Nestor Machno. Rusijos revoliucija Ukrainoje. 2 skyrius. Pirmieji bandymai
Nestor Machno. Atsiminimai. 1 tomas

Machno atsiminimai        Antras skyrius. Susitikimas su draugais ir pirmieji bandymai kibti į revoliucinį visuomeninį darbą

 

Atvykęs į Guliaipolę, tą pačią dieną susitikau su savo grupės draugais. Daugelio jau nebebuvo tarp gyvųjų. Iš senųjų, kurie atėjo pas mane, buvo: Andrejus Semeniuta (Sašos ir Prokofijaus Semeniutų brolis), Moisiejus Kaliničenka, Filipas Kratas, Sava Machno, broliai Prokofijus ir Grigorijus Šarovskiai, Pavelas Korosteliovas, Levas Šnaideris, Pavelas Sokruta, Isidoras Liutas, Aleksejus Marčenka ir Pavelas Chundėjus (Korostyliovas).

 

Kartu su jais prisitatė ir mūsų jaunieji draugai, kurie dar nepriklausė grupei, kol buvau laisvėje. Dabar jie jau du ar tris metus dirbo mūsų grupėje, skaitė anarchistinę literatūrą, platino ją tarp valstiečių. Visą pogrindžio laikotarpį jie leido hektografu spausdintus lapelius.

 

O kiek pas mane atėjo valstiečių ir darbininkų, pritariančių anarchistinėms idėjoms, – išvardyti neįmanoma. Sakau tiesą, kad jų negalėjau skaičiuoti, kai čia pat kūriau grupės darbo planus.

 

Prieš save regėjau bičiulius valstiečius, tuos nežinomus revoliucinius anarchistus ir kovotojus, kurie per visą gyvenimą nežinojo, ką reiškia vienas kitą apgauti. Jie buvo tyro valstietiško būdo, labai sunkiai įtikinami. Bet jei įtikinai, jei jie tave suprato, jei patikėjo tuo, ką suprato, ir įsitikino, kad yra būtent taip, – tada jie aukštins tą idealą kiekviename žingsnyje, visur kur tik pasitaikys galimybė. Kartoju, kad matydamas priešais save tuos žmones, visas virpėjau nuo džiugaus jaudulio, nuo dvasinės audros, kuri stūmė mane tuoj pat, rytoj visuose Guliaipolės kvartaluose pradėti agitacinį darbą, išvaikyti Visuomeninį komitetą (koalicinės vyriausybės valdžios darinį), miliciją, neleisti steigti jokių komitetų ir imtis teisingo anarchizmo reikalo.

 

Visgi kovo 25 dienos rytą, kai ėmė skirstytis visi suvažiavę valstiečiai ir valstietės, sakęsi atvykę aplankyti manęs „prisikėlusio iš numirusių”, mes skubiai surengėme pasitarimą, per kurį jau nebeatrodžiau toks karštakošis. Ketinimai užsiimti valstiečių ir darbininkų agitacija ir išvaikyti „visuomeninį komitetą” mano pranešime deramai nebuvo atspindėta. Aš, ko nesitikėjo daugelis draugų, pareikalavau išsiaiškinti anarchistų judėjimo padėtį visoje Rusijoje. Neramino tas anarchistų grupių susiskaldymas, man pažįstamas dar iki revoliucijos. Maniau, kad toks veiklos būdas niekada negali būti tinkamas anarchistų reikalui. Jis negali telkti darbo jėgų tokiu pat mastu, kokiu reiškiasi revoliucinių masių pakilimas griaunančių revoliucijos veiksmų laikotarpiu.

 

O jei taip, tai anarchistai, besilaikantys tokio veiklos būdo, turi arba atitrūkti nuo įvykių ir sustabarėti savo sektantiškų ratelių propagandoje, arba vilktis įvykių uodegoje dirbdami politiniams priešams. Vadinasi, kad Guliaipolėje ryžtingai išvaikytume vyriausybines įstaigas ir panakintume privačią žemės, fabrikų, gamyklų bei kitų visuomenei priklausančių įmonių nuosavybę, mums reikia ne tik įsiklausyti į miestuose gyvenančių mūsų judėjimo narių balsą, bet ir rasti priėjimą prie valstiečių masių. Įsitikinti jų revoliucine jėga ir leisti valstiečiams pajusti, kad esame atsidavę toms idėjoms bei mintim, kurias dėstome sueigose ir mitinguose.

 

– Tai, draugai, vienas iš tų taktinių klausimų, kuriuos mes turėsime spręsti rytoj. Jį, man atrodo, teks nagrinėti itin nuodugniai, nes nuo jo teisingo sprendimo priklauso tolesnė mūsų grupės taktika. Mums, guliaipoliečiams, tai būtina, nes mes vienintelė anarchokomunistų grupė, kuri vienuolika metų nenutraukė ryšių su valstiečių mase. Jokių kitų grupių gretimais nėra. Miestuose – Aleksandrovske ir Jekaterinoslave – iš senos anarchistų organizacijos gyvų liko mažai, o ir tie nežinia kur. Kai kurie iš jekaterinoslaviškių liko Maskvoje ir nežinia, kada grįš į Jekaterinoslavą. Apie tuos, kurie emigravo į Šveicariją, Prancūziją ir Ameriką, irgi nieko negirdėti.

 

Mes palikti patys sau. Mūsų grupė, kokia ji būtų nepasikausčiusi anarchizmo teorijoje, turi tuojau pat paruošti savo veiklos taktiką, kurios ragins imtis Guliaipolės bei aplinkinių apylinkių valstiečius. Privalome jau nuo rytdienos pradėti organizuoti Valstiečių sąjungą ir pasistengti, kad kas nors iš mūsų grupės imtų tai sąjungai vadovauti. Tai svabu dėl dviejų priežąsčių. Viena vertus, mes neleisime, kad joje įsitvirtintų kokios nors mūsų idealams priešiškos politinės grupuotės, kita vertus, galėsime joje pasisakyti vienais ar kitais rūpimais klausimais ir tokiu būdu Valstiečių sąjungą padarysime gimininga mūsų grupei.

 

Tai leis valstiečiams patiems imtis žemės klausimo ir paskelbti ją visuomeniniu turtu, nelaukiant „revoliucinės” vyriausybės sprendimo šiuo valstiečiams svarbiu klausimu…

 

Draugai džiaugėsi tuo, ką išgirdo, bet vis dėlto ne visi pritarė tokiam požiūriui. Draugas Kaliničenka tokį požiūrį griežtai atmetė motyvuodamas tuo, kad mūsų, anarchistų, vaidmuo šioje revoliucijoje turi apsiriboti tik idėjų propoganda. Juo labiau, kad veiksmų erdvė dabar laisva ir plati. Mes turime ją išnaudoti aiškindami savo idėjas dirbantiesiems ir nedalyvauti jokiose jų sąjungose ar organizacijose. Tai, sakė draugas Kaliničenka, parodys valstiečiams, kad mes nesiekiame pajungti jų savo įtakai, tik jiems patariame ir padedame susivokti mūsų idėjose, kad vėliau, laikydamiesi mūsų kelio bei priemonių, savarankiškai kurtų naują gyvenimą.

 

Tuo mes ir baigėme savo pasitarimą. Buvo 7 valanda ryto, o aš dar norėjau patekti į bendrą sueigą – valstiečių ir darbininkų susirinkimą, kuriame turėjome išgirsti valsčiaus vyriausybinio komisaro nurodymus ir visuomeninio komiteto pirmininko p. Prusinskio aiškinimus apie šalyje įvykusį revoliucinį perversmą.

 

Šį kartą sutarėme tik dėl to, kad mano pranešimą reikia kruopščiau išnagrinėti ir dar nuodugniau aptarti. Dalis draugų išsiskirstė, dalis liko pas mane, pasirengę kartu eiti į sueigą.

 
guliaipoles anarchistai
Guliaipolės anarchistų grupė, 1909 m. N. Machno sėdi pirmas iš kairės.
 

10 valandą ryto aš, lydimas draugų, apsilankiau turguje, apžiūrėjau namus ir gimnazijas. Į vieną iš jų užėjau, susitikau direktorių ir ilgai su juo diskutavau apie dėstomą programą. Apie tai nieko neišmaniau, bet sužinojau, kad „Dievo įsakymai” programoje yra. Anot direktoriaus, juos akylai saugo popai ir dalies mokinių tėvai. Aš labai pasipiktinau. Visgi tai man nesutrukdė po kurio laiko užsirašyti į švietimo draugiją, kurios vardu ta gimnazija veikė. Buvau giliai įsitikinęs, kad tiesiogiai dalyvaudamas tos švietimo draugijos veikloje, išjudinsiu joje religinį klausimą…

 

Sueigoje pasirodžiau tik dvyliktą valandą. Ji prasidėjo „Visuomeninio komiteto” pirmininko praporščiko Prusinskio pranešimu. Tuo metu Guliaipolėje stovėjo 8-asis serbų armijos pulkas, prie kurio buvo priskirta rusų kulkosvaidininkų komanda – 12 kulkosvaidžių ir 144 aptarnaujantys žmonės, vadovaujami keturių karininkų. Kai kūrėsi Guliaipolės „Visuomeninis komitetas”, karininkai buvo pakviesti dalyvauti, ir vienas jų, praporščikas Prusinskis, buvo išrinktas „Visuomeninio komiteto” pirmininku, o poručikas Kudinovas – milicijos viršininku. Šių dvėjų „veikėjų” dėka ir buvo užtikrinama visuomeninio gyvenimo tvarka Guliaipolėje.

 

Perskaitęs pranešimą, „Visuomeninio komiteto” pirmininkas paprašė manęs pasisakyti sueigoje ir paremti jo pranešimą. Aš atsisakiau ir paprašiau sueigos suteikti žodį kitu klausimu.

 

Savo kalboje paaiškinau valstiečiams, kad neleistina, jog revoliucinėje Guliaipolėje veiktų toks „Visuomeninis komitetas”, kuriam vadovauja gyventojams nežinomi žmonės, nes gyventojai negali pareikalauti jokios veiklos ataskaitos. Ir, žinoma, paprašiau sueigos dabar pat deleguoti po 4 žmones nuo kiekvienos šimtinės į ypatingą pasitarimą šiuo klausimu (Guliaipolė buvo padalyta į 7 apylinkes, vadinamas šimtinėmis).

 

Žemesniųjų mokyklų mokytojai tuoj pat prisidėjo prie manęs. Dviklasės mokyklos vedėjas pil. Korpusenka pasiūlė savo mokyklą tokiam susirinkimui pravesti. Sueiga nusprendė išsirinkti įgaliotinius savo šimtinių susirinkimuose ir paskyrė pasitarimo dieną. Taip pasibaigė mano pirmas pasisakymas grįžus iš katorgos.

 

Dabar mokytojai pakvietė mane į savo susirinkimą, kuriame pirmiausia susipažinome. Iš jų vienas buvo socialistas revoliucionierius, likę 12-14 žmonių daugiausia nepartiniai. Aptarėme klausimus, liečiančius mokytojų neveiklumą. Jie nori dalyvauti visuomeninėje veikloje ir ieško kelių, tad nusprendėme veikti kartu: valstiečių ir darbininkų naudai nuversti karininkų ir buožių komitetą, kurį išrinko ne visa bendruomenė, o tik turčiai.

 

Po to aš nuėjau į savo grupės narių posėdį. Jame išnagrinėjome mano pranešimą ir dr. Kaliničenkos atsaką. Nusprendėme pradėti nuoseklią agitaciją valstiečių šimtinėse, darbininkų gamyklose ir amatininkų dirbtuvėse. pasirinkome dvi agitacijos kryptis:

 

1) Valstiečiai ir darbininkai, kol yra dezorganizuoti, negali sukurti organizuoto teritorinio visuomeninio darinio, kuris paskelbtų kovą vyriausybiniams „Visuomeniniams komitetams”. Nori nenori, tačiau Guliaipolės apylinkių valstiečiams ir darbininkams kol kas tenka burtis į „Visuomeninius komitetus”, organizuotus vadovaujant Laikinos koalicinės vyriausybės agentams. Todėl svarbu, kad Guliaipolės komitetas būtų perrinktas.

 

2) Pravesti sustiprintą agitaciją už Valstiečių sąjungos sukūrimą, į ją įsiskverbti, suprasti jos nuotaikas ir iškelti joje nepasitikėjimo „Visuomeniniu komitetu”, kaip vyriausybės vienetu, principą. Pajungti „Visuomeninį komitetą“ Valstiečių sąjungos kontrolei.

 

– Tame aš įžvelgiu, – sakiau draugams, – vyriausybės teisių ir jos „visuomeninių komitetų” idėjų sumenkinimą. Sėkmingai veikdami šia kryptimi, mes padėsime valstiečiams ir darbininkams suvokti, kad jie, sąmoningai ir rimtai žiūrėdami į revoliucijos reikalą, liks vieninteliai ištikimi savivaldos idėjos skleidėjai. Be jokių partijų ir jų tarnų – vyriausybių – pagalbos.

 

Dabar pats tinkamiausias laikas, kada mes, anarchistai, kad ir susidūrę su dideliais sunkumais bei dažnai pasitaikančiomis klaidomis, galėtume imtis spręsti daudybę šiandienos ir rytdienos uždavinių. Uždavinių, su kuriais vienaip ar kitaip susijęs mūsų idealas, ir kurių mes, siekdami savo idealo sukurti tikrai laisvą visuomeną, negalime apeiti. Mūsų grupei tai būtų nedovanotina klaida, nes atitrauktų ją nuo dirbančiųjų masių.

 

Šito mes turime vengti, nes tokiu svarbiu momentu atitrūkti nuo masių reikštų numarinti revoliuciją. O kartais ir dar daugiau – priversti dirbančiuosius nusisukti nuo mūsų idėjų, kurias jie perims, jei tik mes būsime kartu su jais, kartu kovosime, mirsime arba nugalėsime šioje kovoje ir džiaugsimės.

 
Draugai šaipydamiesi atsakė man:
 

– Tu, bičiuli, išsisukinėji nuo anarchistinės taktikos. Mes norėtume įsiklausyti į judėjimo balsą, kaip ir pats raginai pačią pirmą mūsų susitikimo dieną.

 

– Visiškai teisingai, mes įsiklausysim į judėjimo balsą, jei tik jis pasigirs. Kol kas aš jo negirdžiu, bet žinau, kad reikia nedelsiant griebtis darbo. Pasiūliau veiklos planą, ir mes jį jau patvirtinome. Kas gi belieka – tik dirbti?

 

Taip ginčijomės ištisas savaites nepaisant to, kad kiekvienas mūsų jau dirbo vadovaudamasis priimtu planu.

 

Pereiti į knygos turinį

 

Iš rusų k. vertė Evaldas Balčiūnas

Versta iš: Махно Н. И. Воспоминания. – М.: ТЕРРА, Книжная лавка-РТР, 1996.