Koordinatorių klasė, arba Ką šiandien veiktų D. Grybauskaitė, jei nebūtų subyrėjusi SSRS
laisvoji tribūna

 

grybauskaite ir kubilius 0Įsivaizduokime (o įsivaizduoti visai nesunku) – jei būtų pavykusi Gorbačiovo perestroika ir imperija nebūtų subyrėjusi, kaip šiandien atrodytų TSRS, o kartu ir jos dalis – Lietuva? Galima spėti, kad sistema būtų panaši į Kinijos, kurioje, toliau vadovaujant komunistų partijai ir derinant valstybinio bei rinkos kapitalizmo modelį, ekonomika bent kurį laiką sparčiai augtų. Kaip matome iš pačios Kinijos pavyzdžio, tam, kad ekonomika augtų, nereikalinga jokia demokratija.

 

Tuo visiškai nenoriu pasakyti, kad žaviuosi kinišku modeliu (ne paslaptis, kad toks spartus ekonomikos augimas yra įmanomas tik išnaudojant milijonus dirbančiųjų) ar pasiilgstu sovietinių laikų ir todėl apgailestauju, jog perestroika nepavyko. Tikrai ne. Dėl to, kad subyrėjo „broliškų tautų sąjunga” labiausiai turėtų gailėtis ir pergyventi tie, kurie dejuoja dėl milžiniškos emigracijos – šiuo metu Lietuvoje gyventų ne du su puse, o mažiausiai keturi milijonai piliečių.

 

Panašu, jog šiandieninis eilinių skurstančių žmonių (nors nekenčiu tokių terminų kaip „eiliniai”, „paprasti” žmonės) gyvenimas labai daug nesiskirtų nuo gyvenimo įsivaizduojamoje poperestroikinėje TSRS, o gal netgi būtų lengvesnis. Kalbant apie Lietuvą – nebūtų tiek savižudybių, nebūtų tokio skurdo, tokios bedarbystės, o ir socialinės nelygybės žirklės gal nebūtų tokios aštrios ir taip plačiai „nekirptų”.   Tačiau išnaudojimas ir klasinis pasiskirstymas vis tiek išliktų – „paprasti” žmonės būtų išnaudojami, o nedidelė privilegijuota galingųjų grupė naudotųsi jų darbo vaisiais.

 

Nereikia didelės vaizduotės norint nuspėti, kaip, Lietuvai išlikus anos sąjungos sudėtyje, gyventų ir tie, kurie vadinami dabartiniu Lietuvos elitu. Jų kasdienis gyvenimas taip pat labai nesiskirtų nuo to, kokį jie yra sau „susikūrę” šiandien. Visi jie užimtų vienas ar kitas vadovaujančias pozicijas. Dauguma būtų lojalūs komunistų partijos nariai – kas dėstytų marksizmą-leninizmą, kas direktoriautų gamyklose ar taptų jų savininkais, kas, kaip ir dabar, naudotųsi valdžios teikiamomis privilegijomis.

 

Ką veiktų Landsbergis, Degutienė, Kubilius, Kirkilas, Adomėnas, Uspaschikas?.. Kokias pareigas užimtų D. Grybauskaitė? Galima spėti, kad dauguma darytų tą patį ar kažką panašaus, ką daro ir dabar. Gal ir tupėtų ant žemesnių laktų, bet dauguma jų vis tiek liktų „koordinatorių klasės” atstovais (pasinaudojau JAV aktyvisto, „dalyvavimo ekonomikos“ šalininko, knygos „Parecon – Life after Capitalism” autoriaus Michaelo Alberto terminu).

 

Aišku, kvaila spekuliuoti, kaip būtų, jei būtų. Lietuviai (nepamirškim paminėti – padedant išeivijai) sugriovė Tarybų Sąjungą, todėl turime tą, ką turime. Jau daugiau nei du dešimtmečius turime Lietuvą – nepriklausomą valstybę ir esame jau kitos sąjungos – ES – nariai. Esame laisvi, turime galimybę be suvaržymų rinktis šalį, kurioje norime gyventi, galime kalbėti ir rašyti ką norime, galime išsirinkti mus atstovaujančius Seimo narius, patys spręsti ir tvarkyti savo gyvenimą. Taip skelbiama. O iš tikrųjų? Juk TSRS Konstitucija taip pat garantavo žmogui visas teises...

 

Tie, kurie turėjo „laimės” gyventi „brandaus socializmo” sąlygomis, gerai prisimena, kaip buvo iš tiesų. Netgi „pamiršę” tuščias lentynas ir nuolatinį spaudos bei susirinkimų laisvės trūkumą, galime be abejonės pasakyti, kad svarbiausias tikslas, dėl kurio ir vyko revoliucija, – sukurti visuomenę be klasių ir išnaudojimo, – nebuvo pasiektas. Beklasė visuomenė nebuvo sukurta netgi panaikinus privačią nuosavybę. Taip atsitiko todėl, kad centralizuoto planavimo socializme, kaip ir kapitalizme, išlieka parazituojanti privilegijuotų „koordinatorių” klasė, kurios atstovai naudojasi visų sukurtomis gėrybėmis.

 

Tikėjimas, kad įmanoma „pataisyti” kapitalizmą pasitelkus atstovaujamosios demokratijos instrumentą – kas keletą metų per rinkimus atiduodant savo balsą už daugiausiai žadančius politikus, – yra nieko vertas. Vieni „koordinatoriai” pasikeičia vietomis su kitais „koordinatoriais“. Tokiu būdu jiems suteikiamas legitimumas mus valdyti, ir tai vadinama demokratija. Tokia „demokratija“ visiškai tenkina tuos, kurie valdo kapitalą, tačiau jiems kelią šiurpą net mintis, kad žmonės iš tiesų patys galėtų nuspręsti savo ateitį.

 

Geriausias to pavyzdys – įniršis, kokiu buvo užsipultas Graikijos ministras pirmininkas (jau buvęs) George‘as Papandreou, nusprendęs šalyje surengti referendumą ir pasitarti su žmonėmis dėl taupymo priemonių, kurias mainais už suteikiamas paskolas graikus verčia įgyvendinti troika – TVF, ECB ir ES. Ironiška, kad šalies, kuri pasauliui padovanojo demokratiją, ketinimas surengti referendumą sukėlė tokį pasibaisėjimą tiems, kurie nuolat vadina save demokratijos gynėjais.

 

Dauguma žmonių ir Lietuvoje, ir visame pasaulyje supranta, kad kapitalistinė rinkos sistema neveikia, tačiau septynis dešimtmečius vykęs „komunizmo“ statybos eksperimentas, kuris iš tiesų buvo tik modifikuota valstybinio kapitalizmo atmaina, žadėto išsilaisvinimo taip ir neatnešė, todėl pastaruosius dešimtmečius dirbančiųjų pasipriešinimas ir kova buvo daugiausia nukreipta į geresnes savo darbo ir socialinės apsaugos sąlygas, o ne į pačią sistemą, turint tikslą ją pakeisti.

 

Lietuvoje žmonių pasimetimas ypač akivaizdus – visi nusivylę ir praradę tikėjimą, kad ką nors gali pakeisti. Jie lieka pasyvūs net tada, kai visame pasaulyje žmonės kyla į kovą už savo teises. Nematydami alternatyvos, jie save vėl ir vėl apgaudinėja tikėjimu, kad išrinkus „gerą” Seimą gyvenimas kažkaip stebuklingai susitvarkys, arba tiesiog renkasi šimtų tūkstančių bendrapiliečių išbandytą būdą – emigraciją.

 

Vis dėlto niekada nesiliovė bandymai ieškoti būdų ir kelių, suteikiančių galimybę kurti teisingesnį, geresnį gyvenimą. Jie tęsis tol, kol egzistuos žmonija. Atstovaujamoji parlamentinė demokratija tapo įrankiu, padedančiu išrinktųjų klasei išlaikyti savo valdžią. Socializmas buvo sukurtas bankininkams, spekuliantams ir kitiems turintiems galios ir pinigų, o karčius laukinio kapitalizmo vaisius palikta ragauti ir virškinti visiems kitiems. Aiškinimai, kad kapitalizmas – tai vienintelė amžina sistema, žmonių jau nebeįtikina – štai todėl visame pasaulyje ir plečiasi „Occupy X“ judėjimas. Netgi ir neturėdami aiškios vizijos, žmonės buriasi, tariasi, kuria tiesioginės demokratijos židinius ir ieško išeities, nes supranta, kad sistema supuvusi. Liūdina tik, kad lietuvių įnašas į teisingesnę visuomenę kol kas daugiau nei kuklus.

 

grybauskaite ir kubilius

 

Bet juk lietuviai gali būti ryžtingi. Juk ne veltui savo šalį vadiname „Drąsi Lietuva“. Sugriovę Sovietų Sąjungą, galėtume nesustoti – keisti visą sistemą ir parodyti pavyzdį kitiems. Juk ne visi žmonės, užimantys galios pozicijas, yra blogi savanaudžiai. Jie tik naudojasi savo padėtimi, kadangi sistema tai leidžia. Kalta pati sistema. O kaip ją keisti, kad būtų patenkinta visa visuomenė, o ne vienas procentas (tegul dvidešimt procentų) koordinatorių? Ką daryti, ko reikalauti jau dabar?

 

Pagrindinė priežastis, skatinanti socialinę nelygybę, yra dabartinis korporacinis darbo pasiskirstymas – vieni visą gyvenimą dirba monotonišką darbą, atlikdami kitų užduotis, o kiti užsiima reikalais, kurie suteikia jiems galią ir valdžią. Būtų teisinga, jeigu „Vilniaus prekybos“ vadovai pusę savo darbo laiko dirbtų krovikais ir kasininkais; chirurgai pusę savo darbo laiko praustų ligonius, keistų lovų užvalkalus ir atliktų kitus „paprastus” darbus; inžinieriai ne tik skirstytų darbus, bet ir klotų plyteles ar dažytų sienas... Atlyginimas visiems be išimties būtų mokamas ne pagal užimamas pareigas, o tik pagal sugaištą darbo laiką, darbo sunkumą ir reikalingumą bendruomenei. Kokia būtų didžiulė nauda, kiekvienas puikiai gali įsivaizduoti.

 

O ką gi visų lygių valdžios biurokratai turėtų veikti pereinamuoju laikotarpiu, kol dar egzistuoja atstovaujamoji demokratija? Kiekviename mieste yra „paprastų”, bet būtinų darbų – tai ir šiukšlių išvežimas ir kelių tvarkymas, ir neįgaliųjų priežiūra. Seimo ir vyriausybės nariai pusę darbo laiko galėtų praleisti tvarkydami aplinką arba pusdieniui pakeisti pardavėjus Gariūnuose. Koks nors socialinės apsaugos ministras su savo svita galėtų dirbti (puse etato) senelių namuose, Kubilius remontuotų dviračius, o D. Grybauskaitė pusę laiko skirtų prezidentūroje įsteigtame vaikų darželyje (juk jų taip trūksta), o vakare, po darbo, jei užtektų energijos, galėtų dar surengti vaikams dziudo treniruotes. Labai naudinga būtų, jei jie pakaitomis išvalytų savo ir kolegų kabinetus, koridorius, posėdžių sales ir tualetus.

 

Tikriausiai kils klausimas – ką tuomet darys valytojai ir kiti paprastus darbus dirbantys žmonės, jei pusę jų darbo atliks valdininkai ir kiti, šiuo metu dirbantys tik galios suteikiančius darbus? Juk bedarbystė ir taip rekordiška... Ogi mokysis, kels kvalifikaciją, išmoks naujų profesijų. Iš jų tarpo rasis daugiau chirurgų, kompiuterininkų, teisininkų, inžinierių ir kitų profesijų specialistų.

 

Tai tik keletas pasiūlymų, kaip bus galima tvarkytis ateityje, tiesioginės demokratijos sąlygomis. Bet pradėti galima jau dabar. Tokį valdžios atstovų „pasiaukojimą” visi įvertintų kaip tikrą, o ne apsimestinį solidarumą, ir suprastų, kad viename laive plaukiame mes visi, todėl ir iš šalies niekas nebėgtų, ir Lietuvos vienybė žydėtų.

 

Eugenijus Misiūnas

2011 11 15