Daiva Repečkaitė. Vyrai - tarp gamtos ir draudimų
laisvoji tribūna
Sekmadienis, 19 Rugpjūtis 2012 09:46

Daiva Repeckaite     Vyriškumas yra prigimtinis, bet toks trapus, kad truputis lygybės ideologijos ar kūdikis ant rankų gali jį sugriauti kaip kortų namelį. Tokią išvadą galima padaryti iš normatyvinio vyriškumo gynėjų kalbėsenos. Viena vertus, iš praeities (akmens amžiaus) semiama stiprybė turėtų lydėti ir vesti vyrus tam tikru griežtai apibrėžtu keliu vien dėl to, kad taip liepia gamta. Kita vertus, tikro vyro savybes reikia ugdyti, bet jokiu būdu nepripažįstant, kad vyriškumas ir moteriškumas yra socialiai sukuriami. Štai kokia painiava užvirė diskusijose apie lytiškumą.

 

     Į debatus, kuriuose savo nuomonę pasakė ir feministės/ai, ir konservatyviausi politikai ir publicistai, neseniai įsitraukė Vladimiras Laučius, bandydamas atremti lyčių ekspertės Margaritos Jankauskaitės kritiką tikro vyro stereotipui, žalojančiam konkrečių vyrų gyvenimus. V. Laučius ne kartą pasižymėjo pasverta ir sąžininga kritika visų pirma savai ideologinei stovyklai – konservatizmui. Tačiau nežinia, ar pratrūkusios emocijos, ar tiesiog nepakankamas temos apmąstymas pakirto jo analitinius sugebėjimus, rašant šį komentarą – atsaką M. Jankauskaitei.

 

     Pagrindinę mintį trumpai galima perteikti taip: vyriškumo ir moteriškumo standartus suformuoja prigimtis, o bet koks šių vaidmenų klibinimas yra nenatūralus bei pasmerktas žlugti. Tačiau esama teigiamo ir neigiamo vyriškumo standarto, kuriuos skiria išsilavinimas ir sąmoningumas. To teigiamo vyriškumo reikėtų siekti ir jį diegti, o feministės, priešingai, norėtų, kad vyrai sumoteriškėtų. Apie teigiamą ir neigiamą moteriškumą neužsimenama, jis figūruoja tik kalbant apie tai, kuo užsiimti vyrui ne lygis: prižiūrėti svetimus vaikus, rodyti emocijas.

 

     V. Laučiaus komentaras svarbus tuo, kad jis gerai atspindi Lietuvoje įsigalėjusi „Raudonosios knygos diskursą“, kalbant apie lytiškumą ir šeimą. Visi šie dalykai yra gamtiniai ir prigimtiniai, bet modernybė juos retina kaip kokias nykstančių paukščių veisles, todėl reikia kuo skubiau steigti rezervatą. Tarp prigimties ir būtinumo ugdyti norimas su lytimi susijusias savybes tokios pozicijos gynėjai kažkodėl nemato jokios įtampos. Jos neįžvelgdamas, V. Laučius užmina net ant kelių idėjinėms priešininkėms parengtų grėblių.

 

     M. Jankauskaitė iškėlė svarbią idėją apie vyrų kančias lytiškai segreguotoje visuomenėje (apie tai daug rašo Artūras Tereškinas), kuri feminizme nėra labai sena. Klasikinis feminizmas rėmėsi lyčių dvejybe ir vienos lyties privilegija prieš kitą. Vyrai buvo neabejotinai privilegijuotoji klasė: jei išsilavinimas, klasinė padėtis ir kiti atributai vienodi, arba, kaip sako akademikai,ceteris paribus, tai vyrą visuomenė visada padarydavo pranašesniu nei tokių pat parametrų moterį. Ir ne tik tai – tam tikros taisyklės galiojo tik moterims: jos negalėjo balsuoti, užimti svarbių postų ir užsiimti daugybe su galia ir nepriklausomybe siejamų veiklų. Panašiai kaip šių dienų Saudo Arabijoje.

 

     Tačiau nuo to laiko daug kas pasikeitė. Dabar daugelyje šalių nėra vienareikšmės diskriminacijos, yra gerokai labiau išdrikusi ir sunkiau įveikiama lyčių nelygybė. Kitaip tariant, sistema privilegijuoja tam tikras lytines tapatybes, o kitų pagrindu žmonėms apsunkina gyvenimą. Tapatybių spektras plečiasi: jau ir moteris-tankas, gėjus menininkas ar moksliukas gali būti prestižinės lytinės tapatybės, bent jau tam tikrose (sub)kultūrinėse terpėse. Tačiau visuomenė skaudžiai baudžia kitas lytines tapatybes, tokias kaip: švelnus ir ramus vyras; rūpestinga motina, norinti siekti karjeros; jaunuolis, nenorintis vienareikšmiškai pasirinkti seksualinės orientacijos. Visuomenė liepia pasirinkti - būti tanku ar švelnuliu/e.

 

     M. Jankauskaitė atkreipia dėmesį, kad, nors vyrai turi daugiau prestižo ir privilegijų, sistema su pagal lytį nustatytais socialiniais vaidmenimis yra nuodinga ir jiems, ir tai netgi yra statistiškai pamatuojama. Todėl feminizmo tikslas – ne konfrontuoti su individualiais vyrais, o padėti jiems suprasti, ką jie praranda, laikydamiesi senovinių lyčių vaidmenų, ir kartu ieškoti būdų, kaip kurti kūrybiškesnę ir laisvesnę nuo stereotipų visuomenę.

 

     V. Laučius tos intencijos, deja, nesupranta. „Dabar atėjęs laikas keisti šią [vyriškumo – D.R.] sampratą iš esmės – iš visko sprendžiant, moteriškumo link“, – žinomos lyčių ekspertės žodžius iškraipo jis. Argi nepakankamai aišku, kad M. Jankauskaitė nesiūlo nei vyrams, nei moterims „moteriškėti“? Priešingai – ji siūlo atkabinti socialinius vaidmenis ir būdo bruožus nuo kelnių turinio ir hormonų.

 

     Feministės neneigia, kad biologiniai skirtumai egzistuoja. Tačiau pagrindinis teiginys yra tai, kad jie neturi lemiamos reikšmės tiems dalykams, kuriuos žmonės daro šiuolaikinėje visuomenėje. Daugybė fizinių darbų automatizuota, o vaikų priežiūrą šiais laikais galima patikėti kvalifikuotiems profesionalams. Net jei biologiniai skirtumai yra statistiškai reikšmingi ir daro įtaką funkcionavimui šiuolaikinėje visuomenėje, juos galima neutralizuoti nedideliais pokyčiais. Pavyzdžiui, vidutiniškai moterų pirštai plonesni, smailesni ir lankstesni, taigi joms lengviau naudotis vis smulkėjančiais mobiliaisiais telefonais. Tačiau „išmanuolių“ liečiamoji klaviatūra gali būti padidinta, jautri šilumai arba paspaudimui, taigi pritaikymo savo parametrams galimybės didesnės. Inovatyvesnėse srityse daiktų dizainas ir darbo metodai keičiasi akimirksniu (mygtukus keičia lietimui jautrus stiklas), tad kodėl atitinkamai negalėtų pasikeisti plytų kilnojimas ar darželio darbo organizavimas?

 

     Kitas klausimas yra, ar reikia kažką keisti. Kad reikia, esama keletas argumentų. V.Laučius sako: „unisexas irgi yra norma, suvokiama kaip kultūrinė ir moralinė atsvara vyriškumo/moteriškumo normai. Kyla klausimas: kuo normatyvinis unisexas yra geresnis už normatyvinį vyriškumą?“ Tai ar visuomenė negali kūrybiškai kreipti savo ateities? Kodėl universalus švietimas pranašesnis už situaciją tais laikais, kai raides mokėjo tik elitas? Lyčių segregacijos panaikinimas leidžia kiekvienam žmogui aktyviau, sąmoningiau ir kūrybiškiau plėtoti savo unikalius sugebėjimus, laisviau bendrauti, inovatyviau formuoti visuomenę.

 

     Ar tik sutapimas, kad pačios dinamiškiausios visuomenės – tos, kuriose lyčių lygybė daugiausiai pažengusi? Skandinavijos šalyse aukščiausias gyvenimo lygis, suomių mokyklos pačios geriausios, švedų doktorantūros studijos ir tyrimai garsūs visame pasaulyje. Saudo Arabija, kurioje „prigimtis“ aiškiai įtvirtinta rašytiniais ir nerašytais įstatymais, turtingesnė, bet negarsėja nei inovacijomis, nei patraukliomis gyvenimo galimybėmis.

 

     Savo tekste V.Laučius parodo, kad tikras vyras – tai aukštas kultūrinis standartas, džentelmenas. Ar būti džentelmenu natūralu? V.Laučius pats pripažįsta, kad tai įgūdis, kurį reikia išugdyti. Vadinasi, vyriškumas yra socialiai formuojamas, nors anksčiau autorius teigė, kad „Skirtumas tarp [normatyvinio unisexo ir normatyvinio vyriškumo] tas, kad vyriškumas, kaip ir moteriškumas, yra natūralus, prigimtinis, o štai unisexas yra grynoji konvencija, dirbtinis daiktas, mados dalykas.“

 

     Jeigu vyriškumas ir moteriškumas būtų natūralūs (kas reiškia, gamtiniai), tai jie nekistų nei per laiką, nei tarp kultūrų. Tačiau puikiai žinome, kad socialiniai vaidmenys nevienodi visame pasaulyje, taip pat – keičiantis laikmečiams. Viduramžiais aristokratė galėjo palikti kūdikį profesionaliai žindyvei ir toliau linksmintis dvaro pobūviuose, ir niekas nebūtų paneigęs jos moteriškumo. Lygiai taip pat kolonizatorių antropologai Vietname nustebo pamatę rūkančių ir sunkius nešulius tampančių moterų, taip pat – liaunų, lyriškų vaikinų.

 

     Jeigu vyriškumas ir moteriškumas būtų prigimtiniai, jie tiesiogiai padiktuotų, kaip elgtis situacijose, kuriose socialinės normos nesusiformavusios ar nežinomos. Kokius gi bruožus turėtų lemti prigimtinis vyriškumas ir moteriškumas? V.Laučiaus nevyriškų (suprask, moteriškų) bruožų sąrašas toks: „populiarieji meilės romanai, „Baileys Irish Cream“, aistra papuošalams, paniška pelių baimė, kūdikių priežiūra, „Twilight Saga“, šokolado prilyginimas orgazmui, noras būti „nešiojamam ant rankų“ ir troškimas sulaukti narsios princesės ant balto žirgo“. Paprastai valgio ruošimas taip pat priskiriamas prie moteriškos prigimties, o tam tikslui tenka nugalabyti vieną kitą smulkų gyvūnėlį. Tačiau, susidūrus su nežinomu egzotišku gyvūnu, ar prigimtis pakuždėtų, kaip elgtis, kad būtum tikra moteris, kepti jį ar bijoti? V.Laučiui įprastoje aplinkoje moterims tikriausiai pritiktų tarakonų bijoti, Pietryčių Azijoje – juos įmantriai paruošti ir valgyti. Atsakymus, kaip elgtis, pasiūlys tik žinios ir socialinės konvencijos.

 

     Apskritai bruožų sąrašas, kurį pateikia V.Laučius, yra gana juokingas. Prieš rašydamas, autorius galėtų pasitikrinti, kiek iš tų bruožų galiojo, pavyzdžiui, jo močiutei. Spėju, neabejoja jos moteriškumu. Tačiau daugelio mūsų močiutės mokėjo mikliai nugalabyti pelę ir nebuvo girdėjusios apie „Baileys“. Galbūt V.Laučius gintųsi, kad šie bruožai nėra privalomi visoms moterims, jie tiesiog nevyriški. Yra keli moterų tipai, vienos šiais bruožais pasižymi, kitos – ne, bet vyrai – niekada. Tačiau ar tai nebūtų dalinis lytinių tapatybių spektro pripažinimas? Be to, jeigu tam tikri bruožai nebūdingi visoms moterims, tai gal jie nėra prigimtiniai?

 

     Antras grėblys, ant kurio užlipa autorius, dar įdomesnis: „Moteris engia ne džentelmenai, o mužikai. Tačiau mužikiškumas nėra vyriškumo norma. Ar M. Jankauskaitė nori pasakyti, kad mūsų visuomenėje vyrauja smerktinas mužikiškumas? Jei taip, tai kodėl nepadarius išvados, kad turime ugdyti tikrus vyrus – džentelmenus?“ Vadinasi, vadinamieji mužikai nėra tikri vyrai. Kas gi jie? Gal sumoteriškėję vyrai, kuriuos esą propaguoja feministės? Tai kad ne, priešingai. Mužikai mano, kad elgiasi pagal prigimtį, o ne ideologiją, ir neneigia lyčių skirtumų. Jie labiau paplitę nei džentelmenai, ir atsirado seniau. Galbūt tai rodo, kad mužiko prigimtis ir yra tikroji vyro prigimtis, o džentelmeno manieros turi būti kultivuojamos? Atrodo, V.Laučius tam neprieštarauja: džentelmenus reikia ugdyti. Tačiau taip išeina, kad džentelmeno savybės nėra prigimtinės. Susiekime logiškai:

 

     Vyriškumas yra prigimtinis.
     Džentelmenai yra tikri vyrai.
     Džentelmenus reikia ugdyti, o mužikai patys atsiranda. 
     Iš (2) ir (3) išplaukia, kad tikri vyrai turi būti išugdomi visuomenėje.
     Iš trijų pirmųjų teiginių išplaukia, kad vyriškumas (kuris yra prigimtinis) ir buvimas tikru vyru (kuris yra išugdomas, ir ne visi vyrai tampa tikrais vyrais) nėra tapatūs. Tačiau jei lytys yra „natūraliai“ poliarinės priešingybės, tai mužikai yra vyriški, nes, pirma, turi vyro prigimtį, antra, nėra moteriški (negeria Baileys, neprižiūri kūdikių).


     Dar kartą: prigimtinių vyriškų savybių sąrašas, su kuriuo V. Laučius sutinka, yra „vyras turėtų būti fiziškai stiprus, lytiškai pajėgus, mokėti tramdyti emocijas ir turėti protinę galią“. Moteriškų: populiarieji meilės romanai, „Baileys Irish Cream“, aistra papuošalams, paniška pelių baimė, kūdikių priežiūra, „Twilight Saga“, šokolado prilyginimas orgazmui, noras būti „nešiojamai ant rankų“ ir troškimas sulaukti princo ant balto žirgo. Mužikai yra prigimtiniai vyrai, o džentelmenai – kultivuoti.

 

     Nejučiomis V. Laučius sutinka su M. Jankauskaite: vyriškas elgesys yra tam tikras standartas, į kurį kreipia visuomenė, o ne prigimties (hormonų) padiktuotas elgesys. Vyriškumą reikia pasigaminti ir saugoti. Kelnių turinys ir hormonai nepadiktuos atsakymų į visus socialinio gyvenimo klausimus – teks „turėti protinę galią“. Tai kodėl tos protinės galios ir sugebėjimų neatkabinti nuo lyties?

 

     Išmintingas konservatorius neklimptų į gamtinių teorijų liūną ir nuoširdžiai pareikštų: „Mano pozicija tokia, kad patikrintos tradicijos neatsirado iš nieko. Jos leidžia efektyviai organizuoti visuomenės gyvenimą ir daugybei žmogų padeda susiorientuoti gyvenime.“ Ir išties, net labai kairiųjų pažiūrų antropologai supranta ir gerbia tokią poziciją. Tačiau, deja, Lietuvoje neapsieinama be „Raudonosios knygos diskurso“: prigimtis yra neišvengiama, tik va, ta modernybė ją naikina.

 

     Kaip čia išeina, kad daugybė pripažintų ir išsilavinusių apžvalgininkų lytiškumo sąvokose taip susipainioja? Atsakymo paieškokime detalėse. Raktas – šokolado prilyginimas orgazmui. Kada ir kur paskutinį kartą matėte šokolado sukeltą seksualinį susijaudinimą? Teisingai, šokolado „Karūna“ reklamoje. V. Laučius palieka paslaptingą subjektą moteris apibrėžti kapitalistinei rinkodarai (penki iš devynių išvardytų bruožų susiję su vartojimu). Ši, žinoma, turi, ką pasakyti apie moteriškumą, neatskiriamai susiedama jį su vartojimu – tiek tam tikrų daiktų, tiek moters kaip objekto.

 

     Vyriškumo apibrėžimų V. Laučius mokosi iš apibendrinto tėvo ir Aristofano, bet šieji pateikia tik tuštumą: vyriškumas yra mistinis TAI, kažkas, ką turi intuityviai jausti, bet kas turi pavirsti labai konkrečiomis socialinėmis pasekmėmis. Vyriškumas yra tai, kas nėra moteriškumas, o pastarasis turi ilgą savybių sąrašą. Jokiu būdu nepataikyk į vieną iš tų savybių ir semkis stiprybės iš praeities, kad taip nenutiktų. Tačiau praeitis gali patarti tik labai standartinėse situacijose. Ar ne iš to visuomenėje kyla tas desperatiškas bandymas pritempti šiuolaikines pasikeitusio pasaulio situacijas prie praeities (darbo santykių, bendravimo socialiniuose tinkluose, kalbėsenos interpretavimas kaip karo, mamuto nudobimo ir partempimo)?

 

     Tai tik parodo, kokia svarbi kritiška diskusija apie lytiškumą, kurią nori inicijuoti M. Jankauskaitė. Lytiškumo ideologijos turi lemiamą įtaką tam, kaip auginami berniukai ir mergaitės. Vyrai auginami su ta tuštuma, kai savo tapatybę jie neva turi intuityviai užgriebti, bet prigimtis neturi ką pasakyti apie sparčiai besikeičiančią socialinę realybę. Socialiniai tinklai, smulkūs aparačiukai bendravimui, siauros spalvotos kelnės, naujos turizmo formos, mokymasis visą gyvenimą – vyriška ar moteriška? Neišvengiamai to unisexo mūsų visuomenėje daugėja.

 

     Šaltinis: nk95.org

     anarchija.lt

     Daiva Repeckaite