Vilis Normanas. Lacanas – didžiausias visų laikų anarchistas
laisvoji tribūna

lacan_anarchism_0       Kai vieno pokalbio su Noamu Chomsky metu Jacquesas Lacanas pajuokavo, kad žmogus daugiau mąsto savo pėdomis nei galva, Chomsky baisiai įsižeidė ir pagalvojo, kad prancūzų psichoanalitikas iš jo šaiposi.

 

Ką jis turėjo omeny taip teigdamas? Garsioji jo „Veidrodžio pakopa“ (Stade du miroir) – visą gyvenimą kurta teorija apie žmogaus prigimtį – tarsi ir numato mintį, kad net savo pėdomis mąstome gana ribotai. Froidišką „vaikystės traumatizmą“ pakeitęs socialiniu tapsmu per Kitą, Lacanas labai revoliucingai iškristalizavo ne mimetinį „matau-kartoju“, o „matau, kaip esu konstruojamas, ir tampu tuo, kaip mane konstruoja Kitas“ konceptą.

 

Įsivaizduojamas (Imaginaire), Simbolinis (Symbolique) ir Realus (Reel) patyrimo registrai turėjo pakeisti Sigmundo Freudo Id, Ego ir Superego psichikos struktūras, tačiau iš tiesų buvo žengta gerokai toliau.

 

Kas mes esame? Žinoma, kažkokie padarai – per „Veidrodžio pakopą“ išdresiruoti įsivaizduoti save Kito žvilgsnyje ir geisti to, ko geidžia Didysis Kitas. Mes visuomet esame jo vergai. Nėra jokių spontaniškų, prigimtinių mūsų norų ar troškimų, išskyrus tai, kokius juos mums parodo Didysis Kitas. Geisti Didžiojo Kito geismo ir taip, kaip jis geidžia, – tokia mūsų gyvenimo prasmė.

 

„Pasaulis yra gražus“ – tai ne šiaip sau banalybė, kartojama TV ekrane, tai banalybė, kuria mes tikime, nes manome, kad ji teisinga. Tiesa būtų tikriausiai tai, kad dar niekas pasaulyje nesugalvojo, kaip tai paaiškinti. Kaip atskirti, kur ši mintis buvo pamatyta, tarsi atspindinti mane, ir kur aš ją sugalvojau? Ar galėjau tai padaryti? Manote kitaip? Nesisekė vaikystėje?

 

„Būk optimistas“, „Daryk gera ir kiti geru atsilygins“, „Koks pats būsi, tokie ir kiti bus“, „Gyvenime gražiausi dalykai padaromi širdimi“, – pacituoti galima visą Paulo Coelho kūrybą, nuaustą iš biblinių pasakų, t.y. viso pasaulio tautosakos, kuri skiriasi tik mažais niuansais. Ši tautosaka buvo audžiama kaip bandymas paaiškinti pasaulį, kaip bandymas per naratyvą įkurdinti joje prasmę ir gyvenimo verifikaciją. Nieko daugiau naratyvas ir negali duoti.

 

Lacano revoliucingumas, kai jis, grįžęs prie Freudo, visiškai kitaip ima žvelgti į pasąmonę, geriausiai atsiskleidžia jo trijų žiedų simbolyje, kur Įsivaizduojamas, Simbolinis ir Realus (arba Tikrovės) registrai yra neatskiriamai susipynę. Bendra jų kartu užimama vieta yra pasąmonė.

 

Jei Freudas manė, kad mes visgi galime rasti karališką kelią į pasąmonę, tai Lacanas tokių vilčių neturėjo. Jam pasąmonė yra tik struktūruota kaip kalba. Būtent „kaip“. Tokia jos struktūra, tačiau ji pati, retkarčiais mums prasprūsdama įvairių reprezentacijų paviršiais, yra nepasiekiama. Net laisvos asociacijos, anot Lacano, nėra laisvos.

 

Pasąmonės tema šiuo atveju yra pati svarbiausia. Kas tai? Kas mus valdo ir ko mes negalime valdyti? Tik įsivaizduokite, jog valdote savo norus kaip budistų vienuoliai. Ar tada netaptumėte laisvi? Ar tai nebūtų pati tikriausia iš visų įmanomų anarchizmo rūšių?

 

„Pasąmonė – tai dievas“, – teigė Lacanas. Tai mūsų slėpinys, už kurio mes nieko negalime rasti. Grįžtant prie trijų patyrimo registrų – Realus (arba Tikrovės) registras yra tuštuma, įskilimas, geismas, Daiktas, aplink kurį struktūruojama realybė. Kitaip tariant, nors pavadinimų yra daug, jie visi sako tą patį: tai yra centrinė nepasiekiama negalimybė. Šiuo atveju pasirinkime įskilusio, niekaip nepatenkinamo geismo metaforą.

 

Kaip nuostabiai tai savo knygoje „Niekis ir Esmas“ (I tomas) aprašė Arvydas Šliogeris – geismas yra begalinis ir nesibaigiantis egzistencialas, kuris geidžia negeisti, kieno vienintelis pasitenkinimas galėtų būti jo sunaikinimas. Panašiai kaip Freudo Tanatos „Anapus malonumo principo“, taip ir Lacano Tikrovė yra tai, kas siekia galiausiai išsivaduoti iš trukdančių jai save įsteigti Įsivaizdavimo ir Simbolizavimo dimensijų. Lacanas, beje, tikėjo, kad žmogus siekia būti nelaimingas, kad jo didžiausias geismas yra sunaikinti savo geismą. Tai yra – prieiti Tikrovę. Atsidurti ties niekur. Būtų iš tiesų fantastiška susidurti su savimi be viso to, ką įbruko šis Šaunus naujas pasaulis.

 

Mūsų realybė ne šiaip sau yra aptraukta ideologine migla, kaip manė Karlas Marxas, ji yra ideologijos struktūruota, ir be ideologijos jos paprasčiausiai neliktų. Prisiminkite „Matricą“ (The Matrix). Šio filmo mintis, kurią Slavojus Žižekas kartoja kaip poterius, yra ta, kad be Matricos neįmanoma ir realybė, nes Matrica yra tai, kas ją struktūruoja, tai – ideologija.

 

Martinas Heideggeris taip pat puikiai suprato, kad Būtis yra Niekis, kad jos apskritai nėra. Tą pačią mintį išsakė daugelis kitų filosofų. Mūsų egzistavimas yra ideologijos produktas. Ideologijos, kuri, pasak Louiso Althusserio, žengia pirma subjekto. Interpeliacijos teorija pašaukia mus kažkuo tapti. „Būk savo vietoje“, „Išreikšk save“, „Parodyk, ką gali“, „Įrodyk, ko esi vertas“, „Nepasiduok“, „Išlieka stipriausi-geriausi“.

 

Jeigu žengsime šiek tiek toliau ir tarsime, kad ideologija yra nes kas kita, o pasąmonė par excellence, galėsime suprasti, kodėl ji visuomet yra paslėpta – tai mūsų realybė priešinasi jos demaskavimui ir galutinei akistatai su Realiu. Kitaip sakant, pasąmonė yra tarsi mūsų apsauga nuo to, kas galėtų nutikti, jei mes staiga kaip Neo iš Matricos atsibustume Realiame. Ką mes pamatytume? Sartrišką šleikštulį – milžinišką manipuliaciją, kuri egzistuoja be jokios prasmės.

 

Žižeko klausimas „Kodėl energijai reikia Matricos?“ gali turėti tik vieną atsakymą – kad ji galėtų pasirodyti. Be Matricos energija tiesiog neegzistuotų. Kaip ir žmogus neegzistuotų be hegemoninių Įsivaizduojamo ir Simbolinio registrų. Nes jie leidžia nematyti to, kas žmogus yra, ir suteikia progą pasirodyti tam, kas jis nėra, kas jis įsivaizduoja esąs žvelgdamas į jį kontroliuojantį (taigi – pateisinantį) Didįjį Kitą. Jo nereikėtų suprasti, kaip visuomenės Didysis Kitas yra tai, kas konkrečiam žmogui yra jo veiksmus verifikuojantis indikatorius. Jis yra visur ir niekur. Nes intersubjektyvumas neturi jokios terpės – žinoma, išskyrus kalbą, kurioje yra daugiausia galios mus valdyti. Kuri paverčia mus juokingais „Tikiu, kad už gerus darbus man bus atlyginta“ kvailiais.

 

Štai kodėl, žvelgiant iš mažo vaiko perspektyvų, suaugusieji taip kvailai elgiasi, turi tiek daug taisyklių, normų ir įvairiausių „gyvenimo tiesų“, nes iš tiesų jie visuomet bėga nuo tiesos, kad jokios tiesos nėra ir negali būti. Kad žaidimas yra žaidžiamas tik dėl savo buvimo „čia ir dabar“, dėl pasirodymo. Kaip energija pasirodo per Matricą, taip žmogus pasirodo per Pono/Vergo dialektiką Didžiojo Kito akyse, nes kitaip jis paprasčiausiai negalėtų to padaryti.

 

lacan_anarchism

 

Anarchizmas, kaip ideologija, kuri teigia laisvę ir maištą prieš bet kokią hierarchizuotą valdžią ir hegemoniją, taip pat daro esminę suaugusiojo klaidą – moko, kaip turėtų būti, užuot demaskavusi ir griovusi tai, kas jau yra.

 

Lacaniškoji anarchizmo versija pirmiausia būtų nukreipta prieš patį anarchizmą – prieš bandymą konceptualizuoti tai, kas negali būti konceptualizuota. Anarchizmas šiame kontekste įmanomas tik tuo atveju, jeigu iš visų jėgų bando save sunaikinti. Lacano didysis nuopelnas yra tas, kad jis pirmasis taip aiškiai ir įtikinamai parodė, kad mus apgauna ne sąmoninga pavergti mums skirta manipuliacija, mus pavergia pati mūsų kalbos struktūra, pati mūsų pasąmonė, kurios nesuvaldydami ir neįsisąmonindami mes – kaip kapitalizmas – didiname geismo apsisukimus, nors aišku, kas iš to išeis – kuo daugiau geisi, tuo didesnė frustracija apims.

 

Lacanas retai patenka į anarchizmo teorinius apmąstymus, nors jo teorija gali būti (ir turėtų būti) plačiai taikoma. Kad galėtum identifikuoti-demaskuoti ir atsikratyti tau primestų pančių. Iš tiesų Lacanas ir pats siekė sužinoti, kaip būti laisvu.

 

Gal dėl to savo studijų kambaryje jis buvo užsirašęs vienintelę pavardę – Spinoza. Didysis laisvės filosofijos kūrėjas buvo prakeiktas žydų, nes norėjo sukurti filosofiją, kuri funkcionuotų matematinių dėsnių pagalba. Kodėl? Nes tuomet dingtų bet kokia galimybė manipuliuoti ja tam tikroms reikmėms.

 

Juk visas mūsų mąstymas ar protavimas iš principo tėra materialių reikmių tenkinimas, manipuliacija dėl galios, ką puikiai savo knygoje „Nuo Bakunino iki Lacano“ atskleidė Saulas Newmanas. Lacano mintis apie pasąmonę ir jos neįmanomą dekodavimą – net traumos atveju – sukelia bejėgiškumo ir apgailėtino žmogiškumo jausmą.

 

Mūsų gyvenimo patirtis (o iš tiesų – socialinė inžinerija) sukrovė į pasąmonę visą mūsų tariamą „esatį“ ir dabar mes net negalime būti tikri, ar tai, ko mes norime, nėra tik įdiegta pakeistinio mąstymo schema (o taip ir yra). Mes protaujame ne savo protu, o tik vykdom Didžiojo Kito įsakymus.

 

Nežudyk, nevok, nepaleistuvauk – tęsti galima be galo. Kai tik spontaniškai pasakai sau norą, netrukus gali surasti jo ištakas – o juk daugelio dalykų neprisimeni. Kas tai? Įgimti troškimai? Sociumo draudimai? Ne, tai paprasčiausi mūsų ankstyvos vaikystės suluošinimo pavyzdžiai. Jų begalė – mes visi esame jų pilni. Būtų sunku pasakyti, kiek mumyse yra kažko, kas nebūtų „tai“. Net reikėtų kelti klausimų – ar apskritai mes galime turėti kažką iš niekur? Davidas Hume‘as atsakytų – jokiu būdu. Galbūt skirtingai jungti šį tą ir galime, gal mūsų suvokimo galimybių sąlygos skirtingos, bet visi esame valdomi to paties demono. Ir tas demonas yra pasąmonė.

 

Štai kodėl Lacanas gilinosi tik į tai, kas iracionalu, kas parodo, kodėl mumyse kyla vieni ar kiti norai. Kodėl tai mus valdo, o mums atrodo, kad naujo automobilio norime dėl to, kad jis gražus arba jo reklama buvo puiki. O gal tiesiog vaikystėje mes negavome gražaus žaislinio modelio? Gal laisvė, anarchija, maištas – visai ne stiprios ir daug žinančios asmenybės požymis, o užslėptas nepilnavertiškumo dėl savo priverstinės nelaisvės požymis?

 

Kur slypi tiesa, ką dar per savirefleksiją mes galime sugalvoti? Tikriausiai nieko – bent jau nieko kol kas nebuvo sugalvota. Kiekvienas noras, kiekvienas noro tramdymas – visai tai ne mes, visai tai Didysis Kitas. Tai itin akivaizdus senovės mituose apie dievus ir likimą, kuomet herojai elgiasi būtent taip, kaip visi herojai elgėsi iki tol. Alternatyvų nėra.

 

Šį tekstą irgi atmesite kaip kvailą ir ieškosite visų įmanomų būdų pateisinti savo „pojūčiui“. Jis ateis pirmiau už išvadas – taip veikia žmogaus organizmas. Bet ar tai būsite jūs? Juk niekas taip atvirai ir niekada jums dar nesakė, kad jūsų nėra arba kad esate niekas. Nebent vaikystėje – o jūs už tai niekada neatleisit.

 

2011 04 20

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti