Vilis Normanas. Didieji Lietuvos Ideologiniai Valstybės Aparatai
laisvoji tribūna

       sena ir nauja 0Kai autobiografijoje „Ateitis trunka amžinai“ Louisas Althusseris drįso parašyti, kad šeima yra didžiausias Ideologinis Valstybės Aparatas, jis sunkiai numatė, kad, priešingai nei buvo galima tikėtis, jos vaidmuo ne tik nesumažės, bet visokeriopai augs.

 

L. Althusserio teigimu, „ideologija reprezentuoja įsivaizduojamą individų santykį su konkrečiomis egzistavimo sąlygomis“. (1) Interpeliacijos teorija mus kviečia tapti konservatoriumi, liberalu, socialdemokratu, anarchistu ar visiškai politiškai abejingu proletaru (šį terminą vartoju Antonio Gramsci prasme – kaip žmogaus, negebančio tapti politišku), bet iš esmės bet kuri ideologija yra politinė, ir Slavojus Žižekas, norėdamas būti populiarus, veltui ideologijos sampratą pritaikė kavai be kofeino bei kitoms amerikietiškoms kvailystėms. Tai ne tik reprezentacija – tai pats mūsų realybę struktūruojantis principas, ir dėl to nėra jokių abejonių, kad jis yra visiškai politiškas.

 

Naivu sakyti, kad mes pasirenkame ideologiją – tai ideologija pasirenka mus. Paprastas pavyzdys: yra tautos (Lietuva jokiu būdu nėra išimtis), kurių joks common sense neįtikins, kad gali būti kas nors svarbiau už tradicijas ir papročius, kurie yra ideologijos par excellence. Čia kyla elementarus klausimas – kam mums reikalingos ideologijos, jeigu norime suprasti tokius (ne)filosofinius dalykus kaip tradicijos ir papročiai? Ar tikrai reikia vartoti tokius sudėtingus žodžius? Gal kokia būrėja paaiškintų geriau? Pigiame spektaklio visuomenės pasaulyje regimiškas „mistikos“ cirkas yra daug paveikesnis už svariausius argumentus.

 

Ne simuliakrai eina pirma, pirma eina vaizdas, reginys – tokia reginių sankaupa, kuri virsta spektakliu. Mums buvo visiškai „aišku“, kas vyko 2001 m. rugsėjo 11-ąją, tik ar kas nors suprato politinę šio įvykio reikšmę?

 

Bet jei praskleisime primityviai skambančių papročių ir tradicijų uždangą, ar nepamatysime problemų, susijusių su šeima, tauta, religija ir etc? Ar neatsivers sociumas kaip ideologinis konstruktas? O gal užtektų siaurų istorikų, etnologų ar psichologų komentarų?

 

Bet problema, su kuria susiduriame, yra ta, jog tuomet, kai klausimai, kurių plotmė yra per didelė vienam mokslui, tarsi virsta ektopija: užuot mėginusi aprėpti tiriamąjį objektą ir problemą lyg iš panoptikumo ir pamatyti kuo platesnį jos vaizdą, ji nukeliama į ne visada aiškius prasminius kontekstus, kurie dažnai esti daugiau fantastiniai nei paremti loginiais argumentais ir dažniausiai yra griežtai nekvestionuojami kaip bendroji reliatyvumo teorija, kurią iš dalies paneigia EPR paradoksas.

 

Jeigu atsisakome intelektualinės kritinės pozicijos ir bukai stebime patarimus „kaip gyventi“, „istorines ir visada teises interpretacijas“, „etnologinius žaidimus pasakomis, kuriose užkuoduotos pranašystės apie ateitį“ – ar neišnyksta intelektualinė reflekcija, ar dar mąstoma? Nes kartais atrodo, kad ne klausiama, o rimtu veidu dėstoma, kaip reikia mąstyti, koks mąstymas yra teisingas ir kaip mąstyti negalima.

 

Tam net sukurta speciali kognityvinės psichologijos sritis. Ir ji skirta ne gydyti, o disciplinuoti. Nenuostabu, kad vieninteliai tokios sistemos naikintojai yra patys savęs nesuvokiantys asmenys, kuriems smurtas niekuo nesiskiria nuo riaušių, vykstančių po futbolo rungtynių.

 

Trumpa reziumė: per visą žmogaus istoriją pasiekta tik tiek, kad bandoma bet kokia kaina nustoti mąstyti. Kiekviena sritis turi savo specialistą, ar dar kam nors įdomu kritiškai mąstyti, pateikti labai nepatogius klausimus ir dar nepatogesnius atsakymus?

 

Ekskursą tenka nutraukti, bet ne dėl to, kad filologės tris paras nemiegotų, nes niekur nebūtų apie tai skaičiusios, – reikia grįžti prie pradinės temos ir paklausti, o kodėl verta kalbėti apie ideologijas?

 

Tam yra kelios priežastys, kurias verta paminėti: šeima, tauta, rasė ar religija vis labiau skverbiasi į politiką. Šis oportunistinis politikų gestas puikiai iliustruoja, kad jie iš tiesų nesugeba mums pateikti jokių kitų alternatyvų, išskyrus senųjų substituciją. Ambivalentiška – politika kaip tik ir turėtų šias sritis atskirti nuo viešo gyvenimo, bet ji daro priešingai – ji ne tik naudojasi minėtais „privalumais“, bet ir integruoja juos į politinį gyvenimą.

 

Tik ką bendra XIX pabaigos lietuvių šeima turi su šiandienine? Kokia tuomet galėjo būti tautos idėja? Iš ko? Iš Žemaitės raštų? (Parašytų nelietuviškai.) Štai šioje vietoje ir reikia grįžti prie ideologijos bei paklausti: kaip ji mus įtikino tuo, kuo mes jau neabejojame?

 

Jeigu Karlo Markso ideologijos atveju buvo teigiama: „Jie nežino, ką daro, bet jie tai daro“, tai čia galėjome įžvelgti kaukę, po kuria slypi „tikrovė“, bet nūdienos pasaulyje turime vadovautis Peterio Sloterdijko pateikta ideologijos samprata: „Jie žino, ką daro, ir jie tai daro“. Net jei mes išlaikome cinišką distanciją jos atžvilgiu, mes vis tiek dalyvaujame tame pačiame procese: leidžiame vaikus į darželius, mokyklas, universitetus, ir neužduodame sau klausimo, ar nėra alternatyvų, ar visi tie praeities (ne tokios tolimos) mąstytojai, nurašę bet kokią švietimo sistemą, taip stipriai klydo? Problema, kurios niekas nenori pripažinti nėra tik aporinė politika. Problema yra visuomenė, kuri nežino (arba nenori žinoti), kaip daryti įtaką politikai ir keisti savo gyvenimą.

 

Yra mažai nesuprantančių, kad politika, tokia, kokia ji yra dabar, pirmiausia yra tragedija, o po to farsas. Bet čia elgiamasi taip, kaip mokė Blaise‘as Pascalis (taip pačiai elgiasi ir raudotojos): ritualas turi pakeisti mūsų įsitikinimus. Būtent tai ir yra ideologijos pasekmė: aš žinau, kad man meluoja, bet galvoju, jog apsimetu, kad man tai nerūpi. Per laidotuves man visai negraudu, dažniausiai net juokinga, bet raudotojos taip gražiai rauda, kad norisi joms pritarti (tai pasiteisinimas – tikroji priežastis, noriu socializuotis, bijau išsiskirti). Ideologija taip indokrinuoja subjektą, kad jis nesugeba desubjektyvizuotis, t.y. susimąstyti apie alternatyvas ir pats rinktis. Ardyti primestas mąstymo schemas, laužyti tabu.

 

Laisvė dažniausiai suvokiama kaip chaosas. Kiekvienas kitaip apsirengęs paauglys jaučiasi laisvas. O tokie yra visi. Visi yra prieš ką nors, nes kitaip nesijaus esą laisvi.

 

Analogiškai yra su visomis pagrindinėmis dabar augančiomis senosiomis ideologijomis, kurių pagrindas yra ne kas nors kita, o kokia nors blogio figūra. Antagonistas būtinas. Šeimai – „bambaliai“, krikščionybei – „ištvirkėliai“, tautai – „kitataučiai“, baltaodžių rasei – „juodieji“ ir t.t. Nereikia manyti, kad tie, kurie palaiko tradicines ideologijas, nesupranta savo pasirinkimo absurdiškumo. Bet kur alternatyvos? Kodėl kažkas turėtų pereiti į kitą pusę? Ar jūs pereitumėte?

 

Liberalizmas kaip ideologija visiškai susimovė, nes pasidavė rinkos poreikiams. Kas yra liberalas? Jis gali būti bet kas. Dėl to jis yra niekas. Kai liberalai ima kalbėti apie krikščioniškas vertybes(?), jie net neverti paminėjimo.

 

Apmastę senųjų ideologijų renesansą ar recepsiją(?), priartėjame prie paties svarbiausio klausimo – ar tai, kad senosios ideologijos grįžta, nerodo, kad mes nemokame be jų išsiversti?

 

Visai nesvarbu, kad ideologija gali grįžti nacizmo pavidalu, ji pateisinama tuo, kad kėsinamasi sugriauti Lietuvos valstybę. Visai nesvarbu, kad kiekvienas sveiko proto (be ne dešinysis) supranta, kas yra šeima, bet jos sampratą reikia keisti įstatymu, nes tauta išsigims.

 

Slavojus Žižekas teisus teigdamas, kad ideologija tampa sėkminga tada, kai jokie objektyvūs faktai negali atsverti „priešingos nuomonės“. Raoulis Girardetas knygoje „Politiniai mitai ir mitologijos“ pažymi puikų šio reiškinio bruožą: „Viltingi ateities horizontai daugiau ar mažiau aiškiai susilieja su šiandien jau išnykusiais vaizdais, ieškojimais to, kas esti kitur, – su ieškojimu to, ko būta kadaise, persikėlimas į egzotišką aplinką – su smelkimusi į istoriją...“ (2) Mintis nėra nauja, ją aptinkame dar Šventajame Rašte: žmogus visuomet iš kažkur išvaromas ir kažką praranda, o tai, ką jis praranda (kokia likimo ironija), tampa jo gyvenimo prasme.

 

Jacquesas Lacanas šioje mistiškoje praradimo istorijoje gali padėti suprasti, kodėl ideologijos, kurios jau, atrodė, turėjo sudūlėti, vis prisikelia iš naujo, ir ne tik prisikelia – jos tvirtai ketina tapti pagrindinėmis ideologijomis dar ilgą laiką. Politinis J. Lacano interliudas galėtų būti toks, kad simbolinėje plotmėje vykstantis santykis su geismu ir didžiuoju Kitu yra įtakojamas ne tik išorinės „realybės“, bet dažnai esti pasąmoningas – jis pats, geismas, parodo, „kas yra geistina“. Ne mes valdome geismą – jis valdo mus. Tai papildo ir ideologijos interpeliacijos teoriją.

 

Visos jau anksčiau išvardintos ideologijos nebuvo dirbtinai (sąmoningai) sukonstruotos tam, kad politikai gautų daugiau rinkėjų balsų ar simpatijų: dėl tam tikrų politinių priežasčių jos tapo geistinos. Kodėl taip nutiko, paaiškinti irgi nėra sunku: būtinas priešas, be kurio negali gyventi joks žmogus, tokiu priešu Lietuvai tapo Europos Sąjunga, liberalizmas, multikultūralizmas ir etc.

 

Iš dalies ES klaida buvo ta, kad ji per mažai investavo į švietimą, o tiems, kam teko išvysti jos Ideologinio Sąjunginio Aparato prabangą ir dar sužinoti eilinių biurokratų (neva politikų) uždarbius, pyktis dar labiau išaugo.

 

Šeima, krikščionybė, naci(onali)zmas – tai vieno ir to paties „tikro Daikto“, centrinės negalimybės, aplink kurią struktūruojamas kiekvienas reikšmės tinklas, išdava.“ (3) Bet tai, ko neakcentavo ir J. Lacanas, yra elementarus faktas: praradimas pajuntamas tik tada, kai atsiranda dichotomija tarp praradimo ir fantazminio įsivaizdavimo apie egzistuojantį atradimą.

 

Žmogus nejaučia ką nors praradęs, kai nemato Kitame („Veidrodžio pakopa“) daug laimingesnio, sėkmingesnio, galų gale – tiesiog geresnio. Tai parodo, kas yra geistina. Ar galima tai pakeisti? Pamąstykite.

 

______________

 

(1) Louis Althusser, Ideology and Ideological State Aparatuses, Mapping Ideology, ed. Slavoj Žižek. London, New York: Verso, 1994, p. 122 – 123.

(2) Raoul Girarder, Politiniai mitai ir mitologijos, Vilnius: Apostrofa, 2007, p. 138.

(3) Slavoj Žižek, The Obscene Object of Postmodernity, London, New York: Verso.

 

2011 10 08

 

sena ir nauja