Donatas Paulauskas. Marksizmas arba krikščionybė
laisvoji tribūna

donatas-paulauskas     Kai socializmas, komunizmas, marksizmas ar originali kairioji ideologija yra tabu, t. y. kai dėl šventos ramybės ir paties gerovės verčiau nutylėti, kad esi socialistinių pažiūrų, kai originalus komunizmo temos gvildenimas tolygus viešai politinei savižudybei, kai marksizmas laikomas sovietinį terorą ir mirties mašinas grindžiančia teorija, kai intelektuali kairioji pozicija suprantama kaip provokacija, vedama sovietinės melancholijos, – knyga, apie kurią kalbėsiu, gali išties daug ką supykdyti.


     Daug kam – nuo laisvosios rinkos liberalų ir nuobodžiųjų konservatorių iki „politiškai neutralių“ menininkų – tai įžeidimas. Nemanau, kad darau klaidą, pabrėždamas šių asmenybių tipų emocinius bruožus. Pradžioje nusakyta situacija, į kurią pakliūva bet koks kairysis ir marksizmui artimas kalbėjimas šiandienos Lietuvoje, konstruojama emociniu pagrindu – bet kokiam marksistiniam ar stipresniam kairiajam teiginiui atsakoma tūžmingu, prasitarusįjį gėdinančiu didaktiniu griausmu, baksnojant pirštu į sovietinės sistemos padarytus nusikaltimus. Kitaip sakant, marksizmas ir visa, kas arčiau Marxo, nurašoma nesivarginant deramai argumentuoti (1). Ilgą laiką, net ir dideliam norui užėjus, nebūtų buvę kam tą argumentaciją skirti – atgavus nepriklausomybę, visi kaip vienas tapo antikomunistais, o komunizmas, marksizmas, socializmas – savaime suprantamu blogiu; ir kuo toliau, tuo daugiau marksizmas mistifikuojamas, jis tapo naratyvinis; kalbant apie jį nebūtini argumentai ar derama, pagarbi politinė laikysena.

     Galima žmogiškai, empatiškai (bet ne teorijos, argumentų, politikos lygiu) suprasti tą priešiškumą marksizmui ir kairei, atsiradusį dėl skaudžių išgyvenimų sovietinėje sistemoje, tačiau jį nugali kitas priešiškumas, kuris naudojasi pigiais manipuliaciniais būdais emocinę retoriką paversti politiniu įrankiu. Iš esmės šiuo įrankiu pasidarbavus ir buvo sukurtas toks diskursas ir tokios viešojo kalbėjimo taisyklės, kurias pasitelkiant prasitariantys marksizmo tema patiria negatyvias sankcijas („lyg ir taip nebūtų viskas aišku apie tą marksizmą“), o intensyviai kalbantieji – brutalų bandymą nutildyti įvairiomis galios praktikomis.

     Tačiau šios viešojo kalbėjimo taisyklės ir toks diskursas nebetinka, jie pradeda keistis, nors ir labai lėtai. Marksistinės ir joms artimos pozicijos nebegali toliau būti marginalizuojamos, jos neišsitenka paraštėje, kad ir kaip į ją yra stumiamos. Kiekvienas kairės žingsnis yra laikomas įžeidimu, nerašytų diskurso taisyklių pažeidimu, bet tik pažeisdama šias taisykles kairė gali plėtotis. Tos plėtotės jau dabar sunku nepastebėti: knygynuose atsiranda marksizmo lentynų, kairiosios literatūros, rengiami vieši marksistinės literatūros skaitymai, paskaitos, viešai diskutuoja intelektualinis „Naujosios kairės 95“ judėjimas. Prieš penkerius metus to dar nebuvo.

     Neseniai išversta moralės filosofo Alasdairo MacIntyre’o knyga „Marksizmas ir krikščionybė“ pasirodo kaip dar vienas įžeidimas, bet kartu ir sėkmingas kairiosios minties formavimas ir plėtojimas. Knyga itin reikšminga šiuolaikinės kairės tapatumo problemai ir tam populiariam marksizmo interpretavimui, kuris vyrauja šiandienos Lietuvoje. Tai veikalas, nuosekliai (kiek leidžia maža knygos apimtis) parodantis marksizmo sudedamąsias dalis, esminius bruožus, trūkumus ir kritiką; čia neapsieisiu be vilties, kad tai įkvėps kritiškai permąstyti marksizmą ir daug kam performuoti ar suformuoti savo pozicijas jo atžvilgiu, o sykiu įkvėps racionalumo dabartiniame diskurse ir garsūs įsižeidusiųjų balsai bus įveikti.

     Pastariesiems didelis smūgis bus ne tik tai, kad marksizmui suteikiama dar viena proga pakliūti į viešųjų ir akademinių aktualijų sceną, bet ir tai, kad knygos autorius – pats A. MacIntyre’as, šiaip jau minimas dešiniųjų tekstų išnašose, literatūros sąrašuose ir argumentuose kovojant su moralinėmis modernybės ir postmodernybės negandomis (2). Šis mažiau girdėtas faktas, kad moralės ir politikos filosofas, garsiosios „After virtue“ („Po dorybės“) autorius ilgą laiką buvo marksistas ir iki šiol liko kairiųjų pažiūrų, paskandins neviltyje ne vieną lietuvių dešinįjį, kuriam išnašas vėl teks pripildyti vien Hannah Arendt referencijomis, nors ir ji jam jau kelia įtarimų, ne viskas su ja aišku… Šiek tiek utriruoju, bet neretai realybė būna stebėtinai panaši į šiuos personažus.

     Knygos reikšmingumą didina ir tai, kad jos turinį (t. y. tas vietas, kurios nėra programinio ir nekontroversiško pobūdžio faktai) ir principines A. MacIntyre’o pozicijas sunku priimti be diskusijos ir kritikos. Kontroversiška čia gali pasirodyti pirmiausia tai, kad marksizmas ir krikščionybė gretinami, siekiant pristatyti ir apginti teiginį, kad tai nėra opozicinės struktūros, kad marksizmas yra veikiau krikščioniška erezija tradicinės krikščionybės sampratos atžvilgiu, o ne opozicinė ir nesugretinama jėga. Tad suteikta puiki galimybė pasiginčyti tiek kairės viduje, tiek išorėje.

     1953 m. ši knyga buvo išleista pavadinimu „Marksizmas: interpretacija“, tik vėliau jis buvo pakeistas prie „marksizmo“ prilipdžius „krikščionybę“. Ir, tiesą sakant, veltui. Knyga puikiai gali atlikti konceptualaus marksizmo įvado funkciją (ir todėl tai labai reikšminga Lietuvai, pripratusiai prie marksizmo interpretacijų iškraipymo), tačiau kaip veikalas, nagrinėjantis jo santykį su krikščionybe ir panašumą į ją, yra nelabai vykęs. Visų pirma todėl, kad konkrečiai ir preciziškai tam santykiui nagrinėti skiriama vos keli knygos skyreliai, neįskaitant kelių užuominų kituose skyriuose ir įvade, tačiau ir tie patys stipria argumentacija netviska. Bandymas pritempti marksizmą prie krikščionybės čia ganėtinai silpnas, galbūt paaiškinamas paties autoriaus asmeniniais ieškojimais (kurių motyvo jis neišsigina), bandant savyje suderinti ir krikščionišką, ir marksistinę poziciją. Kita mano tezė – šis bandymas marksistinės sisteminės kapitalizmo kritikos kontekste yra nemarksistinis ar nepakankamai marksistinis, tad kapitalizmo aiškinimas, laikantis tokios iš dviejų sulietos pozicijos, yra deformuotas ir pažeidžiamas.

     Marksizmo ir krikščionybės ryšys grindžiamas tuo, kad marksizmas laikomas sekuliariu krikščionybės variantu, panašiu į ją savo moraliniu užmoju, visa aprėpiančiu žvilgsniu, „žmogiškosios egzistencijos interpretacija“, gebėjimu kurti tapatybę, pranokstančią egzistuojančios tvarkos suteikiamą tapatybę, individų aukojimu aukštesniems tikslams (3). Antras aspektas, kuriuo grindžiamas marksizmo ir krikščionybės ryšys, yra tas, kad marksizmas sudarytas iš Hegelio ir Feuerbacho sekuliarizuotų filosofijų, priėmusių religijos turinį, bet pakeitusių formą (p. 55, 60, 68), vadinasi, jo kilmė krikščioniška, nors pats marksizmas yra ateistinė doktrina. Trečiasis aspektas atsiranda, kai religinis marksizmo pobūdis aiškinamas sovietinių asmenybių kulto praktikomis, partijos ir istorijos sudievinimu, kai, radikaliai iškraipius marksizmo teoriją, buvo iškraipytas ir jai imanentiškas „sekuliarus religiškumas“.

     Pirmiausia negalima nepasakyti, kad pastaroji sovietinio marksizmo ypatybių interpretacija, apribojant jas religiniu pobūdžiu, yra ne tik banali, bet ir neteisinga bei nesąžininga, nes taip sudėtingos ir fenomenalios pavergtumo praktikos (kurias matome ir dabartinėje Kinijoje) redukuojamos į paprastą religinį fanatizmą. Tai nėra tiesiog religinio marksizmo pobūdžio radikalizavimas ir ištempimas iki kraštutinumų, kaip buvo padaryta su pačiu marksizmu, – tai visiškai kitos kokybės ir sudėtingumo procesas, kurio turinį veikiau galėtų nusakyti teroro, pavergimo, vergovinės priklausomybės, o ne tikėjimo, religinio fanatizmo, sudievinimo sąvokos.

     Antra, marksizmo kaip išskirtinai „istorinio krikščionybės įpėdinio“ teigimas ganėtinai komplikuojasi, nes tam tikri bruožai, kuriais bandoma įrodyti šių dviejų doktrinų bendrumą, nesudėtingai gali būti atrasti daugelyje socialinių teorijų (jos visos siekia nuskaidrinti visuomeninius procesus, prognozuoti, numatyti, normalizuoti ir pasiūlyti savo interpretaciją pasaulio eigos atžvilgiu, laikydamosi viską aprėpiančios pozicijos), politinių ideologijų (jos kuria tapatybes ir idealius politinius subjektus, pranokstančius esamą socialinę santvarką, turi savų moralinių užmojų, taip pat, jei reikia, aukoja individus aukštesniems tikslams – laisvei, tradicijai, lygybei), bet ar tai reiškia, kad jos visos – krikščionybės giminaitės, sekuliarizuotos religinės formos? Mėgstama diskutuoti apie tai, kiek religija, mokslas, politinės ideologijos yra panašios tarpusavyje savo pobūdžiu, ar mokslas ir politinės ideologijos yra religijos pakaitalai, ilgainiui įgaunantys tas pačias religines formas. Mano interpretacija būtų tokia: visos į universalumą pretenduojančios politinės ideologijos turi panašias normatyvines struktūras arba formas ir krikščionybė, jei laikysime ją normatyvia politine ideologija, yra panaši savo struktūra į kitas, sykiu ir į marksizmą.

     marksizmas ir krikscionybe

     Kodėl krikščionybė čia atsiranda tik kaip politinė ideologija? Todėl, kad, lyginant ir stengiantis atrasti glaudžius ryšius su marksizmu, nuošalyje palikta krikščionybės ir apskritai religijos kaip tokios esencija – religinis tikėjimas (su iš jo išplaukiančiomis Dievo ir kt. temomis). Tai įvyksta todėl, kad įžengiame į politinių ideologijų lauką, į politiškumo lauką, kuriame atsidūrusių konfesijų religinės intencijos, simboliai transformuojasi į politines intencijas ir simbolius, kurio kasdienės politikos lauke konfesijų šventenybės išniekinamos jų pačių rankomis siekiant politinių tikslų. Iš to matyti, kad krikščionybė, patekusi į politiškumo lauką, tampa formalistinio pobūdžio politika. Toks religijos savęs sekuliarizacijos procesas nėra naujas, vos tik religija patenka į politiškumo, politinių ideologijų erdvę, ji praranda esmines Dievo, tikėjimo problemas ir tampa gryna politine jėga, parankia bet kokiems, net ir žiauriausiems, socialinės inžinerijos užmojams.

     Pavyzdžiui, Lietuvos Vyskupų Konferencija visu pajėgumu dalyvauja politikoje ir diktuoja socialinių, ekonominių, teisinių problemų sprendimus įstatymų leidybos srityje. Ir net jeigu tokiam sprendimui argumento ieškoma Biblijos eilutėje, Dievo vaizdinyje ar karalystėje, tai vis tiek tampa nuogu politiniu pareiškimu be jokio religinio krūvio, nes jis tampa įrankiu politiniams tikslams pasiekti, o ne tikėjimo klausimų interpretacijoms regzti. Būtent todėl tai atliekama be jokio religiškumo; religijos išnaudojimo praktikos politikoje remiasi ne karštu tikėjimu, o apkvaitusiu brutalios galios troškimu, todėl toks išnaudojimas gresia ne religiniu fundamentalizmu, bet totaline galia (religinį interesą politiškumo erdvėje pakeičia politinės galios interesas), ėdančia net patį religiškumą. Krikščionybė politikoje neturi jokio atsinešto ar imanentiškai būdingo turinio, ji pavaldi bet kokiems tikslams, kurie tilps į jos formas, o telpa tenai tikrai daug…

     Marksizmas A. MacIntyre’o laikomas sekuliaria teorija, tačiau taip pat piešiama ir krikščionybė, kai jos formaliuosius bruožus pradedama lyginti su marksizmo formaliaisiais bruožais. Būtent todėl A. MacIntyre’as tuos bruožus gali suderinti ir analogizuoti, nes šiame procese nepakiša kojos tikėjimo, Dievo klausimai, kurie kaipmat sudarkytų tokį lyginimą. A. MacIntyre’as teigia, kad religijos turinys yra teisingas, kad visos sekuliarios filosofijos (Hegelio, Feuerbacho ir Marxo) tą pripažįsta, bet siekia pakeisti formą (simbolius, atvaizdus), nes ji iškraipo turinį ir paverčia jį prietarais (p. 60). Tai, kad krikščionybė ir marksizmas gali būti palyginti formaliai (žinoma, ne visais atvejais tas lyginimas adekvatus), nėra kontroversiška, daug provokatyviau būtų lyginti marksizmą ir krikščionybę, du nebendramačius ir skirtingos „prigimties“ darinius, turinio požiūriu ir būtent ši tezė turėtų būti argumentuojama ir plėtojama šioje knygoje. Deja, šiuo bendrumu turinio atžvilgiu knygoje nesuabejota.

     Kyla klausimas, ar toks sąžiningas ir kruopštus lyginimas apskritai yra įmanomas, nes marksizmas tiesiog neturi religinio turinio ir formos. Kad pavyktų bent formalus lyginimas, būtina, kad marksizmas taptų religija arba kad religija (krikščionybė) taptų politine ideologija (nes be griežtos redukcijos lyginti tokias nebendramates struktūras būtų tiesiog neadekvatu). Aiškiai turime antrąjį atvejį – lyginimas įmanomas, nes krikščionybė, atsidurdama politiškumo diskurse, netenka religiškumo, o marksizmas jo apskritai neturi. Tokia formalistinė krikščionybė bendrą kalbą rastų su daugeliu socialinių teorijų ar politinių ideologijų ir tai rodo dabar jau iš visų politinės ideologijos stovyklų spinduliuojančios intencijos įsimesti krikščionybę į savo argumentų stalčių.

     Formalių bendrybių tarp marksizmo ir krikščionybės atradimas nereiškia, kad pirmasis yra sekuliarizuotas antrosios variantas. Kodėl? Nes pati krikščionybė, jei ją vertiname politiškumo kontekste, jau yra sekuliari. Jei kalbame apie krikščionišką religiją, marksizmas su ja neturi autentiško originalaus (religinio) ryšio. O jei šį santykį vertinsime kilmės požiūriu, vis tiek niekaip negalime teigti, kad marksizmo kilmė yra krikščioniška. A. MacIntyre’as teigia, kad Hegelio ir Feuerbacho filosofijos yra sekuliarizuotos, kad jų kilmė yra krikščioniška, tačiau kodėl ta kilmė lipdoma ir Marxui, jei jis, formuodamas savo unikalias teorijas, pasinaudojo jau sekuliariomis filosofijomis, atsikračiusiomis religinių prietarų, t. y. kilo iš sekuliarių prielaidų? Marxas atmeta ne tik religijos formas, bet ir turinį, t. y. religija atmetama ne tik dėl to, kad kaip tokia atitraukia nuo revoliucijos (čia religinis turinys nevertinamas), bet ir dėl to, kad tai pasaulį iškraipanti ir iliuzijas produkuojanti vieta (4).

     Anksčiau iškelta tezė, kad marksizmo ir krikščionybės sulyginimas veda prie marksizmo deformacijos, taip pat turi būti apginta. Toks sulyginimas, bandant bent formaliai sulieti šias ideologijas, neapsieina be pasekmių. Marksizmas įgauna tam tikrų žiūros taškų, kurie priklauso krikščioniškoms žiūros formoms (tikėtina, kad gali būti ir atvirkščiai), pavyzdžiui, A. MacIntyre’as, kalbėdamas apie kapitalizmą, linksta prie to, kad kapitalistinio neteisingumo priežastis „slypi jį atlikusių žmonių asmenyje“ (p. 34), ir nuoširdžiai stebisi Marxu, kuris išvaduoja „individualų kapitalistą nuo kaltinimų tuo, kaip veikia kapitalistinė sistema“ (p. 105).

     Kitaip sakant, A. MacIntyre’as labiau žavisi teiginiu, kad kapitalizmo blogybės yra kažkuo susijusios su individu (kapitalistu), kad tai individas lemia ar bent jau prisideda prie kapitalizmo sistemos išlaikymo, o ne pati sistema save reprodukuodama ir pavergdama kitus išsilaiko. Tad keičiasi paradigminis žiūros taškas – iš marksistinės pozicijos, kuri akcentuoja, kad kapitalizmas yra sisteminė problema, kad jos priežastis slypi sisteminiuose save reprodukuojančiuose „aparatuose“, į krikščionišką poziciją, kuri akcentuoja netobulų individų, sukeliančių sistemos blogybes, reikšmę (5). Tačiau čia formuojasi viena iš esminių marksizmo pozicijų: reikia keisti sistemą, o ne individą, kalta sistema, o ne paskiras individas. Tokių neatitikimų galima rasti ir daugiau.

     Tad tai ir visa, kas buvo apžvelgta, gali būti užuomina, vedanti prie įrodymų, kad marksizmas ir krikščionybė ne tik nekilo iš vienio, bet ir nesusilieja į vienį, jų bent formalaus susijungimo kaina yra skaudi (kažkas turi prarasti savąją dalį), todėl lyg ir grįžtame prie patvirtinimo tos tezės, kurią neigia A. MacIntyre’as, – kad marksizmo ir krikščionybės santykis yra antagonistinis.

     Mažiausiai, ko čia siekiama, tai užkonservuoti vieną marksistinę interpretaciją ir prie jos nieko neprileisti saugiu atstumu. Veikiau siekiama įkvėpti gyvybės įtampai pačios kairės viduje, šiuo atveju – tarp krikščioniško ir ateistinio marksizmo interpretavimo. Juk savikritišką marksizmą ir kairiąją kryptį gali atgaivinti ne viena monolitinė interpretacija ir ne viena doktrina, o laisvos ir vitališkos interpretacinės įtampos kairės viduje. A. MacIntyre’o „Marksizmas ir krikščionybė“ atlieka būtent šią funkciją, taip pat dar vieną – nesudėtinga kalba atveria marksizmo sandarą, kilmę, iškraipymus, tinkamumą šiandienai ir, kas yra labai svarbu, kūrybinį potencialą.
     ________________

     (1) Kad ir koks populiarus ir žmogiškai suprantamas būtų marksizmo ir kairės oponavimas sovietinio brutalumo, kuris vienareikšmiškai smerktinas, vaizdais, tai nelaikytina argumentu, įrodančiu marksizmo ir kairės klaidingumą bei diskvalifikavimą, nes sovietinė partinė marksizmo doktrina yra visiškai nebendramatė originaliam marksizmui, marksizmo teorinei pozicijai – tai jau seniai banali tiesa, kurią vis dėlto reikia pakartoti.

     (2) Vertingame filosofo ir knygos vertėjo Andriaus Bielskio įvadiniame straipsnyje rašoma, kad Lietuvoje vyrauja konservatyvi A. MacIntyre’o minties interpretacija, tad šia knyga siekiama pristatyti filosofą kaip progresyvų ir revoliucinį mąstytoją (p. 5, 8).

     (3) Friedrichas Engelsas taip pat lygino marksizmą (tiksliau, komunizmą) ir krikščionybę bei pateikė tokius sąlyčio taškus: abu (krikščionybė – tik pradžioje) buvo engiamųjų judėjimai, abu skelbia artėjantį išsilaisvinimą iš vergovės ir skurdo, abu buvo persekiojami ir užguiti. Plačiau žr. K. Marksas, F. Engelsas, V. Leninas, Apie religiją, V.: Mintis, 1982, p. 74–79.

     (4) Karlas Marxas religiją vadina „iliuzija“, „iškreipta pasaulėžiūra“ (o F. Engelsas turi ir aštresnių definicijų). K. Marxo pozicija dėl religijos tiek formos, tiek turinio aspektu atsiskleidžia šiame puikiame pasaže: „[Religijos] kritika nuplėšė nuo grandinių jas puošusias popierines gėles – ne todėl, kad žmogus toliau vilktų šias grandines, kurios neteikia jokio džiaugsmo ir jokio malonumo, bet todėl, kad jis nusimestų grandines ir siektų gyvos gėlės“, K. Marksas, F. Engelsas, V. Leninas, Apie religiją, V.: Mintis, 1982, p. 12.

     (5) Tokios krikščioniškos pozicijos laikėsi, pavyzdžiui, Erichas Frommas, vartotojišką žmogų laikęs kapitalizmo priežastimi ir todėl (kartais iki kurioziško smulkmeniškumo) aprašęs „žmogaus širdies pokyčio“ ir Naujojo Žmogaus projektą kapitalizmui sunaikinti. Žr. Erichas Fromas, Turėti ar būti, V.: Mintis, 1990.

     Alasdair MacIntyre. Marksizmas ir krikščionybė. Iš anglų k. vertė Andrius Bielskis, Skaidrius Kandratavičius. V.: DEMOS kritinės minties institutas, 2012.

     Šiaurės Atėnai, 2012 03 16

     marksizmas-krikscionybe