

       202.

       Kaip ir kiekvieno socialinio istorinio mokslo atveju, norint suprasti „struktūralistines“ kategorijas, niekada nereikia išleisti iš akių, kad kategorijos išreiškia egzistencijos formas ir sąlygas. Taip pat, kaip nevertiname žmogaus atsižvelgdami į suvokimą, kurį jis susikūręs apie save patį, negalime vertinti (ir žavėtis) šia apibrėžta visuomene, žvelgdami kaip į neginčytinai teisingą rodiklį į kalbą, kuria ji kalba apie save pačią. „Negalime vertinti tokių pasikeitimų laikotarpių pagal jų suvokimą apie save, o priešingai, turime aiškinti sąmonę naudodamiesi materialaus gyvenimo prieštaravimais…“ Struktūra – esamos valdžios dukra. Struktūralizmas – tai valstybės užtikrinamas mąstymas, mąstantis apie esamas reginiško „bendravimo“ sąlygas kaip apie absoliutą. Jo būdas izoliuotai studijuoti pranešimų kodą tėra gaminys ir pripažinimas visuomenės, kur bendravimas gyvuoja hierarchinių ženklų kaskados forma. Taip kad ne struktūralizmas tarnauja tam, kad patvirtintų tarpistorinį spektaklio visuomenės teisėtumą, o priešingai, kaip tik spektaklio visuomenė, įsiteigianti kaip masinė tikrovė, tarnauja tam, kad patvirtintų šaltą struktūralizmo svajonę.
 

       203.

       Be abejo, kritiškas spektaklio požiūris taip pat gali būti suvulgarintas iki tam tikros tuščiavidurės sociologinės ir politinės retorikos formulės, norint viską abstrakčiai paaiškinti ir atskleisti ir taip pasitarnauti ginant reginišką sistemą. Nes akivaizdu, kad jokia idėja negali nuvesti už esamo spektaklio ribų, o tik už esamų idėjų apie spektaklį ribų. Norint iš pagrindų sugriauti spektaklio visuomenę, reikia žmonių, kurie paleistų į darbą praktinę jėgą. Kritinė spektaklio teorija yra teisinga tik įsiliedama į praktinę neigimo visuomenėje srovę, ir šis neigimas – revoliucinės klasės kovos atnaujinimas – pats tampa sąmoningas, plėtodamas spektaklio kritiką, kuri yra teorija apie jo realias sąlygas, apie šiuolaikinės priespaudos praktines sąlygas, ir, atvirkščiai, atskleidžia paslaptį to, kuo ji gali būti. Ši teorija nelaukia stebuklo iš darbininkų klasės. Naują proletariškų reikalavimų formuluotę ir įgyvendinimą ji numato kaip ilgalaikę užduotį. Norint dirbtinai atskirti teorinę kovą ir praktinę kovą, – nes remiantis tuo, kas čia apibrėžta, pats tokios teorijos sukūrimas ir perdavimas jau nebegali būti įgyvendinamas be griežtos praktikos, – žinoma, kad miglotai ir sunkiai judanti kritinė teorija taip pat turi tapti visuomenės lygiu veikiančio praktinio judėjimo likimu.
 

       204.

       Kritinė teorija turi būti perduodama savo pačios kalba. Tai prieštaravimų kalba, kuri turi būti dialektiška savo forma, kokia ji yra savo turiniu. Ji yra visumos, taip pat ir istorijos kritika. Ji nėra „rašymo nulinis laipsnis“, o jo apvertimas. Ji – ne stiliaus neigimas, o neigimo stilius.
 

       205.

       Atsižvelgiant į viešpataujančios kalbos taisykles ir skonį, kurį jos išplėtojo, jos pačios stiliuje slypinti dialektinės teorijos apžvalga tolygi skandalui ir šleikštuliui, nes pozityviai vartojant gyvuojančias nuostatas ji vienu metu apglėbia supratimą apie tų taisyklių naujai atrastą tekamumą ir būtiną jų griovimą.
 

       206.

       Šis stilius, talpinantis savo paties kritiką, turi išreikšti esamos kritikos, nukreiptos į visą jo praeitį, viešpatavimą. Per jį dialektinės teorijos išdėstymo būdas liudija joje slypinčią negatyvumo dvasią. „Tiesa nesireiškia kaip gaminys, kuriame mes neberandame įrankio žymės“(Hegelis). Ši teorinė judėjimo sąmonė, kurioje turi veikti pati judėjimo žymė, reiškiasi apverčiant nustatytus ryšius tarp suvokimo būdų ir pakreipiant kita linkme visus ankstesniosios kritikos laimėjimus. Genityvo apvertimas – tai ta mąstymo formoje pažymėta istorinių revoliucijų išraiška, kuri buvo vertinama kaip Hegelio epigraminis stilius. Jaunas Marxas, remdamasis sisteminiu Feuerbacho sukurtu naudojimo metodu ir girdamas veiksnio pakeitimą tariniu, pasiekė patį nuosekliausią šio sukilimo stiliaus vartojimo būdą, stiliaus, kuris iš skurdo filosofijos išgauna filosofijos skurdą. Dėl krypties pakeitimo imamos griauti kritinės praeities išvados, kurios buvo sustingusios pagarbioje tiesoje, tai yra pavirtusios į melą. Jau Kierkegaardas jį sąmoningai naudojo, pats prie jo prijungdamas savo atskleidimą: „Nepaisant visų kelių ir aplinkkelių, panašiai kaip uogienė visada sugrįžta į spintelę, taip ir tu visada baigi tuo, kad įdedi žodelį, nepriklausantį tau ir jaudinantį atmintimi, kurią jis sužadina“(Filosofiniai trupiniai). Kaip tik ši atstumo priedermė, atsižvelgdama į tai, kas buvo suklastota oficialioje tiesoje, apibrėžia, kaip naudotis šiuo krypties pakeitimu, taip pripažintu Kierkegaardo toje pačioje knygoje: „Dar viena pastaba dėl tavo gausių užuominų, siekiančių skundo, kurį sumaišau su savo posakiais iš pasiskolintų pasisakymų. Čia aš to neneigiu ir nebeslėpsiu, kad tai buvo atlikta laisva valia ir šios knygelės, jei ją kada nors parašysiu, tęsinyje noriu pavadinti objektą jo tikruoju vardu ir naujai aprengti problemą istoriniu kostiumu.“
 

       207.

       Idėjos tobulėja. Jose veikia žodžių reikšmė. Plagiatas yra būtinas. Jį primeta pažanga. Ji neatsilieka nuo autoriaus sakinio, prisiplaka prie jo posakių, ištrina melagingą mintį ir pakeičia ją teisinga mintimi.
 

       208.

       Krypties pakeitimas yra priešingybė citatos, teorinio autoriteto, kuris visada klastojamas vien dėl to, kad tapo citata, fragmentu, išrautu iš savo konteksto, iš savo judėjimo ir, galų gale, iš savo laikotarpio kaip visuotinė žinia ir iš tikslaus pasirinkimo, kuriuo ši citata buvo šioje teisingai pripažintoje ar klaidingoje žinioje. Krypties pakeitimas – tai tėkminga antiideologijos kalba. Jis pasireiškia komunikacijoje, žinančioje, kad ji savaimingai ir galutinai negali pretenduoti suteikti jokios garantijos. Savo viršūnėje jis yra kalba, kurios negali patvirtinti jokia sena ir tobulai kritiška žinia. Priešingai, kaip tik jo paties nuoseklumas savo paties atžvilgiu ir su jam prieinamais faktais gali patvirtinti senąją tiesos, kurią jis sukuria, esmę. Krypties pakeitimas nebuvo pagrįstas niekuo išorišku jo paties tiesos kaip esamos kritikos atžvilgiu.
 

       209.

       Tai, kas formuluojant teorines mintis atvirai pasirodo kaip iškreiptas ir paneigia bet kokią patvarią išreikštos teorinės sferos autonomiją, pasinaudodamas šia prievarta tenai imasi veiksmo, suardančio ir įveikiančio bet kokią egzistuojančią tvarką, primena, kad ši teorijos egzistencija savaime yra niekas ir ji turi būti pažinta tik drauge su istoriniu vyksmu ir istorine pataisa, kuri iš tikrųjų jai yra ištikima.
 

       210.

       Tiktai tikras kultūros neigimas ir išsaugo jos prasmę. Ji nebegali būti kultūringa. Taip ji yra tai, kas tam tikra prasme lieka kultūros plotmėje, nors ir įgauna visiškai kitą reikšmę.
 

       211.

       Prieštaravimų kalboje kultūros kritika pasirodo suvienyta, nes ji valdo kultūros visumą (jos pažinimą, kaip ir jos poeziją) ir dėl to, kad ji nebeatsiskiria nuo socialinės visumos kritikos. Tik ši suvienyta teorinė kritika pasiryžusi bendradarbiauti su suvienyta visuomenine praktika.

       Guy Debord. SPEKTAKLIO VISUOMENĖ. Iš prancūzų k. vertė D.Gintalas. – K.: KITOS KNYGOS, 2006. Versta iš: Guy Debord. La Societé du Spectacle, Gallimard, 2005.

 

       Skaityti toliau

 

spektaklio visuomene      101.

 

„Visų ankstesnių revoliucijų metu, – 1918 m. gruodžio 21 d. Rote Fahne rašė Rosa Luxemburg, – kovotojai grūmėsi atvirais veidais – klasė prieš klasę, programa prieš programą. Dabartinės revoliucijos metu senosios tvarkos gynėjai prisistato ne kaip valdančiosios klasės, bet nešdami „socialdemokratų partijos“ vėliavą. Jei pagrindinis klausimas būtų buvęs iškeltas atvirai ir garbingai: kapitalizmas ar socializmas, – be jokios abejonės, šiandien pagrindinei proletariato masei nebūtų galimi jokie svyravimai.“ Taip keletą dienų prieš žlugimą radikalioji vokiečių proletariato srovė atskleidė naujųjų sąlygų, kurios buvo kuriamos viso ankstesniojo proceso metu, paslaptį (prie kurio darbininkų klasės atstovavimas labai daug prisidėjo): esančios tvarkos gynimo organizavimas yra teatrališkas, visur glūdi visuomeninio valdymo regimybės, kur joks „pagrindinis klausimas“ negali būti iškeliamas „atvirai ir garbingai“. Šioje stadijoje revoliucionieriškas proletariato atstovavimas vienu metu tapo visuotinio visuomenės suklastojimo svarbiausiu veiksniu ir pagrindine išdava.

 
102.
 

Pagal bolševikų modelį sukurta proletariato organizacija, gimusi iš Rusijos atsilikėliškumo ir iš to, kad prieš revoliucinę kovą pažengusių šalių darbininkų judėjimas iš jos pasitraukė, susidūrė su rusiško atsilikėliškumo erdvėje tarpstančiomis visomis sąlygomis, šią organizavimo formą paverčiančiomis priešrevoliuciniu žlugdymu, kurį ši forma nesąmoningai slėpė savo užuomazgoje. O pakartotinas Europos darbininkų klasės atsisakymas kovoti su 1918–1920 m. šūksniu Hic Rhodus, hic salta, atsisakymas, kuris visiškai sužlugdė savo radikaliąją mažumą, sudarė sąlygas laisvai plėtotis šiam procesui ir suteikė galimybę rastis melagingai išdavai, kuri pasaulio akivaizdoje pasireiškė kaip vienintelė proletariško judėjimo išeitis. Valstybinio monopolio ginti ir atstovauti darbininkų valdžiai užgrobimas, įteisinęs bolševikų partiją, privertė ją tapti tuo, kuo ji ir buvo: proletariato savininkų partija, iš esmės panaikinusia buvusias nuosavybės formas.

 
103.
 

Visos carizmo žlugimo prielaidos, apmąstomos teoriniuose ir visada nevaisinguose bei 20 metų besitęsiančiuose skirtingų Rusijos socialdemokratijos krypčių debatuose, kur nusakomas buržuazijos silpnumas, valstiečių daugumos spaudimas, sprendžiamasis susitelkusio ir kovingo, bet mažumą šalyje sudarančio proletariato vaidmuo, pagaliau praktinėje plotmėje pateikia savąją išeitį, atsižvelgiant į hipotezėse nepateiktą rodiklį: proletariatą valdžiusi revoliucinė biurokratija, užgrobdama valstybę, visuomenei primetė naują klasinį viešpatavimą. Griežtai buržuazinė revoliucija buvo neįmanoma; „demokratinė darbininkų ir valstiečių diktatūra“ buvo beprasmė; proletarinė tarybų valdžia vienu metu negalėjo atsilaikyti prieš savininkišką valstiečių klasę, nacionalinę ir tarptautinę baltagvardiečių reakciją ir savo pačios paviešintą ir atitolusį atstovavimą remiantis darbininkų partija su joje esančiais vienvaldžiais valstybės, ekonomikos, išraiškos būdų ir greitu laiku minties šeimininkais. Trockio ir Parvuso nenutrūkstančios revoliucijos teorija, prie kurios iš tiesų 1917 m. balandį prisijungė ir Leninas, buvo vienintelė, kuriai buvo lemta tapti teisinga visuomeniniu buržuazijos išsivystymo požiūriu atsilikusioms šalims, bet tik įvedus tą nežinomą veiksnį, kuriuo buvo biurokratijos klasės valdžia. Daugybėje bolševikų valdybos ginčų glūdinčią nuostatą, kad diktatūra turi būti sutelkta ideologinio elito rankose, nuosekliausiai gynė Leninas. Jis kiekvieną kartą savo priešininkų akivaizdoje buvo teisus tuo, kad palaikė sprendimą, įtrauktą į ankstesnius absoliučios mažumos valdžios rinkimus: demokratija, kurios valstybiškai atsakoma valstiečiams, turėtų būti atsakoma ir darbininkams, o tai reiškia, kad ją reiktų atsakyti profsąjungų komunistų vadovams ir visai partijai, o galų gale ir partijos hierarchinei viršūnei. Per X suvažiavimą, kada Kronštato taryba buvo sumušta armijos ir apipilta šmeižtu, Leninas prieš kairiuosius biurokratus, susitelkusius „Darbininkų opozicijoje“, paskelbė tą išvadą, kurios logiką Stalinas praplės iki tobulo pasaulio padalinimo: „Čia ar ten – su šautuvu, o ne su opozicija… Užtenka mums tos opozicijos.“

 
104.
 

Biurokratija, likusi vienintelė valstybės kapitalizmo savininkė, iš pradžių įtvirtino savo valdžią šalies viduje, sudariusi laikiną sąjungą su valstietija, o po Kronštato, „naujosios politinės ekonomikos“ laikais, pasinaudodama darbininkais, įregistruotais į III Internacionalo biurokratinių partijų gretas, kaip rusų diplomatijos pagalbine jėga apgynė ją už šalies ribų, norėdama sužlugdyti bet kokį revoliucinį judėjimą ir palaikyti buržuazines vyriausybes, kurių pagalbos ji tikėjosi tarptautinėje politinėje arenoje (Kuo-min-tango valdžia Kinijoje 1925–1927 m., Liaudies Frontas Ispanijoje ir Prancūzijoje ir kt.). Bet biurokratinė visuomenė turėjo siekti pati save galutinai suformuoti, besiremdama teroru, nukreiptu prieš valstietiją, kad pačiu brutaliausiu būdu istorijoje būtų sukauptas pirminis kapitalas. Ši Stalino epochos industrializacija tikrovę pateikia kaip paskutiniąją po biurokratijos: ji yra ekonominės valdžios tąsa, prekinės visuomenės esmės išsaugojimo garantas, kada darbas tampa preke. Tai įrodo, kad nepriklausoma ekonomika viešpatauja visuomenėje tiek, kad dėl savo pačios tikslų iš naujo sukurtų jai reikalingą klasinį viešpatavimą; kitaip tariant, buržuazija sukūrė autoniminę galią, kuri kol ši autonomija egzistuoja, gali apsieiti be buržuazijos. Totalitarinė biurokratija, Bruno Rizzi supratimu, nėra „paskutinioji savininkiška klasė istorijoje“, o tik prekinės ekonomikos pakaitalo valdančioji klasė. Privati silpstanti kapitalistinė nuosavybė pakeičiama supaprastintu, ne tokiu įvairiarūšiu subproduktu, sutelktu ties kolektyvine biurokratinės klasės nuosavybe. Ši neišplėtota valdančiosios klasės forma taip pat nusako neišplėtotą ekonomiką; ir nėra kitos perspektyvos kaip tik šią vėluojančią plėtrą primesti tam tikriems regionams. Kaip tik darbininkų partija, įkurta pagal buržuazinį visuomenės suskirstymo modelį, ir aprūpino hierarchiniais valstybiniais kadrais šią papildomą valdančios klasės laidą. Antonas Ciliga Stalino kalėjime pažymėjo, kad techniniai organizacijos klausimai, pasirodo, yra socialiniai klausimai“ (Leninas ir Revoliucija).

 
105.
 

Revoliucinė ideologija – tai atskirtojo sąryšis, kurio pačia intensyviausia savanoriška pastanga yra leninizmas, išsaugantis sugebėjimą valdyti jį atstumiančią tikrovę, su stalinizmu sugrįžta prie savo nerišlumo tiesos. Šiuo momentu ideologija nebėra ginklas, o tikslas. Melas, kuriam nebeprieštaraujama, tampa pamišimu. Tikrovė kaip ir tikslas ištirpsta ideologinėje totalitarinėje propagandoje: viską, ką ji sako, viskas taip ir yra. Taip reiškiasi vietinis spektaklio primityvizmas, kurio vaidmuo plėtojant pasaulinį spektaklį vis dėlto yra pagrindinis. Šioje erdvėje įsikūnijusi ideologija ekonomiškai nepakeitė pasaulio kaip kad pertekliaus stadiją pasiekęs kapitalizmas, – ji tik policiškai pakeitė suvokimą.

 
106.
 

Valdžioje esanti ideologinė totalitarinė klasė yra apversto pasaulio valdžia: kuo ji stipresnė, tuo labiau ji tvirtina, kad jos nėra, o jos jėga pirmiausia tarnauja tam, kad būtų tvirtinamas jos nebuvimas. Ji yra kukli šiuo vieninteliu atžvilgiu, nes jos oficialusis nebuvimas turi taip pat sutapti su istorinės raidos nec plus ultra, ir tuo pačiu metu mes turime būti dėkingi už jos neklaidingą vadovavimą. Visur rodoma biurokratija turi būti sąmonei nematoma klasė,taipvisas visuomeninis gyvenimas tampa pamišėliškas. Iš šios esminės prieštaros ir išplaukia visuomeninis visiško melo organizavimas.

 
107.
 

Stalinizmas buvo siaubo viešpatija, nukreipta prieš pačią biurokratinę klasę. Šios klasės valdžią kuriantis terorizmas turi taip pat ir smogti šiai klasei, nes ji neturi jokio juridinio užtikrinimo, jokios pripažintos egzistencijos kaip savininkiška klasė, kurią ji galėtų išplėsti iki kiekvieno iš jo narių. Jos tikroji nuosavybė yra paslėpta ir ji tapo savininkiška tik dėl suklaidintos sąmonės. Suklaidinta sąmonė savo absoliučią valdžią išsaugo tik remdamasi absoliučiu terorizmu, kur galiausiai pradingsta bet kokia tikroji paskata. Valdžioje esančios biurokratinės klasės nariai turi teisę valdyti visuomenę tik kolektyviai kaip esminio melo dalyviai, nes reikia, kad jie atliktų socialistinę visuomenę valdančio proletariato vaidmenį, kad jie būtų ideologinės neištikimybės scenarijui ištikimi aktoriai. Bet veiksmingas dalyvavimas šioje melagingoje būtyje turi save pripažinti kaip teisingą dalyvavimą. Joks biurokratas negali asmeniškai apsaugoti savo teisės į valdžią, nes patvirtinti, kad jis yra proletarinis socialistas reikštų pasirodyti kaip biurokrato priešingybei, o patvirtinti, kad jis yra biurokratas, neįmanoma, nes oficialioji biurokrato tiesa reiškia nebūti. Vadinasi, kiekvienas biurokratas visiškai priklauso nuo ideologijos pagrindinės garantijos, pripažįstančios visų biurokratų, kurių ji nesunaikina kolektyvų dalyvavimą formuojant jos „socialistinę valdžią“. Jei visi iki vieno biurokratai sprendžia viską, jų klasės vienybė gali būti užtvirtinta tik tada, kai jų teroristinė valdžia sutelkiama į vieną asmenį. Šiame asmenyje glūdi vienintelė valdžioje slypinti praktinė melo tiesa: visada ištaisomos jos ribos neginčytinas nustatymas. Stalinas be jokių svarstymų nusprendžia, kas galutinai yra valdantysis biurokratas, tai yra kas turi būti vadinamas „proletaru valdžioje“, o kas „išdaviku, Mikado ir Wall Streeto samdiniu“. Biurokratiniai atomai jų teisės bendrąją esmę suranda tik Stalino asmenyje. Stalinas yra tas pasaulio valdovas, kuris taip save vertina kaip visagalį asmenį, kurio sąmonei neegzistuoja aukštesnis už jį protas. „Pasaulio valdovas turi veiksmingą sąmonę to, kas jis pats yra – universali veiksmingumo galia, pasireiškianti griaunančioje prievartoje, kurią jis nukreipia prieš jo pavaldinių Aš, oponuojantį jo asmeniui“. Tuo pačiu metu, kai jis yra galia, apibrėžianti viešpatavimo erdvę, jis yra „šią erdvę ardanti galia“.

 
108.
 

Kai dėl absoliučios valdžios turėjimo absoliučia tapusi ideologija iš dalinio pažinimo persikeitė į totalitarinį melą, istorinis mąstymas buvo sunaikintas taip tobulai, kad pati istorija daugiausia patirties prisodrinto žinojimo lygiu nebegali egzistuoti. Biurokratinė totalitarinė visuomenė gyvuoja amžinoje dabartyje, kur viskas, kas atsitinka, egzistuoja jai vien kaip jos priežiūrai priimtina erdvė. Jau Napoleono suformuluotas principas „monarchiškai valdyti prisiminimų energiją“ visiškai įsikūnijo amžinoje manipuliacijoje praeitimi ir ne tik reikšmių, bet ir faktų srityje. Tačiau šio išlaisvinimo iš bet kokios istorinės tikrovės kaina yra racionalaus santykio, būtino kapitalizmo istorinei visuomenei, praradimas. Mes žinome, ko buvo vertas rusų ekonomikai pamišėliškos ideologijos mokslinis pritaikymas, vien tik pažvelgus į Lysenkos apgavystę. Ši totalitarinės biurokratijos, valdančios pramoninę visuomenę, prieštara tarp jos racionalumo poreikio ir racionalumo atsisakymo taip pat yra vienas iš jos pagrindinių trūkumų palyginti su normalia kapitalistine raida. Taip pat kaip biurokratija negali išspręsti žemės ūkio klausimo kaip jis, taip pat ji nusileidžia kapitalizmui pramoninės gamybos srityje, kur viskas planuojama valdingai, remiantis nerealumu ir visuotiniu melu.

 
109.
 

Revoliucinis darbininkų judėjimas tarp dviejų karų buvo sužlugdytas Stalino biurokratijos ir iš Rusijos eksperimentinės totalitarinės partijos savo organizavimo formą pasiskolino fašistinio totalitarizmo jungtinių veiksmų. Fašizmas pasireiškė radikalia buržuazinės ekonomikos, kuriai grėsė proletarinė krizė ir žlugimas, gynyba, jis buvo apgulos būklė kapitalistinėje visuomenėje, dėl kurios ši visuomenė save gelbsti ir tučtuojau atsiduoda pirminei racionalizacijai, priversdama valstybę visose srityse kištis į jos valdymą. Bet tokia racionalizacija pati apsunkinama milžinišku savųjų priemonių neracionalumu. Nors fašizmas ir buvo nukreiptas ginti pagrindinius konservatyvia tapusios buržuazijos principus (šeima, nuosavybė, moralinės nuostatos, nacija), suvienydamas smulkiąją buržuaziją su bedarbiais, pakvaišusiais dėl krizės ar nuviltais socialistinės revoliucijos bejėgiškumo, jis nėra iš esmės ideologiškas. Jis atsiduoda tam, kas jis yra: prievartinis atgimimas mito, reikalaujančio dalyvauti bendruomenėje, apibrėžiamoje archainėmis tariamomis vertybėmis – rase, krauju, vadu. Fašizmas yra technologiškai aprūpintas archaiškumas. Mito iškreiptas jo pakaitalas atkuriamas pačių moderniausių priemonių, pateikiančių atitinkamas sąlygas ir iliuziją, parodomajame kontekste. Taip jis tampa vienu iš veiksnių, formuojančių modernų spektaklį, kaip ir jo dalyvavimas žlugdant senąjį darbininkų judėjimą jį paverčia viena iš galių, kuriančių esamą visuomenę. Jei jau ir fašizmas tapo pačia brangiausia kapitalistinės tvarkos išsaugojimo forma, jis, racionalesnių ir stipresnių šios tvarkos formų, turėjo tvarkingai palikti avansceną, kurią užėmė didieji kapitalistinių valstybių personažai.

 
110.
 

Kai rusų biurokratijai pagaliau pavyko ištrinti buržuazinės nuosavybės, kliudžiusios jai valdyti ekonomiką, pėdsakus, išvystyti ją dėl savo paties reikmių ir tapti pripažintai tarp didžiųjų užsienio valstybių, ji panoro tyliai ramiai naudotis savo paties pasauliu ir pašalinti tą despotiškumo dalį, kuri buvo nukreipta prieš ją pačią: ji pasmerkia stalinizmą, kurį ji ir pagimdė. Bet toks pasmerkimas vis tiek lieka stalininis, despotiškas, nepaaiškinamas ir be pertrūkio taisomas, nes jo kilmės ideologinis melas niekada negali būti atskleistas. Taip biurokratija negali išsilaisvinti nei kultūriniu, nei politiniu atžvilgiu, nes jos kaip klasės egzistencija priklauso nuo jos ideologinio monopolio, kuris su visu savo svoriu yra vienintelis jo nuosavybės dokumentas. Ideologija, žinoma, neteko aistros teigti savo pozityvumą, bet tai, kas gyvuoja joje kaip abejingas niekšiškumas, vis dar atlieka represyvinį vaidmenį, draudžiantį bet kokią mažiausią konkurenciją ir nelaisvėje laikantį minties pilnatvę. Taigi biurokratija susaistyta su ideologija, kuria niekas nebetiki. Tai, kas buvo pagrįsta teroru, tapo juokinga, bet pati pajuoka gali išsilaikyti tik išsaugodama užnugaryje terorizmą, kuriuo ji norėtų atsikratyti. Taigi net tada, kai biurokratija trokšta pademonstruoti, kad yra pranašesnė už kapitalistinį pasaulį, ji prisipažįsta esanti kapitalizmo vargšė giminaitė. Taip pat kaip jos veiksminga istorija prieštarauja jos teisei, o storžieviškas nemokšiškumas – jos mokslinėms pretenzijoms, jos sumanymas varžytis su buržuazija kuriant prekinę gausą supančiojamas dėl to, kad tokia gausa savyje slepia jos savaime suprantamą ideologiją, ir yra įprastai lydimas be galo išplėstos nepaprasto ir apgaulingos pasirinkimo laisvės, tariamos laisvės, kuri lieka nesutaikoma su biurokratine ideologija.

 
111.
 

Dabartiniu plėtros etapu biurokratijos teisė į ideologijos nuosavybę jau eižėja ir tarptautinėje arenoje. Valdžia, kuri tautiniu pagrindu įsikūrė kaip iš esmės tarptautinis modelis, turi sutikti su tuo, kad ji nebegali reikalauti išsaugoti savo melagingos vienybės už kiekvienos tautinės sienos ribų. Nevienoda ekonominė plėtra, su kuria susidūrė skirtingi biurokratijos tipai, turėdami konkurencinių interesų, ir kuriems pavyko savo valdžioje išlaikyti jų „socializmą“ už vienos šalies ribų, lėmė viešą ir visišką rusų melo ir kinų melo susidūrimą. Nuo šio momento kiekviena valdžioje esanti biurokratija ar kiekviena totalitarinė partija, pretenduojanti į valdžią ir po stalininio laikotarpio gyvuojanti keliose nacionalinėse darbininkų klasėse, privalo toliau eiti savo keliu. Pasaulio biurokratinės mistifikacijos sąjungos susiskirstymas, prisidėdamas prie vidinio neigimo apraiškų, kurios pirmą kartą pasauliui atsiskleidė darbininkų sukilimu Rytų Berlyne, iškeldamas biurokratams savo reikalavimą, kad būtų sukurta „metalurgų vyriausybė“, ir kurios jau vieną kartą buvo įsiliejusios į darbininkų tarybų valdžią Vengrijoje, galų gale yra pats nepalankiausias dabartinės kapitalistinės plėtotės veiksnys. Buržuazija dabar praranda priešininką, kuris ją objektyviai palaikė ir iliuziškai suvienodino bet kokį egzistuojančios tvarkos neigimą. Toks reginiško darbo padalijimas tampa baigtinis, kai savo ruožtu pasidalija tariamas revoliucinis vaidmuo. Darbininkų judėjimo suardymo elementas suirs pats.

 
112.
 

Lenininė iliuzija dabar remiasi tik į skirtingas trockininkų sroves, kur proletariško sumanymo tapatumas su ideologijos hierarchine organizacija tvirtai pergyvena visų jos rezultatų patirtį. Distancija, atskirianti trockizmą nuo dabartinės visuomenės revoliucinės kritikos, taip pat sukuria garbingą distanciją, kurios jis laikosi atsižvelgdamas į buvusias apgaulingas pozicijas, kai jos buvo panaudotos realioje kovoje. Iki 1927 m. Trockis iš esmės liko solidarus su aukštąja biurokratija, siekdamas visiškai ją užvaldyti ir norėdamas, kad ji atgaivintų tikrą bolševikinį judėjimą už valstybės ribų (mes žinome, kad šiuo metu norėdamas padėti nuslėpti garsųjį „Lenino testamentą“, jis netgi šmeižikiškai atsižadėjo savo pasekėjo Maxo Eastmano, kuris tą testamentą viešai buvo paskelbęs). Trockis buvo pasmerktas dėl savo esminės perspektyvos, nes tada, kai biurokratija dėl savo veiklos vaisių suvokė save kaip šalies viduje veikiančią kontrrevoliucinę klasę, jai teko rinktis veiksmingą kontrrevoliuciją ir už šalies ribų revoliucijos, neva vykstančios šalies viduje, vardu. Vėlesnė Trockio kova už IV Internacionalą slepia tą patį nenuoseklumą. Jis visą gyvenimą atsisakė pripažinti, kad biurokratija – tai atskiros klasės valdžia, nes antrosios rusų revoliucijos metu jis tapo besąlygišku bolševikinės organizavimo formos pasekėju. Kai Lukacsas 1923 m. parodė šioje formoje slypintį ir pagaliau atrastą tarpininkavimą tarp teorijos ir praktikos, kur proletarai nebėra įvykių, vykstančių jų organizacijoje, „stebėtojai“, o tie, kurie juos sąmoningai renkasi ir išgyvena, jis kaip bolševikų partijos tikrus nuopelnus įvardijo visa tai, kuo bolševikų partija nebuvo. Lukacsas, užsiimdamas išsamiu teoriniu darbu, buvo ir ideologas, kalbantis nuo proletariato judėjimo vulgariausia forma išsiskiriančios valdžios vardu, tikėdamas ir versdamas tikėti, kad jis pats su savo visa asmenybės sklaida yra šioje tarsi jam priklausančioje valdžioje. Tuo tarpu, kai vėliau atsiskleidė, kaip ši valdžia atsižada ir pašalina savo tarnus, Lukacsas, be galo ilgai atsižadėdamas savęs, grynai karikatūriškai demonstravo, su kuo tiksliai jis save tapatina: su jo paties ir to, ką jis palaikė knygoje Istorija ir klasės sąmonė, priešingybe. Lukacsas geriau už visus patvirtina pagrindinę taisyklę, kuri įvertina visus šio amžiaus intelektualus: tai, ką jie gerbia, tiksliai atitinka jų pačių niekingą tikrovę. Vis dėlto Leninas nepasidavė tokio tipo iliuzijai dėl jo veiklos, nes jis pripažino, kad „politinė partija negali egzaminuoti savo narių, norėdama išsiaiškinti, ar egzistuoja prieštara tarp jų pažiūrų ir partijos programos“. Tikroji partija, kurios išsvajotą portretą Lukacsas pateikė netinkamu laiku, buvo sutelkta tik dėl vienos aiškios ir dalinės užduoties – užgrobti valstybėje valdžią.

 
113.
 

Kadangi dabartinio trockizmo neolenininė iliuzija visą laiką neigiama šiuolaikinės kapitalistinės – tiek buržuazinės, tiek biurokratinės – visuomenės tikrovės, ji savaimingai suranda privilegijuotą jos pritaikymo dirvą formaliai nepriklausomose „atsilikusiose“ šalyse, kur bet kuriuo valstybinės ar biurokratinės iliuzijos variantu vietinės valdančiosios klasės sąmoningai manipuliuoja kaip paprasčiausia ekonominės plėtros ideologija. Hibridiška šių klasių samplaika daugiau ar mažiau aiškiai susijusi su laipsniškumu atsižvelgiant į buržuazijos – biurokratijos spektrą. Jų žaidimas tarptautinėje arenoje su šiais dviem esamos kapitalistinės valdžios poliais lygiai taip pat kaip jų ideologinis kompromisas, ypač su islamu, išreiškiantis hibridišką jų socialinio pagrindo tikrovę, baigia pašalinti iš šio paskutiniojo ideologinio socializmo subprodukto visa, kas rimta, išskyrus policiją. Biurokratija gali susiformuoti vadovaudama ir tautinio išsivadavimo kovai, ir agrariniam valstiečių sukilimui – ir tada ji, kaip kad buvo Kinijoje, bando pritaikyti stalininį industrializacijos modelį visuomenėje, mažiau pažengusioje nei Rusijoje 1917 m. Industrializuoti naciją sugebanti biurokratija gali susiformuoti iš smulkiosios buržuazijos karinių kadrų, užgrobiančių valdžią, kaip tai rodo Egipto pavyzdys. Tam tikrose vietose, kaip Alžyras, karo už nepriklausomybę pabaigoje biurokratija, susidariusi kaip pusiau valstybinė vadovybė kovų metu, ieško kompromisinio pusiausvyros taško, norėdama susilieti su silpna nacionaline buržuazija. Pagaliau buvusiose juodosios Afrikos kolonijose, kurios atvirai lieka susaistytos su vakarietiška, taigi amerikietiška ir europietiška, buržuazija, pastaroji dažniausiai susiformuoja tradicinių genčių vadų galios pagrindu – per valstybės valdymą: tose šalyse, kur užsienio imperializmas lieka tikruoju ekonomikos šeimininku, pasiekiama stadija, kada kompradorai kaip kompensaciją už vietinių produktų pardavimą gauna vietinės valstybės nuosavybę, nepriklausomą nuo vietinės daugumos, bet ne nuo imperializmo. Šiuo atveju kalbama apie dirbtinai suformuotą buržuaziją, kuri nesugeba kaupti, bet paprasčiausiai eikvoja vietinio darbo pridedamosios vertės dalį, grąžinamą jai kaip globėjiškų valstybių arba monopolijų užsieninės pašalpos. Akivaizdus šių buržuazinių klasių nesugebėjimas atlikti įprastinių ekonominių buržuazijos funkcijų atveria tai, kad kiekviena iš jų susiduria su jėgos, pagrįstos daugiau ar mažiau vietinėms sąlygoms pritaikytu biurokratiniu modeliu ir norinčios užvaldyti buržuazijos palikimą, ardomąja veikla. Tačiau net biurokratijos sėkmė įgyvendinant jos pagrindinį industrializacijos projektą neišvengiamai slepia jos istorinio pralaimėjimo perspektyvą: kaupdama kapitalą, ji telkia proletariatą ir kuria savo pačios paneigimą toje šalyje, kur jo dar nebuvo.

 
114.
 

Sudėtingos ir siaubingos plėtros, pastūmėjusios klasinių kovų epochą į naujas sąlygas, metu pramoninių šalių proletariatas visiškai prarado patvirtinimą dėl savo nepriklausomos perspektyvos ir galų gale savo iliuzijas, bet ne savo būtį. Jis nėra sunaikintas. Jis išlieka nepalenkiamas ir gyvas šiuolaikinio kapitalizmo didėjančio susvetimėjimo erdvėje, nes jis milžiniška darbininkų, praradusių bet kokią valdžią naudotis savuoju gyvenimu, dauguma, kuri nuo kada tai jiems žinoma, save vėl apibrėžia kaip proletariatą, kaip veikiantį šioje visuomenėje neigimą. Šis proletariatas objektyviai sustiprinamas ir nykstančio valstietijos judėjimo, ir augančio gamybinio darbo, pritaikomo didžiajai daliai „paslaugų“ bei intelektualinių profesijų, logikos. Juk subjektyviai šis proletariatas dar yra atitolęs nuo savo klasinės praktikos sąmonės ir ne tik tarnautojų, bet ir darbininkų sluoksniuose, kurie dar tik atskleidžia pasenusios politikos negalią ir mistifikaciją. Vis dėlto kada proletariatas suvokia, kad jo paties išreikšta jėga prisideda prie kapitalistinės visuomenės stiprinimo ne tik jo darbu, bet ir profsąjungomis, partijomis ar valstybine galia, kurias jis sukūrė norėdamas išsilaisvinti, jis taip pat iš konkrečios istorinės patirties supranta, kad jis yra klasė, visiškai priešiška bet kokiam nusistovėjusiam pasireiškimui bei valdžios specializacijai. Jis lydi revoliuciją, kuri negali nieko palikti savo pačios išorėje, reikalavimą, kad dabartis nuolatos viešpatautų virš praeities, ir visišką atskyrimo kritiką – ir tai yra kaip tik tai, dėl ko jis savo veiksme privalo rasti tapačią formą. Joks kiekybinis pagerėjimas brendant iš savojo skurdo, jokia hierarchinės integracijos iliuzija nėra tinkamas vaistas nuo jo nepasitenkinimo, nes proletariatas iš tiesų negali pripažinti nei dalinės neteisybės, kurią jis patyrė, nei atitinkamai dalinės neteisybės ištaisymo, nei daugybės šių neteisybių, o tik visišką neteisybę būti išsviestam į gyvenimo pakraštį.

 
115.
 

Iš naujų nesuprantamų ir spektaklio rengimo sistemos klastojamų ženklų, besidauginančių labiausiai ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse, jau galima padaryti išvadą, kad atsivėrė naujoji epocha: po pirmojo darbininkų perversmo bandymo kaip tik dabar žlugo kapitalistinis perteklius. Kai Vakarų darbininkų antiprofsąjunginės kovos numalšinamos pirmiausia pačių profsąjungų ir kai jaunimo sukilėliškos grupės išsako pirmą neformalų protestą, kuriame neatidėliojant išreiškiamas senosios specializuotos politikos, meno ir kasdieninio gyvenimo atsisakymas, atsiveria dvi naujos gaivališkos kovos pusės, įgaunančios kriminalinį pobūdį. Tai ženklai, pranašaujantys antrąjį proletariato puolimą prieš klasinę visuomenę. Ir kai šios vis dar sustingusios armijos pamesti vaikai vėl atsidurs šiame mūšio lauke, tapusiame kitokiu ir likusiame tokiu pačiu, jie seks paskui naują „generolą Luddą“, kuris šįkart juos nusvies laužyti leistino vartojimo mašinų.

 
116.
 

„Pagaliau atrasta tokia politinė forma, kuriai esant galėjo būti įgyvendintas ekonominis darbo išlaisvinimas“, šiame amžiuje ji įgavo aiškų pavidalą revoliucionieriškų darbininkų Tarybose, jose sutelkiant visas sprendimo ir vykdymo funkcijas ir sudarant sąjungą iš atsakingų eiliniams nariams ir bet kuriuo momentu atšaukiamų delegatų. Jų veiksminga egzistencija vis dar tebuvo greitas eskizas, tuojau pat sunaikintas skirtingų klasinę visuomenę gynusių jėgų, tarp kurių dažnai reikia įskaičiuoti ir jų pačių apgaulingą sąmonę. Pannekoekas teisingai pabrėžė tą faktą, kad darbininkų Tarybų valdžios išrinkimas greičiau „sukelia problemas“ nei suteikia išeitį. Bet ši valdžia yra kaip tik ta vieta, kur gali būti surasta tikra išeitis, kad proletariato revoliucijos problemos būtų išspręstos. Tai vieta, kur susijungia istorinės sąmonės objektyvios sąlygos, įgyvendinama tiesioginė aktyvi komunikacija, kur baigiasi specializacija, hierarchija ir atskyrimas, kur gyvuojančios sąlygos buvo transformuotos į „vienybės sąlygas“. Čia iš kovos prieš kontempliaciją gali gimti proletariškas subjektas: jo sąmonė tolygi praktiniam organizavimo būdui, kuriam ji pasiduoda, nes ši sąmonė pati yra neatskiriama nuo nuoseklaus kišimosi į istoriją proceso.

 
117.
 

Esant Tarybų valdžiai, kuri privalo tarptautiniu mastu išstumti bet kokią kitą valdžią, proletariato judėjimas yra savo paties gaminys, o šis gaminys ir yra pats gamintojas. Jis tikslas sau pačiam. Tiktai čia savo ruožtu paneigiamas reginiškas gyvenimo neigimas.

 
118.
 

Tarybų atsiradimas buvo pati aukščiausia proletariško judėjimo realybė pirmajame amžiaus ketvirtyje, realybė, likusi nepastebėta ar iškreipta, nes ji išnyko kartu su likučiais judėjimo, kurį tuometinė istorinės patirties visuma paneigė ir sunaikino. Naujuoju proletariškos kritikos laiku šis rezultatas vėl atsiveria kaip vienintelis nugalėto judėjimo nenugalėtas punktas. Istorinė sąmonė, suvokianti, kad ji savyje talpina savo vienintelę egzistencijos aplinką, dabar gali ją pripažinti nebe periferijoje to, kas nyksta, o centre to, kas iškyla.

 
 

Guy Debord. SPEKTAKLIO VISUOMENĖ. Iš prancūzų k. vertė D.Gintalas. – K.: KITOS KNYGOS, 2006. Versta iš: Guy Debord. La Societé du Spectacle, Gallimard, 2005.

 

Skaityti toliau

 

spektaklio visuomene      „Visoje šalyje filosofijos fronte vyksta nauja gyva polemika dėl nuostatų, kad „vienas dalijasi į du“ ir „du susilieja į vieną“. Šis ginčas yra kova tų, kurie palaiko, ir tų, kurie prieštarauja materialistinei dialektikai, kova tarp dviejų pasaulio suvokimo būdų: proletarinio ir buržuazinio. Tie, kurie sutinka, kad „vienas dalijasi į du“ yra esminis daiktų principas, laikosi materialistinės dialektikos pusėje; tie, kurie sutinka, kad esminis daiktų principas yra „du susilieja į vieną“, stoja prieš materialistinę dialektiką. Šios dvi šalys nubrėžė aiškią perskyros liniją, o jų argumentai yra visiškai priešingi. Aprašoma polemika ideologine prasme atspindi aštrią ir sudėtingą klasinę kovą, kuri vyksta Kinijoje ir pasaulyje.“

 

       (Raudonoji vėliava, Pekinas, 1964 m. rugsėjo 21 d.)

       54.

       Kaip ir šiuolaikinė visuomenė, spektaklis kartu yra ir vieningas, ir padalintas. Kaip ir ji, šis kuria savo vienybę virš plyšio. Bet prieštaravimas, kada jis pasireiškia spektaklyje, savo ruožtu yra prieštaringas prasmės apvertimu; taip rodomas padalijimas yra vientisas, kai tuo tarpu rodoma vienybė – padalinta.
 

       55.

       Kaip tik kova dėl įvairiausių valdžios formų, sudarytų norint valdyti tą pačią visuomeninę ir ekonominę sistemą, reiškiasi kaip oficialus prieštaravimas, iš tiesų priklausantis tikrajai vienybei; šitai egzistuoja tiek pasauliniu mastu, tiek ir kiekvienos valstybės viduje.
 

       56.

       Besivaržančių atskirtos valdžios formų tariamos teatralizuotos kovos tuo pačiu metu yra tikros tuo, kad jos perteikia nevienodą ir konfliktišką sistemos plėtrą, santykinai prieštaringus klasių interesus ar jų padalinius, pripažįstančius sistemą, ir apibrėžia jų pačių dalyvavimą jos valdyme. Taip, kaip pažangiausios ekonomikos plėtra nusako vienų prioritetų susidūrimą su kitais, taip ir totalitarinis ekonomikos valdymas pasitelkus valstybinę biurokratiją ir šalių, atsidūrusių kolonizacijos ar dalinės kolonizacijos sferoje, sąlygos yra apibrėžiamos pagal reikšmingas savybes gamybos ir valdžios akivaizdoje. Šios įvairios prieštaros spektaklyje, remiantis visiškai nevienodais kriterijais, gali pasireikšti kaip visiškai skirtingų visuomenių formos. Bet remiantis jų privačių sektorių veiksminga tikrove, jų savitumas gyvuoja jas įtraukusioje universalioje sistemoje, tai yra ypatingame judėjime, kuris planetą pavertė savo lauku – kapitalizmu.
 

       57.

       Spektaklio visuomenė nešėja viešpatauja silpnai išsivysčiusiuose regionuose ne tik dėl ekonominės hegemonijos. Ji juos valdo kaip spektaklio visuomenė. Šiuolaikinė visuomenė reginiškai jau užtvindė kiekvieno žemyno visuomeninį paviršių ten, kur dar nėra materialinio pagrindo. Ji apibrėžia valdančiosios klasės programą ir vadovauja ją įteisinant. Taip, kaip spektaklio visuomenė pateikia netikras geidžiamas geroves, taip ji ir vietiniams revoliucionieriams pasiūlo melagingus revoliucinius modelius. Spektaklis, būdingas biurokratinei valdžiai, savo rankose turinčiai keletą pramoninių šalių, yra kaip tik visuotinio spektaklio dalis, taip pat ir jo visuotinis tariamas neigimas ir parama. Jeigu spektaklis, žvelgiant į skirtingas jo apsireiškimo vietas, akivaizdžiai nurodo į totalitarines kalbėjimo ir visuomeninio administravimo specializacijas, tada pastarosios sistemos visuotinio veikimo lygiu siekia ištirpti spektaklio užduočių pasaulinio padalijimo erdvėje.
 

       58.

       Spektaklio užduočių padalijimo procesas, saugantis esamos tvarkos bendrybes, iš esmės saugo vyraujantį savosios plėtros polių. Spektaklio šaknys slypi gausia tapusios ekonomikos dirvoje ir kaip tik ten nokinami vaisiai, kurie siekia galiausiai viešpatauti reginių rinkoje, nepaisydami jokio vietinio spektaklio, siekiančio autokratijos, protekcionistinių ideologinių ir policinių kliūčių.
 

       59.

       Banalinimo judėjimas mirguliuojančiais apgaulingais spektaklio manevrais šiuolaikinę visuomenę valdo visame pasaulyje, taip pat ją valdo visur, kur išplėtotas prekių vartojimas išoriškai padidino vaidmenų ir objektų pasirinkimą. Religija ir šeima, – tos moralinę represiją tvirtinančios atgyvenos, – kurios lieka pagrindine klasinės valdžios palikimo forma gali susijungti į tą patį darinį su išpūstu teigimu apie mėgavimąsi šiuo pasauliu, kuris kaip tik ir tekuriamas kaip tariamas mėgavimasis, slepiantis savyje represiją. Palaimingai priimant tai, kas gyvuoja, į vieną darinį taip pat gali susilieti ir grynai parodomasis maištas – tai patvirtina vieną paprastą faktą, kad pats nepasitenkinimas tapo preke nuo tada, kai ekonominė gausa pasijuto galinti išplėsti savo gamybą iki tos pirminės materijos perdirbimo.
 

       60.

       Savyje įkūnydama galimo vaidmens reginį, įžymybė, gyvo žmogaus reginiškas atvaizdavimas, taip įkūnija šią banalybę. Įžymybės padėtis – tai tariamo išgyvenimo specializacija, tai susitapatinimo su menamu paviršutinišku gyvenimu objektas, kuriuo turi būti atlygintas produktyvių, tikrai išgyventų specializacijų susmulkinimas. Įžymybės gyvuoja tam, kad atvaizduotų gyvenimo ir visuomenės suvokimo stilių įvarius tipus, galinčius visuotinai reikštis. Jos įkūnija nepasiekiamą visuomeninio darbo rezultatą, pamėgdžiodamos nepakankamus šio darbo gaminius, paslaptingai pakylėtus virš jo kaip jo tikslas: valdžia ir atostogos, sprendimas ir vartojimas, kurie slypi neabejotino proceso pradžioje ir pabaigoje. Vienu atveju vyriausybinė valdžia įsikūnija į tariamą įžymybę, kitu – vartojimo įžymybė visuomeninės nuomonės patvirtinama kaip tariama valdžia tam, kas išgyventa. Bet taip, kaip įžymybės veikla realiai nėra visuotinė, taip ji ir neįvairiapusė.
 

       61.

       Spektaklio įgaliotasis asmuo, iškviestas į sceną kaip įžymybė, yra individo priešingybė, individo priešas, akivaizdžiai glūdintis jame pačiame, kaip ir kituose. Pereidamas į spektaklį kaip susitapatinimo modelis, ji atsisako bet kokio savarankiškumo, kad pati daiktų apyvartoje susitapatintų su visuotiniu paklusnumo įstatymu. Vartojimo įžymybė, išoriškai visais būdais atvaizduodama skirtingus asmenybės tipus, rodo, kad kiekvienas iš šių tipų vienodai pasiekia vartojimo visumą ir šalia joje suranda savo laimę. Sprendimo įžymybė privalo turėti visą rinkinį to, ką priimta laikyti žmogaus gerosios šiomis savybėmis. Taip oficialūs nesutarimai tarp jų ištrinami oficialiais panašumais, kurie tampa jų visapusiško tobulumo prielaida. Chruščiovas tapo generolu, norėdamas priimti sprendimus dėl Kursko mūšio, bet neten tada, o dvidešimtojo jubiliejaus metu, būdamas valstybės vadovu. Kennedis išliko oratoriumi net tada, kai sakė pagiriamąjį žodį prie savojo kapo, nes Theodor'as Sorensenas tuo metu įpėdiniui toliau redagavo kalbas tuo stiliumi, kuris leido atpažinti velionio asmenybę. Žavingi žmonės, kuriuose įsikūnija sistema, jie yra įžymūs tam, kad nebūtų tuo, kas jie yra; jie tapo garsiais žmonėmis, nusileisdami žemiau niekingo asmeninio gyvenimo tikrovei, ir kiekvienas iš jų tai žino.
 

       62.

       Apgaulingas pasirinkimas iš reginių gausos, pasirinkimas, egzistuojantis sugretinant besivaržančius ir solidarius spektaklius, kaip ir sugretinant vaidmenis (daugiausia reiškiamus ir perteikiamus objektų), kurie tuo pačiu metu yra išimtiniai ir derantys, plėtojasi vaiduokliškos kokybės, skirtos sukurstyti susijungimą su kiekybine banalybe, kovoje. Taip atgimsta apgaulingos archainės prieštaros, regionalizmas ar rasizmas, įpareigoti hierarchinių tarnybų vartojimo srityje vulgarumą pakeisti į fantastišką ontologinį pranašumą. Taip vėl susidaro nepabaigiama serija ironiškų susidūrimų, mobilizuojančių tam tikrą pusiau juokingą interesą – nuo sporto varžybų iki rinkimų. Ten, kur gausiai vartojama, pagrindinė parodomoji prieštara tarp jaunimo ir suaugusiųjų į pirmąjį planą išstumia apgaulingus vaidmenis, nes niekur nėra suaugusiojo, savo gyvenimo šeimininko, o jaunimas, to, kas gyvuoja, permainos garantas, tikrai nėra dabartinių jaunų žmonių, bet ekonominės sistemos, kapitalizmo dinamikos, nuosavybė. Kaip tik daiktai viešpatauja ir yra jauni, kaip tik jie vienas kitą išstumia ir vienas kitą pakeičia.
 

       63.

       Už parodomųjų prieštarų kaip tik ir slepiasi skurdo vienybė. Skirtingos to paties susvetimėjimo formos tarpusavyje kovoja, prisidengdamos visuotinio pasirinkimo kaukėmis todėl, kad jos visos sudarytos iš realių atstumtų prieštaravimų. Atsižvelgiant į ypatingos skurdo stadijos, kurią spektaklis neigia ir teigia, reikmes, pastarasis reiškiasi sutelkta arba išsklaidyta forma. Abiem atvejais jis tėra reginys to, kas ramiame nelaimės vidury sėkmingai apjuosia bei sujungia sielvartą ir siaubą.
 

       64.

       Sutelkta teatralizacija iš esmės priklauso biurokratiniam kapitalizmui, nors ji gali būti panaudojama kaip valstybinės valdžios technika įvairiarūšių atsilikusių ekonomikų atžvilgiu arba tam tikrais pažangaus kapitalizmo krizės momentais. Pati biurokratinė nuosavybė iš tiesų yra sutelkta ta prasme, kad atskiras biurokratas gali valdyti globalinę ekonomiką tik tarpininkaujant biurokratinei bendruomenei ir būdamas tos bendruomenės narys. Be to, mažiau plėtota prekių gamyba taip pat reiškiasi sutelkta forma, nes prekė, kurią valdo biurokratija, pagrįsta visu visuomeniniu darbu, o tai, kad ji perparduodama visuomenei – visuminiu pastarosios išgyvenimu. Biurokratinės ekonomikos diktatūra išnaudojamoms masėms negali leisti jokios žymios pasirinkimo laisvės, nes viską parinkti privalo ji pati, o bet koks kitas išorinis pasirinkimas, susijęs su maistu ar muzika, vadinasi, jau yra jos visiško sunaikinimo pasirinkimas. Ji turi būti lydima nuolatinės prievartos. Gerovės sukurtas reginys diktatūros spektaklio metu kaupia to, kas gyvuoja oficialiai, visumą ir tikslingai susitelkia ties vienu žmogumi, kuris yra jos totalitarinės vienybės garantas. Kiekvienas privalo stebuklingai susitapatinti su šia absoliučia įžymybe arba išnykti. Nes galvoje turimas jos nevartojimo (non-consommation) šeimininkas ir kažkuria prasme visiškam išnaudojimui priimtinas didvyriškas reginys, išnaudojimui, kuris iš tiesų yra pirminė teroro pagreitinta sankaupa. Kiekvienas kinas privalo mokytis iš Mao ir taip būti Mao, kaip tik todėl, kad jis neturi kito pasirinkimo, kad gyventų. Ten, kur viešpatauja sutelkta teatralizacija, taip pat viešpatauja ir policija.
 

       65.

       Išsklaidyta teatralizacija lydi prekių gausą ir šiuolaikinio kapitalizmo nesutrikdytą plėtotę. Kiekviena atskirai imama prekė čia pateisinama visų objektų gamybos galybės vardu, galybės, kurios užtariamuoju katalogu ir yra spektaklis. Priešingi tvirtinimai turtingos ekonomikos vieningo spektaklio scenoje grumiasi taip pat, kaip įvairios prekės, – įžymybės vienu metu palaiko savo prieštaringus visuomenės tvarkymo projektus, visuomenės, kur automobilių spektaklis reikalauja tobulo judėjimo, griaunančio senamiesčius, tuo tarpu, kai pačiam senamiesčio spektakliui reikia kvartalų – muziejų. Taigi problematišku tapęs pasitenkinimas, priskiriamas bendrojo vartojimo sričiai, tučtuojau klastojamas tuo, kad realus vartotojas gali tiesiogiai prisiliesti tik prie prekybinės laimės nuotrupų, kur kiekvieną kartą visumai akivaizdžiai suteiktos kokybės nėra.
 

       66.

       Kiekviena tiksliai apibrėžta prekė kovoja už save pačią, ji negali pripažinti kitų buvimo, nori visur save įkišti tarsi ji būtų vienintelė. Tokiu atveju spektaklis tampa šio susidūrimo, kurio joks Trojos kritimas negali užbaigti, epine giesme. Spektaklis apdainuoja ne vyrus ir jų ginklus, o prekes ir jų aistras. Štai šioje akloje kovoje kiekviena prekė, vedina savosios aistros, iš tiesų nesąmoningai įgyvendina kažką labiau pakylėto, kad prekės tapsmas pasauliu lygiai taip pat yra pasaulio tapsmas preke. Taigi dėl prekinio proto gudravimo prekės ypatingosios savybės nusidėvi kovoje tada, kai prekės forma juda visiškos realizacijos link.
 

       67.

       Pasitenkinimas, kurio nebegali suteikti pertekliaus prekė ja naudojantis, siekia būti rinktinis, jo vertę pripažįstant kaip prekę: toks prekės naudojimas patenkina save patį, o prekės vartotojas aukščiausios laisvės atžvilgiu įgauna religinio polėkio. Taip entuziazmo bangos dėl vieno ar kito gaminio, kurį palaiko ir platina visos informacijos priemonės, sklinda dideliu greičiu. Drabužių stilius randasi iš tam tikro filmo; tam tikras žurnalas išgarsina klubus, o pastarieji įdiegia įvairius žaidybinius apsirengimo būdus. Gadget išreiškia tai, kad tuo metu, kai prekinė masė nukrypsta nuo normos, pats nukrypimas tampa neįprasta preke. Pavyzdžiui, reklaminiuose raktų pakabučiuose, kurie neperkami, bet pateikiami kaip priedai prie brangių pirkinių arba kurie mainais išplaukia iš savo pačių sferos, galima įžvelgti mistinio atsidavimo prekės pranašumui apraišką. Žmogus, kolekcionuojantis raktų pakabučius, tam ir gaminamus, kaupia prekės indulgencijas – šlovingą jos tikro buvimo tarp jo tikinčiųjų ženklą. Sudaiktintas žmogus atvirai įrodinėja savo intymų santykį su preke. Kaip ir konvulsiškų ekstazių ar senojo religinio fetišizmo stebuklingų išgyjimų atveju, prekinis fetišizmas pasiekia aistringo susijaudinimo būklę. Vien čia pasireiškiantis vartojimas išreiškia pamatinį atsidavimą.
 

       68.

       Be abejo, šiuolaikinio vartojimo primetama tariama reikmė negali būti priešinama jokiai natūraliai reikmei ar norui, kuris pats nebūtų suformuotas visuomenės ar jos istorijos. Bet pertekliaus prekė tarsi visiškai nutraukia organinę visuomeninių reikmių plėtros grandinę. Jos mechaninė sankaupa išlaisvina neribotą dirbtinumą, prieš kurį tikras noras lieka beginklis. Nepriklausomo dirbtinumo suvienyta galia visur paskleidžia visuomeninio gyvenimo klastotę.
 

       69.

       Reginyje, kur vartojimas sėkmingai suvienija visuomenę, tikras atskyrimas tik sustabdomas iki artimiausio neišsipildymo vartojimo sferoje. Kiekvienas atskiras gaminys, turintis atvaizduoti trumpiausio ir žaibiško kelio viltį, norint pagaliau pasiekti pažadėtąją visuotinio vartojimo žemę, savo ruožtu iškilmingai vaizduojamas kaip lemiama keistenybė. Tačiau kaip ir tariamai aristokratiškos momentaliai plintančios vardų mados atveju, kai vienodus drabužius tuojau pat dėvi beveik visi to paties amžiaus asmenys, objektas, iš kurio tikimasi ypatingos jėgos, galėjo būti atiduotas masių garbinimui tik todėl, kad jis buvo tikrai gausiai tiražuojamas, siekiant masiško jo vartojamo. Bet kuris gaminys tampa prestižiniu tik todėl, kad jis vienu metu buvo patalpintas į visuomeninio gyvenimo centrą kaip galutinio gamybos tikslo atskleista paslaptis. Objektas, buvęs prestižiniu spektaklyje, tampa menkavertis tuo akimirksniu, kada jis tuo pačiu metu atsiduria pas visus vartotojus. Jis pernelyg vėlai atskleidžia savo esminį skurdumą, kurį objektas natūraliai įgauna iš savo gamybos menkavertiškumo. Bet tada jau kaip tik kitas objektas paženklinamas sistemos pateisinimu ir reikalavimu būti pripažintam.
 

       70.

       Pasitenkinimo apgavystė turi išduoti save pačią, pakeisdama save kita apgavyste ir lydėdama gaminių bei visuotinių gamybos sąlygų pasikeitimo procesą. Tas, kuris begėdiškiausiai tvirtino esąs galutinai tobulas, vis dėlto pakeičiamas ne tik išsklaidytame, bet ir sutelktame spektaklyje, o išlikti turi tik sistema: Stalinas kaip nebemadinga prekė buvo išduotas tų pačių žmonių, kurie jį kaip prekę ir primetė. Kiekviena nauja reklaminė melagystė taip pat yra prieš tai buvusios melagystės pripažinimas. Kiekvienąkart žlugus totalitarinės valdžios lyderiui aikštėn iškeliama iliuzinė bendruomenė, kuri vienbalsiai jam pritarė ir kuri tebuvo neapgaulingų vienatvių aglomeratas.
 

       71.

       Tai, ką spektaklis pateikia kaip nuolatinį dalyką, yra sukurta kitimo pagrindu ir su visu juo turi būti pakeistas. Spektaklis yra visiškai dogmatiškas ir tuo pačiu metu realiai negali nustatyti jokios tvirtos dogmos. Jam nėra nieko nekintamo – tai spektakliui būdingas ir vis dėlto pats priešiškiausias jo prigimčiai būvis.
 

       72.

       Spektaklio skelbiama netikroviška vienybė yra klasių atskyrimo kaukė, dėl kurios laikosi tikra kapitalistinės gamybos būdo vienybė. Tai, kas įpareigoja gamintojus dalyvauti kuriant pasaulį, kartu yra ir tai, kas juos nuo jo atitolina. Tai, kas suartina nuo lokalinių ir nacionalinių apribojimų išlaisvintus žmones, kartu yra ir tai, kas juos atitolina. Tai, kas skatina įtvirtinti racionalumą, kartu yra ir tai, kas maitina hierarchinio išnaudojimo ir represijų iracionalumą. Tai, kas kuria neapibrėžtą visuomenės valdžią, kuria jos apibrėžtą nelaisvę.
 

       Guy Debord. SPEKTAKLIO VISUOMENĖ. Iš prancūzų k. vertė D.Gintalas. – K.: KITOS KNYGOS, 2006. Versta iš: Guy Debord. La Societé du Spectacle, Gallimard, 2005.

 

       Skaityti toliau

 

spektaklio visuomene      „Visų lygios teisės į gerovę ir šio pasaulio malonumus, bet kokio autoriteto sunaikinimas, bet kokio moralinio stabdžio neigimas, štai, jei pažvelgsime į daiktų esmę, dėl ko kilo kovo 18 d. sukilimas ir pavojingo susivienijimo chartija, kuri jam suteikė šalininkų armiją.“

 

(Parlamentinis kovo 18 dienos sukilimo tyrimas)

 
 
73.
 

Tikras judėjimas, panaikinantis esančias sąlygas, valdo visuomenę po buržuazijos pergalės ekonomikos srityje ir tai tapo akivaizdu nuo tada, kai ši pergalė buvo politiškai įteisinta. Gamybinių jėgų plėtra sugriauna senuosius gamybinius ryšius, ir bet kokia statiška tvarka pavirsta dulkėmis. Visa, kas buvo absoliutu, tampa istoriška.

 
74.
 

Kaip tik į istorijos katilą įsviesti žmonės, privalėdami dalyvauti ją sudarančiame darbe ir kovose, supranta, kad yra priversti blaiviai įvertinti savo santykius. Ši istorija neturi objekto, atsieto nuo to, ką ji įgyvendina savyje pačioje, nors paskutinioji metafizinė ir nesąmoninga istorinės epochos vizija gali atspindėti gamybinę pažangą, kurioje istorija pasireiškė kaip pats istorijos objektas. Istorijos subjektu tegali būti gyva, save pačią atkurianti būtybė, tampanti savojo pasaulio, kuris yra istorija, šeimininku ir savininku ir gyvuojanti kaip savojo žaidimo sąmonė.

 
75.
 

Ilgos revoliucinės epochos klasinės kovos, prasidėjusios su buržuazijos ir istorinio mąstymo iškilimu, dialektika ir mąstymu, kuris nebenustoja ieškojęs vien esančiojo prasmės, o įsisąmonina viso, kas gyvuoja, nykimo procesą, plėtojasi kaip ta pati srovė; judėdamas šis mąstymas panaikina bet kokį atskyrimą.

 
76.
 

Hegelis interpretavo nebe pasaulį, o pasaulio pasikeitimą. Interpretuodamas tik pasikeitimą, Hegelis filosofiškai teužbaigė filosofiją. Jis norėjo suvokti save patį kuriantį pasaulį. Šis istorinis mąstymas vis tėra pernelyg vėlai kylanti sąmonė, kuri išreiškia post fendum įteisinimą. Taip ji atskyrimą peržengė tik mąstymo erdvėje. Paradoksas, kad bet kokios tikrovės prasmė priklausytų nuo jos istorinio užbaigimo ir tuo pačiu metu ši prasmė būtų iškelta kaip save pačią kurianti istorijos užbaigimo procese, kyla iš paprasto fakto, kad XVII ir XVIII a. buržuazinių revoliucijų mąstytojas savo filosofijoje ieškojo tik susitaikymo su jų rezultatu. „Net kaip buržuazinės revoliucijos filosofija ji neišreiškia viso šios revoliucijos vyksmo, o tik jos baigiamąją išvadą. Šia prasme ji ne revoliucijos, o restauracijos filosofija“(Karlas Korschas, Tezės apie Hegelį ir revoliuciją). Hegelis paskutinį kartą atliko filosofo darbą – „gyvuojančio pašlovinimą“, bet tai, kas egzistavo jam, tegalėjo būti istorinio judėjimo visuma. Iš tiesų išsaugomo mąstymo išorinė padėtis galėjo būti slepiama tik jai tapatinantis su išankstiniu Dvasios, visuotinio herojaus, projektu, herojaus, kuris padarė viską, ką norėjo, ir norėjo to, ką padarė, ir kurio išsipildymas sutampa su dabartimi. Taip istoriniame mąstyme mirštanti filosofija šlovinti pasaulį dabar gali tik jį neigdama, nes norint prabilti jai jau reikia įsivaizduoti tą užbaigtą visuotinę istoriją, kurioje ji viską sugrąžino, ir uždaryti to vienintelio tribunolo posėdį, kur gali būti paskelbtas nuosprendis tiesai.

 
77.
 

Kai proletariatas pasireiškia savo pačių buvimu ir veiksmais, kad šis istorinis mąstymas nebuvo užmirštas, baigmės paneigimas tuo pačiu metu yra metodo patvirtinimas.

 
78.
 

Istorinis mąstymas gali būti išgelbėtas tik tapdamas praktiniu mąstymu, ir proletariato kaip revoliucionieriškos klasės praktika negali būti mažesnė nei istorinė sąmonė, veikianti remiantis savojo pasaulio visuma. Visos revoliucinio darbininkų judėjimo teorinės srovės, atėjusios ne tik iš Marxo, bet ir Stirnerio bei Bakounine‘o, kilo iš kritiško susidūrimo su hėgelišku mąstymu.

 
79.
 

Neperskiriamas Marxo teorijos ir hėgeliško metodo pobūdis pats yra neatskiriamas nuo šios teorijos revoliucinio pobūdžio, tai yra nuo jos tiesos. Kaip tik dėl to šis pirminis ryšys buvo visuotinai ignoruojamas ar blogai suprantamas, ar, be to, nurodomas kaip silpnoji pusė to, kas apgaulingai tapo marksistine doktrina. Bernsteinas veikale Teorinis socializmas ir praktinė socialdemokratija tobulai atveria ryšį tarp dialektinio metodo ir istorinės paspirties, apverkdamas 1847 m. manifesto nemokšiškus spėjimus dėl proletarinės revoliucijos neišvengiamumo Vokietijoje: „Ši istorinė saviįtaiga tokia klaidinga, kad pirmasis pasitaikęs politinis svajotojas vargu ar galėtų geresnę surasti, ji būtų nesuprantama Marxo, tuo metu rimtai susipažinusio su ekonomikos pagrindais, veikaluose, jei neturėtume joje įžvelgti hėgeliško prieštaravimo dialektikos likutinio gaminio, kuria Marxas, kaip ir Engelsas, niekada visiškai nesugebėjo atsikratyti. Tais visuotinio maištavimo laikais šioji dialektika jam tapo dar labiau neišvengiama“.

 
80.
 

Apvertimas, kurį Marxas įgyvendina dėl mąstymo apie buržuazines revoliucijas „išsaugojimo remiantis perdavimu“ nėra toks, kad gamybinių jėgų materialistine plėtote banaliai būtų galima pakeisti hėgeliško Proto judėjimą, susiviejantį su pačiu savimi laiko tėkmėje, jo objektyviam išpildymui tapatinantis su savo susvetimėjimu, o jo istorinėms žaizdoms nepaliekant randų. Tikroviška tapusi istorija nebeturi pabaigos. Marxas sugriovė Hegelio atskirtą nuo to, kas atsitinka, poziciją ir aukščiausio išorinio veiksnio, kad ir koks jis būtų, stebėjimą. Dabar teorija teturi įvertinti tai, kas su ja daroma. Ir priešingai, ekonominio judėjimo stebėjimas, kuris reiškiasi šiuolaikinės visuomenės mąstyme, cirkuliarinės sistemos hėgeliško bandymo erdvėje yra nedialektinės dalies neapverstas palikimas: šis pritarimas neteko suvokimo matmenų ir jam norinčiam save įteisinti nebereikia jokio hėgelizmo, nes judėjimas, susijęs su garbinimu, dabar tėra beprasmis sektorius pasaulio, kurio mechaninė plėtra iš tiesų valdo viską. Marxo planas yra sąmoningos istorijos planas. Kiekybė, išgyvenanti aklai plėtojantis gamybinėms ir paprastai ekonominėms jėgoms turi keistis į kokybišką istorijos pasisavinimą. Politinės ekonomijos kritika yra pirmasis tos priešistorijos pabaigos veiksmas: „Iš visų gamybos įrankių pati didžiausia gamybinė jėga – tai pati revoliucinė klasė.“

 
81.
 

Marxo teoriją su moksliniu mąstymu glaudžiai sieja kaip tik racionalus suvokimas jėgų, kurios realiai reiškiasi visuomenėje. Bet ji iš esmės yra anapus mokslinio mąstymo, kur pastarasis išsaugomas tik būdamas nugalėtas, nes kalbama apie kovos supratimą ir tikrai ne apie įstatymą. Mes žinome tik vieną mokslą – istorijos mokslą“, – sakoma Vokiškoje ideologijoje.

 
82.
 

Buržuazinė epocha, norinti moksliškai kurti istoriją, nepaiso to, kad šis jos naudojamas mokslas greičiau pats turi būti istoriškai kuriamas kartu su ekonomika. Ir atvirkščiai, istorija iš pagrindų priklauso nuo to žinojimo tik tiek, kiek ši istorija lieka ekonomine istorija. Kokiu mastu istorijos dalis pačioje ekonomikoje – visuotiniame procese, kuris pakeičia jos pačios pamatinius mokslinius duomenis, – tarp kita ko, galėjo būti nepaisoma žvelgiant iš mokslinio stebėjimo taško, parodo tuščiagarbiai skaičiavimai tų socialistų, kurie tikėjosi nustatyti tikslų krizių periodiškumą; o nuo tada, kai nuolatos besikišdama valstybė ėmė atlyginti už krizės padarinius, taip pat samprotaujant šioje pusiausvyroje įžvelgiama galutinė ekonominė harmonija. Jei planas – nugalėti ekonomiką, plana – užvaldyti istoriją turi pažinti ir į save nukreipti mokslą apie visuomenę, jis pats negali būti moksliškas. Tame paskutiniame judėjime, kuris tikisi valdyti esamą istoriją remdamasis moksliniu pažinimu, revoliucinės nuostatos lieka buržuazinės.

 
83.
 

Utopinės socializmo srovės, nors istoriškai ir kilo iš gyvuojančios visuomeninio organizavimo kritikos, kaip tik gali būti vadinamos utopinėmis tiek, kiek jos atmeta istoriją, tai yra tikrą vykstančią kovą, taip pat ir laiko judėjimą, esantį už jų laimingos visuomenės paveikslo nekintamos tobulybės ribų, bet ne dėl to, kad jos atmeta mokslą. Mąstytojai utopistai, priešingai, yra visiškai užvaldyti tokios mokslinės minties, kokia buvo iškilusi paskutiniaisiais amžiais. Jie ieškojo šios visuotinės racionalistinės sistemos užbaigtumo: visiškai būdu nelaikė savęs beginkliais pranašais, nes tikėjo mokslinio įrodinėjimo visuomenine galia ir netgi sensimonizmo atveju valdžios užėmimu remiantis mokslu. Kaip, klausia Sombartas, „jie norėjo kovomis išrauti tai, kas turi būti įrodyta?“ Vis dėlto utopistų mokslinė koncepcija neįgavo tokio pažinimo, kad esančioje situacijoje visuomeninės grupės turi interesų, jėgų norint ją išsaugoti, taip pat ir apgaulingos sąmonės formas, atitinkančias tokias pozicijas. Taigi ji lieka kur kas žemiau paties mokslo plėtros istorinės tikrovės mokslo, kuris didžiąja dalimi buvo pakreiptas visuomeninės paklausos, kylančios iš tokių veiksnių, kuris atrenka ne tik tai, kas gali būti priimta, bet ir tai, kas gali būti ištirta. Socialistai utopistai, įkalinti mokslinės tiesos pateikimo būdo, šią tiesą supranta pagal jos grynai abstraktų paveikslą, koks buvo primestas seniai praėjusiose visuomenės stadijose. Kaip pabrėžia Sorelis, utopistai mano atskleisti ir parodyti visuomenės įstatymus remdamiesi kaip tik astronomijos modeliu. Jų ieškoma harmonija, priešiška istorijai, kyla iš bandymo pritaikyti visuomenei mažiau nuo istorijos priklausantį mokslą. Ji siekia būti pripažintia su tokia eksperimentine nekaltybe kaip ir niutonizmas, o nuolat postuluojama laiminga lemtis „jų visuomeniniame moksle atlieka analogišką vaidmenį tam, kas racionalioje mechanikoje priskiriama inercijai“ (Medžiaga proletariato teorijai).

 
84.
 

Marxo mąstymo deterministinė – mokslinė pusė kaip tik atvėrė spragą, per kurią jam gyvam esant „ideologizavimo“ procesas įsiskverbė į jo mąstymą ir juo labiau į teorinį palikimą, skirtą darbininkų judėjimui. Istorijos subjekto atėjimas vėl buvo atkeltas vėlesniam laikui, o istorijos mokslas par excellence, tai yra ekonomika, vis plačiau yra linkęs užtikrinti savo paties būsimo neigimo būtinybę. Bet šitaip iš teorinės vizijos lauko išstumiama revoliucinė praktika – vienintelė šio neigimo tiesa. Taip svarbu kantriai studijuoti ekonominę plėtrą, be to, su hėgeliška ramybe sutikti skausmą, kuris galiausiai lieka „gerų ketinimų kapinėmis“. Pastebime, kad šiandien atsižvelgiant į mokslą apie revoliucijas, sąmoningumas visada ateina per anksti ir turi būti išdėstomas. Istorija parodė, kad mes ir visi, kurie mąstė kaip mes, buvo neteisūs. Ji aiškiai parodė, kad ekonominės plėtros būvis mūsų žemyne dar toli gražu nebuvo brandus“, – 1895 m. pasakys Engelsas. Visą gyvenimą Marxas laikėsi vienintelio savo teorijos požiūrio aspekto, bet jo teorijos apžvalga pasidavė į viešpataujančios minties sritį, išryškėdama kaip atskirų disciplinų kritikos forma, daugiausia kaip buržuazinės visuomenės pagrindinio mokslo kritika – politinė ekonomija. Kaip tik šis iškraipymas, vėliau priimtas kaip galutinis, sudarė „marksizmo“ esmę.

 
85.
 

Trūkumas, pasireiškęs Marxso teorijoje, natūraliai reiškiasi kaip trūkumas jo laikmečio proletariato revoliucinėje kovoje. 1848 m. darbininkų klasė Vokietijoje nepaskelbė nenutrūkstamos revoliucijos, ir būdama izoliuota Komuna buvo nugalėta. Taigi revoliucinė teorija dar negalėjo pasiekti savo pačios egzistavimo pilnatvės. Tai, kad buvo privalu ją apginti ir patikslinti atsidavus atsiskyrėliškam moksliniam darbui Britų muziejaus  patalpose, parodo pačios teorijos trūkumą. Kaip tik moksliniai įteisinimai, nukreipti į darbininkų klasės plėtotės ateitį, ir su šiais įteisinimais suderinta organizacinė praktika pažangesnėje stadijoje taps kliūtimi proletariškai sąmonei.

 
86.
 

Atsižvelgiant tiek į turinį, tiek į pranešimo formą visas teorinis trūkumas moksliškai ginant proletarišką revoliuciją ir žvelgiant iš revoliucinio valdžios paėmimo požiūrio taško gali būti nukreiptas į proletariato tapatinimo su buržuazija veiksmą.

 
87.
 

Siekis pagrįstai įrodyti ir moksliškai įteisinti proletariato valdžią, pasikliaujant pasikartojančiais praeities eksperimentais, pradedant nuo Manifesto, aptemdo istorinį Marxo mąstymą, jį priverčiant palaikyti linijinį gamybos būdų plėtros paveikslą, sukeltą klasių kovų, kurios kiekvieną kartą, neva, baigiasi „visos visuomenės revoliucine transformacija arba bendru kovojančių klasių sunaikinimu“. Bet stebimoje istorijos tikrovėje ir „azijinės gamybos būdas“, kaip jį kitur konstatavo Marxas, išsaugojo savo rimtį nepaisant visų klasinių susidūrimų, kaip kad baudžiauninkų žakerijos niekada nenugalėjo baronų, o antikos vergų sukilimai – laisvų žmonių. Linijinė schema pirmiausia iš akių išleidžia tą faktą, kad buržuazija yra vienintelė niekada nenugalėta revoliucinė klasė; tuo pačiu metu ji yra vienintelė, kuriai ekonomikos plėtra tapo priežastimi ir pasekme to, kad ji valdo visuomenę. Valdant klasių visuomenei toks pats supaprastinimas privertė Marxą neigti ekonominį valstybės vaidmenį. Jei kylanti buržuazija, atrodo, išlaisvino ekonomiką nuo valstybės, tai atliko tik tiek, kiek ankstesnioji valstybė esant statiškai ekonomikai tapo klasės numalšinimo įrankiu. Buržuazija plėtojo savo nepriklausomą ekonominę galią viduramžiais valstybės susilpnėjimo periodu, feodalinio suderintų valdžios formų suskaidymo laikotarpiu. Bet šiuolaikinė valstybė, pradėjusi remti buržuazijos plėtrą per merkantilizmą ir laisser faire, laisser passer laikotarpiu galutinai tapusi jos valstybe, apskaičiuotai valdant ekonominį procesą vėliau atsiveria kaip apdovanota esminė galia. Įvardydamas šiuolaikinės valstybinės biurokratijos prototipą kaip bonapartizmą, Marxas vis dėlto galėjo jį aprašyti kaip kapitalo ir valstybės susiliejimą, „kapitalo nacionalinės valdžios darbo atžvilgiu, viešosios jėgos norint pavergti visuomenę“ padėtį, kada buržuazija atsisako viso istorinio gyvenimo, kuris nebūtų sutelktas ties ekonomine daiktų istorija, ir labai nori „būti pasmerkta tai pačiai politinei nebūčiai kaip ir kitos klasės“. Čia jau yra sudėti socialiniai ir politiniai šiuolaikinio spektaklio, kuris neigiamai apibrėžia proletariatą kaip vienintelį istorinio gyvenimo pretendentą, pamatai.

 
88.
 

Tik dvi klasės, iš esmės atitinkančios Marxo teoriją, dvi išgrynintos klasės, link kurių krypsta visa Kapitalo analizė – buržuazija ir proletariatas – yra tik dvi tolygios revoliucinės istorijos klasės, tačiau jos gyvuoja skirtingomis sąlygomis: buržuazinė revoliucija įvykdyta, o proletariška revoliucija tėra sumanymas, susiformavęs ankstesnės revoliucijos pagrindu, bet kokybiškai nuo jos atsiskiriantis. Neigdami buržuazijos istorinio vaidmens savitumą, mes slepiame konkretų savitumą proletariško sumanymo, kuriuo negalima nieko pasiekti, išskyrus tą atvejį, kai veikiama jo paties vardu bei išpažįstama „jo uždavinių didybė“. Buržuazija atėjo į valdžią, nes ji besivystančios ekonomikos klasė. Pats proletariatas gali būti valdžia tik tapdamas sąmoningumo klase. Gamybinių jėgų branda negali užtikrinti tokios valdžios net einant augančio nusavinimo, kurį ji iššaukia, keliu. Jakobinų valstybinės valdžios užėmimas neturi tapti proletariato įrankiu. Jam negali pasitarnauti jokia ideologija, galinti atskirus tikslus paslėpti už visuotinių tikslų, nes jis negali išsaugoti jokios dalinės tikrovės, kuri iš esmės priklausytų jam.

 
89.
 

Marxas tiksliai nustatytu periodu, kada jis dalyvavo proletariato kovoje, tiek daug laukė iš mokslinės prognozės, kad net sukūrė intelektualinį ekonomizmo iliuzijų pagrindą, nors žinome, kad jis asmeniškai joms nepasidavė. Viename gerai žinomame 1867 m. gruodžio 7 d. parašytame laiške, siunčiamame su straipsniu, kuriame jis pats kritikuoja Kapitalą ir kurį Engelsas turėjo atiduoti į spaudą tarsi jis būtų parašytas priešininko, Marxas aiškiai išdėsto savo paties mokslo ribas: „Subjektyvus autoriaus siekis (kurį galbūt jam primetė jo politinė padėtis ir praeitis), tai yra jo paties prisistatymo būdas, kuriuo jis kitiems pristato dabartinio judėjimo ir šiuolaikinio visuomeninio proceso galutinę išdavą, neturi jokio ryšio su jo realia analize“. Taip Marxas, pats atsiribodamas nuo savosios objektyvios analizės „tendencingų išvadų“ ir naudodamasis „galbūt“ ironija, susieta su ekstra moksliniu pasirinkimu, kuris, neva, buvo primestas jam, tuo pačiu metu parodo metodologinį dviejų požiūrių susiliejimo būdą.

 
90.
 

Kaip tik pačioje istorinėje kovoje reikia sulieti sąmonę ir veiksmą taip, kad kiekvienas iš šių žodžių kitame atrastų savo tiesos garantijas. Proletariato klasės kaip subjekto sudarymas reiškia revoliucinių kovų ir visuomenės revoliuciniu laikotarpiu organizavimą: kaip tik čia turi gyvuoti praktinės sąmoningumo sąlygos, kuriose praktinės veiklos teorija pasitvirtina, tapdama teorine praktika. Vis dėlto šis esminis organizavimo klausimas buvo mažiausiai revoliucinės teorijos svarstomas tuo metu, kai kūrėsi darbininkų judėjimas, tai yra tada, kai ši teorija dar buvo unitarinio pobūdžio ir kilo iš istorinio mąstymo (ir ji kaip tik buvo atsidavusi užduočiai plėtotis iki unitarinės istorinės praktikos). Ir kaip tik šioje vietoje, priešingai, pasireiškia šios teorijos nenuoseklumas, atkartojantis valstybinius ir hierarchinius pritaikymo metodus, pasiskolintus iš buržuazinės revoliucijos. Darbininkų judėjimo organizavimo formos, išaugusios iš šio teorijos atsisakymo, atvirkščiai, buvo linkusios neleisti turėti vienintelės teorijos, ją suskaidant į skirtingas specializuotas ir dalines pažinimo formas. Šis ideologinis teorijos atsitolinimas nebegali pripažinti vienintelės istorinės minties, kurią ji išdavė, praktinio patikrinimo rezultatų, kai toks patikrinimas iškyla gaivališkoje darbininkų kovoje; jis tegali padėti pažaboti to patikrinimo apraiškas ir atmintį apie jį. Vis dėlto šios kovoje kilusios istorinės formos kaip tik ir yra ta praktinė aplinka, kuriai trūko teorijos, kad ji taptų teisinga. Tos formos – tai teorijos reikalavimas, bet toks reikalavimas, kuris nebuvo teoriškai formuluojamas. Taryba nebuvo teorijos atradimas. Ir jau tada pati aukščiausia Tarptautinės darbininkų sąjungos teorinė tiesa buvo jos pačios praktinis egzistavimas.

 
91.
 

Pirmieji Internacionalo kovos laimėjimai padėjo jam išsilaisvinti iš miglotos viešpataujančios ideologijos įtakos, kuri jam vis dar darė poveikį. Bet pralaimėjimas ir represija, kuriuos jis netrukus patyrė, į iškėlė aikštėn konfliktą tarp dviejų proletariškos revoliucijos požiūrių, pasižyminčių tam tikru autoritariniu dydžiu, dėl kurio išsilaisvinimo idėja buvo palikta nuošaly. Iš tiesų, nesutaikomu tapęs kivirčas tarp marksistų ir bakuninistų vienu metu palietė dvi temas: valdžią revoliucionieriškoje visuomenėje ir esamą judėjimo organizavimą, ir sprendžiant vieną klausimą, paskui kitą, priešininkų nuostatos pasikeitė. Bakuninas kovojo su iliuzija panaikinti klases panaudojant autoritarinę valstybės valdžią, numatydamas atkurti viešpataujančios biurokratinės klasės ir labiau išsimokslinusių bei tų, kurie tokiais bus laikomi, diktatūrą. Marxas, tikėjęs, kad ekonominių prieštaravimų, neatskiriamų nuo darbininkų demokratinio švietimo, augimas apribos proletarinės valstybės vaidmenį iki paprasčiausios naujų objektyviai iškylančių ryšių įteisinimo stadijos, apkaltino Bakuniną ir jo pasekėjus konspiracinio elito autoritarizmu, elito, kuris sąmoningai numatė savo vietą aukščiau Internacionalo ir formulavo absurdišką ketinimą primesti visuomenei revoliucingiausių arba tų, kurie dėsis tokiais esą, diktatūrą be atsakomybės. Bakuninas verbavo savo pasekėjus iš esmės su šia perspektyva: „Nematomi pilotai liaudinės audros apsuptyje, mes turime ją suvaldyti, pasinaudodami ne akivaizdžia valdžia, o visų sąjungininkų kolektyvine diktatūra. Diktatūra be titulo, be įvardijimo, be viešosios teisės, ir juo labiau galinga, kad nebus visiškai panaši į valdžią.“ Taip susirėmė dvi darbininkų revoliucijos ideologijos, išsakančios iš dalies teisingą kritiką, bet netenkančios vienybės su istoriniu mąstymu ir save įteisindamos kaip ideologines valdžias. Tokios galingos organizacijos kaip vokiečių socialdemokratija ir Iberijos anarchistų federacija ištikimai tarnavo vienai ar kitai iš šių ideologijų, bet rezultatas visur buvo visiškai kitoks nei norėta.

 
92.
 

Į proletariato revoliuciją žiūrėti kaip į betarpiškai esančią tuo pačiu metu reiškia tam tikrais tikros anarchistinės kovos didybę ir silpnumą (nes atskirais jos atvejais anarchistų judėjimo pretenzijos lieka juokingos). Iš istorinio mąstymo apie šiuolaikinių klasių kovas kolektyvinis anarchizmas išsaugo tik išvadas ir absoliutus tų išvadų reiklumas taip pat pasireiškia kaip nevaržomas metodo niekinimas. Taip jo kritika dėl politinės kovos lieka neapibrėžta tada, kai jo ekonominės kovos pasirinkimas patvirtinamas tik veikiant iliuzijai tos galutinės išeities, kuri šioje žemėje buvo iššaukta vienu sykiu visuotinio maišto ar sukilimo dieną. Anarchistai turi įgyvendinti tam tikrą tikslą. Anarchizmas vis dar yra ideologinis valstybės ir klasių, tai yra atskiros ideologijos pačių visuomeninių sąlygų neigimas. Kaip tik grynosios laisvės ideologija viską sulygina ir pašalina bet kokią istorinio blogio idėją. Dėl šio požiūrio aspekto, susivienijusio visus atskirus poreikius, anarchizmas nusipelnė parodyti gyvuojančių sąlygų atsisakymą dėl gyvenimo visumos, o ne dėl privilegijuotos kritinės specializacijos; bet ši jungtis, vertinama kaip absoliutas atsižvelgiant į individualų įgeidį, dar prieš efektyvų jos įgyvendinimą taip pat pasmerkė anarchizmą pernelyg lengvai konstatuojamam nenuoseklumui. Kiekvienoje kovoje anarchizmas turi tik kartoti ir vis įpainioti tą pačią paprastą visuotinę išvadą, nes ši pirmoji išvada nuo pat pradžios buvo tapatinama su visiška judėjimo baigtimi. Todėl Bakuninas, palikdamas Juros federaciją, galėjo rašyti: „Per paskutiniuosius devynerius metus mes su Internacionalu priešaky išrutuliojome daugiau idėjų nei jų reikėtų išgelbėti pasaulį, jei tik idėjos galėtų jį išgelbėti, ir metu iššūkį tam, kad ir kas jis būtų, kuris sugalvotų naują idėją. Dabar metas ne idėjoms, o faktams ir veiksmams.“ Be abejo, ši samprata proletariato istorinio mąstymo erdvėje saugo tą įsitikinimą, kad sumanymai turi tapti praktiški, bet ji atsiriboja nuo istorinės aplinkos, manydama, kad šio perėjimo į praktikos pusę tapačios formos jau yra atrastos ir nebesikeis.

 
93.
 

Anarchistai, aiškiai išsiskiriantys iš darbininkų judėjimo visumos savo ideologiniais įsitikinimais, vėliau tarp savęs pasiskirstys vaidmenimis, sukurdami palankią dirvą neformaliai viešpatauti visoje anarchistų organizacijoje ir tarp jų pačių ideologijos skleidėjų ir gynėjų, gabesnių specialistų, vadovaudamiesi visuotine taisykle, kad jų intelektualinė veikla labiausiai siūlosi repetuoti keletą galutinių tiesų. Ideologinė pagarba vieningumui priimant sprendimus toje pačioje organizacijoje sudarė palankias sąlygas pirmiausia nekontroliuojamai valdžiai, laisvės specialistams; o revoliucionieriškas anarchizmas iš išsilaisvinusios tautos laukia tokio paties ir tomis pačiomis priemonėmis pasiektos vienybės. Be to, atsisakymas įvertinti sąlygų priešpriešą tarp esamai kovai formuojamos mažumos ir laisvų individų visuomenės tik sustiprino nepertraukiamą anarchistų atsiskyrimą nuo masių visuotinio apsisprendimo momentu, kaip tai parodo nesibaigiantys anarchistiniai, bet riboto užmojo ir vietoje numalšinti sukilimai Ispanijoje.

 
94.
 

Daugiau ar mažiau aiškiai autentiško anarchizmo palaikoma iliuzija yra neišvengiama ir nuolatinė sąlyga revoliucijos, kuri akimirksniu įvykusi turi suteikti pagrindą ideologijai ir nuo ideologijos atsietam praktiniam organizavimui. 1936 m. anarchizmas realiai vykdė socialinę revoliuciją ir pateikė patį pažangiausią kada nors buvusį proletariato valdžios modelį. Šiomis aplinkybėmis reikia pažymėti, kad, viena vertus, visuotinio sukilimo signalas buvo duotas armijos perversmo, kita vertus, tiek, kiek ši revoliucija buvo neužbaigta pirmosiomis dienomis dėl to, kad frankistų valdžia, gaunanti stiprią paramą iš užsienio, viešpatavo pusėje šalies teritorijos tuo metu, kai tarptautinio proletarinio judėjimo likučiai buvo jau nugalėti, ir dėl to, kad išliko buržuazinės jėgos ir kitos valstybinės darbininkų partijos, remiančios Respubliką, tiek anarchistų organizuojamas judėjimas parodė, kad ne tik negali išplėsti pusėtinų revoliucijos pergalių, bet ir jų apginti. Pripažinti jų vadai tapo ministrais ir buržuazinės valstybės įkaitais, kurie žlugdė revoliuciją, kad būtų pralaimėtas pilietinis karas.

 
95.
 

II Internacionalo „ortodoksinis marksizmas“ yra mokslinė socialistinės revoliucijos ideologija, kuri bet kurią savo tiesą tapatina su objektyviu ekonomikos procesu ir su šios būtinybės pripažinimo tarp darbininkų klasės narių, išmokytų susitelkti, pažanga. Ši ideologija atgauna pasitikėjimą eidama pedagoginio įrodinėjimo, kuris apibūdino utopinį socializmą, keliu, bet buvo lydimas kontempliatyvaus santykio su istorijos eiga. Vis dėlto tokia nuostata netenka visuotinės istorijos hėgeliškos apimties, kaip kad netenka visumos nepajudinamo paveikslo utopistinės kritikos erdvėje (aukščiausiu laipsniu Fourierio kritikoje). Dėl tokios mokslinės nuostatos, kuri negalėjo padaryti mažiau, nei atkurti etinių pasirinkimų simetriją, kyla Hilferdingo kvailystės, kada jis tvirtina, kad socializmo pripažinimo būtinybė nesuteikia „jokios nuorodos į praktinę nuostatą, kurią reikia priimti. Nes viena yra pripažinti būtinybę, kita – šiai būtinybei pasitarnauti“ (Finansinis kapitalas). Nepripažinusieji, kad vienintelis istorinis mąstymas Marxui ir revoliuciniam proletariatui niekuo nesiskyrė nuo praktinės nuostatos, kurią reikia priimti, turėjo kaip įprastą tapti praktikos, kurią jie tuo pačiu metu buvo priėmę, aukomis.

 
96.
 

Socialdemokratinės organizacijos ideologija atidavė valdžią į darbininkų klasę auklėjusių mokytojų rankas, o priimtina organizavimo forma atitiko šį pasyvų mokymą. II Internacionalo socialistų dalyvavimas politinėse ir ekonominėse kovose, žinoma, buvo apibrėžtas, bet visiškai nekritiškas. Ši kova buvo vykdoma revoliucinės iliuzijos vardu atsižvelgiant į aiškiai reformistinę praktiką. Taip revoliucinė ideologija turėjo būti sudaužyta į šipulius pačios sėkmės tų, kurie ją skleidė. Judėjimo dalyvių ir žurnalistų atskyrimas įtraukė į buržuazinį gyvenimo būdą tuos, kurie jau ir taip buvo užverbuoti iš buržuazinių intelektualų sluoksnio. Tuos, kurie buvo užverbuoti nuo pramonės darbininkų kovų meto ir iš jų pašalinti, profsąjungos biurokratija pavertė makleriais, pardavinėjančiais darbo jėgą kaip prekę už atitinkamą kainą. Tam, kad jų veikla visiems išsaugotų kažką revoliucionieriška, reikėjo, kad kapitalizmas savo laiku negalėtų pakelti ekonomine prasme to reformizmo, kurį jis politiškai toleravo formalios agitacijos metu. Štai tokį nesuderinamumą užtikrino jų mokslas ir jį nuolat neigė istorija.

 
97.
 

Kadangi Bernsteinas buvo labiausiai nuo politinės ideologijos atitolęs ir aiškiausiai su buržuazinio mokslo metodologija susijęs socialdemokratas, garbingai norėjo parodyti šios prieštaros tikrovę – išsiversdamas be revoliucinės ideologijos tai taip pat pademonstravo ir reformistinis anglų darbininkų judėjimas – ir vis dėlto ši prieštara galutinai turėjo būti įrodyta tik pačios istorijos raidos. Nors Bersteinas ir buvo kupinas iliuzijų, neigė, kad kapitalistinės gamybos krizė kažkaip stebuklingai privers veikti prieš savo pačių valią socialistus, kurie norėjo paveldėti istoriją tik tokiu šventai įteisintu keliu. Gilus visuomeninis sukrėtimas, kilęs Pirmojo pasaulinio karo metu ir buvęs vaisingas formuojant sąmonę, du kartus įrodė, kad socialdemokratinė hierarchija neauklėjo revoliucionieriškai ir vokiečių darbininkų jokiu būdu nepavertė teoretikais: iš pat pradžių, kai didžioji partijos dauguma buvo imperialistinio karo šalininkai, ir paskui, kai po pralaimėjimo ji sutriuškino revoliucionierius spartakistus. Buvęs darbininkas Ebertas vis dar tikėjo nuodėme, nes jis prisipažino nekenčiąs revoliucijos „kaip nuodėmės“. Ir tas pats vadas pasirodė esąs geras pranašas socialistinės reprezentacijos, kuri šiek tiek vėliau turėjo tapti visišku Rusijos ir kitų šalių proletariato priešu, nusakydamas tikslią šio naujo susvetimėjimo programą: „Socializmas reiškia daug dirbti“.

 
98.
 

Leninas kaip mąstytojas marksistas tebuvo nuoseklus ir ištikimas kautskistas*, pritaikęs šio „ortodoksinio marksizmo“ revoliucinę ideologiją rusų sąlygoms, kurios neleido pasireikšti reformistinei praktikai – užtat ją taikė II Internacionalas. Išorinė proletariato vadovybė, veikianti remdamasi pogrindinės drausmingos partijos priemonėmis, paklūstanti intelektualams, virtusiems „profesionaliais revoliucionieriais“, Rusijos sąlygomis tampa profesionali grupuotė, kuri nenori sudaryti sandėrio nė su viena kapitalistinės visuomenės vadovaujančia grupe (tarp kita ko, politinis caro režimas nesugebėjo pasiūlyti tokios išeities, kurios pagrindu kuriama nauja buržuazinės valdžios stadija). Taigi ji tampa visuomenės visagalės vadovybės profesionalia grupe.

 

*Karlas Kautsky (1854–1938) – austrų politikas, Engelso sekretorius, griežtas marksistas, išleidęs 3-iąjį Kapitalo tomą. Jis pasipriešino Bernsteino revizionizmui, paskui ir bolševikams (vert. past.).

 
99.
 

Ideologinis autoritarinis bolševikų radikalizmas pasklido po visą pasaulį kartu su karu ir tarptautinės socialdemokratijos žlugimu prieš karą. Kruvina darbininkų judėjimo demokratinių iliuzijų pabaiga visą pasaulį pavertė Rusija, o bolševizmas, įsiviešpatavęs per pirmąjį revoliucinį lūžį, kurį iššaukė šio laikmečio krizė, pasiūlė visų šalių proletariatui savo hierarchinį ir ideologinį modelį – su valdančia klase „kalbėti rusiškai“. Leninas priekaištavo II Internacionalui ne už tai, kad jis yra revoliucinė ideologija, o už tai, kad jis nustojo ja būti.

 
100.
 

Tas pats istorinis momentas, kada bolševizmas triumfavo po kovos už save patį Rusijoje ir kada socialdemokratija pergalingai kovėsi už senąjį pasaulį, žymi išbaigtos daiktų tvarkos gimimą, tvarkos, kuri glūdi šiuolaikinio spektaklio viešpatavimo šerdyje: darbininkų atvaizdavimas yra radikaliai priešingas jų klasės esmei.

 

Guy Debord. SPEKTAKLIO VISUOMENĖ. Iš prancūzų k. vertė D.Gintalas. – K.: KITOS KNYGOS, 2006. Versta iš: Guy Debord. La Societé du Spectacle, Gallimard, 2005.

 

Skaityti toliau

 

spektaklio visuomene

       „Be abejo, mūsų laikai labiau vertina reginį nei daiktą, kopiją nei originalą, atvaizdavimą nei tikrovę, išorę nei būtį… Jiems šventa tėra iliuzija, o tiesa – profaniška. Be to, jų akyse šventumas auga tokiu mastu, kokiu mažėja tiesa ir didėja iliuzija, taigi, aukščiausias iliuzijos laipsnis prilygsta aukščiausiam šventumo laipsniui.“

 

       Feuerbachas (įžanga antrajam Krikščionybės esmė leidimui)

       
       1.

       Ištisas visuomenių, kuriose viešpatauja modernios gamybos sąlygos, gyvenimas pasireiškia kaip milžiniška spektaklių sankaupa. Tai, kas buvo išgyventa tiesiogiai, pasitraukė į atvaizdavimo sritį.
 

       2.

       Nuo bet kurios gyvenimo sferos atsiskyrę reginiai įsilieja į bendrąją tėkmę, kur šio gyvenimo vientisumas nebegali būti atkurtas. Iš dalies išanalizuota tikrovė išsiskleidžia savo pačios neapibrėžtos vienybės erdvėje kaip išskirtinis tariamas pasaulis, pasiduodantis vien kontempliacijai. Pasaulio reginių specializacija tampa užbaigta savarankišku tapusiame reginio pasaulyje, kur melagis meluoja sau pačiam. Spektaklis apskritai, kaip konkreti gyvenimo inversija, yra savarankiškas negyvumo (non-vivant) judėjimas.
 

       3.

       Spektaklis vienu metu pasirodo kaip pati visuomenė, kaip visuomenės dalis ir kaip vienodinimo instrumentas. Kaip visuomenės dalis jis aiškiai pasireiškia kaip sektorius, kuris sutelkia kiekvieną žvilgsnį ir kiekvieną sąmonę. Faktas, kad šis sektorius yra atskirtas, sako, jog pastarasis tampa suklaidinto žvilgsnio ir klaidingos sąmonės vieta; ir jo atliekamas suvienodinimo aktas yra ne kas kita kaip oficiali šio visuotinio atskyrimo kalba.
 

       4.

       Spektaklis – ne reginių visuma, o socialinis reginių skleidžiamas ryšys tarp asmenų.
 

       5.

       Spektaklis neturi būti suprastas nei kaip piktnaudžiavimas kažkokiu vizualiniu pasauliu, nei kaip masinės reginių sklaidos produktas. Greičiau tai veiksmingas ir materialiai išreikštas Weltanschauung. Tai pasireiškusi pasaulio vizija.
 

       6.

       Spektaklis savo visuma vienu metu yra ir gyvuojančios gamybos būdo rezultatas, ir jo projektas. Jis nesireiškia kaip joks realaus pasaulio, jo perkrautos dekoracijos priedas. Visomis savo atskiromis formomis, įkūnijančiomis informaciją ar propagandą, reklamą ar betarpišką pramogų vartojimą, spektaklis sudaro šiuo metu visuomenėje viešpataujantį gyvenimo modelį. Jis patvirtina visuotinį, jau gamyboje įvykdytą pasirinkimą ir tolesnį jo vykdymą. Atitinkamai spektaklio forma ir turinys visiškai pateisina esančios sistemos sąlygas ir tikslus. Spektaklis taip pat nuolatos dalyvauja šio pateisinimo procese kaip kad užima laiko, gyvento už modernios gamybos ribų, pagrindinę dalį.
 

       7.

       Pats atskyrimas yra pasaulio vienybės ir socialinės globalinės veiklos, skylančios į tikrovę ir reginį, dalis. Socialinė praktika, prieš kurią atsiveria nuo jos nepriklausantis spektaklis, taip pat yra ir reali visuma, talpinanti spektaklį. Tačiau skyldama ši visuma taip sudarkoma, kad spektaklį tenka parodyti kaip savąjį tikslą. Spektaklio kalba konstruojama remiantis viešpataujančios gamybos ženklais, kurie tuo pačiu metu yra ir galutinis tos gamybos tikslas.
 

       8.

       Negalima supriešinti spektaklio ir veiksmingos socialinės veiklos atskirai paėmus, nes šis sudvejinimas pats yra sudvejintas. Tikrovę apverčiantis spektaklis iš tikrųjų yra sukurtas. Išgyvenama tikrovė tuo pačiu metu materialiai užvaldoma stebint spektaklį ir ji pati atkuria spektaklio sąrangą, jam suteikdama pozityvų pagrindą. Objektyvi tikrovė pasirodo esanti dvilypė. Taip abi nustatytos sąvokos tėra pagrįstos perėjimu į priešingybę: tikrovė staiga atsiveria spektaklyje, o spektaklis tampa tikrove. Šis abipusis susvetimėjimas yra gyvuojančios visuomenės esmė ir atrama.
 

       9.

       Tikroviškai apverstame pasaulyje tiesa tampa melu.
 

       10.

       Spektaklio sąvoka apima ir paaiškina didelę akivaizdžių reiškinių įvairovę. Ji ir kontrastai yra šios socialiai kuriamos regimybės, kuri pati turi būti atpažįstama savo visuotinės teisybės erdvėje, apraiškos. Spektaklis, nagrinėjamas atsižvelgiant į jo sąrangą, patvirtina regimybę bei patvirtina visą žmogaus, tai yra socialinį gyvenimą kaip paprastą regimybę. Tačiau kritika, prasibraunanti iki spektaklio tiesos, jį atskleidžia kaip regimą gyvenimo neigimą, kaip gyvenimo, tapusio regimu, neigimą.
 

       11.

       Norint aprašyti spektaklį, jo formavimąsi, funkcijas ir jėgas, siekiančias jį sunaikinti, reikia dirbtinai atskirti neperskiriamus elementus. Analizuodami spektaklį iki tam tikro laipsnio mes kalbame pačia spektaklio kalba, kartu pereidami į spektaklyje pasireiškiančios visuomenės metodologinę aplinką. Tačiau spektaklis nėra kas kita, kaip ekonominio ir socialinio formavimosi bei visa apimančios praktikos prasmė, jos laiko vaidmuo. Tai kaip tik tas istorinis momentas, kuris mus įtraukia.
 

       12.

       Spektaklis pasirodo kaip milžiniška neginčytina ir nepasiekiama teigiamybė. Jis nieko nesako, išskyrus, kad „tai, kas atsiranda, yra gera, tai, kas yra gera, – atsiranda“. Jo iš principo reikalaujamas atsakas yra pasyvus priėmimas, kurį jis išties jau įvaldė dėl savo ypatybės neišprovokuoti atkirčio, dėl savo regimybės monopolio.
 

       13.

       Iš esmės tautologinis spektaklio pobūdis kyla iš paprasto fakto, kad jo priemonės tuo pačiu metu yra ir jo tikslas. Jis yra saulė, kuri niekada nenusileidžia ant šiuolaikinio pasyvumo imperijos. Jis uždengia visą pasaulio paviršių ir amžinai maudosi savo šlovės spinduliuose.
 

       14.

       Visuomenė, kuri remiasi šiuolaikine industrija, nėra atsitiktinai ar dirbtinai reginiška, ji – iš esmės spektakliška. Spektaklyje, tame viešpataujančios ekonomikos reginyje, tikslas nieko nereiškia, o plėtra reiškia viską. Spektaklis nieko kito kaip tik savęs paties, nesiekia.
 

       15.

       Kaip būtinas šiomis dienomis gaminamų objektų papuošalas, kaip visuotinis pranešimas apie sistemos racionalumą, kaip pažangus ekonominis sektorius, tiesiog formuojantis vis augančią reginių-objektų galybę, spektaklis yra pagrindinė šiuolaikinės visuomenės gamybinė veikla.
 

       16.

       Spektaklis pažaboja gyvybingus žmones taip kaip juos visiškai pažabojo ekonomika. Jis – ne kas kita, kaip dėl savęs pačios besiplėtojanti ekonomika. Jis – tikslus daiktų gamybos atspindys ir netiksli gamintojų išraiška.
 

       17.

       Pirmoji ekonomikos viešpatavimo socialiniame gyvenime fazė į bet kokios žmogaus veiklos apibrėžtį įnešė akivaizdų nuopuolį, nurodantį perėjimą iš būti į turėti. Dabartinė fazė, nusakanti visišką socialinio gyvenimo užgrobimą remiantis ekonomikos pasiekimais, stumia į visuotinę kaitą nuo turėti į atrodyti, iš kurios bet koks veiksmingas „turėti“ privalo būti išreikštas betarpišku prestižu ir aukščiausioms pareigoms. Tuo pačiu metu bet kokia asmeninė tikrovė tampa socialine, tiesiogiai priklausančia nuo visuomeninės valdžios, kurią ji ir suformavo. Vien dėl to, kad jos nėra, jai leista pasirodyti.
 

       18.

       Ten, kur tikroviškas pasaulis persimaino į paprastus reginius, paprasti reginiai tampa tikroviškomis būtimis, o veiksmingos paskatos – hipnotiška elgsena. Spektaklis kaip polinkis skirtingais specializuotais tarpininkavimo būdais parodyti pasaulį, kuris tiesiogiai nebeapčiuopiamas, regėjimą pateikia kaip privilegijuotą pojūtį, koks anksčiau buvo lytėjimas. Šis abstrakčiausias ir labiausiai mistifikuojamas pojūtis atitinka visuotinę šiuolaikinės visuomenės abstrakciją. Tačiau spektaklis nėra atpažįstamas įprastu žvilgsniu, netgi derinamu su klausa. Jis yra tai, kas išslysta iš žmonių veiklos, jų kūrinių peržiūros ir pataisymų. Jis – dialogo priešprieša. Visur, kur tik gyvuoja nepriklausomas atvaizdavimas, spektaklis atsikuria.
 

       19.

       Spektaklis yra visos vakarietiškos filosofinės minties silpnybės įpėdinis, minties, suprantamos kaip veikla, kurioje vyrauja regėjimo kategorijos; lygiai taip pat jis remiasi iš šio mąstymo kilusio tikslaus techninio racionalumo nenutrūkstama plėtote. Jis nepaverčia filosofijos tikroviška, o filosofuoja tikrovę. Taip visų apčiuopiamas gyvenimas išsigimsta virsdamas spekuliatyviu pasauliu.
 

       20.

       Filosofija kaip atskirto mąstymo galia ir kaip atskirtos galios mąstymas niekada savo pastangomis negalėjo pranokti teologijos. Spektaklis yra materiali religinės iliuzijos rekonstrukcija. Reginio technika neišsklaidė religinių debesų, į kuriuos žmonės sudėjo savo pačių atskirtas galias: ji tik iš naujo juos sujungė su žemės pagrindu. Taip šis žemiškiausias gyvenimas tampa nepermatomas ir tvankus. Jis nebeišmeta į dangų, bet savyje priglaudžia visišką savo atsisakymą, savo apgaulingą rojų. Spektaklis – tai techninis žmogaus sugebėjimų tremties į aną pasaulį įgyvendinimo būdas, tai galutinis skilimas žmogaus viduje.
 

       21.

       Pagal tai, kaip būtinybė pasirodo esanti visuomeniškai sapnuojama, sapnas tampa būtinas. Spektaklis yra šiuolaikinės supančiotos visuomenės, kuri galiausiai išreiškia vien savo troškimą miegoti, blogas sapnas. Spektaklis – šio miego sargas.
 

       22.

       Faktas, kad praktinė šiuolaikinės visuomenės galia atsiskyrė nuo savęs pačios ir sukūrė nepriklausomą imperiją spektaklio erdvėje, tegali būti paaiškintas remiantis kitu faktu – kad šiai galingai praktikai trūko rišlumo ir ji toliau prieštaravo sau pačiai.
 

       23.

       Pati į spektaklį įsišaknijusi seniausia visuomeniška specializacija – valdžios. Taip spektaklis tampa specializuota veikla, kalbančia už daugelį kitų. Tai diplomatiškas hierarchinės visuomenės atstovavimas jos pačios akivaizdoje, kai iš jos pašalinamas bet koks kitoniškas žodis. Moderniausias dalykas čia kartu yra ir pats archaiškiausias.
 

       24.

       Spektaklis yra nenutrūkstamas kalbėjimas, kuris esama tvarka nukreiptas į save patį, jo pagyrūniškas monologas. Tai valdžios autoportretas, kada ji vadovavo totalitariniais gyvavimo sąlygų metodais. Fetišistinė grynojo objektyvumo išvaizda spektaklio ryšiuose slepia žmonių ir klasių santykio pobūdį, todėl atrodo, kad antrinė prigimtis savo fatališkais įstatymais užvaldo mūsų aplinką. Bet spektaklis nėra būtinas techninės plėtros, laikomos natūralia, produktas. Spektaklio visuomenė, priešingai, yra forma, kuri pasirenka savo pačios techninį turinį. Jei spektaklis, apžvelgiamas ribotu „masinių komunikacijos priemonių“ požiūriu, kurios pasireiškia paviršutinišku ir ypač gniuždančiu pavidalu, gali pasirodyti užvaldantis visuomenę kaip paprastas instrumentarijus, taip šis faktas neišsako nieko neutralaus, bet teigia, jog pats instrumentarijus yra dėsningas savo paties visa apimančiam judėjimui. Jei laikotarpio, kada plėtojasi tokios techninės priemonės, visuomeninės reikmės gali pasitenkinti tik savo tarpininkavimu, jei šios visuomenės valdymas ir bet koks ryšys tarp žmonių dabar gali reikštis tik per šios momentinio bendravimo galios tarpininką, tai vyksta dėl to, kad šis „bendravimas“ iš esmės vienpusiškas. Taip dėl jo koncentracijos, esančios administracijos rankose, mėginama sutelkti priemones, kurios leidžia tęsti nustatytą valdymo procesą. Visuotinis spektaklio skilimas yra neatskiriamas nuo šiuolaikinės valstybės, tai yra nuo visuotinio visuomenės susiskaidymo, kylančio iš visuomeninio darbo pasiskirstymo ir klasių įsiviešpatavimo.
 

       25.

       Atskyrimas yra spektaklio alfa ir omega. Visuomeninio darbo pasiskirstymo įteisinimas ir klasių suformavimas sukūrė pirmąją šventą kontempliaciją, mitinę tvarką, kurioje iš pat pradžių pasislėpė bet kuri valdžia. Šventenybė pateisino kosminę ir ontologinę tvarką, kuri atitiko valdovų interesus, ji paaiškino ir pagražino tai, ko visuomenė negalėjo padaryti. Vadinasi, kiekviena atskira valdžia buvo reginiška, bet visa ko sujungimas į vieną tokį reginį tereiškė bendrą pripažinimą, kad realios visuomeninės veiklos, dar plačiau suvokiamos kaip vienijanti sąlyga, skurdumas yra tariamai ilginamas. Šiuolaikinis spektaklis, priešingai, išreiškia tai, ką visuomenė gali padaryti, bet šiame posakyje leidimas visiškai prieštarauja galimybei. Spektaklis – tai nesąmoningumo išsaugojimas keičiantis gyvenimo sąlygoms. Jis yra savo paties gaminys ir pats savu nustatė taisykles – tai tariama šventenybė. Spektaklį rodo, kas jis toks yra: tai pati atskira sau augančioje gamyboje besiplėtojanti galia, kuri remiasi nuolatiniu darbo padalijimo įmantrumu paskirstant veiksmus, šiuo metu paklūstančius nepriklausomų mašinų veikimui; galia, dirbanti nuolatos besiplečiančiai rinkai. Bet koks bendrumas ir bet koks kritinis jausmas sunaikinami šio judėjimo metu, kada jėgos, kurios galėjo didėti atsiskirdamos, dar nėra surastos.
 

       26.

       Visuotinai atskiriant darbininką ir jo gaminį, prapuola bet kokios nuostatos dėl vykdomos veiklos, bet koks tiesioginis (asmeninis) bendravimas tarp gamintojų. Sulig atskirų gaminių kaupimo pažanga ir gamybos proceso koncentravimu vienybė ir bendravimas tampa išskirtiniu sistemos valdymo atributu. Ekonominės atskyrimo sistemos baigtis yra pasaulio proletarizacija.
 

       27.

       Dėl atskiros gamybos kaip atskirumo gamybos pačios sėkmės fundamentali patirtis, primityviose visuomenėse susaistyta su pagrindiniu darbu, šiuo metu iš sistemos plėtros poliaus parsislenka į nedarbo (non-travail) ir neveiklumo polių. Bet šis neveiklumas visiškai priklausomas nuo gamybinės veiklos: jis nuo jos priklauso, jis rūpestingai ir kupinas pasigėrėjimo paklūsta gamybos reikmėms ir rezultatams; galop jis pats yra savojo racionalumo gaminys. Laisvė negalima už veiklos ribų, o spektaklio rėmuose bet kokia veikla paneigiama, taip kaip reali veikla buvo visiškai pasiglemžta, norint visuotinai pasiekti šį rezultatą. Taip šiuolaikinis „išlaisvinimas nuo darbo“, laisvalaikio išsiplėtimas nieku gyvu nėra išlaisvinimas dirbant nei išlaisvinimas nuo šiuo darbu sukurto pasaulio. Niekas iš veiklos, nugvelbtos iš darbo, negali vėl paklusti jo rezultatui.
 

       28.

       Atribojimu pagrįsta ekonominė sistema yra cikliška atribojimo gamyba. Atribojimas kuria techniką, o techninis procesas savo ruožtu atsako atribojimu. Nuo automobilio iki televizijos – visos gerovės, atrinktos reginiškos sistemos, taip pat yra jos ginklai kovoje už „vienišų minių“ atskyrimo sąlygų nepalaužiamą sustiprinimą. Vis konkretesnių formų pasiekdamas spektaklis iš naujo atranda savo paties prielaidas.
 

       29.

       Spektaklio ištakos – pasaulio vienybės praradimas, o milžiniška jo ekspansija išreiškia šio praradimo visuotinumą: bet kokio asmeninio darbo abstrahavimas ir visuotinis kolektyvinio darbo abstrahavimas tobulai pasireiškia spektaklyje, kurio konkretus buvimo būdas kaip tik ir yra abstrahavimas. Spektaklyje prieš pasaulį atsiveria viena pasaulio dalis ir ji tampa neprilygstamoji. Spektaklis tėra visuotinė šio atskyrimo kalba. Tai, kas suburia žiūrovus, tėra negrįžtamas ryšys su pačiu centru, kuris palaiko jų atribojimą. Spektaklis suvienija atskirybę, bet ją suvienija kaip atskirtąją.
 

       30.

       Žiūrovo susvetimėjimas stebimo objekto, kuris yra jo paties nesąmoningos veiklos pasekmė, naudai reiškia šitai: kuo daugiau jis stebi, tuo mažiau gyvena; kuo labiau jis nori susivokti viešpataujančiuose reikmių reginiuose, tuo menkiau supranta savo paties egzistenciją ir troškimus. Išorinė spektaklio pusė veikiančio žmogaus atžvilgiu reiškiasi tuo, kad jo paties veiksmai priklauso nebe jam, o tam kitam, kuris juos jam pateikia. Štai dėl ko žiūrovas niekur nesijaučia esąs namuose – nes spektaklis plyti visur.
 

       31.

       Darbininkas savęs paties nekuria, jis kuria nepriklausomą galią. Šios gamybos sėkmė, jos gausa pas gamintoją sugrįžta kaip nusavinimo gausa. Visas jo pasaulio laikas ir erdvė su savo sukauptų svetimų gaminių gausa tampa jam svetimi. Spektaklis yra šio naujojo pasaulio žemėlapis, kuris tiksliai užkloja jo teritoriją. Mus apleidusios jėgos dabar mums pasirodo visa savo galybe.
 

       32.

       Spektaklis visuomenėje atitinka konkrečią susvetimėjimo gamybą. Ekonominė ekspansija iš esmės yra šios tikslios pramoninės gamybos ekspansija. Tai, kas auga kartu su ekonomika, augančia sau pačiai, tegali būti susvetimėjimas, egzistavęs jos pirmapradžiame branduolyje.
 

       33.

       Atskirtas nuo savo gaminio žmogus vis galingiau pats gamina visas savo pasaulio detales ir taip tampa vis labiau atskirtas nuo savo pasaulio. Kuo labiau šiandien jo gyvenimas yra jo gaminys, tuo daugiau jis atskiriamas nuo savo gyvenimo.
 

       34.

       Spektaklis yra tokio kaupimo lygio kapitalas, kad tampa reginiu.
 

       Guy Debord. SPEKTAKLIO VISUOMENĖ. Iš prancūzų k. vertė D.Gintalas. – K.: KITOS KNYGOS, 2006. Versta iš: Guy Debord. La Societé du Spectacle, Gallimard, 2005.

 

       Skaityti toliau

 

spektaklio visuomene

„Juk prekė savo tikrąja esme gali būti suprasta tik kaip visos visuomeninės būties universali kategorija. Tik šiame kontekste sudaiktinimas, kilęs iš prekinių santykių, įgyja lemiamą reikšmę tiek objektyviai visuomenės plėtotei, tiek žmonių elgsenai jo atžvilgiu, jų sąmonės paklusnumui formoms, kuriomis šis sudaiktinimas pasireiškia… Šis paklusnumas dar padidėja dėl to, kad kuo labiau auga darbo proceso racionalizavimas ir mechanizavimas, tuo labiau darbininko veikla praranda savo veiklos pobūdį ir tampa kontempliatyvia nuostata.“ Lukàcsas (Istorija ir klasinė sąmonė)

 
 
35.
 

Šiame esminiame spektaklio, kuriam svarbiausia įtraukti į save viską, kas žmogaus veikloje egzistavo tekančiu būviu, judėjime, norint jį turėti sustingusio būvio kaip daiktus, įgijusius išskirtinę vertę dėl jų išgyvenamos vertės negatyvaus formulavimo, mes atpažįstame savo senąją priešę, kuri taip puikiai moka iš pirmo žvilgsnio pasirodyti kažkuo paprasta ir savaime suprantama, tuo tarpu ji, priešingai, tokia sudėtinga ir kupina metafizinių subtilybių, – tai prekė.

 
36.
 

Kaip tik prekinio fetišizmo principas, „neapčiuopiamų, taip pat apčiuopiamų daiktų“ visuomeninis viešpatavimas, visiškai išsipildantis spektaklyje, kur apčiuopiamas pasaulis pakeičiamas virš jo egzistuojančių reginių atranka, tuo pačiu metu tampa atpažįstamas kaip apčiuopiamybė par excellance.

 
37.
 

Vienu metu egzistuojąs ir neegzistuojąs pasaulis, kurį rodo spektaklis, yra prekės, viešpataujančios visame, kas išgyvenama, pasaulis. Ir taip parodoma, koks  yra prekės pasaulis, nes jo judėjimas yra tapatus žmonių atitolimui vienam nuo kito, kaip ir nuo jų visuotinio gaminio.

 
38.
 

Tokios akivaizdžios visuose spektaklio kalbos lygmenyse akivaizdžios kokybės praradimas, tos kalbos garbinami objektai ir jos nustatomi poelgiai kaip tik išreiškia esminius realios, tikrovę atstumiančios gamybos bruožus: prekės forma visais atvejais nusako lygybę sau pačiai, ji yra kiekybinė kategorija. Ji plėtoja tik kiekybę ir tik joje gali plėtotis.

 
39.
 

Ši kokybę atmetanti plėtra, jei tai plėtra, pati paklūsta kokybinei kaitai: spektaklis reiškia, kad jis peržengė savo paties pertekliaus slenkstį; šitai teisinga tik iš dalies, dar tik vietomis, bet jau tikra pasauliniu mastu, nusakančiu pirmapradį prekės santykį, kurį patvirtino praktinis judėjimas, Žemę suvienijantis kaip pasaulinę rinką.

 
40.
 

Gamybinių jėgų plėtotė vystymasis buvo tikra nesąmoninga istorija, kuri sukūrė ir pakeitė žmonių grupių gyvavimo sąlygas kaip išgyvenimo sąlygas ir jas išplėtė, − ši plėtotė buvo visų žmonių įmonių ekonominis pagrindas. Prekės sektorius tikros ekonomikos šerdyje buvo išgyvenimo pertekliaus konstitucija. Prekių gamyba, numatanti apsikeitimą skirtingais gaminiais tarp nepriklausomų gamintojų, ilgą laiką galėjo likti amatininkiška, suturėta antraeilėse ekonominėse funkcijose, kur jos kiekybinė tiesa dar vis užmaskuota. Vis dėlto ten, kur susidūrė su didžiosios prekybos ir kapitalų kaupimo visuomeninėmis sąlygomis, ji visiškai užvaldė ekonomiką. Tada visa ekonomika tapo tuo, kuo prekė pasirodė esanti šio užkariavimo metu – kiekybinės plėtotės procesu. Šis nenutrūksti ekonominės galios sklaida prekės forma, prekės, pakeitusios žmogaus darbą darbu-preke, samdomuoju darbu, kaupimo būdu atvedė prie gausos, kuriai esant pirmasis išgyvenimo klausimas išsprendžiamas be abejonės, bet taip, kad jis visada privalo save atpažinti ir kiekvieną kartą būti iš naujo keliamas į aukštesnę pakopą. Ekonomikos kilimas išlaisvina visuomenes nuo natūralaus spaudimo, reikalavusio kovos už išgyvenimą, bet tada jos nėra laisvos nuo išvaduotojo. Prekės nepriklausomybė išsiplėtė visoje ekonomikos, kurioje ji viešpatauja, sistemoje. Ekonomika keičia pasaulį, bet jį keičia tik į ekonomikos pasaulį. Tariama gamta, kurioje žmogaus darbas tapo svetimas, reikalauja iki begalybės tęsti jo tarnybą, ir ši tarnyba, teisiama ir išteisinama tik jos pačios, iš tiesų kaip savo patarnautojų sulaukia visų pastangų ir visuomeniškai leidžiamų projektų. Prekių, tai yra prekinių santykių gausa dabar gali būti tik padidėjusio išgyvenimo galimybė.

 
41.
 

Prekės viešpatavimas ekonomikoje, kuri pati kaip visuomeninio gyvenimo materialinis pagrindas liko nepastebėta ir nesuprasta, kaip ir neišvengiamai nepažintas artimas žmogus, iš pradžių reiškėsi paslaptingai. Toje visuomenėje, kur konkreti prekė tampa reta ar lieka antraeilė, matomas pinigų, pasirodančių kaip visagaliai kaip tik ir pasiuntiniai, viešpatavimas, kuris kalba nežinomos galios vardu. Kartu su industrine revoliucija, manufaktūriniu darbo padalijimu ir masine gamyba pasaulinei rinkai prekė iš esmės pasirodo kaip galia, kuri realiai ketina okupuoti visuomeninį gyvenimą. Kaip tik šiuo momentu politinė ekonomija tampa viešpataujančiu mokslu ir mokslu apie viešpatavimą.

 
42.
 

Spektaklis – jau ta stadija, kada prekė visiškai okupavo visuomeninį gyvenimą. Matomas ne tik kad santykis su preke, bet vien jis ir tematomas: pasaulis, kurį matome, yra jo pasaulis. Ekonominė gamyba plečia savo diktatūrą ekstensyviai ir intensyviai. Mažiausiai pramonės paliestose vietovėse jos viešpatavimas jau juntamas veikiant keletui prekių-žvaigždžių ir įsigalėjusioms imperialistinėms zonoms, kurios pirmauja gamybos plėtros srityje. Šiose pažangiose zonose visuomeninė erdvė apimta nepertraukiamo prekės geologinių klodų sluoksniavimosi. Tokiu mastu nuo „antrosios pramoninės revoliucijos“ susvetimėjęs vartojimas masėms tampa papildoma prievole susvetimėjusios gamybos atžvilgiu. Kaip tik visas visuomenės parduodamas darbas globaliai tampa visuotine preke, kurios cikliškumas privalo tęstis. Norint tai pasiekti reikia, kad ši visuotinė prekė dalimis sugrįžtų pas fragmentišką individą, visiškai atskirtą nuo gamybinių jėgų, veikiančių kaip visuma. Taip kaip tik čia specializuotas mokslas apie viešpatavimą ir turi specializuotis tvarkingai iš eilės: jis subyra į sociologiją, psichotechniką, kibernetiką, semiologiją ir kt., rūpindamasis, kad procesas vyktų visais lygiais.

 
43.
 

Tuo tarpu kai pirmapradėje kapitalistinio kaupimo fazėje „politinė ekonomija proletarą mato tik kaip darbininą“, kuris turi gauti būtiną minimumą norint išsaugoti jo darbo jėgą, visiškai negalvojant apie „jo laisvalaikį ir žmoniškumą“, ši viešpataujančios klasės idėjinė pozicija pasikeičia, kai tik gausos laipsnis, pasiektas prekių gamyboje, pareikalauja iš darbininko papildomo bendradarbiavimo. Šis darbininkas, staiga išlaisvintas visiškos paniekos, kuri jam aiškiai buvo reiškiama visais organizaciniais ir gamybos priežiūros būdais, kiekvieną dieną atsiduria už pastarųjų ribų ir iš pažiūros mandagiai bei paslaugiai imamas vertinti kaip svarbus asmuo, persirengęs vartotoju. Tada prekės humanizmas rūpinasi darbininko „laisvalaikiu ir žmoniškumu“ paprasčiausiai todėl, kad politinė ekonomija dabar gali ir privalo valdyti šias sferas kaip politinė ekonomija. Taip užbaigtas žmogaus neigimas“ ima rūpintis žmogiškosios būties visuma.

 
44.
 

Spektaklis yra nuolatinis opiumo karas kuriuo norima įteigti priimti gerovių sutapatinimą su prekėmis, o pasitenkinimą su išgyvenimu, augančiu pagal jo paties dėsnius. Bet jei vartojamas išgyvenimas yra tai, kas turi visada augti, tai yra todėl, kad jis nuolatos savyje slepia nepriteklių. Jei nieko nėra už augančio išgyvenimo galimybių ribų, jokio ataskaitos taško, kur jis galėtų nustoti augti, tai yra ne todėl, kad už nepritekliaus ribų jo paties nėra, o todėl, kad jis pats yra nepriteklius, kuris tapo dar didesnis.

 
45.
 

Įdiegus automatizaciją, kuri vienu metu yra ir pats pažangiausias šiuolaikinės pramonės sektorius, ir modelis, kuriame glaustai ir tobulai išdėstoma jos praktika, reikia, kad prekės pasaulis peržengtų šį prieštaravimą: techninis instrumentavimas, objektyviai panaikinantis darbą, tuo pačiu metu turi išsaugoti darbą kaip prekę ir kaip vienintelę prekės gimimo vietą. Tam, kad automatizacija ar bet kokia kita mažiau radikali darbo produktyvumo augimo forma iš esmės nesumažintų būtino visuomeninio darbo laiko visuomenės mastu, būtina kurti naujas darbo vietas. Tretinis, tai yra tarnybos, sektorius yra milžiniškas distribucinės armijos kelių ir dabartinių prekių gyrimo išplėtojimo mechanizmas; papildomų jėgų mobilizacija, kuri tinkamu laiku pačioje reikmių, susietų su tokiomis prekėmis, dirbtinumo akivaizdoje teigia tokio papildomo darbo organizavimo būtinybę.

 
46.
 

Apsikeitimo vertė galėjo susiformuoti tik kaip vartojamosios vertės veiksnys, bet jos pergalė remiantis savo pačios ginklais sukūrė jos savarankiško viešpatavimo sąlygas. Mobilizuodama įvairiausią žmogiškąjį vartotojiškumą ir pasigrobdama jo pasitenkinimo monopolį, ji ėmė valdyti vartotojiškumą. Apsikeitimo procesas susitapatino su bet kokiu įmanomu vartotojiškumu ir jį apribojo iki šio apsikeitimo priklausomybės. Apsikeitimo vertė yra vartojamosios vertės samdomas kareivis, kuris galop kariauja dėl savo paties interesų.

 
47.
 

Ši kapitalistinės ekonomikos, nurodančios vartojamosios vertės tendencingą mažėjimą, konstanta kuria naują nepritekliaus formą augančio išgyvenimo, kuris nėra daugiau išvaduotas iš ankstesniojo skurdo, viduje, nes jis reikalauja, kad didžioji dauguma žmonių dalyvautų kaip apmokami darbininkai, amžinai stebint jų pastangas; todėl kiekvienas žino, kad jam reikia paklusti arba mirti. Kaip tik šio šantažo tikrovė, faktas, kad vartotojiškumas, įgaudamas pačią vargingiausią formą (valgyti ir gyventi), dabar egzistuoja tik įkalintas augančio išgyvenimo iliuziniuose turtuose, nurodo, kad ji yra tikras visuotinai priimtos iliuzijos pagrindas šiuolaikinių prekių vartojimo akivaizdoje. Tikras vartotojas tampa iliuzijų vartotoju. Prekė ir yra ši iš esmės tikroviška iliuzija, o spektaklis jos visuotinis pasireiškimas.

 
48.
 

Vartojamoji vertė, kuri buvo neaiškiai įtraukta į apsikeitimo vertę, dabar turi būti aiškiai paskelbta esanti spektaklio apverstoje tikrovėje kaip tik todėl, kad jos esminė tikrovė ardoma per daug išplėtotos prekinės ekonomikos; ir todėl, kad apgaulingam gyvenimui tampa būtinas tariamas pateisinimas.

 
49.
 

Spektaklis yra pinigų – abstraktaus visuotinio visų prekių atitikmens – kita pusė. Bet jei pinigai valdė visuomenę kaip esminio lygiavertiškumo, tai yra kaip daugybės keičiamų gerovių, kurių vartojimas liko neprilygstamas, reprezentacija, spektaklis yra šiuolaikinis išplėtotas jų papildinys, kur prekybinio pasaulio visuma pasirodo urmu kaip visuotinis atitikmuo to, kuo visuomenės vientisumas gali būti ir daryti. Spektaklis yra pinigai, į kuriuos mes tiktai žiūrim, nes jame kaip tik vartojimo visuma jau pasikeitė į abstrakčios reprezentacijos visumą. Spektaklis – ne tik tariamo vartojimo tarnas, jis pats jau yra tariamas gyvenimo vartojimas.

 
50.
 

Visuomeninio darbo koncentruotas rezultatas ekonominės gausos momentu tampa akivaizdus ir bet kokią tikrovę prikausto prie regimybės, kuri dabar yra jo gaminys. Kapitalas nebe nematomas centras, vadovaujantis gamybos būdui, nes jo sankaupa jį praplečia iki periferijos, įgavusios apčiuopiamų objektų formą. Visa visuomenės erdvė yra jo portretas.

 
51.
 

Savarankiškos ekonomikos pergalė tuo pačiu metu turi tapti ir jos pralaimėjimu. Ją išlaisvinusios jėgos panaikina ekonominę būtinybę, kuri buvo nepajudinamas ankstesniųjų visuomenių pagrindas. Kai ji ją pakeičia begalinės ekonominės plėtros būtinybe, ji tegali pasitenkinimą pirminėmis paprastai pripažintomis žmogaus reikmėmis pakeisti tariamų reikmių, glūdinčių vienintelėje tariamoje reikmėje išlaikyti jos viešpatavimą, nepertraukiamu gaminimu. Bet savarankiška ekonomika visiems laikams atsiskiria nuo giluminės reikmės kaip ji išeina taip, iš visuomeninio nesąmoningumo, kuris priklausė nuo jos to nežinodamas. Visa, kas sąmoninga, susidėvi. Tai, kas nesąmoninga, lieka pastovu. Bet ar vieną kartą išsilaisvinus, tai savo ruožtu nepavirs griuvėsiais?“ (Freudas)

 
52.
 

Tuo momentu, kada visuomenė supranta, jog ji priklauso nuo ekonomikos, iš tiesų ekonomika priklauso nuo jos. Ši slapta galia, išaugusi tiek, kad galėjo pasireikšti kaip vienvaldė, taip pat prarado savo galią. Ten, kur buvo ekonominis tai,turi grįžti . Subjektas gali atsirasti tik visuomenėje, tai yra kovoje, kuri joje slypi. Galima jo egzistencija visiškai priklauso nuo klasių kovos, iškylančios kaip istorijos ekonominio kūrimo gaminys ir gamintojas, rezultatų.

 
53.
 

Troškimo sąmonė ir sąmonės troškimas yra tapatūs projektui, kuris savo negatyvia forma siekia panaikinti klases, tai yra tiesiogiai vadovauti darbininkams visais jų veiklos atvejais. Šio projekto priešingybė yra spektaklio, kur prekė atidžiai stebi save pačios sukurtame pasaulyje, visuomenė.

 

Guy Debord. SPEKTAKLIO VISUOMENĖ. Iš prancūzų k. vertė D.Gintalas. – K.: KITOS KNYGOS, 2006. Versta iš: Guy Debord. La Societé du Spectacle, Gallimard, 2005.

 

spektaklio visuomene       Spektaklio visuomenė pirmą kartą buvo išleista 1967 m. lapkritį Paryžiuje, „Buchet-Chastel“ leidykloje. 1968-ųjų neramumai ją išgarsino. Knyga, kurioje nepakeičiau nė vieno žodžio, buvo perleista 1971 m. leidykloje „Champ Libre“, kuri po leidėjo nužudymo 1984 metais buvo pavadinta Gérard'o Leboviciaus vardu. Naujųjų leidimų serija tęsėsi iki 1991 m. Dabartinis leidimas taip pat liko griežtai tapatus 1967 m. leidimui. To paties principo, savaime aišku, bus laikomas ir perleidžiant visas mano knygas „Gallimard“ leidykloje. Aš ne iš tų, kurie save taiso.

 

       Pakeisti tokią teoriją nebus būtinybės tol, kol nebus sunaikintos ilgo istorinio periodo, kurį ši teorija pirmoji tiksliai apibrėžė, bendrosios sąlygos. Šio periodo plėtros tąsa tik patvirtina ir iliustruoja spektaklio teoriją, kurios čia išdėstyta apžvalga mažiau pakylėtos sampratos atžvilgiu taip pat gali būti vertinama kaip istorinė, nes ji liudija pačią kraštutiniausią poziciją kivirčų 1968 m. ir tai, ką jau tada buvo galima laikotarpiu suvokti. Patys didžiausi to laikotarpio lengvatikiai dėl viso savo gyvenimo nusivylimų pagaliau galėjo suprasti, ką reiškia „gyvenimo, tapusio matomu, neigimas“, su forma-preke susaistytos „kokybės praradimas“ ir „pasaulio proletarizacija“.

 

       Be to, atitinkamu metu pridūriau ir kitus pastebėjimus, susijusius su pačiomis ryškiausiomis naujovėmis, kurias turėjo sukelti vėlesnioji to paties proceso eiga. 1979 m. naujajam itališkam vertimui skirtos įžangos proga apmąsčiau realius pasikeitimus tiek pačioje pramoninės gamybos, tiek ir valdymo technologijų, kurios ėmė įteisinti reginiškos jėgos vartojimą, srityje. 1988 m. Komentaruose apie spektaklio visuomenę buvo aiškiai išdėstyta, kad pirmesnis „pasaulinis reginiškų užduočių padalijimas“ tarp besivaržančių „sutelkto teatrališkumo“ ir „išsklaidyto teatrališkumo“ viešpatijų nuo šiol yra užbaigtas jų susiliejimu į bendrą „integruotos teatralizacijos“ formą.

 

       Šis susiliejimas gali būti glaustai apibendrinamas taisant 105 tezę, kuri susiedama tai, kas vyko prieš 1967 m., dar vis skyrė ankstesniąsias formas atsižvelgiant į tam tikras oponuojančias praktikas. Dabar, kai klasinės valdžios Didysis Skilimas baigėsi susitaikymu, reikia pasakyti, kad vieninga integruoto teatrališkumo praktika šiandien „ekonomiškai pakeitė pasaulį“ tuo pačiu metu, kai jis „policiškai pakeitė suvokimą“. Juk šiomis aplinkybėmis pati policija iš pagrindų atsinaujina.

 

       Tik dėl to, kad šis susiliejimas įvyko viso pasaulio ekonominėje ir politinėje tikrovėje, pasaulis pagaliau galėjo skelbtis esąs visuotinai vieningas. Taip pat dėl to, jog situacija, kurioje visuotinai vyko valdžios padalijimas, yra tokia rimta, kad pasaulis kuo greičiau turėjo susivienyti, dalyvauti kaip vientisas blokas konsensuso pagrindu formuojant pasaulinę rinką, reginiškai suklastotą ir užtikrintą. O dėl to galų gale jis ir nesusivienys.

 

       Totalitarinė biurokratija, toji „valdanti klasė pereinant į rinkos ekonomiką“, visada nelabai tikėjo savo likimu. Ji žinojo esanti „nepakankamai išsiplėtojusi valdančios klasės forma“, bet norėjo daugiau. 58 teze dar anksčiau suformuluota tokia aksioma: „Spektaklio šaknys slypi gausia tapusios ekonomikos dirvoje ir kaip tik ten nokinami vaisiai, kurie galų gale siekia viešpatauti reginių rinkoje.“

 

       Štai ši spektaklio modernizacijos ir vienijimo valia, susieta su visais kitais visuomenės paprastinimo aspektais, 1989 m. pastūmėjo rusų biurokratiją staiga kaip vienam žmogui atsiversti į esamą demokratijos ideologiją, tai yra į diktatorišką Rinkos laisvę, slopinamą žmogaus žiūrovo Teisių pripažinimo. Niekas Vakaruose nė vienos dienos neskyrė svarstymams apie tokio ypatingo informacinio įvykio reikšmę ir pasekmes. Taip patvirtinama reginiškos technologijos pažanga. Tereikėjo užregistruoti apraišką tarsi geologinį smūgį. Mes datuojame fenomeną ir jį įvertiname kaip gerai suvokiamą, pasitenkindami tuo, kad nustatėme labai paprastą signalą – Berlyno Sienos griuvimą – tiek pat neginčytiną, kaip ir kiti demokratiniai ženklai.

 

       1991 m. pirmieji modernizacijos veiksniai pasirodė visiškai suirus Rusijai. Čia dar aiškiau nei Vakaruose reiškiasi pražūtingas visuotinės ekonomikos plėtros rezultatas. Netvarka tėra to pasekmė. Visur keliamas tas pats siaubingas klausimas, kuris pasaulį persekioja jau du šimtmečius: kaip priversti dirbti vargšus ten, kur iliuzijos apvylė, o prievarta žlugo?

 

       111 tezė, nurodanti pirmuosius Rusijos smukimo, kurio galutinį sprogimą mes ką tik matėme, simptomus, ir nuspėjanti, kad pasaulinė visuomenė greitai išnyks, ir kaip reiktų pasakyti šiuolaikine kalba, išsitrins iš kompiuterio atminties, išsakė strategišką nuomonę, kurios teisumą lengva pajusti: „Pasaulio biurokratinės mistifikacijos sąjungos susiskirstymas galų gale yra pats nepalankiausias dabartinės kapitalistinės plėtotės veiksnys.“

 

       Šią knygą reikia skaityti turint galvoje, kad ji sąmoningai buvo rašoma norint pakenkti spektaklio visuomenei. Ji niekada neteigė nieko perdėto.

      
       1992 m. birželio 30 d.

       GUY DEBORD


       Guy Debord. SPEKTAKLIO VISUOMENĖ. Iš prancūzų k. vertė D.Gintalas. – K.: KITOS KNYGOS, 2006. Versta iš: Guy Debord. La Societé du Spectacle, Gallimard, 2005.

 

       Skaityti toliau