Vitalijus Balkus. Nekenčiantiems savo darbo (2)
laisvoji tribūna

vergu turgus 0      Peržiūrėjau neseniai paskelbto straipsnio „Nekenčiantiems savo darbo“ komentarus, pasiginčijau keliose virtualiose diskusijose „Facebook“ tinkle ir atsakiau į žinutes. Esu maloniai nustebintas, kad mano teiginiai apie nelaisvą šiuolaikinio darbo prigimtį buvo priimtini ir kairiosios minties portalui, ir tradicionalistinio požiūrio laikraščiui, ir liberalaus dienraščio skaitytojų – šiems teiginiams iš esmės buvo pritarta.

 

Taigi 20 metų kapitalizmo patirties pakako, kad mūsų bendrapiliečiai atsikratytų iliuzijų, jog darbo pasirinkime esame neva laisvi, o darbo rezultatas, jei rezultatą vertinsime iš asmeninės gerovės pozicijų, neva priklauso tik nuo mūsų pačių gebėjimų. Tai džiugina, nes pagaliau pradėta abejoti pamatiniais „laisvarinkininkų“ propagandos teiginiais, neva kapitalizmas suteikia laisvę, kuria pilietis tarimai gali realizuoti per darbinę veiklą. Juk liberalizmo adeptai taip ir nesugeba paaiškinti, kaip tą būtų galima padaryti, jei dirbantysis nėra savo darbo savininkas.

 

Straipsnyje „Darbuotojas – ne įrankis, o darbdavio kreditorius“ esu teigęs, kad padėtis, kuomet dirbantysis nėra traktuojamas kaip lygiavertis kreditorius (kaip, tarkime, bankas, kredituojantis tą patį darbdavį pinigais ar tiekėjas prekėmis), nėra nei normali, nei priimtina. Tačiau matant, kad tokia padėtis egzistuoja, galiu drąsiai teigti – efektyvus darbo nusavinimas, o ne laisvas darbas yra šiandieninės ekonominės sistemos pamatas.

 

Galite man prieštarauti sakydami, kad visai neseniai dominavo kitokia ekonominė sistema, kurioje nebuvo privataus kapitalo, tačiau nebuvo ir laisvo darbo. Tačiau užduokime sau klausimą – ar tikrai vėlyvosios TSRS laikų ekonominė sistema, kurioje valstybė buvo gamybos priemonių ir darbo savininkė, itin skiriasi nuo sistemos, kurioje savininkas yra kapitalistas? Nors valstybinio kapitalizmo klausimo nagrinėjimas nėra šio straipsnio tikslas, tačiau nesuvokus esminių tarybinio valstybinio kapitalizmo ir dabartinio liberalaus kapitalizmo panašumų būtų sunkų suprasti, kodėl sąmoningos laisvo darbo formos taip sunkiai skinasi kelią.

 

Daugiausią abejonių ir prieštaravimų buvo išsakyta apie gyvybingų nesisteminių (potencialiai nesisteminių) darbo formų atsiradimą arba esamų formų pokyčius. Teigdamas, kad bendruomenė ar net visa visuomenė gali veikti kaip tiesioginis investuotojas, aš tokios reakcijos ir tikėjausi. Mes visi pernelyg ilgai buvome mokyti, kad įmanoma tik viena visuomenės sandara, kurioje procesai vyksta „vertikaliai“, t.y. kiekvienas veiksmas turi būti tiesiogiai inicijuotas „iš viršaus“ ar bent kieno nors „palaimintas“. Bet kokie horizontalūs ryšiai visuomenėje yra neskatintini, o kartais net draudžiami.

 

Toks požiūris dangstomas nuogąstavimais, kad horizontalūs ryšiai neva kenkia mokesčių sistemai ar apskritai griauna „valstybės pamatus“. Tokiu būdu yra de facto kriminalizuojama net TALKA – nuo seno žinoma kolektyvinio savanoriško darbo forma. (Be abejo, nekalbu apie talkas, kuomet valdžios sukviesti miestiečiai ima tvarkyti aplinką; kalbu apie tradicinį bendruomenės bendradarbiavimą, kuomet bendruomenės nariai padeda vienas kitam įvairiuose darbuose (javapjūtės, bulviakasio, statybų ar pan.)

 

Vos užsiminę apie talką kaip kolektyvinį darbą, išgirstame iki skausmo įgrisusį teiginį apie „nelegalų darbą“, su kurio kažkodėl reikia „kovoti“. O juk visuomeniniame gamybos procese darbas apskritai negali būti nelegalus. Tai, ką mums siūlo vadinti nelegaliu darbu, yra tik neapmokestintas darbas. Ir nežinia, kada bus atnešta daugiau žalos – ar smulkmeniškai surinkus visus mokesčių ir vėliau juos iššvaisčius, ar atleidus nuo mokesčių smulkiausius visuomeninės gamybos subjektus ir susikoncentravus į racionalų surinktos mokesčių dalies panaudojimą. Galų gale, valstybė vis tiek turi galingą mokestinį įrankį – pridėtinės vertės mokestį (PVM), kuriuo bus apmokestintas galutinis darbo produktas, jei tik jis taps preke.

 

Šiandien mes jau turime veikiantį mokesčių paskirstymo įrankį, kuriuo gali naudotis patys piliečiai – tai galimybė savo nuožiūra skirti 2% GPM. Atrodytų, lašas jūroje, tačiau šie pinigai virsta darželių langais, mokyklų suolais ir labdaros valgyklų maistu. Bendruomenės nariai mato, kur nuėjo jų mokesčių dalis, nors ir juokingai maža. Todėl šią savarankiškai paskirstomą mokesčių dalį reikia smarkiai didinti. Štai jums ir pinigai, reikalingi bendruomeniniams projektams vystyti. Be to, šiuose projektuose galėtų dalyvauti ir patys bendruomenės nariai, prie surinktų pinigų pridėdami savo darbą, kuris irgi neturėtų būti niekaip apmokestinamas.

 

Jau rašiau, kad besąlygiškas darbo pririšimas prie galutinės piniginės išraiškos yra klaidingas, jei žiūrėsime ne per dabartinės ekonominės sistemos „išrinktųjų“ interesų, bet per visuomenės interesų prizmę. Mums svarbiau turėti veikiančias mokyklas, ligonines, nutiestus kelius, o ne BVP skaičiukus. Kitaip tariant, jei mes bendruomenės rėmuose atliekame darbą, kurio vaisiais naudosimės, argi mums svarbu jam suteikti piniginę vertę?

 

Dar vienas itin svarbus klausimas yra DARBO MAINAI, t.y. horizontalus procesas, kuomet už vieną atliktą darbą mainais gauni kito žmogaus darbą. Jis dabartinėmis sąlygomis irgi nėra toleruojamas. Nors niekas gal ir neprikibs, jei už sutvarkytą kaimynės gėlyną iš jos gausite porą megztų kojinių, tačiau tikrai turėsite pakankamai nemalonumų, jei imsite viešai skatinti darbo mainus. Bus sakoma, kad darbo mainai – tai grėsmė ne tik mokesčius renkančiai valstybei, bet ir korporacijoms, kurios pasiruošusios bet kokį veiksmą pavadinti paslauga ir jį suprękinti. Grupiniai darbo mainai (tarkime, viena bendruomenė padeda kitai bendruomenei statyti svarbų objektą, o ši mainais atsidėkoja automobilių remonto paslaugomis) tampa neįmanomi ne tik dėl to, kad valstybė negalės jų apmokestinti, bet ir dėl to, kad statybos kompanijos ir autoremonto įmonės padarys viską, kad tokie mainai neįvyktų.

 

Gali pasirodyti, kad apskritai neigiu samdomojo darbo galimybę ar raginu naikinti verslą. Tai – netiesa. Atrodo, kad darbo mainai galėtų kelti grėsmę verslui, tačiau specializuotas verslas visuomet turės pranašumą prieš bendruomenines iniciatyvas. Tos pačios statybos ar autoremonto įmonės mokės atlikti tai, ko nesugebės atlikti savamoksliai ar tie, kurie tokį darbą dirbą retai. Tokioje situacijoje galima itin teigiama verslo ir bendruomenių simbiozė, kada verslas bus priverstas atsisakyti technologiškai nepažangių, bet darbuotojų išnaudojimo dėka pelningų veiklų ir koncentruotis į pažangių sprendimų paiešką, o bendruomenės gautų visiškai naujus produktus. Tiesa, atitinkamai turės keistis ir samdomojo darbo sąvoka.

 

Atsiradus realiai alternatyvai, kaip pasielgti su savo darbu – ar jį paskirti sau, ar bendruomenei, ar kolektyviai valdomai, ar privačiai įmonei, – turėtų iš esmės pasikeisti samdomojo darbo santykiai.

 

Šiame kontekste vertėtų prisiminti ir kolektyvinio ūkininkavimo formas. Greta ankstesniame mano straipsnyje minėtų kibucų reikėtų prisiminti ir darbininkų valdomas įmones bei kooperatyvus. Puikiai suvokiu, kad ne visiems šiandien suprantama, kaip dabartinėmis sąlygomis gali veikti įmonė, neturinti nei akcininkų, nei šeimininkų, nei vienasmenio vadovo ar vadovų grupės. Šiandien nėra net tokią veiklą apibrėžiančios įstatyminės bazės. Tai visiškai dėsninga, nes tokių įmonių atsiradimas būtų rimtas smūgis visai „laisvarinkinei“ sistemai. O juk pasaulyje jau yra nemažai teigiamų pavyzdžių, kuomet patys dirbantieji sėkmingai valdo įmones.

 

Kiek geresnė padėtis su kooperatyvais, kurių nariai turi tam tikrą nuosavybės dalį – pajų. Nors šioje srityje esame toli nuo Prancūzijos ar Ispanijos, pas mus yra bent jau teorinė galimybė tokiai įmonei veikti. Mano nuomone, pajus nedaug kuo skiriasi nuo akcijos tradicinėje įmonėje, tačiau kooperatyvas vis tiek yra pažangesnė forma, nes tokiame darinyje galima numatyti sąlygas, neleidžiančias įsiskverbti baisiausiai kapitalo rūšiai – finansiniam kapitalui, kaip tai atsitinka, pvz., perkant ir parduodant akcijas. Taip, kooperatyvas su skirtingo dydžio pajais yra segmentuota struktūra, kurioje dirbantieji nėra lygūs, tačiau jų darbas skiriamas bendram rezultatui, o tas rezultatas, virtęs materialiais dalykais, sugrįžta pačiai grupei ir pačiam dirbančiajam pagal iš anksto aptartas sąlygas.

 

Galite paklausti, kodėl aš, sukritikavęs darbo procesą, grįstą vien tiesioginiu ryšiu tarp atlikto darbo ir pinigine išraiška gauto atlygio, nesiūlau tuoj pat revoliucijos keliu apskritai sunaikinti samdomąjį darbą ar piniginę sistemą. Kodėl aš vis dėlto esu linkęs svarstyti net kelias lygiagrečiai veikiančias gamybos formas, neatmesdamas net privačios įmonės? Deja, istorijoje jau buvo atsitikę, kad tam nepasirengę dirbantieji staiga įgavo teisę valdyti įmonės, tačiau pilietinio karo sąlygomis jų valdymas transformavosi į savotišką naujojo feodalizmo (vadinamo kariniu komunizmu) formą, o vėliau virto jau minėtu valstybiniu kapitalizmu.

 

Užtikrinus vis didėjančią pažangių ūkininkavimo formų įvairovę ir per pasirinkimo galimybę išlaisvinus darbą, sukursime visiškai naują visuomenės formaciją, kuria pavadinčiau pažangos visuomene. Apie ją pakalbėsime kitame straipsnyje.


 

2011 11 26


vergu turgus


 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti