Fryganės išpažintis: džiaugiuosi išsivadavusi iš lietuviško „kąžmonėspasakys“ sindromo
laisvoji tribūna

fryganes-ispazintis-0     Fryganizmas (angl. freeganism) – tai filosofija, kurios pasekėjai dažniausiai gali būti apibūdinami kaip sąmoningi, atsakingi ir ekologija besidomintys žmonės. Fryganu tampi tuomet, kai susivoki, kad nesvarbu, iš kurio prekybcentrio pirksi savo kasdienius produktus, vienaip ar kitaip remsi korporacijas, atsakingas už etikos principų, žmogaus ir gyvūnų teisių pažeidimus bei gamtos niokojimą, todėl galiausiai savanoriškai apsisprendi to nedaryti. Taip, tiesiog NEPIRKTI.

    

     Fryganai visiškai boikotuoja šiuolaikinę besaikiu vartotojiškumu pagrįstą ekonominę sistemą ir stengiasi kaip įmanoma apriboti savo vartojimo apimtis. Jų vertybės – laisvė, bendruomenė, dalinimasis, bendradarbiavimas ir socialinis sąmoningumas, kai tuo tarpu „normalioje“ visuomenėje, anot jų, klesti materializmas, apatija, gobšumas, nuolatinės varžybos bei tam tikras suvienodėjimas. Juk, kad ir kokie išskirtiniai norime būti, galiausiai mes visi nejučia paverčiami „Maxima“ vaikais, besipešančiais dėl lipdukų...

     Parazitai ar sanitarai?

    

     Nors fryganų filosofija “žalia”, globali ir tikrai apeliuojanti į esmines šiuolaikinės visuomenės problemas (galbūt ir jūs jau linkčiojote - „aha, skamba puikiai, aš irgi noriu būti fryganu“), vis tik praktinė fryganiškumo išraiška daugeliui, ko gero, nepasirodys patraukli. Priėmus tokius drastiškus nepirkimo įžadus, maisto fryganams tenka ieškotis alternatyviais būdais. Todėl jie užsiima tuo, kas mūsų visuomenėje laikoma baisiai gėdingu dalyku – rausiasi po konteinerius (angl. „dumpster diving“).

     Kai kurie nueina taip toli, kad galiausiai ne tik valgo vien “konteinerinį” maistą, bet ir nešioja padėvėtus drabužius bei gyvena nameliuose ant ratų, kurui naudodami McDonald's dovanotą panaudotą aliejų. O kai jau esi sotus, apsirengęs ir netgi mobilus, daugiau nelabai ko bereikia, todėl dienas galima leisti tiesiog bendraujant su žmonėmis bei skleidžiant tokio alternatyvaus gyvenimo būdo idėją. Nors daugelis, ko gero, būtų linkę tai vadinti parazitavimu (juk tikri fryganai nedirba ir nemoka mokesčių), vis tik aš manau, jog teisingiau būtų juos laikyti geraisiais miestų sanitarais, kurie bent nedidele dalimi sumažina baisius iššvaistomo maisto ir kitų produktų kiekius.

     Kad ir kaip bebūtų, tokių užkietėjusių fryganų pasaulyje nėra daug, o ir man kol kas gyvenime neteko su jais susidurti, todėl šiame tekste aš leisiu sau fryganais vadinti tuos, kurie bent iš dalies pasiduoda šiai filosofijai.

     Lietuvoje fryganams nėra ką veikti

    

     Esu įsitikinusi, jog Lietuvoje, nors maisto švaistymas egzistuoja tam tikru mastu, vis dėlto didesnė dalis įvairių besibaigiančio galiojimo ar neprekinės išvaizdos gerybių dažniausiai vienu ar kitu būdu randa savo kelią pas vartotoją. Kas neparduodama, - nukainuojama, ko nepavyksta parduoti po nukainavimo, atiduodama „Maisto bankui“, zoologijos sodui arba išsinešiojama darbuotojų, o kas neišsinešiojama, galiausiai greitai išgraibstoma konteineriuose tų, kurie labiausiai alkani. Galbūt tai ir nėra tobuliausia sistema, bet manau, jog ne vienai “pažangiai” vakarietiškai valstybei būtų ne pro šalį pasimokyti šiek tiek praktiškumo iš lietuvių.

     Ten, kur „Maisto bankas“ neegzistuoja, kur kasininkės gauna pakankamą algą, kad nesineštų namo vakarykščių bandelių, o prie konteinerių nėra išsirikiavusios skurstančių benamių eilės, daugybė vartojimui puikiai tinkamų produktų nukeliauja tiesiai į sąvartynus. Tokioje sistemoje ir atsiranda terpė fryganizmui, kuris, kiek teko domėtis, ypatingai klesti Amerikos bei Didžiosios Britanijos didmiesčiuose, o, kaip vėliau teko praktiškai įsitikinti, ir ne tik..

     .

     Eksperimentas prasideda

    

     Jau beveik du metus studijuoju ir gyvenu Švedijoje. Ėmė ir atsitiko, taip jog būtent čia atradau bei pradėjau praktikuoti fryganizmą. Tiesa, vis dar esu ne tokia „fry“, kaip norėtųsi, nes kol kas neišmokau atsispirti madingų vienadienių sportbačių ir panašių dalykų pirkimui, bet užtat į maisto prekių parduotuvę nosį įkišu nebent tuomet, kai staiga labai užsigeidžiu ko nors ypatingo.

     Šitas gyvenimo būdas į mano ir keleto draugų gyvenimą atėjo natūraliai. Kai mintys, inspiruotos tam tikrų skaitinių ir filmų, ekologijos studijų bei “dumpster-diving’o” patirčių gyvenant Londono skvotuose, susikaupė į tam tikrą kritinę masę, kurią iš vietos stumtelėjo per visus studijavimo metus stipriai įkyrėjusi biudžeto deficito problema, kažkurį vakarą galiausiai tiesiog nusprendėme, kad metas leistis į žygį ir patikrinti artimiausio prekybcentrio konteinerį.

     Neskaitant savaime suvokiamų visiškai savanaudiškų šio sprendimo paskatų, taip pat buvo įdomu išsiaiškinti, ar pavyzdingieji švedai gerai pasirūpina savo atliekomis ir, ar tas stropus šiukšlių rūšiavimas į aštuonias dėžes, baisiausiai skatinamas tarp gyventojų, galioja ir prekybos centrams.

     fryganes-ispazintis-1

     Pirmas kartas šokiravo

    

     Vaizdas, kurį tada pamatėme, buvo gerokai stulbinantis. Atidarėm prie vieno nemažo prekybos centro buvusį maždaug vonios kambario dydžio konteinerį, ir jis, visai nelietuviškai, pasirodė esąs pilnas bananų, vynuogių, apelsinų, paprikų, pomidorų, brokolių, salotų, duonos ir visokio kitokio gėrio (ne veltui Švedija visada man atrodė pasakų šalis). Daugelis gėrybių vis dar buvo švariai supakuotos į plastiko dėžutes. Jokiu rūšiavimu čia nekvepėjo, o taip pat buvo akivaizdu, jog ir į jokį “gerąjį banką” tas maistas nebekeliaus.

     Džiaugsmą, atradus tokį lobį, šiek tiek aptemdė šokas, galiausiai realiai įsitikinus, koks didelis maisto kiekis kasdien yra tiesiog iššvaistomas. Supratome, kad visko mes, net ir labai norėdami, nesugebėtume įsisavinti. Galbūt kažkas pasakytų, kad tokios mintys kyla tik varguoliams lietuviams, tačiau matyti dešimtis išmestų batonų, kai paprastai esame auklėjami, jog duona - dalykas šventas (šventumo prideda ir tai, jog vienas kepalas Švedijoje kainuoja apie dešimt litų), buvo tikrai sunku ir ne ypač linksma.

     Prisimenu, kad pirmą vakarą jautėmės labai nedrąsiai – vis dėlto „šiukšlinėjimas“ nėra legalus užsiėmimas. Konteineriai kartu su visu savo turiniu oficialiai priklauso parduotuvei, taigi gėrybių graibstymas gali būti prilyginamas vagystei. Nors ir krūpčiodami nuo visokių netikėtų garsų, vis tiek tąsyk nepasikuklinome ir dosniai prisigrūdome kuprines. Vakarą puikiai atšventėme valgydami egzotiškus vaisius, kurie šiaip jau Švedijoje tikrai ne lietuvio studento kišenei. Nuo to viskas ir prasidėjo...

     Fryganiška kasdienybė

    

     Dabar jau visi metai, kaip žygis į konteinerį yra mano smagus ir visai negąsdinantis ritualas. Kartais keliauju su kompanija, kartais – viena. Pastebėjau, kad fryganų mano miestelyje padaugėjo – anksčiau nesutikdavau nieko, o pastaruoju metu geru oru „nardyti“ susiruošia bent keturi – šeši žmonės, kuriuos jau pažįstu iš matymo. Ypač nemažas antplūdis buvo po vietiniame studentų laikraštyje pasirodžiusio straipsnio apie tokį taupyti padedantį studentišką gyvenimo būdą.

     Mano amunicija – dviratis su dideliais krepšiais, daug plastikinių maišelių, skirtų neįpakuotoms daržovėms susidėti, ant galvos dedamas žibintas, tamsi striukė su gobtuvu, prastesni džinsai (kartais tenka ropštis į konteinerio vidų) bei guminės pirštinės, kurios galutinai eliminuoja bet kokius galimus nemalonius pojūčius.

     Išsiruošiu iš namų apie dešimtą vakare, kad nuvažiuočiau kaip tik tuo laiku, kai parduotuvę palieka paskutiniai darbuotojai. Panašiu metu susirenka ir kiti fryganai. Apie pusvalandį trunkantį kolektyvinį “nardymo” procesą lydi linksmi pasišnekučiavimai (vienas iš būdų lavinti švedų kalbą bei sužinoti naujų receptų), kartais ir džiugesio šūksniai, radus saldumynų. Susikomplektavę savo nemokamų “pirkinių” krepšius, galiausiai atsisveikinę išsiskirstom. Parmynusi dviratį namo, dar kiek užtrunku, kol visą gėrį išpakuoju, su meile švariai nuprausiu bei susidedu į šaldytuvą (paprastai ši dalis ir būna didžiausias iššūkis). O tada - ramus miegas, žinant, kad maistu nereikės rūpintis visą ateinančią savaitę.

     Kaip atrodo tie fryganai?

    

     Turbūt pats metas paaiškinti, kad švediški fryganai nei iš tolo nepanašūs į valkatas ar alkoholikus. Jie dažniausiai - vietiniai studentai, tarp kurių - ir „rugiaveidės“ hipės ilgais sijonais, ir madingi hipsteriai, užsukantys pakeliui į vakarėlį pasigriebti vaisių ir vieno kito tetrapako sulčių, ir stropūs ekologijos studentai, kurie mėgsta papamokslauti, stengiasi visiems atvykusiems išdalinti kiek įmanoma daugiau maisto bei rūpinasi po savęs viską palikti tvarkingiau nei rado. Jie visi turi šį tą bendro – visada atvažiuoja dviračiais, susitikę sveikinasi ir šypsosi, draugiškai mainosi produktais ir paduoda vienas kitam ranką, besiropščiant iš konteinerio.

     Tiesa, yra tekę susidurti ir su kitokia publika... Kurį laiką prie mūsų prisijungdavo vidutinio amžiaus rytų europiečių pora, kurie nesikalbėdavo, slėpdavo veidus, visada alkūnėmis braudavosi prie geresnio „grobio“, ir galiausiai pergalingai išvažiuodavo, prisigrūdę savo „universalą“ dėžėmis iškovotų besibaigiančio galiojimo pomidorų. Bet abejoju, ar jie kada nors ką nors girdėjo apie fryganizmą, todėl, savaime suprantama, šitas tekstas – ne apie juos...

     Šiukšlininko mitybos racionas

    

     Labai džiaugiuosi, kad šis gyvenimo būdas įpūtė naujų vėjų mano mityboje. Visų pirma, tikrai maitinuosi nepalyginamai geriau, nei galėčiau sau leisti, ir įvairiau, nei užtektų fantazijos, perkant maistą įprastu būdu. Valgau ypač daug vaisių ir daržovių, gan retai - mėsos. Netikėtos rastų produktų kombinacijos virsta linksmais eksperimentais virtuvėje, kurių dėka išradau ne vieną puikų receptą. Be to, neretai pavyksta parsinešt visokių įdomių iki tol neragautų dalykų, pro kuriuos parduotuvėje tiesiog praeičiau iš nežinojimo, kaip ir su kuo vartoti, o dabar dažniausiai pasiduodu pagundai išbandyt.

     http://www.grynas.lt

     2012 04 18