Polemika: Nekenčiantiems savo darbo
laisvoji tribūna

 vergu turgus 0       Ilgos, o tiksliau pernelyg ilgos išeiginės yra gera proga pakalbėti apie darbą. Tikrai nesu darboholikas, laisvadienis man netampa kančia, kurią tenka priimti kaip neišvengiamybę, norint sulaukti naujos darbo savaitės. Nesu ir tas, kuriam bet koks darbas a priori yra vertybė. Tiesiog pakalbėkime apie darbą. Atmeskime nuo „darbo“ sąvokos visus epitetus, tokius kaip „samdomasis“, „savarankiškas“, „atlygintinas ir neatlygintinas“, ir ją panagrinėkime.

 

Šiandien vyrauja supratimas apie darbą kaip apie procesą, kurio metu mes pretenduojame į materialines vertybes. Maža to, mes dažnai net nelaikome darbu tokių veiksmų, kuriuos atlikę negauname aiškaus, tam tikrais skaičiais išreikšto atlygio. Tai yra natūraliai susiformavęs požiūris, kurio šaknys slypi mūsų vaikystėje. Išmoksti pats sėsti ant puodo – gauni saldainį, vėliau gauni litą už sutvarkytą kambarį, po to madingą rūbą už sėkmingai baigtus mokslo metus ir automobilį už išlaikytą sesiją. Taip galiausiai ir susiformuoja pirminis stereotipas – atliktas darbas, nesvarbu, prasmingas ar ne, bet atitinkantis kieno nors lūkesčius, per trumpą laiką atneša materialų gėrį.

 

O dabar pabandykite rasti skirtumus tarp tokio auklėjimo ir cirko dresūros, kada gyvūnui, tinkamai atlikusiam triuką, atlyginama skanėstu? Taip, labai panašu, kad situacijos, kuomet atlygis yra suteikiamas pasiekus trumpalaikius tikslus, mes neišvengsime. Ciklas „darbas – avansas – darbas – alga“ šiuo metu yra pamatinis darbo santykiuose, neišeinantis už darželyje, mokykloje ir universitete įdiegto modelio ribų. Mes dirbame, kad gautume atlygį. O dėl to, kad esame įpratę gauti atlygį per trumpą laiką, mus tenkina mėnesio ciklas. Ir nesvarbu, ar atliekamas darbas yra kuo nors prasmingas, nes mums darbo rezultatas tėra vienas – alga. Galite apkaltinti mane primityviu požiūriu į dirbančiųjų motyvaciją, tačiau apklausos vis dėlto rodo, kad 2/3 bendrapiliečių pagrindiniu darbo patrauklumo kriterijumi laiko atlyginimo dydį.

 

Žmogus sutinka dirbti neįdomų, beprasmį, išliekamosios vertės neturintį, nuobodų darbą vien dėl to, kad kas mėnesį įgytų galimybę gauti ir išleisti pinigus. Bet juk ankščiau ar vėliau tai tampa našta. Požiūris į darbą kaip į prievolę, kančią ar neišvengiamą blogybę yra gimęs kartu su civilizuota žmonija. Nepadarysi lanko – nesumedžiosi paukščio, nesumedžiojęs paukščio – mirsi badu. Lanko daryti nesinori, bet ir mirti badu nėra džiuginanti perspektyva. Štai ir pirmoji darbo prievolė – ne vien sumedžiok bet kokiomis priemonėmis ir suvalgyk, bet ir pagamink lanką dar tuomet, kai nenori valgyti.

 

Kodėl, kalbėdamas apie beprasmį darbą, kaip pavyzdį pateikiu prasmingą veiksmą? Todėl, kad besivystant žmonijai atsiranda darbas, kuris nėra naudingas individui ir nėra jam mielas. Atsiranda hierarchija, kurioje vieni turi savas karvių bandas, o kiti jomis privalo rūpintis. Kaip mes žinome iš istorijos, žmonija savo evoliucijos pradžioje įžengė į prievartinio darbo – vergijos – laikotarpį.

 

O kodėl gi aš, kalbėdamas apie nūdienos dalykus, prisiminiau vergiją? Viskas paprasta – vergija, o tiksliau – įžvalgus vergvaldžiai, iš daugelio tuomet buvusių mokymų išrinko ir mums „padovanojo“ religiją, kuri idealiai tiko valdyti darbo jėgą. Kalbu, be abejo, apie krikščionybę. Perspektyva gauti atlygį už „žemiškuosius darbus“ po mirties išlaisvino nuo būtinybės atlyginti už darbą gyvam savo artimui. Keli šimtmečiai stagnacijos yra tai būtent krikščionybės pasekmė. Kančia tapo dorybė, o žmonijos ėjimas pirmyn buvo pakeistas gerojo dievo, kuris išspręs problemas ir panaikins neteisybę, laukimu. Sunkus, alinantis, mažai produktyvus darbas ir prievolės – visa tai mes matome iki mūsų laikų atkeliavusioje tautosakoje.

 

Tiesa, ir naujausi laikai prisidėjo prie darbo kaip bevertės prievolės. Bolševikų 1917 m. revoliucija, prasidėjusi su šūkiu „Gamyklos – darbininkams, žemė – valstiečiams“, nedavė nei vieno, nei kito. Laisvas motyvuotas darbas pasirodė esą neparankus, todėl karinio komunizmo sąlygomis visa dirbančiųjų savivalda buvo numarinta, o vėlesnė industrializacija apskritai sugrąžino darbą net ne į atlygintino kapitalistinio darbo laikotarpį, o į darbo prievolės laikus. Vėlesnių laikų TSRS jau tapo dviejų sistemų šalimi: jos oficialią santvarką galima drąsiai vadinti valstybiniu kapitalizmu, o tuo pat metu klestėjusią „juodąją rinką“ – tikrų tikriausiu neoficialiu pirmykščiu kapitalizmu.

 

Palikime istorijos vingius bei nūdienos aktualijas ir sugrįžkime prie paties darbo sąvokos. Atmetę darbo kaip gryno proceso suvokimą, greičiausiai sutiksite, kad darbas gali vadintis darbu, jei jo pabaigą vainikuoja tam tikras rezultatas. Žmonija pasiekė tą, ką šiandien turi, tikrai ne dėl to, kad šimtai tūkstančių vergų dirbo priverstinai, ir ne dėl to, kad milijonai dirba įsitikinę, jog jų darbo tikslas tėra kasmėnesinė alga.

 

Visais laikais buvo tokių žmonių, kurie žvelgė gerokai toliau. Ar jie buvo genijai? Ir taip, ir ne. Nors ne kiekvienas gali tapyti kaip Hieronymus Boschas ar matyti pasaulį, kaip jį pamate Mikołajus Kopernikas, tačiau kiekvienas gali išsiveržti už mums įdiegto suvokimo ribų. Kad darbas yra kūrybinis procesas, dažnai suvokiama kaip menininkų ar bent pripažintų intelektualų privilegija. Tai netiesa. Kūrybiškumas, kartu su siekiu padaryti geriau, įdomiau, naujau ar net apskritai taip, kaip niekas to nedarė iki šiol, gali tapti ir staliaus, ir šaltkalvio, ir stogdengio žingsniu tikrojo progreso link.

 

Ar verta vadinti darbu procesą, kada nesiekiama kažko daugiau nei algalapis mėnesio gale? Ar verta laikyti darbu procesą, kada nesukuriamos naujos materialios ar nematerialios vertybės? Tai priklauso nuo išliekamosios vieno ar kito darbo vertės. Darbas, kurio metu nesukuriamos jokios vertybės ar jos neturi jokios išliekamosios vertės (kalbu toli gražu ne apie piniginę vertę), yra beprasmis. O beprasmis darbas nėra darbas. Tai, kad šiuolaikinė visuomenė siūlo mums daugybę beprasmių užsiėmimų, nėra pateisinimas pasirinkti būtent juos. Notarai ir antstoliai, bankininkai ir makleriai – visi jie gyvena nieko nekurdami ir išlieka tik todėl, kad mes juos išlaikome. Ar jie iš tikro turi išlikti progreso link judančioje visuomenėje? Jie ir neišliktų, kaip ir didžioji dauguma valdininkų luomo atstovų, jei visuomenė suvoktų, kad jos tikslas yra visos žmonijos progresas.

 

Suvokiu, kad visa tai, ką dabar rašau ir parašysiu, skamba utopiškai. Tačiau dar visai neseniai keistai skambėjo kalbos apie vergovės panaikinimą. Lygiai taip pat, kaip kapitalizmas pakeitė feodalizmą, atsiras nauja formacija, kurį pakeis ir kapitalizmą. Kapitalizmas išlaisvino žmoniją nuo sustabarėjusios paveldėjimo principu paremtos visuomenės ir savo racionalumu išardė dogmatinės krikščionybės pamatus. Tačiau viskam ateina galas. Tą, ko nepadarė, nors savo aušroje galėjo padaryti kreivas ir šleivas tarybinis socializmas (valstybinis kapitalizmas?), anksčiau ar vėliau turėsime padaryti mes. Neaišku, ar toks virsmas netaps nauju klystkeliu, kurį pavadinčiau socialkonservatyvizmu, bet čia jau atskira didelė tema. Vis dėlto norėčiau tikėti, kad mes jau šiandien galime pasukti nauju keliu ir pradėti kurti progreso visuomenės modelį, grįstą laisvu darbu.   

   

Vartodamas terminą „laisvas darbas“, pirmiausia žiūriu į jį kaip į galimybę ištrūkti iš būtinybės parduoti savo darbą rinkoje. Taip, šiuo atveju esu toli nuo idealistinio požiūrio į būsimą pasaulį, kuriame, pasak pernelyg optimistiškai nusiteikusių mąstytojų, apskritai būtų panaikinta samdomojo darbo sąvoka. Pasirinkimas tarp savarankiško ir samdomojo darbo išliks dar ilgai, tačiau į ši dviejų alternatyvų pasirinkimą privalu grąžinti seniausią – visuomeninės gamybos forma grįstą bendruomeninį darbą. Šiuolaikiniame pasaulyje ši forma yra taip mažai paplitusi, kad eilinis pilietis, paklaustas, kas tai yra, gali paminėti nebent Izraelio kibucus. Ši forma, neparanki nei feodalizmo, nei kapitalizmo sąlygomis, iškreiptu pavidalu buvo bandoma diegti vadinamojo tarybinio socializmo metais. Tačiau kaip tarybinė santvarka netapo socialistine, taip ir kolūkiai nevirto kibucais.

 

Produktyvus bendruomeninis darbas įmanomas ir kaip bendruomenės poreikių tenkinimo priemonė, ir kaip gamybos procesas, skirtas išorės poreikiams patenkinti. Vertikalus darbo proceso valdymas, kuomet darbą organizuoja ir darbo metu sukurtą produktą pasisavina feodalas, kapitalistas ar kapitalistu virtusi valstybė, jau nėra vienintelis įmanomas modelis.

 

Bendruomeniniai ir tarpbendruomeniniai santykiai be išorinio reguliuotojo gali būti realizuojami statant infrastruktūros objektus ir juos išlaikant. Teko bendrauti su kaimo bendruomenės atstovais, kurie susidūrė su metų metus neišsprendžiama pradinės mokyklos problema. Paskaičiavo, kad gali patys iš nenaudojamos buvusio kolūkio kontoros per pusmeti patys įrengti reikiamas 3 klases. Deja, bendruomenė to daryti neturi teisės. Jos nariai negali neatlygintinai nei dirbti savo pačių labui, nei samdytis reikiamą specialistą (šiuo atveju – mokytoją). Aklavietė, kuri pirmiausia užprogramuota pačioje darbo nuosavybės tradicijoje, kur darbas nėra nekviestionuojama dirbančiojo nuosavybė, kurią jis gali laisvai parduoti, išnuomoti, padovanoti ar pats ja pasinaudoti.

 

Visuomeninis darbas, paremtas bendruomeninio darbo principu, nėra vien teorinė galimybė. Tikriausiai sutiksite, kad leidus žmogui pasirinkti, kas svarbiau – vaistai nuo vėžio ar naujas automobilio modelis, retas kuris pasirinks antrąjį variantą. Tad kodėl gi mūsų visuomenė iki šiol orientuota į kapitalo, kuris siekia vien pelno, aptarnavimą?

 

Visuomenė, mokėdama didžiulius mokesčius, gali pati tapti tiesiogine investuotoja ir tiesiogine darbdave užsakydama ir vykdydama jai svarbius projektus. Nematau nieko blogo, kad tradicinis valstybės vaidmuo iš dalies pasikeis, nes valstybė turėtų būti savanoriška piliečių sąjunga, o jos vaidmuo turėtų būtų tenkinti tų piliečių poreikius. Faktas, kad dabar yra kitaip, nėra įrodymas, kad kitai būti negali.

 

Galite man oponuoti sakydami, kad ir kapitalas yra kuriančioji jėga, ir aš su tuo sutiksiu. Tačiau be visuomenei naudingą produktą kuriančio kapitalo, kuris šiuolaikiniame pasaulyje jau sudaro mažumą, yra kita kapitalo rūšis, kuri, turėdama įrankį, vadinamą pinigais, kuria tuos pačius pinigus. Jai aptarnauti sukurta galinga infrastruktūra, kurios indelis į žmonijos raidą yra niekinis. Gal šioje vietoje vertėtų vartoti žodį „parazituojanti kapitalo rūšis“, tačiau net ją galima panaudoti bendroms reikmėms. Nereikia nieko nacionalizuoti, reikia tik sudaryti sąlygas, įgalinančias vienintelį investavimo būdą – investavimą į realų sektorių. Beje, Europoje populiarėjanti islamiškų bankų sistema ir yra paremta tiesioginio investavimo principu, kuomet banko pelnas tiesiogiai priklauso nuo skolininko pelno. Šioje sistemoje bankas ir skolininkas (nors islamiškoje bankininkystėje pastarasis žodis nevartojamas) tampa partneriais.

 

Atsiprašau, kad šiek tiek nutolau nuo temos, tačiau be aplinkos įvertinimo, kurioje vyksta darbas, būtų sunkų rasti atspirties taškus. Mums juk reikia keisti ir keistis. Keisti ne minimalaus atlygio dydį ar darbo įstatymo formuluotes, o keistis patiems ir keisti savo požiūrį į darbą. Netraktuodami darbo kaip priemonės, padedančios pasiekti trumpalaikius asmeninius tikslus, mes galime atrasti daug naujų savirealizavimo formų, suteikiančių mums nė kiek ne mažesnį pasitenkinimą, nei gražūs skaičiai algalapyje.

 

Vitalijus Balkus


2011 11 01

 

vergu turgus

 

 

Komentarai  

 
0 # Ats: Polemika: Nekenčiantiems savo darboRuslanas Y-m-d H:i
Pagarba, nors ir piesiamas modelis utopinis bet viltis yra.....
 
 
0 # Ats: Polemika: Nekenčiantiems savo darboharnold Y-m-d H:i
Nezinau kaip jums bet man perskaicius si straipsni persasi atsakymas i klausima koks yra musu gyvenimo tikslas :D gyvenimo tikslas - gauti atlygi uz daromus darbus.
 
 
0 # ffff Y-m-d H:i
Panašu, kad taip ir yra. Vienas mano draugelis akis išpūtęs tvirtino, kad dirba todėl, kad jam patinka tas darbas. Atėjo krizė, numušė algą beveik per pusę ir dingo entuziazmas, po pusmečio metė ir įsidarbino visai kitokiam darbe... Bet tikslas?..., gal ne, greičiau priemonė siekt tikslo, tik gaunasi taip, kad priemonė užgožia tikslą ir paskui viskas apsiverčia. Kritiniais momentais (krizės metu) daug kas kažkaip suvokia, kad gi jų tikslas tai visai kitas buvo pradžioj ir spjauna į tuos darbus ir karjeras, bet krizė praeina ir vėl iš pradžių. Gudras tas kapiotalizmas.
 
 
0 # Industrija 1eilinis Y-m-d H:i
Straipsnis geras. Patiko. Bet priežastis, arba problemos esmė, mano akimis slypi kiek giliau.
Dominavimo fenomenas – viena iš įgimtų programų visoms planetos gyvybės rūšims. Kartu su evoliucionuojan čiu žmogaus protu, kyla tiek poreikiai, tiek pomėgiai, tiek fantazijos – iliuzijos, kyla malonumų poreikiai ir jis, žmogus pasiryžęs dėl tų „vertybių“ aukoti savo energiją darbui (pelnui), jis netgi aukoja ir savo gyvybę dėl šio tikslo, o ją paaukoti su to paties proto dėka sukurtomis technologijomis – daugiau nei lengva... Nėra ir niekada nebus idealios universalios sistemos žmonių planetai, todėl, kad patys žmonės be galo skirtingi daugeliu parametrų (įskaitant ir idijotizmo lygį). Tiesiog, laikas būtų pripažinti – žmogus kaip rūšies atstovas užprogramuotas savęs paties susinaikinimui, dėka savo evoliucionuojan čio (degraduojančio ) proto.
 
 
+1 # industrija 2eilinis Y-m-d H:i
Kada du briedžiai patinai suremia ragus dėl teritorijos, patelių (dominavimas) – kovos rezultate nuostoliai būna arba aplūžę ragai, arba apibrozdinti kovotojų šonai (pargriautas ant žemės – pasitraukia) – kada žmonės suremia „ragus“....nuo radijacijos miršta visa planetos gyvybė... Reziumuojant – žmogus aria galeroj dėl atlygio, sąlygojantį jo, kaip dominanto statusą toje socialinėje aplinkoje, kurioje esamu momentu tas žmogus yra. Kadangi, mūsų, žmonių gyvybės rūšis vienintelė planetoje turi PROTĄ, ji iškrenta iš kitų gyvybės rūšių bendrame planetos evoliucijos kontekste daugeliu prasmių (įskaitant ir gyvybiškai svarbias), kas savo ruožtu ir sąlygoja anomalius reiškinius mūsų gyvenimuose. Protui duotas šansas priversti jo turėtoją tapti moraliu, bet anas to nenori. Komentaro formatas neleidžia plėstis...baigi u.
 
 
0 # Ats: Polemika: Nekenčiantiems savo darboAta Y-m-d H:i
O, lingaiti, vis dar nerimsti su savo teorijomis :D naikintojau tu naikintojau.. ale tu kaip mazas darzelio snarglius, taip nepajudinamai esi isitikines savo bulijonu..
 
 
0 # Ats: Polemika: Nekenčiantiems savo darboeilinis Y-m-d H:i
Tai bandyk pajudinti "manąsias teorijas". Ar visas tamstos “judinimas” suvedamas tik į subrendusios senmergės isterišką pasikūkčiojimą (suprask – koks tas Lingaitis nepataisomas idijotas)? Nors, aš visada esu už argumentuotą diskusiją. Tamstos komentare viso labo tik “snargliuotos” frazės - net gi ne mintys. Jei žodis “argumentas” Jūsų nelengvame pažinimo kely dar nebuvo sutiktas – sekančiame savo komentare duokite žinoti – pabandysiu padėti
 
 
0 # Ats: Polemika: Nekenčiantiems savo darboAta Y-m-d H:i
Tame esmė, kad tu jau "pakastas". Tu jau taip suformuotas, ir kitokių dažnių jau nesuvoki. Negi tu pripažinsi, kad esi neteisus? Tavo gi vadinama "moralė" neleis. O pačio tamstos komentare tėra super-stipriai išlaužti subjektyvūs svaičiojamai apie kultūros ir žmogaus likimą. Kodėl per tuos gerus 4~ metus, tavo koncepcijose išliko tas pats malimas apie "dominantą", proto netobulumą ir "moralę"? Persimesk plokštelę, gerbiamasis, nes nusibodo tavo paistalų klausytis. Dar tau yra laiko reabilituotis
 
 
0 # Ats: Polemika: Nekenčiantiems savo darboeilinis Y-m-d H:i
Hm, visus gerus keturis metus patyrei kančią klausytis paistalų – o kam gi taip ilgai kentėt reikėjo, ar prievartą kokią naudojau, ar uždarytas buvai su įklijuotomis ausinėmis ausyse? O ar pats save girdi? Manau, kad nebe, mat kam būtų malonu klausytis nuosavo tuščio amsėjimo? Vienok, nebesuprantu – ar ką asmeniško turi, kad taip įnirtingai atšipusiais dantukais bandai savo oponentui kulnan? Bėda gi tavo tame, kad analizuoji (kandi) kalbančiojo asmenį, bet ignoruoji temą. Jei mano „plokštelės muzika“ neteisinga – uždėk savąją teisingą, butų be galo įdomu. Absoliučių tiesų nebūna, būna nuomonės, pamąstymai, versijos, būna argumentai, arba jų nebebūna....
 
 
0 # Ats: Polemika: Nekenčiantiems savo darboeilinis Y-m-d H:i
Tau pažįstamas žodis „moralė“? Tu jį žinai, bet jo nepažįsti, antraip paisytum elementarios etikos ir paparasčiausios pagarbos oponentui. Ar bandei man duoti šansą prisipažinti klydusiu, arba neteisiu? Kitokie „dažniai“? Kitokios tiesos, kitas kelias, kitokie lavonai...trupu tėlį gyvesni už tikrus? „Kitaip“, arba „kitokie“ – kas jie? „Kitokiečiai“? Pats save statai į kvailą padėtį nesugebėdamas civilizuotai diskutuoti, gi tuo pačiu ir vaizdžiai iliustruoji apie „proto turėtojo“ kaip rūšies atstovo netobulumą, apie ką ir kalbama, arba „grojama“, anot tamstos mano „kreivoje plokštelėje“. Būk malonus, jei dar neatšalo noras „diskutuoti“, apsiribok nuo epitetų, bei įvardžių mano asmeniui, mat šis „sportas“ labai užkrečiamas – nieko nebelieka, kaip atsakyti tuo pačiu.
 
 
0 # Ats: Polemika: Nekenčiantiems savo darboAta Y-m-d H:i
Klemorį, kokį ontologinį ir epistemologinį statusą turi moralė? Nuo to ir reikia pradėti, o ne nupo susifantazuotos sąvokos, ir tokio gilaus įsitikinimo, kad ji išvis egzistuoja.. Matai, jeigu tu jau čia plieki, kad aš pykstu, tai greičiausiai tu pats visas drebi lyg sieninis gražtas. Nustok taip fantazuot.
Ne, būna absolučios tiesos - tai yra tavo tiesos, kurios tokios pats "tikros", kaip šunio bezdalas.
 
 
0 # Ats: Polemika: Nekenčiantiems savo darboeilinis Y-m-d H:i
Stebina vienas – tavo priklausomybė „šuns bezdalams“. Minėjai, kad 4 metus seki mano mintį, nejau neužtenka kokių vienerių tam? Ar apetitas metanui toks nepasotinamas“ Pyktį, širduže lieti pradėjai pirmas (epitetai, įvardžiai). Taip – parazitai moralūs būti nebegali, nes moralės nėra (?), esi teisus. Žmogaus statusas šioje planetoje būtent toks, tad ir šio parazito kova dėl būvio (dominavimo) niekada nebuvo ir nebus garbinga, rezultate - destrukcija. Na, va – į vaikų darželius ėjome skirtingus, bet „pirsčiojame“ panašiai, ar gi ne?
 
 
0 # Ats: Polemika: Nekenčiantiems savo darboeilinis Y-m-d H:i
Bet dar kiti parazitai bando galvoti kitaip, nes tik pačiam suvokiant „parazito“ fenomeną, yra šansas šio statuso atsikratyti. Pesimistui daugelis dalykų – fantastika. O ką daryti optimistams? O jei dar tie optimistai su entuziazmu? Daugelį labai nervina „kitaip“, mat jų „hardai pavargę“ nuo senų operacinių sistemų. Vieni „Windows‘us“ persiinstaliuoj a, kiti nebe – iš ten ir pyktis, nervai, isterika...
 
 
0 # neįgaliąjam, bet su meileeilinis Y-m-d H:i
Na, Marusia, palikai ringą? Taip greitai ir be kovos? Mano vienam draugui, irgi ilgai tęsėsi klimakso periodas, bet ilgainiui praėjo šis reiškinys ir viskas stojo į savo įprastas vėžes...tiesa, tam prireikė ne 4, o visų 8 metų.