Derrick Jensen. Įsivaizduok
laisvoji tribūna

derrick       Vienas iš daugelio dalykų, kuriuo remiasi planetą naikinanti kultūra, yra vaizduotės trūkumas. Apie tai daug mąsčiau įvykus Fukušimos branduolinei katastrofai ir ypač po to, kai perskaičiau tris tipines reakcijas, rodančias akivaizdų vaizduotės trūkumą.
      
      Pirmąją nuomonę pareiškė globalaus atšilimo aktyvistas George‘as Monbiotas, kuris, praėjus vos 10 dienų nuo žemės drebėjimo ir cunamio, „Guardian“ laikraštyje rašė: „Po Fukušimos nelaimės aš jau nebesu neutralus atominės energetikos atžvilgiu. Dabar aš jau palaikau technologijas.“ Jo pozicija buvo ta, kad katastrofą – masinį radioaktyvių teršalų išmetimą – sukėlė ne reguliarus radioaktyvių medžiagų gaminimas ir kaupimas, o gamtos nelaimė, kartu su „nevykusia konstrukcija ir supaprastinta procesų tvarka“. Panašu, kad tikima tuo, jog kapitalistams pavykus pagerinti šį siaubingą procesą, jie galėtų ir toliau gaminti bei kaupti labai radioaktyvias medžiagas, nesukeldami dar daugiau nelaimingų atsitikimų.
      
      Tie patys argumentai buvo išsakyti ir po Oak Ridge, Windscale, Three Mile salos ir Černobylio katastrofų. Tikriausiai manote, kad šiandien mes žinome gerokai daugiau? Tačiau nereikia daug vaizduotės norint suprasti, kad nuolatos atliekant tokį stulbinamai pavojingą veiksmą kaip sąmoningas ypač nuodingų ir radioaktyvių medžiagų kaupimas, neišvengiamai įvyks katastrofiškas jų išmetimas į aplinką, ir tai bus ne nelaimingas atsitikimas, o neišvengiamybė, todėl JEIGU turėtume pakeisti į KADA, KAIP DAŽNAI ir KOKIOS BUS PASEKMĖS.
      
      Kitą komentarą išsakė žmogus, kuris, priešingai nei George‘as Monbiotas, nesinaudoja privilegija gyventi kitoje Žemės pusėje, toli nuo rūkstančių radioaktyvių griuvėsių. Kovo pabaigoje Japonijos branduolinio reguliavimo agentūros atstovas pasakė „Wall street journal“, kad po Fukušimos katastrofos Japonija nekeis savo požiūrio į atominę energetiką, nes „Japonija negali judėti į priekį be šiandienos energijos poreikius patenkinančios branduolinės energijos“. Jis pasakė, kad žymus branduolinės energijos sumažinimas sukeltų energijos trūkumą, ir pridūrė: „Nemanau, kad kas nors galėtų įsivaizduoti gyvenimą be elektros energijos“.
      
      Tokia jo reakcija neturėtų stebinti. Daugelis išnaudotojų negali įsivaizduoti gyvenimo iš išnaudojimo teikiamų privilegijų, ir dar daugiau – jie neįsivaizduoja, kad išnaudojamieji galėtų įsivaizduoti savo gyvenimą be išnaudojimo. Daugelis vergvaldžių neįsivaizduoja savo gyvenimo be vergų darbo. Daugelis sutenerių neįsivaizduoja savo gyvenimo be prostitučių. Daugelis skriaudėjų neįsivaizduoja savo gyvenimo be tų, kuriuos jie nuolatos skriaudžia. Ir daugelis sergančių priklausomybėmis negali įsivaizduoti savo gyvenimo be heroino, kreko, televizijos, interneto, privilegijų, galios, ekonomikos augimo, technologijų plėtros, elektros energijos ar pramoninės civilizacijos.
      
      Vaizduotės trūkumas tiesiog stulbina. Žmonija gyveno be pramoniniu būdu gaminamos elektros energijos beveik visą savo egzistavimo laikotarpį. Tiesą sakant, be jos mes klestėjome visuose kontinentuose, išskyrus Antarktidą. Beveik visą tą laiką dauguma žmonijos gyveno patogiai ir darnoje su aplinka. Ir nepamirškime daugelio čiabuvių (o tai yra dar 2 milijardai žmonių), kurie ir šiandien gyvena be elektros. Japonijos pareigūnui taip trūksta vaizduotės, kad jis net neįsivaizduoja, kad tokie žmonės apskritai egzistuoja.
      
      George‘as Monbiotas savo straipsnyje užduoda kelis svarbius klausimus apie gyvenimą be elektros: „Kaip mes aprūpinsime energija savo audimo fabrikus, plytines, liejyklas ir elektrinius traukinius, jau nekalbant apie modernius technologinius procesus? Saulės elementais?“. Tačiau jis daro visiškai nelogiškas išvadas: „Tą akimirką, kai suvoksite visos ekonomikos poreikius, pasibaigs jūsų meilė smulkiai elektros energijos gavybai“. Tiesą sakant – ne. Tą akimirką, kai suvoksite visos ekonomikos poreikius, pasibaigs jūsų meilė ekonomikai, kuri sistemiškai išnaudoja, naikina ir žudo planetą.
      
      Beprotiška pirmenybę teikti audimo fabrikams, plytinėms, liejykloms, geležinkeliams ir pramonės technologijoms, o ne gyvybingai planetai. Mūsų gebėjimas įsivaizduoti yra toks menkas, kad mes net negalime įsivaizduoti to, kas jau dabar vyksta prieš mūsų akis.
      
      Kodėl kalbėti apie elektros atsisakymą yra neįsivaizduojama, neįmanoma, absurdiška, tačiau kalbėti apie naikinamas gorilas, gepardus, lašišas, karvelius keleivius, didžiąsias eskimų kuolingas, trumpanoses jūrų gyvates ir koralinių rifų gyventojus nėra neįsivaizduojama, neįmanoma ir absurdiška? Ir kodėl priimtina leisti išnaikinti čiabuvius, kurie irgi yra neišvengiamos tokio gyvenimo būdo aukos, nors daugelis jų gyvena be elektros? Toks vaizduotės trūkumas yra ne tik beprotiškas, bet ir amoralus.
      
      Bent akimirkai įsivaizduokite, kad mums netrūksta tokios vaizduotės. Įsivaizduokite viešą pareigūną, sakantį, kad jis neįsivaizduoja... gyvenimo su elektra. Kad jis neįsivaizduoja gyvenimo be poliarinių lokių. Neįsivaizduoja, kaip lokė su lokiuku plaukia vandenynu šimtus kilometrų, o šiam pavargus, dar šimtus kilometrų – su lokiuku ant nugaros. Įsivaizduokite, jei šis viešas pareigūnas, o dar geriau – mes visi pasakytume, kad neįsivaizduojame gyvenimo be uolinių pingvinų (man rašant šį tekstą didžiausios šių pingvinų lizdavietės atsidūrė pavojuje dėl išsiveržusios naftos). Įsivaizduokite, jei mes sakytume negalintys gyventi be šikšnosparnių sparnų plazdėjimo ir svaiginančių skrydžio trajektorijų, be varlių kurkimo pavasarį, be didingo tritonų grakštumo ir juokingo kamanių skrydžio (kai kurios Kinijos teritorijos taip užterštos, kad visi vabzdžiai apdulkintojai mirė, o tai reiškia, kad netrukus išnyks ir visi žydintys augalai, o tai reiškia, kad bus sunaikinti šimtų milijonų metų evoliucijos rezultatai). Įsivaizduokite, kad mes negalime įsivaizduoti gyvenimo be realaus fizinio pasaulio, o ne be šios griaunančios kultūros.
      
      Ką mes darytume kitaip, kaip reaguotume, jei ne tik kalbėtume, bet ir veiktume? Ką mes darytume, jei nebūtume bepročiai? Negi taip sunku suprasti, kad žmonija gali kuo puikiausiai išlikti (ir išliko) be pramoninės ekonomikos, tačiau pramoninė ekonomika ir, tiesą sakant, bet kuri ekonomika negali išlikti be gyvybingos planetos?
      
      Tiesa yra ta, kad japonų pareigūnas ir bet kuris kitas žmogus, neįsivaizduojantis gyvenimo be elektros, jau dabar turėtų pradėti mąstyti, nes pramoninė elektros gamyba paprasčiausiai nėra darni. Nesvarbu, ar elektros energija gaunama iš anglies, vandens ar net stambių saulės ar vėjo elektrinių – vieną dieną, greičiausiai netrukus, žmonės ne tik kad įsivaizduos gyvenimą be elektros, bet ir gyvens be jos, kaip jau šiandien gyvena daugiau nei 2 milijardai žmonių. Apie tokią galimybę hapa (pusiau havajietis) žmogus man neseniai pasakė štai ką: „Daugelis mūsų tik stumia laiką ir laukia, kada galėsime grįžti prie senojo gyvenimo būdo. Tai neturėtų užtrukti ilgiau nei keli dešimtmečiai. Mes čia puikiai vertėmės be mikrobangose iškeptų kukurūzų ir vandens motociklų.“
      
      Metas paminėti trečiąjį mano perskaitytą straipsnį „Ką norite paaukoti atsisakydami branduolinės energijos?“. Jame autorius, kaip ir japonų pareigūnas ar George‘as Monbiotas, kalba apie pigios energijos svarbą pramoninei ekonomikai. Tačiau jis neteisingai formuluoja klausimą. Iš tikro klausimas turėtų skambėti taip: „Ką norite paaukoti ir toliau gamindami branduolinę energiją?“, o kalbant dar plačiau – „Ką norite paaukoti ir toliau tęsdami pramoninį gyvenimo būdą?“.
      
      Turint omenyje, kad pramoninė elektros energija yra nedarni ir, kad dėl jos gamybos miršta daugybė žmonių bei kitų gyvybės rūšių, verta užduoti ir kitą klausimą: „Kas liks iš pasaulio, kai dings elektros energija?“. Nenoriu kalbėti už visus, bet mieliau gyvenčiau sveikesnėje ir palankesnėje gyvybei planetoje, o ne panašioje į draudžiamą zoną aplink Fukušimą.
      
      Iš www.orionmagazine.org vertė RB
      2012 02 02

      imagine

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti