Ha-Joon Čang. Afrika nėra pasmerkta likti neišsivysčiusi
laisvoji tribūna
Pirmadienis, 17 Rugsėjis 2012 14:55

afrikos ukininkai     Skaitydami spaudą ar akademinius straipsnius, galite susidaryti įspūdį, kad Afrika yra pasmerkta likti neišsivysčiusi. Problemos yra įvarios. Prastas klimatas lemia tropinių ligų paplitimą. Teigiama, kad „bloga geografija“ taip pat kliudo vystymuisi: pavyzdžiui, daugybė Afrikos šalių neturi išėjimo prie jūros ir yra apsuptos kitų vargingų ekonomikų linkusių į smurtinius konfliktus.

 

     Ir Afrika stabdoma ne tik savo gamtinės ir geografinės padėties, bet taip pat savo istorijos. Afrikos šalys yra etniškai per daug skirtingos, kas sukelia žmonių nepasitikėjimą vieni kitais ir kelia sandorių kaštus. Kolonializmo istorija sukūrė žemos kokybės institucijas, kadangi kolonizatoriai nenorėjo įsikurti šalyse, kurios buvo kamuojamos tropinių ligų, taigi jie įkūrė minimalų kiekį institucijų, kurios reikalingos resursų eksploatavimui. Kai kurie apžvalgininkai net pareiškė, kad Afrikos kultūra kenkia ekonomikos vystymuisi, nes žmonės yra tingūs, netaupo ir nebendradarbiauja tarpusavyje.

 

     Visi šie struktūriniai trūkumai naudojami tam, kad paaiškinti, kodėl skirtingai negu kitiems pasaulio regionams, kontinentui nepavyko vystytis nepaisant net žymios rinkos liberalizacijos 1980-ųjų metų periode. “Juodojoje Afrikoje“ santykinės vieno asmens pajamos šiuo metu daugiau ar mažiau nesiskiria nuo pajamų, kurios buvo 1980 m. Todėl Afrika yra neva amžiams pasmerkta likti priklausoma nuo pagalbos iš užsienio.

 

     Tačiau tie, kurie tiki, kad Afrika yra pasmerkta likti neišsivysčiusiu regionu, nepasako, kad Afrika ne visuomet buvo stagnuojanti. 1960-ųjų ir 1970-ųjų periodu, kuomet visos tariamos augimo kliūtys taip pat egzistavo (ir dažnai net labiau išreikštos, pavyzdžiui postkolonistinis palikimas), Afrika demonstravo padorų augimą. Dar daugiau, daugybė aukščiau išvardintų kliūčių egzistavo daugumoje pasaulio išsivysčiusių šalių, tačiau šios šalys vystėsi nepaisant jų. Afrikos struktūrinės problemos yra realios ir kliudo vystymuisi, bet jos nėra neįveikiamos ir kontinentas nėra pasmerktas likti neišsivysčiusiu.

 

     Ankstesnis augimo ir vystymosi periodas duoda stiprią užuomeną, kad Afrikos dabartinė prasta situacija yra lemiama ne paveldimų problemų, bet kažko labiau laikino: tikroji Afrikos stagnacijos priežastis tris paskutinius dešimtmečius yra laisvos rinkos politika, kuri buvo primesta kontinentui tuo laikotarpiu. Skirtingai negu istorija ar geografija, politika gali būti pakeičiama. Afrika nėra pasmerkta neišsivystymui.

 

     Afrika ne visuomet kentėjo nuo ekonominio sąstingio ir atsilikimo, su kuriuo ji asocijuojama šiandien. 1960-ųjų ir 1970-ųjų laikotarpiu santykinės vieno asmens pajamos augo  padoriu 1,6 procento per metus greičiu. Nors ir tai nė kiek neprilygsta „stebuklingiems“ augimo tempams, kuriais džiaugėsi pietryčių Azija 5-6% prieaugio per metus klestėjimo periodu,  ar net Lotynų Amerikos 3% prieaugiu tuo pačiu periodu, tai vistiek palankiai gali būti palyginta su 1-1,5% augimo greičiais, kurie buvo būdingi dabar išsivysčiusioms šalims Industrinės revoliucijos periodu (maždaug viso šimtmečio periodu nuo 1820-ųjų).

 

      Faktas, kad Afrika augo padoriu greičiu iki 1980-ųjų, duoda užuomeną, kad struktūriniai faktoriai nėra problemos šaknimis. Afrikos augimas sužlugo po 1980-ųjų ir tai gali būti paaiškinta kažkuom, kas įvyko maždaug tuo laikotarpiu. Pagrindinis įtariamasis šioje istorijoje yra dramatiškas pasikeitimas ekonomikos politikoje tuo momentu.

 

     Pradedant Senegalu 1979 m., „juodosios Afrikos“ šalys buvo priverstos įdiegti laisvosios rinkos, laisvos prekybos politiką pagal sąlygas, kurios buvo primestos Pasaulio banko ir Tarptautinio Valiutų Fondo struktūrinio reguliavimo programų.

 

     Priešingai visuotinai priimtai nuomonei, ši ekonomikos politika nėra palanki ekonomikos vystymuisi. Staiga atvėriant šalių rinkas ir priverčiant nesubrendusius vietinius gamintojus konkuruoti su tarptautinėmis įmonėmis, ši politika sukėlė beveik kiekvieno industrinio sektoriaus, kurį šios šalys sugebėjo išvystyti 1960-ųjų ir 1970-ųjų laikotarpiu, kolapsą.

 

     To pasekoje Afrikos šalys buvo priverstos imtis pirminių žaliavų, tokių kaip kakavos, kavos ir vario, eksporto tam, kad gautų pajamų ir tapo priklausomos nuo žvėriškų žaliavų rinkų svyravimų ir užsigriozdino stagnuojančiomis gamybos technologijomis, kurios lydi šias industrijas.

 

     Be to, kuomet Tarptautinio Valiutų Fondo Struktūrinio Reguliavimo Programos pareikalavo greito eksporto padidinimo, Afrikos šalys, supančiotos savo technologinių galimybių limitų, buvo priverstos imtis panašių produktų, tokių kaip kava ir kakava bei naujų primityvių technologijų produktų, tokių kaip puokštinių gėlių, eksportu. Rezultatas dažnai būdavo tų prekių kainų kritimas dėl didelio jų pasiūlos augimo.

 

     Spaudimas vyriausybėms subalansuoti savo biudžetus lėmė išlaidų mažinimus srityse, kurių poveikis pasimato lėtai, pavyzdžiui, infrastruktūros investicijose. Laiko tėkmėje blogėjanti infrastruktūros kokybė prastino Afrikos gamintojų pozicijas dar labiau, padarant jų „geografinius trūkumus“ dar ryškesniais.

     Struktūrinio reguliavimo programų ir jų vėlesnių įvairių reinkarnacijų, įskaitant šiandienos „skurdo mažinimo strategijos dokumentų“, pasekmė buvo  stagnacija ir santykinių pavienių asmenų pajamų augimo nebuvimas per trijų dešimtmečių laikotarpį.

 

      Per 1980-ųjų ir 1990-ųjų metų laikotarpį santykinės vieno asmens pajamos krito 0,7 % per metus greičiu. Regionas galiausiai pradėjo augti 2000-ųjų laikotarpiu, tačiau anksčiau ėjusių dviejų dešimtmečių susitraukimas lėmė, kad vidutinis metinis vieno asmens pajamų augimas „juodojoje Afrikoje“ tarp 1980 ir 2009 m. buvo 0,2 %. Taigi po beveik 30 metų naudojant „geresnę“  (tai yra laisvosios rinkos)  ekonominę politiką, Afrikos santykinės vieno asmens pajamos yra maždaug tam pačiam lygyje, kokios buvo 1980 m.

 

     Struktūriniai faktoriai buvo kaltinami dėl šios tragiškos padėties, bet iš tiesų jie yra atpirkimo ožiai, į kuriuos bado laisvosios rinkos ekonomistai. Matydami, kad jų remiamai ekonominei politikai nesiseka demonstruoti gerų rezultatų, jie stengiasi rasti kitų paaiškinimų Afrikos regresui. Taigi struktūrinės problemos buvo pasitelktos tam, kad išgelbėti laisvosios rinkos ekoniminę politiką nuo nepatogios padėties.

 

     Tai nereiškia, kad struktūrinės problemos yra nesvarbios. Prastas klimatas gali trukdyti vystymuisi. Buvimas „blogoje kaimynystėje“ riboja eksporto galimybes ir padaro tarpsieninių konfliktų galimybes vis labiau tikėtinomis. Tačiau nė viena iš šių problemų nėra neišsprendžiamos, nei šie rezultatai nėra neišvengiami.

 

     Išsivysčiusiųjų šalių sėkmė įveikiant šias tas pačias problemas yra įrodymai, kad egzistuoja joms sprendimai. Europa yra kultūriškai ir etniškai nevienodesnė labiau už visus kitus žemės regionus. Ji yra namai šalims su nedėkingais (šaltais) klimatais ir buvo kamuojama karų visos savo istorijos metu. Kas liečia nuo jūros atkirstas šalis, tai mažai šalių geriau sekėsi nei Austrijai ir Šveicarijai, kurių abi neturi priėjimo prie jūros; Skandinavijos šalys būdavo atkirstos nuo jūros žiemos periodu, iki kol buvo išrasti ledlaužiai. Vienintelė problema, kuri nekamuoja Europos, tai yra resursų prakeiksmas, bet tokių šalių kaip JAV, Kanados ir Australijos patirtis rodo, kad resursų gausa gali būti teigiamas faktorius ekonomikos vystymuisi.

 

     Taigi Afrikos problemos yra daugumoje susijusios su ekomikos politika, o ne su Afrikos prigimtimi. Didžioji dalis jos tariamos „augimo tragedijos“ nuo 1980-ųjų buvo lemiamos laisvos rinkos politikos sąlygų primetimo, o ne struktūrinių faktorių, tokių kaip istorija ar geografija. Ypač augant politiniam stabilumui, daugybė Afrikos šalių pasiruošusios suvokti savo begalinį potencialą, kuris glūdi gamtos ištekliuose ir žemės ūkio produkcijoje. Tačiau jie tai galės pasiekti tik tuomet, jeigu apleist laisvos rinkos politiką ir įdiegs tą, kuri vysto nacionalinės gamybos pajėgumus, apsaugojant „kūdikiškų“ industrijas bei investuojant į švietimą, apmokymą bei į infrastruktūrą.

 

     Ha-Joon Čang dėsto ekonomiką Kembridžo universitete. Jis yra knygos „23 dalykai, kurių jie nepasako apie kapitalizmą“ autorius.

 

     Iš howwemadeitinafrica.com vertė Nojus Vala

 

     anarchija.lt

     afrikos ukininkai