Vilis Normanas. Lacanas – didžiausias visų laikų anarchistas
laisvoji tribūna

lacan_anarchism_0       Kai vieno pokalbio su Noamu Chomsky metu Jacquesas Lacanas pajuokavo, kad žmogus daugiau mąsto savo pėdomis nei galva, Chomsky baisiai įsižeidė ir pagalvojo, kad prancūzų psichoanalitikas iš jo šaiposi.

 

Ką jis turėjo omeny taip teigdamas? Garsioji jo „Veidrodžio pakopa“ (Stade du miroir) – visą gyvenimą kurta teorija apie žmogaus prigimtį – tarsi ir numato mintį, kad net savo pėdomis mąstome gana ribotai. Froidišką „vaikystės traumatizmą“ pakeitęs socialiniu tapsmu per Kitą, Lacanas labai revoliucingai iškristalizavo ne mimetinį „matau-kartoju“, o „matau, kaip esu konstruojamas, ir tampu tuo, kaip mane konstruoja Kitas“ konceptą.

 

Įsivaizduojamas (Imaginaire), Simbolinis (Symbolique) ir Realus (Reel) patyrimo registrai turėjo pakeisti Sigmundo Freudo Id, Ego ir Superego psichikos struktūras, tačiau iš tiesų buvo žengta gerokai toliau.

 

Kas mes esame? Žinoma, kažkokie padarai – per „Veidrodžio pakopą“ išdresiruoti įsivaizduoti save Kito žvilgsnyje ir geisti to, ko geidžia Didysis Kitas. Mes visuomet esame jo vergai. Nėra jokių spontaniškų, prigimtinių mūsų norų ar troškimų, išskyrus tai, kokius juos mums parodo Didysis Kitas. Geisti Didžiojo Kito geismo ir taip, kaip jis geidžia, – tokia mūsų gyvenimo prasmė.

 

„Pasaulis yra gražus“ – tai ne šiaip sau banalybė, kartojama TV ekrane, tai banalybė, kuria mes tikime, nes manome, kad ji teisinga. Tiesa būtų tikriausiai tai, kad dar niekas pasaulyje nesugalvojo, kaip tai paaiškinti. Kaip atskirti, kur ši mintis buvo pamatyta, tarsi atspindinti mane, ir kur aš ją sugalvojau? Ar galėjau tai padaryti? Manote kitaip? Nesisekė vaikystėje?

 

„Būk optimistas“, „Daryk gera ir kiti geru atsilygins“, „Koks pats būsi, tokie ir kiti bus“, „Gyvenime gražiausi dalykai padaromi širdimi“, – pacituoti galima visą Paulo Coelho kūrybą, nuaustą iš biblinių pasakų, t.y. viso pasaulio tautosakos, kuri skiriasi tik mažais niuansais. Ši tautosaka buvo audžiama kaip bandymas paaiškinti pasaulį, kaip bandymas per naratyvą įkurdinti joje prasmę ir gyvenimo verifikaciją. Nieko daugiau naratyvas ir negali duoti.

 

Lacano revoliucingumas, kai jis, grįžęs prie Freudo, visiškai kitaip ima žvelgti į pasąmonę, geriausiai atsiskleidžia jo trijų žiedų simbolyje, kur Įsivaizduojamas, Simbolinis ir Realus (arba Tikrovės) registrai yra neatskiriamai susipynę. Bendra jų kartu užimama vieta yra pasąmonė.

 

Jei Freudas manė, kad mes visgi galime rasti karališką kelią į pasąmonę, tai Lacanas tokių vilčių neturėjo. Jam pasąmonė yra tik struktūruota kaip kalba. Būtent „kaip“. Tokia jos struktūra, tačiau ji pati, retkarčiais mums prasprūsdama įvairių reprezentacijų paviršiais, yra nepasiekiama. Net laisvos asociacijos, anot Lacano, nėra laisvos.

 

Pasąmonės tema šiuo atveju yra pati svarbiausia. Kas tai? Kas mus valdo ir ko mes negalime valdyti? Tik įsivaizduokite, jog valdote savo norus kaip budistų vienuoliai. Ar tada netaptumėte laisvi? Ar tai nebūtų pati tikriausia iš visų įmanomų anarchizmo rūšių?

 

„Pasąmonė – tai dievas“, – teigė Lacanas. Tai mūsų slėpinys, už kurio mes nieko negalime rasti. Grįžtant prie trijų patyrimo registrų – Realus (arba Tikrovės) registras yra tuštuma, įskilimas, geismas, Daiktas, aplink kurį struktūruojama realybė. Kitaip tariant, nors pavadinimų yra daug, jie visi sako tą patį: tai yra centrinė nepasiekiama negalimybė. Šiuo atveju pasirinkime įskilusio, niekaip nepatenkinamo geismo metaforą.

 

Kaip nuostabiai tai savo knygoje „Niekis ir Esmas“ (I tomas) aprašė Arvydas Šliogeris – geismas yra begalinis ir nesibaigiantis egzistencialas, kuris geidžia negeisti, kieno vienintelis pasitenkinimas galėtų būti jo sunaikinimas. Panašiai kaip Freudo Tanatos „Anapus malonumo principo“, taip ir Lacano Tikrovė yra tai, kas siekia galiausiai išsivaduoti iš trukdančių jai save įsteigti Įsivaizdavimo ir Simbolizavimo dimensijų. Lacanas, beje, tikėjo, kad žmogus siekia būti nelaimingas, kad jo didžiausias geismas yra sunaikinti savo geismą. Tai yra – prieiti Tikrovę. Atsidurti ties niekur. Būtų iš tiesų fantastiška susidurti su savimi be viso to, ką įbruko šis Šaunus naujas pasaulis.

 

Mūsų realybė ne šiaip sau yra aptraukta ideologine migla, kaip manė Karlas Marxas, ji yra ideologijos struktūruota, ir be ideologijos jos paprasčiausiai neliktų. Prisiminkite „Matricą“ (The Matrix). Šio filmo mintis, kurią Slavojus Žižekas kartoja kaip poterius, yra ta, kad be Matricos neįmanoma ir realybė, nes Matrica yra tai, kas ją struktūruoja, tai – ideologija.

 

Martinas Heideggeris taip pat puikiai suprato, kad Būtis yra Niekis, kad jos apskritai nėra. Tą pačią mintį išsakė daugelis kitų filosofų. Mūsų egzistavimas yra ideologijos produktas. Ideologijos, kuri, pasak Louiso Althusserio, žengia pirma subjekto. Interpeliacijos teorija pašaukia mus kažkuo tapti. „Būk savo vietoje“, „Išreikšk save“, „Parodyk, ką gali“, „Įrodyk, ko esi vertas“, „Nepasiduok“, „Išlieka stipriausi-geriausi“.

 

Jeigu žengsime šiek tiek toliau ir tarsime, kad ideologija yra nes kas kita, o pasąmonė par excellence, galėsime suprasti, kodėl ji visuomet yra paslėpta – tai mūsų realybė priešinasi jos demaskavimui ir galutinei akistatai su Realiu. Kitaip sakant, pasąmonė yra tarsi mūsų apsauga nuo to, kas galėtų nutikti, jei mes staiga kaip Neo iš Matricos atsibustume Realiame. Ką mes pamatytume? Sartrišką šleikštulį – milžinišką manipuliaciją, kuri egzistuoja be jokios prasmės.

 

Žižeko klausimas „Kodėl energijai reikia Matricos?“ gali turėti tik vieną atsakymą – kad ji galėtų pasirodyti. Be Matricos energija tiesiog neegzistuotų. Kaip ir žmogus neegzistuotų be hegemoninių Įsivaizduojamo ir Simbolinio registrų. Nes jie leidžia nematyti to, kas žmogus yra, ir suteikia progą pasirodyti tam, kas jis nėra, kas jis įsivaizduoja esąs žvelgdamas į jį kontroliuojantį (taigi – pateisinantį) Didįjį Kitą. Jo nereikėtų suprasti, kaip visuomenės Didysis Kitas yra tai, kas konkrečiam žmogui yra jo veiksmus verifikuojantis indikatorius. Jis yra visur ir niekur. Nes intersubjektyvumas neturi jokios terpės – žinoma, išskyrus kalbą, kurioje yra daugiausia galios mus valdyti. Kuri paverčia mus juokingais „Tikiu, kad už gerus darbus man bus atlyginta“ kvailiais.

 

Štai kodėl, žvelgiant iš mažo vaiko perspektyvų, suaugusieji taip kvailai elgiasi, turi tiek daug taisyklių, normų ir įvairiausių „gyvenimo tiesų“, nes iš tiesų jie visuomet bėga nuo tiesos, kad jokios tiesos nėra ir negali būti. Kad žaidimas yra žaidžiamas tik dėl savo buvimo „čia ir dabar“, dėl pasirodymo. Kaip energija pasirodo per Matricą, taip žmogus pasirodo per Pono/Vergo dialektiką Didžiojo Kito akyse, nes kitaip jis paprasčiausiai negalėtų to padaryti.

 

lacan_anarchism

 

Anarchizmas, kaip ideologija, kuri teigia laisvę ir maištą prieš bet kokią hierarchizuotą valdžią ir hegemoniją, taip pat daro esminę suaugusiojo klaidą – moko, kaip turėtų būti, užuot demaskavusi ir griovusi tai, kas jau yra.

 

Lacaniškoji anarchizmo versija pirmiausia būtų nukreipta prieš patį anarchizmą – prieš bandymą konceptualizuoti tai, kas negali būti konceptualizuota. Anarchizmas šiame kontekste įmanomas tik tuo atveju, jeigu iš visų jėgų bando save sunaikinti. Lacano didysis nuopelnas yra tas, kad jis pirmasis taip aiškiai ir įtikinamai parodė, kad mus apgauna ne sąmoninga pavergti mums skirta manipuliacija, mus pavergia pati mūsų kalbos struktūra, pati mūsų pasąmonė, kurios nesuvaldydami ir neįsisąmonindami mes – kaip kapitalizmas – didiname geismo apsisukimus, nors aišku, kas iš to išeis – kuo daugiau geisi, tuo didesnė frustracija apims.

 

Lacanas retai patenka į anarchizmo teorinius apmąstymus, nors jo teorija gali būti (ir turėtų būti) plačiai taikoma. Kad galėtum identifikuoti-demaskuoti ir atsikratyti tau primestų pančių. Iš tiesų Lacanas ir pats siekė sužinoti, kaip būti laisvu.

 

Gal dėl to savo studijų kambaryje jis buvo užsirašęs vienintelę pavardę – Spinoza. Didysis laisvės filosofijos kūrėjas buvo prakeiktas žydų, nes norėjo sukurti filosofiją, kuri funkcionuotų matematinių dėsnių pagalba. Kodėl? Nes tuomet dingtų bet kokia galimybė manipuliuoti ja tam tikroms reikmėms.

 

Juk visas mūsų mąstymas ar protavimas iš principo tėra materialių reikmių tenkinimas, manipuliacija dėl galios, ką puikiai savo knygoje „Nuo Bakunino iki Lacano“ atskleidė Saulas Newmanas. Lacano mintis apie pasąmonę ir jos neįmanomą dekodavimą – net traumos atveju – sukelia bejėgiškumo ir apgailėtino žmogiškumo jausmą.

 

Mūsų gyvenimo patirtis (o iš tiesų – socialinė inžinerija) sukrovė į pasąmonę visą mūsų tariamą „esatį“ ir dabar mes net negalime būti tikri, ar tai, ko mes norime, nėra tik įdiegta pakeistinio mąstymo schema (o taip ir yra). Mes protaujame ne savo protu, o tik vykdom Didžiojo Kito įsakymus.

 

Nežudyk, nevok, nepaleistuvauk – tęsti galima be galo. Kai tik spontaniškai pasakai sau norą, netrukus gali surasti jo ištakas – o juk daugelio dalykų neprisimeni. Kas tai? Įgimti troškimai? Sociumo draudimai? Ne, tai paprasčiausi mūsų ankstyvos vaikystės suluošinimo pavyzdžiai. Jų begalė – mes visi esame jų pilni. Būtų sunku pasakyti, kiek mumyse yra kažko, kas nebūtų „tai“. Net reikėtų kelti klausimų – ar apskritai mes galime turėti kažką iš niekur? Davidas Hume‘as atsakytų – jokiu būdu. Galbūt skirtingai jungti šį tą ir galime, gal mūsų suvokimo galimybių sąlygos skirtingos, bet visi esame valdomi to paties demono. Ir tas demonas yra pasąmonė.

 

Štai kodėl Lacanas gilinosi tik į tai, kas iracionalu, kas parodo, kodėl mumyse kyla vieni ar kiti norai. Kodėl tai mus valdo, o mums atrodo, kad naujo automobilio norime dėl to, kad jis gražus arba jo reklama buvo puiki. O gal tiesiog vaikystėje mes negavome gražaus žaislinio modelio? Gal laisvė, anarchija, maištas – visai ne stiprios ir daug žinančios asmenybės požymis, o užslėptas nepilnavertiškumo dėl savo priverstinės nelaisvės požymis?

 

Kur slypi tiesa, ką dar per savirefleksiją mes galime sugalvoti? Tikriausiai nieko – bent jau nieko kol kas nebuvo sugalvota. Kiekvienas noras, kiekvienas noro tramdymas – visai tai ne mes, visai tai Didysis Kitas. Tai itin akivaizdus senovės mituose apie dievus ir likimą, kuomet herojai elgiasi būtent taip, kaip visi herojai elgėsi iki tol. Alternatyvų nėra.

 

Šį tekstą irgi atmesite kaip kvailą ir ieškosite visų įmanomų būdų pateisinti savo „pojūčiui“. Jis ateis pirmiau už išvadas – taip veikia žmogaus organizmas. Bet ar tai būsite jūs? Juk niekas taip atvirai ir niekada jums dar nesakė, kad jūsų nėra arba kad esate niekas. Nebent vaikystėje – o jūs už tai niekada neatleisit.

 

2011 04 20

 

Komentarai  

 
0 # Vilis Normanas. Lacanas – didžiausias visų laikų anarchistasSimboliai Y-m-d H:i
Simbolių tironija... Skamba didingai? Noriu, kad skambėtų su patosu, grandioziškai, kaip pavadinimas, verčiantis susigūžti, suklusti, sustingti, gal net išsižioti iš nuostabos.

Neišeis. "Simbolių tironija", ar net "simbolių priespauda" skamba- koks čia mažiau meluojantis žodis tiktų-...mhm... patetiškai. Nykiai. Visiškai ne dramatiškai, ir tikrai ne taip, kaip norėjau. Einu lažybų, kad nei susigūžai, nei išsižiojai, na nebent ganai šias juodas avis sau smagiai kimšdamas simbolinį sumuštinį.

Taip yra todėl, kad mėgstu tuščiažodžiauti . Aušinti burną. Kaip ir tu. Kitaip ir negalėtume. Pilstyti iš tuščio į kiaurą, nes nė vienas žodis nebeturi tiek galios ir tiek kategoriškos prasmės, kiek turėjo anksčiau. Kalba sparčiai kinta- galime pasakyti, kad ją iškastravo kontekstų gausa, nyksta veiksmažodžiai- anglų kalboje, sako, jie besudaro mažiau nei dešimtadalį visų žodžių, nes karštligiškai skubame visa ką "kategorizuoti" ir "identifikuoti" . Gali visai sėkmingai nugyventi temokėdamas "wow" ir "nieko sau". Nebe gyventi, tiesa, o "turėti gyvenimą". Ir, žinoma, nebe mylėti, o "būti meilėje". Juolab, kad meilei žodžių nereikia, ar ne? Semantiškai degradavę "nuostabu", "fantastika", "įstabu", "didinga"- kaip kokie masiškai gaminti šampūnai, be jokio efekto. Be parako. Bla bla bla - ir tiek.

Bet meilei žodžių nereikia. Kam tada jų reikia? Visa kam, kas nėra meilė. Kam reikėtų vardų, jei mylėtum visus?

Laisvei žodžių nereikia, irgi. Laisvė yra laisvė. Be žodžių. Kam tada jų reikia? Kad nebūtum laisvas. Kalbos laisvė- tad- neegzistuoja. Kalba yra nelaisvė. Tai nematoma "mąstymo kontrolė"- rašė John Zerzan, arba - dar aiškiau, anot Roland Barthes- "absoliuti teroristė".

Tironė. "Esame simboliai, ir gyvename simboliuose"- suprato Ralph Waldo Emerson. Tironijoje.

***

Skatikas

Kažin, ar Judas susigundytų skatikais šiandien. Jei lietuviškuosius dažnai vadiname "plaukiojančiai s", vien todėl, kad nei jų išvaizda, nei svoris nekelia jokios pagarbos šiam piniginiam vienetui, tai amerikietiškiej i jau seniai tapo galvos skausmu ir jų gamintojams, ir naudotojams. Nors šioje monetoje beliko tik 2,5 nuošimčių vario (visa kita- cinkas), amerikietiškojo cento savikaina -kaltos augančios žaliavų kainos- seniai viršijo jo nominalią vertę ir šiandien siekia bent 1,6 cento.

Atrodytų, garantuotas biznis- viens du surenki centus apyvartoje ir vėl pasiūlai JAV "Mintui" (monetų kalyklai) pirkti šį nuostabų numizmatinį produktą atgal, už itin gerą kainą- pavyzdžiui, tik už 1,4 cento, nes kiekiai nemaži, ką čia mes, lietuviai, gi ne godūs. Juolab, kad vienas senas mano draugužis britas taip ir padarė, tiesa, Afrikoje, 80-aisias- supirko vienos didžios valstybės centus ir sunkvežimiais nugabenęs juos į kitą teritoriją, perlydęs pardavė.

Nieko neišeitų. Kiekvienas centas apyvartoje dirba kasdien, imituodamas pinigą, ir federaliniai įstatymai griežtai draudžia šiuos cinkuotus variokus lydyti ar naikinti. Visiems, tiesą sakant, nusispjauti, kad vien vartotojų laikas, prarandamas, atsiskaitant bevertėmis monetomis, šiandien vertinamas daugiau nei 10 milijardų dolerių per metus, o ūkio subjektams šių simbolinių vertės vienetų saugojimas, skaičiavimas ir rūšiavimas kainuoja daug daugiau- štai vaistinių tinklas "Walgreens" neseniai prisipažino, kad per metus išleidžia daugiau nei milijoną dolerių rūšiuodamas vien 1 cento monetas.

Australija seniai atsisakė smulkiųjų monetų, ir net popierinius dolerius pavertė metaliniais. Ir ką? Nieko. Kam vaidinti, kad infliacijos nebuvo ir nėra? Centas šiandien bevertis. Galėtume sukurti nulio centų nominalo monetą- jokio skirtumo nebūtų, ta pati simbolinė nesąmonė tęstųsi, bet va numizmatai visame pasaulyje eitų iš proto. Dėl cento.

Pabandykite visa tai paaiškinti mano Vincui, kuris, ir vėl radęs centą gatvėje, išdidžiai- it pinigą turėtų- jį neša man. "Šaunuolis"- sakau.- "Taupysim".

Ir prisimenu George Steiner, vis nerimavusį, kad "žmonių kalba slepia daug daugiau, nei atskleidžia; labiau apiblausia, nei išryškina; daugiau nutolina nei suartina". Ką slepia profesorius Steineris, tai sakydamas? Tolstam.




Naminiai gyvūnai

Ar čia apie tave? Ir mane? Ne tik.

Anądien ateinu į mūsų salos sporto centrą, žiūriu, ir savo akim netikiu- "Amerikos Raudonasis Kryžius" kviečia į pirmosios pagalbos mokymus... gyvūnams. Puoliau aiškintis, ar išmokys daryti dirbtinį kvėpavimą mano gyvūnėliams, pasirodo- ne, vėžliukams šarvai trukdo. Šunims- mielai. Katėms- jokių problemų. O va pitonams, žiurkėms, pelėms, chameleonams- ne. Gal todėl afrikietiški pitonai (taip taip, tie patys didžiausi, sugebantys ir ožką, ir net krokodilą praryti) pradeda okupuoti Everglades pelkynus Floridoje- kažkas, matyt užsiknisęs nuo šių sparčiai augančių gyvūnėlių ir ribotų pirmosios pagalbos jiems galimybių, tiesiog paleido porelę, ir jai čia labai patiko.

Dievaži yra kiek trumparegiška naminiu gyvūnėliu laikyti pitoną, ypač jei namuose yra vaikų- ne vieną riebesnį iclių šie smaugliai yra pasirinkę pusryčiams. Tiesiog smalsu, kokios sriubytės turėjo prisivalgyti patenkintas pitono savininkas, priglausdamas šį mielą už gerą sunkvežimį ilgesnį gyvūnėlį. Ar jam trūko meilės? Troško draugystės? Norėjo tapti ožkų medžiotoju? Norėjo pasirodyti?

Eisiu vėjo paklausti, vėjas man atsakys. Kad naminiai gyvūnai viso labo simbolizuoja laisvus. Nelaisvėje jų evoliucija, švelniai tariant, tėra degradacija- jei kalbame apie sugebėjimą išgyventi be šeimininkų. Pitonams pasisekė, jie puikiai adaptavosi Evergladuose, o štai iš laboratorijos pasprukę Pavlovo šunys , matyt, stiptų badu, jei tik jų nebedirgintų varpelis, elektrošokas, švilpukai ar besisukančios šakutės, kaip Ivano Petrovičiaus eksperimentuose , kuriuose jis, beje, tyrė ir vaikučių seilių pritekėjimo dinamiką vis juos paspirgindamas elektrošoku. O juk kažkada anglai medžiodavo, pasitelkę kiaules- oi norėčiau pamatyti kokį gerai įmitusį reproduktorių iš garsios agrofirmos, miške besigainiojantį barsuką. Ir medžiotojus, matyt.

Naminiai šunys- palyginus su laisvėje gyvenančiais vilkais- yra atbukę, socialiai degradavę, savo esminius išgyvenimo įgūdžius praradę gyvūnai, netekę veik trečdalio smegenų, nes jiems tereikia adaptuotis "šeimininkų" aplinkoje. Natūralu, kad taip skatinama mažiausiai agresyvių ir labiausiai paklusnių individų selekcija- kas norės į kirpyklą vesti pudelį, sumaniusį tapti lyderiu? Štai vilkai ėsdami atiduoda pirmenybę besilaukiančiom s vilkėms ir jaunikliams, gaujos lyderiai vilkėms motinoms neša grobį pirmosioms, tuo tarpu pudeliai, net veislynuose gyvendami gaujomis, tokių rūpesčių nebeturi, ir agresyviai rūpinasi kiekvienas savo pilvu. Naminiai gyvūnai, palyginus juos su laisvėje gyvenančiais, demonstruoja ne tik sumažėjusias smegenis. Degraduoja jų komunikaciniai sugebėjimai, atrofuojasi juslė- štai delfinai nelaisvėje dažnai apkursta-ką jau bekalbėti apie masiškai, pavyzdžiui, Amerikoje maistui auginamus galvijus, kuriems jau niekad nebetelks ganytis lankose, nes svorį tenka sparčiai auginti industrinio tipo aikštėje, mėgaujantis granuliuotai kombinuotais pašarais.

Kai pasižiūri į mūsų kaimynus senukus, kasdien po pietų vežimėliu išvežančius "pasivaikščioti " savo nutukusius ir kaspinais apraišiotus augintinius, suvoki, kad šie kenčia ir nuo personalizacijo s: kaip kitaip traktuoti tokį negyvulišką elgesį su gyvūnu? Žmogišku. Juk įsigydamas gyvūnėlį, gauni ne tik ištikimą draugą, bet ir veiksmingą apsaugą nuo depresijos, padidėjusio kraujo spaudimo, sukilusio cholesterolio lygio ir net 3 procentais mažesnę tikimybę mirti nuo infarkto. Tad nenuostabu, kad bent jau JAV tik 4 procentai baigiančių veterinarijos studijas nori gydyti gyvulius kaime- didžioji dauguma renkasi pelningą kačiukų ir šuniukų gydytojo darbą mieste. Gydyti komisarus Reksus ir kitas keturkojas personifikacija s.
Ir išvedinėti dar paklusnesnes ir dar "stabilesnio charakterio" veisles.

Įdomiausia, kad iš visų naminiams gyvūnams nykstančių instinktų vienas nė kiek nemažėja, o netgi priešingai , dominuoja. Naminiai gyvūnai yra nepaprastai vislūs. Štai geriausiems buliams jau seniai nebereikia uždrausto vaisiaus, nes jie yra išmokyti susijaudinti išvydę karvės kaliausę, ir taip padovanoti savo vertingą veislinę sėklą zootechnikams. Įstabu. Ne veltui sakoma, kad gyvūnėliai ilgainiui tampa labai panašūs į savo šeimininkus. Todėl gyvūnėlių laidojimo ir kremavimo paslaugos šiandien yra itin sparčiai auganti verslo sritis progresyviajame , išsivysčiusiaja me pasaulyje.






Doleris

Kas yra doleris?

Doleris, sako, ir tundroje doleris, bet kas gi jis? Anksčiau, kol šis Federalinio Rezervo "banknotas" buvo susietas su auksu, viskas buvo aišku: doleris buvo skolos patvirtinimas, garantuotas vekselis bet kada jį iškeisti į auksą. Tačiau šiandien? Nuolat kintančios vertės vienetas vertei mainuose apibrėžti?

Jei būtum siuvėjas ir turėtum metrą , sužymėtą moderniškais, judančiais skaičiais- centimetrai dinamiškai tai platėja, tai siaurėja, ir norėtum pasiūti kostiumą tai vis stambėjančiam, tai akimrksniu lieknėjančiam klientui, turbūt suvoktum, kad būti siuvėju yra nepaprastai sunku. Tad ne veltui visai neseniai dr. Ron Paul, pirmininkaudama s JAV Kongreso komitetui, paprašė Ben Bernanke, FED vadovą, dolerio siuvėją, apibūdinti- kas gi yra doleris? "Mano dolerio apibrėžimas",- pažodžiui cituoju Ben Bernanake - "yra tai, ką jis gali nupirkti...vart otojai nenori pirkti aukso, jie nori pirkti maistą, benziną, rūbus ir visus kitus dalykus, kurie yra "vartotojimo krepšelyje: ..."

Puikus atsakymas. Ar gali būti geresnis apibūdinimas dalykui, kurį, šiaip jau, neįmanoma kitaip apibūdinti- vertės matavimo vienetas, kurio vertė tiesiogiai priklauso nuo juo matuojamų verčių? Ir dolerio sudėtis puikiai dera prie kūno, jokios sintetikos: 75 procentai medvilnės, ir 25 procentai lino. Iš esmės, organiškas produktas.

Kuriuo šiandien taip patogu vertinti viską. Taip, kaip verta vertinti, kad niekas nė nesuuostų, kad už savo darbą, prekes ar paslaugas gavęs dolerį, iš tikrųjų gauni ne tik gražiai išmargintą medvilnės ir lino skudurėlį, bet ir "karštą bulvę"- pažadą, kad tavo dolerį iš tavęs priims kiti. Tik tiek. Arba net tiek. Tol, kol žadėtojais galima pasikliauti-vis a finansų piramidė veikia, nes niekam nerūpi, kad savo tikrą darbą, tikrą turtą ir tikrą sveikatą iškeičiame į simbolius. Pažadus. Ne į vertingus auksinus, kaip senais, realia verte pagrįstų mainų laikais, o medžiaginius, popierinius ar net neribotai multipilkuojamu s elektroninius pažadus.

Tironija? "Jei pinigai viso labo tėra simbolis, produktyvus darbas nebereikalingas . Kuriantys simbolius kontroliuoja visuomenę, o visiems likusiems belieka tapti jų suklaidintais vergais."-Frank lin Sanders.



(bus daugiau)




(c) Vidas Jankauskas, 2006-2011. Visos teisės saugomos, tačiau galite cituoti ir skelbti šį bei kitus mūsų svetainės tekstus internete, jei jų nekeisite ir išsaugosite akivaizdžias bei veikiančias nuorodas į mindgasmic.com .
 
 
0 # .Satanyzmas Y-m-d H:i
Geras!