Aleksandras Tarasovas. Socializmas, TSRS ir superetatizmas
laisvoji tribūna
Ketvirtadienis, 18 Spalis 2012 08:46

Tarasov     Aleksandras Tarasovas yra gerai žinomas rusų neomarksistas, kairysis tarybinis disidentas, už savo veiklą persekiotas KGB. Šiame straipsnyje autorius nagrinėja Sovietų Sąjungos santvarkos prigimtį bei paneigia tam tikrus sovietizmo šalininkų mitus ir sampratas. Nors ir straipsnis yra parašytas iš neomarksistinės perspektyvos, tačiau yra įdomus ir anarchistams, nes leidžia detaliau suprasti, kas buvo Sovietų Sąjunga, bei kodėl tai nebuvo žingsnis į priekį nuo kapitalizmo, o tik tam tikra itin specifinė kapitalizmo ir valstybinio feodalizmo bruožų turinti variacija. Taip pat pateikiama dabartinės kapitalizmo stadijos analizė.

 

     Dėl problemos iškėlimo

 

     Visiems pasaulio kairiesiems dabar yra aktualūs du klausimai: tarybinio eksperimento žlugimo priežasčių supratimas ir socialistinės teorijos atnaujinimas. Kad galėtume atsakyti į šiuos klausimus, būtina moksliškai išsiaiškinti, koks iš tikrųjų buvo taip vadinamas „realusis socializmas“* ir turėti supratimą apie socialistinę (komunistinę) visuomenę bei jos gamybos būdą.

 

     * Pastaba: autorius „realiuoju socializmu“ vadina TSRS, Kuboje, Vietname, Rytų Europos ir kitose „socialistinėse“ valstybėse egzistavusią santvarką.

 

     Pirma problema svarbi ne tik dėl to, kad kairieji turi mokytis iš savo klaidų ir negali judėti pirmyn, neišnagrinėję savo praeities, bet ir todėl, kad potarybinėje erdvėje egzistuoja gana įtakingos jėgos, aktyviai dalyvaujančios politikoje ir siekiančios bendrai atkurti „realųjį socializmą“. Be abiejų problemų išsprendimo neįmanomas socialistinės teorijos atnaujinimas, o atnaujinimas yra būtinas, nes senoji socialistinė teorija diskredituota kai kurių kairiųjų sąmonėje, tuo metu, kai realybė skatina žymią kairųjų dalį, laikančių save kairiaisiais, aktyviai kovoti su kapitalizmu. Deja organizuotos kovojančiosios jėgos daugiausiai remiasi senomis socialistinių mokymų dogmomis. Suprantama, kad tai geriausiu atveju prives prie istorijos pakartojimo.

 

     Iš pradžių apie „realųjį socializmą“. Kaip žinoma, yra dvi pagrindinės pažiūros dėl tarybinės santvarkos prigimties. Pirma – kad tai iš tiesų buvo socializmas (iškraipytas arba net neiškraipytas). Antra – kad buvusioje TSRS ir kitose „Rytų bloko“ šalyse nebuvo socializmo. Pastarosios pažiūros šalininkai iš esmės mano, kad tai buvo valstybinio kapitalizmo santvarka. Visos kitos pažiūros (pavyzdžiui, kad „realusis socializmas“ buvo kapitalistinės bazės ir feodalinio arba socialistinio antstato junginys, arba, pagal Molotovą, kad jis buvo „pereinamuoju laikotarpiu iš kapitalizmo į socializmą“) yra moksliškai neargumentuotos ir neatlaiko kritikos.

 

     Remiantis marksistine metodologija, atrodo, nesunku įrodyti, kad tarybinė visuomenė nebuvo socialistinė (komunistinė). Tam, suprantama, aš ignoruoju stalinistų komunizmo dalijimą į dvi stadijas socializmą ir komunizmą. Akivaizdu, kad toks dalijimas buvo specialiai išrastas, kad paaiškintų, kodėl TSRS santvarka neatitiko mokslinio komunizmo pradininkų pažiūrų dėl socializmo. Šio stalininio mokslo išradimo priešingumas ir pavedimas akivaizdūs. Vadinasi, reikia sugrįžti prie Markso supratimo, būtent, kad socializmas ir komunizmas yra sinonimai.

 

     Taigi mes žinome pagrindinius socialistinės (komunistinės) visuomenės buožus: tai beklasė, nevalstybinė, neprekinė*, tiesioginės demokratijos santvarka, įveikusi išnaudojimą ir susvetimėjimą, pagrįsta visuomenine gamybos priemonių nuosavybe ir pagimdyta socialistinio (komunistinio) gamybos būdo.

 

     * Autorius turi galvoje, kad neegzistuoja prekiniai–piniginiai santykiai.

 

     Akivaizdu, kad „realusis socializmas“ neatitiko šių socializmo pagrindinių bruožų. Prie „realiojo socializmo“ mes turėjome:

 

     a) valstybę (palyginti su kapitalistine, kuri net išplėtė savo valdžią - vietoj to, kad „atmirtų“);

 

     b) prekinius–piniginius santykius, kurie neišvengiamai, pasak Engelso, turėjo privesti prie kapitalizmo tąsos;

 

     c) buržuazinės atstovaujamosios demokratijos institututus (savo esme įgavę oligarchinę formą);

 

     d) išnaudojimą ir susvetimėją, kurie savo intensyvumu ir totalumu nenusileido kapitalistinių šalių išnaudojimui ir susvetimėjimui;

 

     e) valstybinę (o ne visuomeninę) gamybos priemonių nuosavybę;

 

     f) visuomenines klases

 

     ir galiausiai:

 

     h) tokį patį kapitalistinį gamybos būdą – didmeninę mašininę gamybą arba kitaip sakant – industrialinį gamybos būdą.

 

     Tuo pačiu galima įrodyti, kad „realusis socializmas“ nebuvo ir kapitalizmas: nebuvo rinkos mechanizmo (net po Lybermano reformos* atsirado kai kurie rinkos ekonomikos elementai, bet iš esmės ne rinka. Nebuvo kapitalų rinkos, be kurio rinkos mechanizmas iš principo negalimas); Valstybė nebuvo privatus savininkas ir bendras kapitalistas (kaip turi būti prie valstybinio kapitalizmo), t.y buvo viso labo vienas (tegul pagrindinis) iš ekonomikos subjektų. Valstybė sugėrė ekonomiką ir bandė sugerti visuomenę, t.y valstybė greičiausiai buvo kaip „feodalas“ savo piliečių atžvilgiu, negalėdama tuo pačiu metu turėti sąlyčio su kitomis gamybos priemonėmis (dėl privačios nuosavybės ir kitų „feodalų“ nebuvimo); visiškai nebuvo konkurencijos ir t. t.

 

     * Lybermano reforma – 1965 – 1970 m. dėl ekonomikos neefektyvumo vykdyta TSRS reforma.

 

     Aš manau, kad TSRS (ir kitose „realiojo socializmo“ šalyse) mes turėjome reikalą su ypatinga visuomenine–ekonomine santvarka – superetatizmu, kuri yra tapati kapitalizmui, turėdama tokį patį, industrialinį gamybos būdą.

 

     Kokia yra šios sudėtingos konstrukcijos, niekur anksčiau nesutikos marksizmo santvarkos, atsiradimo priežastis, kaip dviejų porinių santvarkų, esant vienam gamybos būdui? Akivaizdu, kad nuosavybės skirtumas. Tokiu būdu gauname, kad visuomeninę-ekonominę santvarką formuoja du pagrindiniai požymiai: gamybos būdas ir nuosavybė į gamybos priemones. Užtenka vieno iš šių požymio pasikeitimo – ir pasikeis santvarka. Iš tikrųjų, perėjimas nuo vergovės iki feodalizmo, nuo feodalizmo iki kapitalizmo įvyko dėl gamybos būdo pasikeitimo, bet ne dėl nuosavybės formos pasikeitimo. Visuose trijuose atvejuose mes turime reikalą su privačia gamybos priemonių nuosavybe.

 

     Be to, žmonijos istorijoje jau buvo atvejis, kai esant vienam gamybos būdai egzistavo dvi porinės ekonominės–visuomeninės santvarkos: tai antikos periodas, kai egzistavo klasikinė vergovė (Vakaruose) ir tai, ką Marksas vadino „azijiniu gamybos būdu“ (Rytuose). Tarybiniais laikais tris kartus socialinių mokslų srityje (20-aisiais, 30-aisiais ir 60-aisiais metais) buvo kilusios diskusijos dėl „azijinio gamybos būdo“, kurios niekuo nesibaigdavo (nes buvo uždraustos viršūnės nurodymu). Pats Marksas, kaip žinoma, iki gyvenimo pabaigos nusprendė persvarstyti savo pažiūras dėl „azijinio gamybos būdo“ įtaręs, kad jokio atskiro „azijinio“ gamybos būdo nebuvo. Mirtis neleido jam užbaigti šio darbo. Tarp kitko, Marksas dėl savo įtarimo buvo teisus. Šiandien mes turime pakankamai empirinių duomenų tam, kad galėtume apibrėžti „antikinį“ ir „azijinį“ gamybos būdus kaip vieną gamybos būdą: didmeninę nemašininę (naminę) gamybą. Vakarai nuo Rytų skyrėsi tik nuosavybės forma: klasikinė vergovė numatė privačią gamybos priemonių nuosavybę, tuo tarpu kai Rytuose egzistavo valstybinė gamybos priemonių nuosavybė (kartais ji reiškėsi užmaskuota, „sakraline“ nuosavybės forma, kai gamybos priemonės formaliai priklausė ne valstybei, bet dievui ar dievams, arba „karališkąja“ gamybos priemonių nuosavybės forma – tokiu atveju karalius (aukščiausiasis žynys) nebuvo privačiu savininku, o tik „karaliaus“ („sakralinės“) nuosavybės menedžeriu, tvarkytoju. Kitaip sakant, tai, ką Marksas apibrėžė kaip „azijinį gamybos būdą“, reikėtų vadinti etatizmu* (etatizmu–1, kitaip nei etatizmas–2, superetatizmas).

 

     * Autorius etatizmu–1 vadina azijinę santvarką, egzistavusią šalia vergovinių gamybos jėgų išsivystymo. Etatizmu–2 vadina azijinę santvarką, egzistavusią šalia feodalizmo.

 

     Dėl apriboto straipsnio dydžio ir žanro (dėl problemos iškėlimo), aš nepradėsiu toliau vystyti šios temos, tuo labiau, kad jai reikalingas atskirai rimtas ir argumentuotas straipsnis, jei ne monografija. Pasakysiu tik tiek, kad santvarkų poringumas esant vienam gamybos būdui pasireiškia, kaip mes matome, pereinant pirmykščiui komunizmui prie klasinių santvarkų, prie privačios nuosavybės. Irr atvirkščiai – pereinant privačiai nuosavybei prie socializmo, kas greičiausiai byloja arba apie tokio proceso sudėtingumą, arba jo vienodumą įvairiose civilizacijose. Galbūt tai susiję su buvimu ar nebuvimu šioje visuomenėje tokio instituto, kaip bendruomenės.

 

     Taigi prie superetatizmo savininku tampa valstybė, o visi piliečiai pavirsta valstybės samdomaisiais darbininkais. Tokiu būdu valstybė tampa išnaudotoja, pasisavina sau pridėtinį produktą. Prie superetatizmo panaikinamos antagonistinės klasės, o klasiniai skirtumai išstumiami į antstatą. Visuomenė susideda iš trijų pagrindinių klasių: darbininkų klasės, valstiečių klasės ir protinio darbo samdomųjų darbuotojų klasės, kurią giliau išngarinėjus, pasirodo susidedanti iš dviejų stambių poklasių: valdymo aparato ir inteligentijos. Susidaro savotiškas visuomenės socialinis vienodumas – tam tikrame laipsnyje – vieningumas (jeigu persvartę jį, pasinaudosime Markuzės * terminu). Ribos tarp klasių išnyksta, palengvėja perėjimas iš vienos klasės į kitą, kas yra vertybė palyginus su kapitalistine visuomene.

 

     * Herbertas Markuzė (1898 – 1979) – Vokietijos marksistas, sociologas, neomarksistinės Frankfurto mokyklos narys.

 

     Kita superetatizmo vertybė, palyginus su kapitalizmu, yra konkurencijos likvidavimas su jai priklausančiu milžiniškų išteklių švaistymu konkurencinei kovai, reklamai (kaip žinoma, Vakaruose išlaidos reklamai ir konkurencinei kovai kai kada pasiekia ¾ visų kompanijos pajamų).

 

     Svarbi vertybė yra galimybė nugalėti rinkos stichiją su planavimo pagalba, kas leidžia – idealiausiu atveju – racionaliai ir ekonomiškai naudoti išteklius, o taip pat – prognozuoti ir vadovauti moksliniam–techniniam progresui.

 

     Galiausiai, svarbi superetatizmo vertybė yra galimybė sukoncentruoti vienose valstybės rankose milžiniškus materialinius, žmogiškuosius ir finansinius išteklius, kas užtikrina aukštą sistemos išlikimą sunkiomis sąlygomis (kaip buvo su TSRS per Antrą pasaulinį karą).

 

      Socialiniai superetatizmo institutai, kuriuos taip mėgsta nurodyti „realiojo socializmo“ šalininkai kaip „svarbiausius laimėjimus“, yra nemokamas mokslas, sveikatos apsauga, vaikų ikimokyklinis ir nemokyklinis išsilavinimas ir auklėjimas, rekreakcinės sistemos, pigus būstas ir visuomeninis transportas. Visa tai iš esmės nebuvo superetatizmo „vertybėmis“. Jas sukūrė specifiniai tarp valstybės ir samdomųjų darbuotojų santykiai, primenantys santykius tarp feodalo ir valstiečio: kadangi darbo jėgos rinka buvo apribota turimų piliečių kiekiu ir užsienio darbo jėgos rinkos nebuvo, tai suprantama, valstybė, kaip darbdavys ir gamybos priemonių savininkas, buvo priverstas pasirūpinti savo darbuotojų sveikata, išsilavinimu ir gyvenimo sąlygomis, nes tai tiesiogiai atsilipetų gamybai, ir savo ruožtu, pridėtinio produkto gamybai, valstybės pajamoms. Prie superetatizmo aukštas pridėtinės vertės lygis buvo pasiekiamas dėl labai žemo darbo užmokesčio, ir tuo pačiu dalis valstybės gaunamų viršpelnių buvo paskui perskirstoma per valstybines struktūras samdomųjų darbuotojų naudai, socialinių programų forma, o taip pat dirbtiniu produktų ir būtinų prekių, būstų, visuomeninio transporto kainų sumažinimu vidaus rinkoje. Viena vertus, valstybė tokiu būdu privertė piliečius nukreipti savo pajamų dalį naudinga, valstybės, kaip gamybos priemonių savininkės ir darbdavės, linkme (pavyzdžiui, išsilavinimui ar sanitariniams–higieniniams tikslams). Antra vertus, valstybė galėjo kontroliuoti paslaugų ir teisių būtino minimumo garantiją visiems piliečiams be diskriminacijos.

 

     Tokiu būdu prie superetatizmo samdomasis darbuotojas gaudavo nebūtinai geros kokybės, bet garantuotai ir netgi būtinai tai, ką prie kapitalizmo jis turėjo pirkti prekių ir paslaugų rinkoje kaip tik už tą savo algos dalį, kuri (žinoma, apytikriai) prie superetatizmo jam nebuvo apmokama.

 

     Kitaip sakant, ir kapitalizmas, ir superetatizmas neturėjo šioje sferoje akivaizdžių pranašumų, o tik kitaip pastatydavo prioritetus: prieinamumas ir garantavimas prie superetatizmo (su kokybės ir įvairumo netekimu) ir kokybė bei įvairumas prie kapitalizmo (su prieinamumo ir garantavimo netekimu). Nesunku pastebėti, kad visas skirtumas paaiškinamas pragmatine priežastimi: prie kapitalizmo buvo iš esmės neribotos užsienio darbo jėgos rinka gamybos priemonių savininkui. Prie superetatizmo gamybos priemonių savininkui tokios rinkos nebuvo.

 

     Kas dėl superetatizmo trūkumų kapitalizmo atžvilgiu, aš prie to specialiai nesustosiu, nes per paskutiniuosius 10 metų užsienio ir mūsų žiniasklaida tik apie tai kalbėjo ir rašė.

 

     Visose mums žinomose šalyse superetatizmas sprendė tuos visuomeninio ir ekonominio vystymosi klausimus, kokius ir kapitalizmas, o būtent:

 

     a) feodalinių institutų likvidavimą


     b) industrializaciją.

 

     Šia prasme superetatistinės revoliucijos buvo lygiareikšmės buržuazinėms revoliucijoms. Skirtumas buvo tas, kad jei buržuazinėse revoliucijose buržuazija visada likdavo hegemonu, dažnai išnaudodama proletariatą ir valstietiją kaip masinę judančiąją revoliucijos jėgą, tai superetatistinėse revoliucijose proletariatas (arba/su valstietija Kinijoje, Kuboje, Vietname ir t. t.) pavirsdavo iš masinės judančiosios jėgos į hegemoną, sunaikindamas kartu su feodaline klase ir buržuaziją.

 

     Superetatizmo ypatybė buvo ta, kad jis kaip santvarka neturėjo savo ideologijos ir buvo priverstas naudotis svetima (ir net svetima sau) marksizmo ideologija. Tai suprantama. Buržuazijos klasė iš esmės suformavo savo ideologiją dar prie feodalizmo ir įgyvendindavo buržuazines revoliucijas jau po šios ideologijos vėliava. Valstybė – ne klasė, valstybė – tiktai mašina, egzistuojanti visose klasinėse visuomenėse. Niekam ir be reikalo buvo sukurta valstybę dievinanti ideologija.

 

      Beje, savo adekvačios ideologijos nebuvimas – viena iš superetatizmo kracho priežasčių TSRS ir kitose tarybinio bloko šalyse.

 

      Per stalinistinio režimo dešimtmečius, žinoma, buvo padarytas grandiozinis darbas dėl marksizmo iškraipymo ir jo pritaikymo superetatistinės santvarkos poreikiams. Visą šį darbą, kaip parodė istorinė praktika, galima laikyti nesėkmingu. Tačiau tam tikrus vaisius darbas davė ir dabar mes galime stebėti šių pastangų pasekmes „valstybės sudievinimo“ ideologijoje, kurią propaguoja, pavyzdžiui, G. Ziuganovas. Įdomu, kad prie vėlyvojo kapitalizmo, prie valstybinio–monopolistinio kapitalizmo, atsirado ideologai ir ideologinės mokyklos, kurios, jeigu atidžiau pasižiūrėtume, nagrinėja būtent superetatizmo ideologiją grynai jau be marksistinės pašvaistės. Kaip aiškų pavyzdį galėtume pateikti Beresą F. Skinerį ir jam artimus neobicheriovizmo atstovus.

 

     Turbūt, tai susiję su nepaprastu biurokratijos sustiprėjimu vėlyvojo kapitalizmo epochoje. Biurokratija – vienintelis socialinis sluoksnis, kuris gavo naudos iš superetatizmo. Valstybę įasmenina valstybės tarnautojai, tai yra valdininkai, biurokratai. Valstybės atžvilgiu prie superetatizmo biurokratas, valdininkas, kaip ir visi kiti, yra samdomasis darbuotojas. Tačiau kitų samdomųjų darbuotojų atžvilgiu biurokratas yra menedžeris, valdytojas, valdžios agentas, dažnai darbo nuomininkas (tai yra iš dalies darbdavys). Nebūdama klase, o tik bedavse mašina, valstybė prie superetatizmo neturi kokių nors klasinių interesų. Biurokratija, kaip teisingai rašė Marksas, suvokia valstybę, kaip savo kolektyvinę nuosavybę. Tai reiškia, kad biurokratija parazituoja valstybėje, pastoviai bandydama perskirstyti valstybės pajamų dalį savo naudai – tuo padarydama žalos visai visuomenei ir pačiai valstybei.

 

     Bet kokia valstybė instinktyviai su tuo kovoja. Šalia valstybės su biurokratijos apetitais paprastai kovoja ir valdančiosios klasės, kurios irgi laiko savo kolektyvinę nuosavybę turinčią valstybę. Prie superetatizmo valdančiųjų klasių nėra, valstybė arba turi kovoti su privačiais valdininkijos apetitais labai žiauriai (prie Stalino, pavydžiui, kaip mes prisimename, valstybės aparatas buvo sistematiškai represuojamas), arba susitaikyti su totalia valstybinių pajamų išgrobstymo grėsme, o perspektyvoje – ir su valstybinės nuosavybės perdavimu valdininkijos naudai. Kas ir atsitiko galų gale TSRS ir kitose tarybinio bloko šalyse. Valstybės mašina sugeba priešintis asmeniniams valdininkų interesams tam išnaudodama tik kitus valdininkus.

 

     Dabar apie tikrąjį komunizmą (socializmą). Proletariniai revoliucionieriai negalėjo sukurti socialistinės visuomenės dėl dviejų pagrindinių priežasčių. Visų pirma (svarbiausia), iki proletarinių revoliucijų įvykdymo nebuvo, nepaisant marksizmo principų, ir artimiausioje perspektyvoje nebuvo matyti naujojo gamybos būdo žymių, nekalbant jau apie tai, kad jis bendrais bruožais susiformuotų senos visuomenės gelmėse. Visų antra, buvo klaidingai nustatytas pagrindinis revoliucijos subjektas – proletariatas.

 

     Antrąją klaidą padarė jau pats Marksas. Marksistinė metodologija teigia, kad revoliucinis subjektas turi atsirasi, kaip dabar pasakytų, už sistemos ribų. Ne vergai sunaikino vergovę, ne valstiečiai – feodalizmą. Tiksliai taip pat ne proletariatas turėjo tapti buržuazijos duobkasiu. Tačiau Markso samprotavimus nesunku rekonstruoti. Neaptikęs aplink savęs klasės, kuri būtų buvus panaši į buržuaziją feodalinėje visuomenėje, egzistuotų už pagrindinės ekonominės santvarkos ribų ir būtų naujojo gamybos būdo atstovas, Marksas atkeipė dėmesį į mažiausiai suinteresuotą kapitalizmu klasę – proletariatą. Marksas numatė, kad darbininkai yra nesuinteresuoti savo samdomojo darbuotojo padėtimi, paėmę valdžią dės visas pastangas tam, kad pakeistų savo darbo sąlygas ir patį gamybos būdą. Mes žinome, kad Marksas kaip praktinis politikas buvo žymiai silpnesnis už Marksą–filosofą, išskyrus tai, Marksas kaip žmogus buvo labai nekantrus (prisiminsime, kai jis ginčijosi su Engelsu, kada būtent jam gyvam esant įvyks socialistinė revoliucija). Marksas dar 1857–59 m. suvokė, kad būtent žinios turi tapti tiesiogine gamybine būsimosios visuomenės jėga. MTR, * kuri prasidėjo tik XX a. 40–ųjų metų antrojoje pusėje, parodė, kad šis Markso teorinis teiginys yra teisingas. Metodologiškai išėjo, kad svarbiausias socialistinės revoliucijos subjektas turi būti mokslininkas (arba plačiau, inteligentas). Gyvendamas Marksas praktikoje nėmatė nė menkiausių to žymių.

 

     * MTR – mokslinė ir techninė revoliucija.

 

     Tai iškėlė kai kuriuos aiškius prieštaravimus Markso pažiūrai. Viena vertus, industrialiniame gamybos būde neišvengiamai yra prekiniai–piniginiai santykiai, kita vertus – socialistiniame gamybos būde, kaip teisingai tvirtino Marksas, turi išnykti prekiniai–piniginiai santykiai. Materialinis produktas neišvengiamai pavirsta preke jį mainant. Ir tik žinios, griežtai sakant, nėra prekės. Kai prekė yra mainoma (parduodama) iš vieno savininko, ir ją gauna kitas – prekė susvetimėja. Kai žinios mainomos (parduodamos), tapdamos pirkėjo „nuosavybe“, jos nesusvetimėja ir nuo pardavėjo. Todėl žinios kapitalistinėje visuomenėje nėra apmokamos visa savo kaina. Tai atsispindi darbo apmokėjime tų, kas sukuria ir perduoda žinias – mokslininkai ir dėstytojai.

 

     Be to, gamybos būdas, pagrįstas žiniomis, pasirodo, kad yra toks gamybos būdas, kuriam esant įmanoma įveikti susvetimėjimą. Žinios nesusvetimėja nuo jo kūrėjo ir gavėjo. Jis kontroliuoja visą žinių „gamybos“ procesą.

 

     Žinios, galiausiai, jau dabar yra iš esmės žmonių visuomeninė nuosavybė. Nepaisant visų mėginimų žinias paversti preke, intelektualinės nuosavybės įtvirtinimų į privačią nuosavybę, 99,95 proc. visų žmonių žinių yra visiems prieinamos. Objektyvūs visuomenės poreikiai diktuoja būtinybę palaikyti žinių prieinamumą ir jų viešumą.

 

     Žinių gamyba ir turėjimas yra beprasmiški, jeigu žinių „savininkas“ nesidalina jomis su visuomene. Mokslininkas (dirbantis mokslo srityje) ir menininkas (dirbantis meno srityje) skiria savo veiklos vaisius būtent aplinkiniams.

 

     Žinios, galiausiai, patenkina tą poreikį, kurį Marksas pateikė visuomeninei nuosavybei – kad ji vienu metu būtų ir individuali. Be to, pagal Marksą, susvetimėjimo įveikti neįmanoma, kol neįvyks dialektinis privačios nuosavybės neigimas. Visuomeninė nuosavybė, tuo pačiu nebūdama individuali, žinoma iš pirmykščio komunizmo, provokuoja pasisavinančią ekonomiką.

 

     Tačiau iki XX a. 80–ųjų metų., iki personalinių kompiuterių eros ir pasaulinių kompiuterių tinklų, buvo neaišku, kokiems būtent materialiniams veiksniams veikiant gali susikurti naujas gamybos būdas, pagrįstas žiniomis. PC yra toks darbo įrankis ir gamybos priemonė, kuris vienu metu gali būti visuomeninė ir individuali nuosavybė (tai rodo pasaulio kompiuterių tinklai). Mokslininkas, rašytojas, architektas, muzikantas, dizaineris, dirbantys prie savo PC, priklauso nuo pasaulinių tinklų ir duomenų bazių, ir jam jų reikia. Kita vertus, šie tinklai ir duomenų bazės netenka prasmės, jeigu neturės vartotojų.

 

     Galiausiai, visiška kompiuterizacija ir informatizacija daro galimą tiesioginę demokratiją. Kažkada Volteras sakė, kad tiesioginė demokratija yra naudinga mažoms šalims, bet neįgyvendinama didelėse (pavyzdžiui, Prancūzijoje) dėl atstumų ir laiko. Šiuolaikinės komunikacijos leidžia veikti vienu metu nepriklausomai nuo atstumų. Bendra kompiuterizacija duoda galimybę visiems visuomenės nariams dalyvauti sprendimų sūkurime ir priėmime ir kontroliuoti jų įgyvendinimą gyvenime.

 

     Žinios, tapusios pagrindine gamybine jėga, neišvengiamai sunaikins industrialinį gamybos būdą. Kompiuterizacija, robotizacija ir automatizacija fabriką paverčia nereikalingą, kokį mes žinome – jie dėl savo prigimties siekia „mažų formų“, decentralizacijos. Ekonominė decentralizacija turi sukelti ir politinę (prisiminsime, kad Marksas įsivaizdavo socializmą kaip savivaldos komunų asocijaciją (federaciją)). Galiausiai, automatizacija ir kompiuterizacija išstumia žmogišką pramoninį darbą (netgi aukštos kvalifikacijos) ir priverčia darbuotojus pereiti prie aukšto intelektualinio kūrybos darbo. Aukštame intelektualiniame kūrybiniame darbe įveikiamas susvetimėjimas (viešpatavimas sudaiktintų mašinose žinių prieš gyvą žinojimą).

 

     Marksas manė, kad socialistinė revoliucija bus pasaulinė. Tam turėjo susiformuoti vienas pasaulio rinkos mechanizmas, pasaulinė kapitalizmo rinka. Marksas, kaip dabar akivaizdu, vėl skubėjo ir suprato šią pasaulinę rinką kiek supaprastintai (kaip vėliau ir Leninas). Tik dabar kuriasi tikroji pasaulio rinka – tai yra rinka, turinti visus nacionalinius bruožus, bet paplitusi visoje planetoje. Finansinė pasaulinė rinka jau suformuota beveik visiškai (arba net visiškai), suformuota pasaulinė žaliavų rinka, prieš mūsų akis formuojasi prekių ir paslaugų pasaulinė rinka ir pradeda formuotis pasaulinė darbo jėgos rinka. Kai tik šis procesas baigsis, bus galima kalbėti, kad ekstensyvaus kapitalizmo vystymosi periodas išsisėmė.

 

     Pasaulinė ekonominė integracija neišvengiamai skatins pasaulinę politinę integraciją (taip pat ir imperine forma). Tuo metu, išsisėmęs vystymosi ekstensyvumą, kapitalizmas bus priverstas vystytis intensyviai. Dėl to pradės formuotis inteligentija kaip masinė visuomeninė klasė, protinio darbo darbuotojų klasė, kurią kapitalizmas pastoviai stengsis paversti protinio darbo samdomųjų darbuotojų klase.

 

     Štai ši naujoji inteligentija, ši nauja klasė, tiesiogiai susijusi su nauju – socialistiniu gamybos būdu, pagrįstu žiniomis ir turi tapti pasaulinės socialistinės revoliucijos hegemonu. Tam, suprantama, būtina, kad jis taptų „sau klase“, suvoktų savo klasinius interesus (privačios nuosavybės panaikinimas ir išsivadavimas nuo samdomojo darbuotojo padėties). Taigi yra būtina revoliucinė propaganda ir aiškinamasis darbas tarp inteligentijos. Vis dėlto akivaizdu, kad prie kapitalizmo inteligentija (protinio darbo darbuotojai) kaip masinė gyventojų kategorija, kaip klasė gali egzistuoti tik protinio darbo samdomųjų darbuotojų forma, kas ne tik nesutampa su jos interesais, poreikiais ir galimybėmis, bet visada žemino kūrybines asmenybes. Pakankamai akivaizdu ir tai, kad inteligentijos sąjungininkai būsimoje revoliucijoje gali būti visi samdomieji darbininkai (tarp jų ir pramonės proletariatas), nes samdomojo darbuotojo padėties likvidavimas atitinka jų klasinius ir socialinius interesus, o tapti laisvais kūrėjais ir darbo žmonėmis yra patrauklu ir jiems.

 

     Savaime vėlyvasis kapitalizmas į socializmą nepereis. Jis jau dabar aktyviai priešinasi naujojo gamybos būdo ekonominio mechanizmo vystymuisi, stabdo mokslinę–techninę pažangą. Dėl konkurentinės kovos ir „pelno siekimo bet kokia kaina“ pradeda gesti „kompiuterinė revoliucija“, yra bandoma įvesti privačią nuosavybę žinioms ir informacijai (intelektuali nuosavybė), negailestingai švaistomi planetos ištekliai, o privatūs asmenys su korporacijomis daro žalą žmonijai dėl pelno (jau dabar vakarų chemijos koncernai, pavyzdžiui, nusipirko ir „uždarė“ virš 200 neplyštančių nailoninių kojinių gamybos patentų, kompanija „Bell“ dar iki Pirmo pasaulinio karo nusipirko neperdegančių lempų gamybos patentą ir leidžia milžiniškus pinigus šio patento prailginimui ir t. t.).

 

     Galiausiai, kapitalizmas stengiasi kategoriją „žinios“ pakeisti kategorija „informacija“. Tai ne vienas ir ne tas pats dalykas. Mokslininkai, menininkai ir visuomenė turi žinias, tuo metu, kai privatus savininkas informaciją gali turėti kaip prekę (pavyzdžiui, biurokratas paprastai turi prekę būtent informaciją). Klaidingos žinios, kaip žinoma, visai ne žinios. O klaidinga informacija gali būti nemažiau vertinga, nei teisinga ir t. t.

 

     Tačiau akivaizdu, kad „informacinė visuomenė“ – tai žingsnis link visuomenės, pagrįstos žiniomis. Žinių prigimtis ir informacijos prigimtis, jų visuomeninio naudojimosi mechanizmai artimi vienas kitam. Informacija, galų gale, kaip ir žinios, yra „nepilnavertės prekės“, nes gali nesusvetimėti pilnai jomis besikeičiant (parduodant).

 

     Galiausiai, aš manau, kad pačios rimčiausios problemos revoliucinėms jėgoms yra:

 

     1) pasaulinės imperinės sistemos šalia pasaulinės ekonominės rinkos formavimasis;


     2) finansinis–turtinis; išsivysčiusių vakarų šalių plačių gyventojų sluoksnių papirkimas už neekvivalentišką mainų sąskaitą su „trečiuoju pasauliu“ ir socialinė vėlyvojo kapitalizmo stabilizacija išsivysčiusiose vakarų šalyse „miesčioniško rojaus forma“


     3) kapitalizmo MTR pasiekimų panaudojimas (karinėje, žiniasklaidos, propagandos srityse) prieš revoliucines jėgas.

 

     Man atrodo, kad šios problemos, kurias reikės spręsti XXI a. socialistinės idėjos šalininkams, yra labai susijusios, nes jau dabar visi trys faktoriai veikia vienu metu. Jeigu kairiosios jėgos nesugebės stichiškai užkirsti šiandien besiformuojančio pasaulio vystymosi scenarijaus (pasaulinės imperijos sukūrimo iš išsivysčiusių kapitalistinių šalių, apgyvendinto sočių miesčioniškų bandų, „viduriniosios klasės“ su silpnais kultūriniais ir dvasiniais poreikiais, pasiruošusios jėga saugoti savo aukštą pragyvenimo lygį ir komforto nuo „trečiojo pasaulio“ laukinių. Imperijos, gyvenančios likusio pasaulio sąskaitą, t. y. kenčiančio „trečiojo pasaulio“ nuo skurdo, bado, karų, ligų ir užnuodytos gamtos), tai žemės civilizacijos laukia katastrofa. Neišvengiamas planetos išteklių išnaudojimas paskatins šią pasaulinę imperiją, kurios tikslas bus išgyventi, pereiti prie tokių tobulų savo pavaldinių mąstymo suvienodinimo ir kontrolės metodų, su kuriais lyginant orveliškos antiutopijos pasirodys kaip mieli vaikiški „baubai“.

 

     Šaltinis: marksistai.lt

 

     tarasov2

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti