Vilis Normanas: „Tegul šiame pasaulyje egzistuoja skirtingi pasauliai“
laisvoji tribūna

milasiunas-normanas-skrydziai     1. Pradėkime nuo pavadinimo. Būdvardžių derinį „froidistiškai marksistiniai“ iš bėdos galima įsivaizduoti seksualinės revoliucijos atveju, jei pridėtine verte laikysime orgazmo sukeltų pojūčių perviršį. Bet kokie dalykai gali būti „konservatoriškai anarchistiniai“, prisipažinsiu – fantazija neneša. Kas gi turima galvoje?

    

     Pavadinimas labai dialektiškas, nes jame stengiamasi sujungti iš principo priešingus dalykus į „viena“. Kadangi su R. Milašiūnu esame labai skirtingi žmonės, tai knyga ne apie seksualinę revoliuciją, o apie bandymą kalbėti iš visiškai skirtingų pozicijų. Manau, tuo knyga originali. Man juokinga, kai žmonės susiskirsto į stovyklas ir paskelbia kitaip manančius priešais. Priešais aš laikau tik debilus, nesvarbu, kokias pažiūras jie išpažįsta. O su protingais žmonėmis galima diskutuoti ir pabandyti juos suprasti.

     Ir tavo interpretacija dėl „froidistinio marksizmo“ visai nevykusi. Pirmas Freudą su Marxu (ta prasme jų idėjas) sukergė L. Althusseris. Kaip žinia, norėdamas aprašyti ideologiją. Ir manau, kad tai visai įdomi teorija (turiu omeny interpeliacijos teoriją).

     O „konservatyvus anarchizmas“ – tai ne kokia nors teorija, o bandymas tarp konservatyvizmo ir anarchizmo ieškoti bendrų taškų. Labai nustebtum, bet pažįstu konservatorių (ne politikų, o teoretikų), kurie teigia, kad palaiko šią ideologiją būtent dėl to, kad ji suteikia laisvę. Prisipažinsiu, ne visai suprantu, kur čia ta jų laisvė, bet galima bandyti tai suprasti.

     Lietuvoje konservatyvizmas pakeitė komunizmą. Labai įdomu, bet abi šios pseudoideologijos teigia tą patį: būk paklusnus varžtelis, būk niekas, laikykis įstatymų, tradicijų ir viskas bus gerai. Iš esmės tai vergų mąstysena, nes abiem atvejais netrokštama nieko naujo. Norima tik saugiai pratempti šioje žemėje savo apgailėtiną gyvenimą. Man tai nepriimtina. Ir aš noriu suprasti, kodėl kažkam norisi vieną kartą gyvenamą gyvenimą paaukoti visiškam nuoboduliui.

     2) Kodėl nusprendei atsigulti ant kušetės kartu su konservatoriumi, kuris nuolat murma religinius burtažodžius (pvz., „siela“, „artimo meilė“), o į klausimą apie gyvenimo prasmę atsako visiška nesąmone: „Gyvenimas yra prasmingas, nes sukūrę atvirą ir tvirtą ryšį su kitu žmogumi, mes jausimės gerai, o visus žmogaus veiksmus galima paaiškinti“?

    

     O kaip tu įsivaizduoji įdomią diskusiją su žmogumi, kurio idėjoms iš esmės pritari? Mes su Raimondu praktiškai niekur nesutariame ir tuo diskusija įdomi – mes nuolat ginčijamės, nuolat bandome vienas kitą paneigti. Ir knyga gimė labai greitai, nes jos rašymas buvo panašus į varžybas – kiekvienas gina savo idėjas. Ir kur tu įžvelgi nesąmonę, kai teigiama ryšio su kitu žmogumi svarba? Čia tu nusišneki, ne Raimundas.

 

     Tiesa, kad galima paaiškinti visus žmogaus veiksmus, radikaliai nesutinku su pašnekovu ir knygoje pasakau, kodėl. Raimundas, kaip psichoanalitikas, mano, kad visgi galima paaiškinti viską, nes taip sakė Freudas. Nors pats Raimundas yra nusistatęs prieš racionalizaciją. Bet ką noriu pasakyti: man buvo labai įdomu diskutuoti su žmogumi, kuris yra anti-normanas. Tai tarsi gėrio ir blogio dialogas, kur aš, žinoma, atstovauju įdomiąją pasaulio pusę, t.y. blogį.

    

     3) Nesąmonę įžvelgiau pirmojoje sakinio dalyje, kurioje teigiama, kad gyvenimas yra prasmingas. Prasminga yra tik pradėti vaiką arba pakeisti pasaulio tvarką, o šiaip pats gyvenimas neturi jokios prasmės. Ką apie tai mano anti-Milašiūnas Normanas?

    

     Pradėti vaiką yra nusikaltimas. Beigbederis vienoje knygoje už tai atsiprašo savo dukters. Pakeisti pasaulio tvarką? Kas čia prasminga? Pasaulis nesikeičia, jo tvarka – taip pat. Anti-Milašiūnui Normanui prasminga atrodo mylėti, būti apsvaigusiam (nuo idėjų, ne nuo kokio nors primityvaus cheminio šlamšto). Apskritai daryti tai, ko dar nesi daręs, kas keičia suvokimą apie pasaulį. Prasminga man atrodo sugalvoti tai, kas dar nebuvo sugalvota – nieko sudėtingiau už tai nėra. Prasminga būti laisvam ir apskritai negalvoti, kas yra prasmė. Prasminga gali būti bet kas, kas įkvepia mane parašyti kokį nors tekstą. Apibendrinant, prasminga yra visa, kas žmogų-gyvulį pakylėja iki žmogaus-laisvo subjekto. Todėl man patinka anarchija – laisvė ne dėl to, kad taip lengviau ar geriau gyventi, o dėl to, kad tik būdamas laisvas tu apskritai gyveni.

 

     Gyvenimu nelaikau jokios veiklos, kuri skirta pramisti arba apskritai kažkaip išsilaikyti šitam pasaulyje. Ir tavo teiginys, kad „šiaip gyvenimas neturi jokios prasmės“ – juokingas. Šiaip jau kas gali neturėti prasmės beprasmiame pasaulyje? Čia viskas gali būti prasminga, nes negali nieko prarasti. Atsitiktinai gimei, niekas nepaklausė, ar to nori, dar primeskim, kad gimėm Lietuvoje, tai kas gali būti neprasminga? Kai nieko neturi, bet kas yra atradimas, prasmė.

 

     Nors lygiai taip pat galima laikytis požiūrio, kad vis tiek mirsi. Tik nereikėtų pamiršti, jog būtų daug blogiau, jei gyventume amžinai. Amžinas nuobodulys neleistų patirti nieko įdomaus. Todėl visos religinės pasakos apie „aną“ pasaulį man atrodo siaubingai nepamatuotos. Jeigu kas nors pabandytų įsivaizduoti, ką veikti be „ano“ galo „aname“ pasaulyje, o Dieve, būtų tikras pragaras.

    

     4) Sprendžiant iš knygos ištraukos, joje daugybė protingų žmonių pavardžių bei jų citatų. Negi manai, kad kažkokių minčių atpasakojimas ir jų interpretavimas gali padėti praskristi virš gegutės lizdo, t.y. pabėgti iš beprotnamiu virtusio pasaulio?

    

   Kuomet kalbu, o ši knyga yra gyvo pokalbio stiliaus, aš neriboju savęs ir nesistengiu ko nors necituoti. Bet nedarau to specialiai, nes jei daryčiau, galėčiau kalbėti vien citatomis. Knygos mintis ne pabėgti nuo beprotnamio, o tiesiog įdomiai padiskutuoti. Nuolatos išlaikant aštrią konfrontaciją. Būtent to Lietuvoje ir trūksta.

     Sutinku, kad yra žmonių, kurie moka bendrauti su visokių pažiūrų personomis, bet aš ne apie tai, aš apie tai, kad reikia išmokti nepritarti kitaip manantiems jų nežeminant, ir stengtis jiems parodyti kažką nauja. Po knygos parašymo turėjau pripažinti, kad išmokau nemažai dalykų iš Raimundo, kaip ir Raimundas iš manęs. Netgi išprovokavau jį gana atviram pasisakymui apie jo srities problemas. Taigi, diskusija buvo ne tik įdomi ir maloni, bet ir naudinga. O tai, kad ir tu čia nepagauni kampo, rodo, kad eilinį kartą esu labai originalus.

    

     5) Oho, esi tikras tolerancijos apaštalas. Maniau, kad esi radikalas, kuriam neužtenka tik „įdomiai padiskutuoti“ mūsų beprotnamyje ir taip tik įteisinti jo tvarką...

    

     Kaip tik neseniai diskutavom su vienu išminčiumi apie tai. Jo manymu, būtent tai, kad radikalai nediskutavo su naciais, lėmė nacizmo įsigalėjimą. Aš su tuo nesutinku. Nes paprasčiausiai esu per didelis hedonistas, kad diskutuočiau su visokiom šiukšlėm. Bet čia juk norėjau pasakyti visai ką kita: man tai buvo įdomu. Ir – naudinga. Jokios tvarkos aš neįteisinau, nes jai iš principo visoje knygoje nepritariau. Tik čia ir yra tikras menas: maloniai griauti, mėgautis šios tvarkos griovimu. Iš principo nesuprantu, kaip diskusija su skirtingų pažiūrų žmogumi įteisina esamą tvarką? Čia oksimoronas? O gal, mielas anarchiste, tiesiog bijai pripažinti, kad tai pats sunkiausias uždavinys?

    

     6) Pabaigai – rimtai. Pateik po vieną savo ir oponento knygos įžvalgą, kuri priverstų suklusti ir anarchistą, ir landsbergistą.

    

     Gal pateiksiu vieną iš pagrindinių mūsų su Raimundu nesutarimų dėl laisvės pavyzdžių. Jo nuomone, jokios laisvės nereikia. Atseit, mes turim jos išmokti ir tik tada jau galima ją kažkaip „įteisinti“. Aš visoje knygoje aiškiai sakau, kad neįmanoma „išmokti būti laisvam“ iš vadovėlio. Bet laisvę aš suvokiu I. Berlino pozityvios laisvės prasme, kaip ‚laisvę kam‘. Ir čia pirmiausia turiu omeny alternatyvų teoriją. Tegul būna kapitalizmas, tegul būna visi tie dalbajobai buržujai – man jie nemaišo. Man maišo tik faktas, kad nėra alternatyvos nei kapitalizmui, nei buržuazijai.

 

     Čia, tu pasakysi, aš ir vėl neradikalus tolerancijos skleidėjas, bet man atrodo, kad pernelyg savanaudiška yra atimti iš kiaulių vartojimo malonumą. Tegul žmonės-vartotojai džiaugiasi. Tegul egzistuoja skirtingi pasauliai šiame pasaulyje. Raimundui tai, aišku, nepatinka, jis yra tikras konservatorius, kuris norėtų, kad visi gyventų saugiai ir ramiai. Neva, maištas ir noras keisti(-s) yra traumų pasekmė.

 

     Gali įsivaizduoti, kaip triuškinu šitą pseudomokslinį požiūrį? Todėl visa knyga tarsi įelektrinta nuo įtampos. Bet ji nevirsta neapykanta arba tuščiais kaltinimais. Reikėjo pasitelkti tikrai rimtą argumentaciją, kad paneigčiau tas tiesas, kurios vadinamos common sense. Nėra jokio common sense – tai pasakos vaikams, kad jie neužsiiminėtų masturbacija. Bet kaip vaikai neklauso draudimų, taip ir suaugusieji jų neklauso. Jei tiek vieni, tiek kiti nėra bukagalviai.

 

     Kalbėjosi Darius Pocevičius
     2012 06 02

     milasiunas-normanas-skrydziai