Eugenijus Misiūnas. Alternatyvos lietuviškam sadomazochizmui beieškant
laisvoji tribūna

eugenijus misiunas      Kadangi į kelionę pasigriebiau šiuo metu pasaulyje populiariausią knygą, El James erotinę trilogiją “Fifty shades of Grey”, dviejų valandų skrydis iš Dublino į Oslą visai neprailgo. Tai knyga, kurią pasižadėjau perskaityti, bet niekaip neatradau laiko pabaigti. Ši knyga (ją perskačiusios moterys palieka matomoje vietoje savo vyrams, tikėdamos kad ir jie šio to išmoks) atspindi moterų fantazijas apie sekso žaidimus, kurių vaizdingas ir grafiškas aprašymas, spėju, kaitina joms kraują.

 

Pasaulyje parduota net virš keturiasdešimt milijonų šios knygos egzempliorių, tad iš jos tikėjausi kažko daugiau - Džovanio Bokačo “Dekameronas” paauglystės metais padarė didesnį įspūdį. Asmeninis knygos sukeltas įspūdis neprilygo taipogi ir Biblijai ar Koranui – kitoms dviem labiausiai pasaulyje skaitomoms knygoms. Tačiau šiame straipsnyje norėčiau kalbėti ne apie literaturą.

 

Į Oslą skridau asmeniniais šeimos reikalais, nors tikėjausi nuveikti ir šį tą daugiau. Skrydžiai į tokias šalis kaip Norvegija ar D. Britanija jau mažai ką stebina šiais laikais - esant tokiems lietuvių emigracijos mąstams, nuolatiniai pasiskraidymai tapo tiek pat įprasti, kaip ir nuvažiuoti iš Marijampolės į Vilnių ar Klaipėdą. Esu ne išimtis, tad kaip ir dauguma žmonių pažįstu ne vieną šeimą, kur giminės ir artimieji išsisklaidę po visą Europą: duktė gyvena Dubline, tėvai išsiskyrę, motina Vokietijoje, tėvas Ispanijoje ir panašiai. Lietuvių sutiksi visur. Airijoje, Dubine, išėjęs į miestą kaskart išgirsi kalbant lietuviškai. Osle taip pat per dieną bent pora kartų girdėjau tarpusavyje kalbančius lietuvius. Žinoma nepuoliau sveikintis ir bučiuotis, juk nepuolu ir Kaune ar Vilniuje gatvėje kalbinti nepažįstamų žmonių tik todėl, kad jie šneka su ryškiu suvalkietišku akcentu (esu iš Marijampolės). Migracija Europoje jau nebeturėtų būti vadinama emigracija, juk Amerikoje gyvenamą vietą iš vienos valstijos į kitą pakeitusių niekas nevadina emigrantais. Tad ir lietuvių persikraustymas iš Lietuvos į Britaniją ar Ispaniją turėtų būti vertinamas ne kaip emigracija, o migracija ar tiesiog gyvenimo vietos pakeitimas. Juk gyvename vieningoje ES!

 

Tai, kas gąsdina Lietuvos patriotus yra tai, ką statistiniai duomenys nuolat patvirtina ir ką žinome ir jaučiame visi - Lietuvoje nuolat mažėja gyventojų. “Tai, kas vyksta Lietuvoje, pavadinčiau nevaldoma emigracija – tai yra tautos savižudybė.” – taip viename interviu vaizdingai išsireiškė rašytojas Jonas Mikelinskas. Baiminamasi, jog vis daugiau lietuvių išvažiuojant į kitas šalis, jų vietą užims kitataučiai ir Lietuva išnyks. Kuomet išgirstu tokias kalbas, visada pajuokauju: “matyt, kapitalizmas lietuviams netinka, nes žinant kad Lietuvos teritorijoje niekada negyveno tiek daug lietuvių kaip paskutiaisiais Tarybų Lietuvos gyvavimo metais, telieka padaryti išvadą, kad tikri Lietuvos patriotai buvo komunistai.” Bet net prie kapitalizmo baimintis tikrai nevertėtų - Lietuva bent artimiausiais dešimtmečiais niekur nedings ir nors gyventojų skaičius mažės, tačiau lietuvių vietos niekas neužims. Taip manyti laidžia per visą nepriklausomybės laikotarpį nesikeičianti gyventojų nacionalinė sudėtis.

Osle, kuris yra sparčiausiai augantis miestas visoje Europoje - 25 proc. gyventojų sudaro atvykėliai iš kitų šalių, bet norvegai , skirtingai nei lietuviai , tikrai neskambina pavojaus varpais kad Norvegija išnyks (išskyrus tokias liūdnai pagarsėjusias išimtis kaip Andersas Breivikas). O kiek Lietuvoje gyvena užsieniečių? Mažiau nei vienas procentas ir dauguma iš jų – rusai, ukrainiečiai bei baltarusiai, kurie užsilikę dar sovietinių laikų. Taigi galime neskiesti apie Lietuvos išnykimą - emigruojama tik į turtingesnes šalis, bet ne atvirkščiai. Kas galėtų pasakyti nors vieną priežastį, dėl kurios koks nors pakistanietis rinksis Lietuvą, o ne Britaniją ar Norvegiją? Tiesa ta, kad globalizacija trina sienas, bet kartu palieka ir galimybę rinktis.

 

Globalizacijos konferencija tuo metu vykusi Osle, buvo kita mano apsilankymo priežastis. Pabandžiau nušauti du zuikius ir išnaudojau progą ne tik sudalyvauti konferencijoje, bet turėjau galimybę pabendrauti su Dalyvavimo Ekonomikos (Participatory economy, sutrumpintai: ParEcon) kūrėju ir aistringu advokatu bei šiais metais susikūrusios Tarptautinės Organizacijos Dalyvavimo Visuomenei Sukurti (International Organization for Participatory Society – IOPS) vienu iš iniciatorių ir aktyviu jos nariu Michael Albertu iš JAV. M. Albertas, kuris keturias dienas trukusioje konferencijoje skaitė keletą pranešimų, su malonumu sutiko duoti interviu. Kalbėjomės apie tik pasibaigusius rinkimus Lietuvoje ir Amerikoje, apie IOPS artimiausius ir tolimesnius tikslus , Dalyvavimo visuomenės, kaip alternatyvos kapitalizmui ir sovietinio tipo “socializmui” viziją ir jos sukūrimo perspektyvas . Dalyvavimo visuomenės idėjos, manau svarbu ir Lietuvai, nes apie kokią nors alternatyvą taip vadinamai atstovaujamai demokratijai ir kapitalizmui, Lietuvoje girdėjusių tikrai nėra daug, o šie rinkimai tik dar kartą patvirtino, kad atstovavimas rinkėjams jų rinktiems “atstovams” mažiausiai rūpi ir į žmonių valią, diriguojant prezidentei, visiems nusispjaut. Tai svarbu dar ir todėl , kad būtina išsklaidyti mitą apie kairiųjų kėslus - bet kurie kairiųjų pasisakymai Lietuvoje ( ne be žiniasklaidos pagalbos) matomi kaip raginimas sugrįžti ten, kur buvome pusę amžiaus. Net dirbančiųjų pasipriešinimas, kuris Lietuvoje beveik neegzistuoja, ir nedrąsūs bandymai išsireikalauti palankesnių darbo sąlygų ar atgauti mėnesiais neišmokėtą atlyginimą, pateikiama kaip siekimas Lietuvą sugrąžinti į sovietinius laikus ar į Rusijos glėbį (nors daugeliui tai vienas ir tas pats). O ką jau kalbėti apie valdžiažmogių reakciją, kuomet jie sužinojo piliečių referendume išreikštą neigiamą požiūrį į atominę energetiką?

 

IOPS, kuri įkvėpimo semiasi ir iš Occupy judėjimo, yra antikapitalistinė, antirasistinė, antiseksistinė ir antiautoritarinė organizacija, o jos narių yra daugiau kaip devyniasdešimtyje šalių . Daugiausiai dėmesio skirdami ekonomikos, klasinio ir rasinio susiskirstymo , politikos, kultūros , šeimos, lyčių, ekologijos ir tarptautinių santykių klausimams, jos nariai pasirįžę visose srityse pasiekti, kad nebūtų privelegijų vienų prieš kitus, o XX amžiuje dominavusias rinkos ekonomiką ir centrinio planavimo socializmą pakeisti nauja - dalyvavimo visuomene – arba dalyvavimo socializmu – kur bus derinama neklasiniu principu vystoma ekonomika, feministiniai santykiai šeimoje, bendradarbiavimo kultūra ir savarankiško valdymo politika. Tikslas yra sukurti geresnį pasaulį visiems, kuriame nebus socialinės nelygybės ir išnaudojimo, kur kiekvieno balsas turės vienodą svorį ir bus panaikinta darbo susiskirstymas į vien tik suteikiančius galios darbus ir į darbus , kurie reikalauja tik paklusti ir vykdyti nurodymus. Organizacijos nariai supranta, kad gyventi reikia ne tik ateitimi, kokia graži ji neatrodytų (geras pavyzdys yra stalčiuose dulkanti, biurokratų iš viršaus nuleista ateities vizija “Lietuva 2030”), bet gyventi reikia ir šiandien – todėl jie solidarizuojasi su visais kovojančiais už neatidėliotinus ir jau dabar pasiekiamus tikslus – ar tai bus siekimas padidinti minimalų atlyginimą ar pasisakymas prieš atominės elektrinės statybą ar Afganistano okupaciją ir dronų naudojimą, ar prieš žmogaus teisių suvaržymus. Sodinant ateities sėklas šiandieną (building the seeds of the future in the present) neužmiršama tikslas – visuomenė be išnaudojimo, bet neperšant gatavų receptų ateities kartoms.

 

Ar tokia vizija, paremta dalyvavimu, Lietuvai bus priimtina? Ar Lietuvos patriotai įsijungs į dalyvavimo visuomenės kūrimą? Kol kas tuo labai abejoju.

 

Lietuvoje, kaip toje minėtoje El Jameso knygoje, gausu nuolankumo/dominavimo, sadomazochizmo ir veržimosi diržais pavyzdžių, tik skirtumas tas, kad knygos herojai dalyvauja dviese ir naudoja tai sekso žaidimuose abipusiu susitarimu siekdami patirti malonumą, o tai, kas vyksta Lietuvoje, yra panašiau į grupinį prievartavimą, kur dauguma žmonių – paklusnūs, tiesiog trokšta būti vadovaujami, vedami, valdomi, disciplinuojami ir laukiantys nurodymų. Bet malonumą patiria tik nedidelė mažuma siekiančių dominuoti - jie vieninteliai sėkmingai tokia padėtimi naudojasi ir mėgaujasi jiems nuolankiųjų ir paklusniųjų suteikta galia. Nekovojant dėl savo teisių , gyvenimas daugumai žmonių Lietuvoje nepagerės niekad. Bet vietoj to, kad kovotų , paklusnieji (gal todėl, kad jiems iš tiesų patinka paklusti) pasirenka kitus šeimininkus kitose šalyse, kuriems tarnaudami bent patiria didesnį malonumą pastangų įvertinimo ir atlyginimo forma.

 

Kaip toką situaciją pakeisti? Kaip padėti žmonėms patikėti, kad alternatyva yra? Atsakymas vienareikšmis – šviesti žmones , šviestis patiems ir dalyvauti. Tą ir darau įkeldamas IOPS nuorodą: www.iopsociety.org bei interviu su M.Albertu video įrašą. Tegul tai bus mažytis mano indėlis kuriant dalyvavimo visuomenę.

 

Eugenijus Misiūnas

 

2012 11 12

 

    

JavaScript is disabled!
To display this content, you need a JavaScript capable browser.


 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti