Charles Woolfson. Lietuva skilo – yra nomenklatūra, oligarchai ir likusieji
laisvoji tribūna

lietuvos eksportas     Lietuvoje dešimt metų pragyvenęs švedų sociologas Charles Woolfsonas teigia, kad per ekonominę krizę Lietuvos darbo rinka išsiskaidė į tris dalis: viešą sektorių, kuris siurbia Europos Sąjungos pinigus ir gyvena visai neblogai, mažą grupelę labai turtingų oligarchų bei privačiame sektoriuje dirbančius darbuotojus, kuriems, deja, gyvenimas nėra toks puikus.

 

     Jo teigimu, tokia situacija nulėmė, kad dalis žmonių darbo rinkoje pasitraukė į „šešėlį“: arba dirba nelegaliai ir gauna nelegalų atlygį, arba pluša legaliai, tačiau dalį atlyginimo gauna „vokelyje“. Tai, anot Ch. Woolfsono, reiškia, kad dalis darbuotojų Lietuvoje yra visiškai neapsaugoti, priklauso nuo geros savo viršininkų valios, dirba viršvalandžius be menkiausios galimybės, kad jiems už tai bus teisingai atlyginama.

 

     Dėl šios priežasties švedų mokslininkas sako galintis sutikti su pirmojo Lietuvos vadovo bei konservatorių patriarcho Vytauto Landsbergio teiginiais apie antrąjį istorinį išmėginimą po Sovietų Sąjungos žlugimo.

 

     Ch. Woolfsonas sako tikrai nepritariantis politinėms V. Landsbegio pažiūroms, tačiau sutinka, kad Lietuvos visuomenei reikia daugiau draugiškumo, brolybės ir mažiau egoizmo, mažiau išnaudojimo ir daugiau humaniškumo ir socialinio teisingumo.

 

     „Aš nebūtinai pritariu politinėms V. Landsbergio pažiūroms, bet, manau, kad jis tiksliai nuspėjo gilias mentalines ligas, kurias išryškino ekonominė krizė ir kurios yra apėmusios Lietuvą. Koks yra pagrindinis politinis klausimas? Padaryti Lietuvą gyvenama šalimi, šalimi, kurioje žmonės nori pasilikti, gyventi ir dirbti. Kaip tą pasiekti? Žinoma, tai labai sunku, bet pasakysiu vieną aiškų dalyką: galios balansas tarp kapitalo, darbdavių ir darbo jėgos, turi būti peržiūrėtas, reikia naujo socialinio kontrakto, reikia naujai pažvelgti į darbuotojus“, - Seime vykusioje konferencijoje apie migraciją sakė Ch. Woolfsonas.

 

     „Kalbėkime aiškiai: Lietuva neturėtų konkuruoti su Kinija, kurios darbo jėga bus mažiau kvalifikuota ir pigesnė. Reikia kovoti dėl aukštesnių dalykų, investuoti į Lietuvos žmonių gebėjimus“, - pridūrė švedų profesorius, neslepiantis kairiųjų pažiūrų.

 

      Susikūrė viešojo sektoriaus nomenklatūra su ES pinigais

 

     Ch. Woolfsonas Lietuvoje gyveno apytiksliai nuo 1999-ųjų iki 2010-ųjų, todėl iš vidaus regėjo Lietuvą ištikusią ekonominę krizę ir kaip ji paveikė Lietuvos visuomenę. Švedų profesorius sako, kad krizė Lietuvoje ir visose Baltijos valstybėse nėra pasibaigusi, nes Lietuvos darbo rinka krizės metu išsiskaidė, tačiau grįžtamasis procesas nevyksta.

 

     „Krizė nėra pasibaigusi. Vienas iš svarbiausių krizės poveikių Baltijos valstybėse (bet leiskite koncentruotis į Lietuvą) buvo darbo rinkos išsiskaidymas į kelias dalis. Šiame procese mes matome labai didelį viešąjį sektorių palyginus su kitomis ES valstybėmis – tiek senomis narėmis, tiek naujesnėmis. Tačiau reikšmingas privatusis sektorius prie pablogėjusių darbo aplinkos sąlygų“, - sakė Ch. Woolfsonas.

 

     Jo teigimu, per krizę sumažėjus pajamoms viešasis sektorius turėjo minkštą pagalvę – ES paramos lėšas, kurias sėkmingai naudojo.

 

     „Tai, ką matome, galima vadinti nauja nomenklatūra Baltijos valstybėse ir Lietuvoje, paremta ES lėšų skirstymu. Kartu susikuria saviti socialiniai tinklai, visiškai kitokie lūkesčiai bei susiformuoja kur kas geresnės galimybės nei gali džiaugtis didžioji populiacijos masė“, - pasakojo švedų profesorius.

 

     Pasak pranešėjo, realiai tai reiškia, kad per krizę Lietuva eksportavo žmones (kitaip tariant darbo jėga emigravo), tačiau importavo ES paramos lėšas, kuriomis naudojosi iš esmės tik viešasis sektorius.

 

     „Ką tai reiškia darbo rinkai? Tai reiškia, kad mes turime žmones, kurie dirba palyginus saugioje aplinkoje, paremtoje ES lėšų naudojimu, kurioje vyrauja aukštas socialinio kapitalo lygmuo, stiprūs tarpusavio ryšiai, realiatyvus darbuotojų saugumas, nors per griežtą ekonominį taupymą jie irgi prarado šiek tiek svorio. Tačiau tikrai ne tiek, kiek žmonės, dirbę privačiame sektoriuje - ypač žemos kvalifikacijos darbuotojai, kurie ir taip gaudavo mažą darbo užmokestį, tačiau per krizę prarado ir jį, nes daugelis neteko darbo. Maža to, per krizę darbdaviams buvo daug lengviau atleisti darbuotojus, jie galėjo mokėti mažiau kompensacijų, reikalauti dirbti viršvalandžius, be teisingo atlygio. Mes, sociologai, linkę vadinti šį procesą darbo santykių neformalėjimu, įsidarbinimo galimybių pabloginimu ir darbo jėgos teisių suvaržymu“, - sakė sociologas.

 

     Darbuotojai „šešėlyje“ neturi teisių

 

     Ch. Woolfsono teigimu, šį procesą puikiai iliustruoja šešėlinis darbas bei paplitę atlyginimų mokėjimai „vokeliuose“. Pasak jo, tai elementariai reiškia, kad darbuotojai šešėlinėje darbo rinkoje yra neapsaugoti, negali ginti savo teisių, o jų ateitis iš esmės priklauso nuo jų vadovų geros valios.

 

     „Tai labai negatyvus dalykas“, - sakė švedų profesorius.

 

     Mokslininkas priminė Dalios Budrevičienės atvejį, kai Darbo partijos lyderio Viktoro Uspaskicho šeimai priklausančioje įmonėje „Krekenavos agrofirma“ dirbusi moteris viešai pareiškė atlyginimą gaunanti „vokelyje“: vėliau ji buvo atleista ir teisme prisiteisė kompensaciją dėl neteisėto atleidimo.

 

     C. Woolfsono teigimu, realus darbo užmokestis šiuo metu vis dar smunka, du trečdaliai darbuotojų uždirba mažiau nei nustatytas vidutinis atlyginimas Lietuvoje, o apie 20 proc. darbuotojų gyvena iš minimumo – tai sudaro apie 195-200 tūkst.

 

     „Darbo rinkos skilimas gali būti vaizduojamas grafiškai: viešasis sektorius gyvena daugiau ar mažiau gerai, dar yra maža grupė turtingų oligarchų ir didelė masė, gyvenančių dugne ar turinčių tenkintis nelabai geromis sąlygomis“, - kalbėjo švedų mokslininkas.

 

     Netiki, kad emigrantai grįš

 

     Jis aptarė ir kitą liūdinančią statistiką: emigracijos mastus, vyrų gyvenimo trukmę, kuri yra viena trumpiausių visoje Europoje. Ch. Woolfsonas leido suprasti nelabai tikintis optimistais, kurie deda viltis į sugrįžtančius ar sugrįžti mąstančius emigrantus.

 

     „Žvelgiant iš išorės man atrodo, kad mes patiriame hipermobilumą. Stokholme mes turime autobusus, kurie vežioja turistus. Jis vadinami „hop on, hop off“. Manau, kad mes galime naudoti šį terminą grįžtantiems migrantams. Kalbėjau su keliais, kurie mąstė apie sugrįžimą, jie sakė: „Na, gal ir sugrįžčiau pažiūrėti, kaip čia sekasi, bet, žinote, sugrįžti į Lietuvą taip pat sunku kaip ir ją palikti“, - pasakojo Ch. Woolfsonas.

 

     Jis sako, kad Lietuvai jaunų žmonių išvykimas su šeimomis reiškia didėjantį demografinį pažeidžiamumą, nes apie 20 proc. emigruojančiųjų yra iki 19 metų amžiaus.

 

     Profesorius sako, kad ypač baisiai atrodo ir socialinio pasitikėjimo skirtumai tarp Lietuvos ir Švedijos visuomenių.

 

     „Kairėje pusėje matome pilką zoną, kuri rodo nepasitikėjimą visuomenėje. Tai parodo kiek Lietuvos visuomenė yra nepatikli palyginus su Švedijos visuomene. Dešinėje pusėje matome, kad, o Dieve, dauguma švedų kupini socialinio pasitikėjimo. Štai skirtumas tarp didelio pasitikėjimo socialdemokratijos ir mažo pasitikėjimo postkomunistinės visuomenės. Tai veikia socialinį dialogą, ypatingai esant taupymo režimui. Egzistuoja gilus pesimizmas dėl ateities, kuria kryptimi Lietuva žygiuoja. Tas pats galioja Latvijai bei Estijai“, - sakė Ch. Wolfsonas.

 

     Profesorius priminė V. Landsbergio žodžius 1990 metais ir 2013 metais. Ch. Woolfsono teigimu, 1990 metais atgimimo mitinge V. Landsbergis paklausė tautos, ar ji nori būti laisva. Minia skandavo „Taip!“. Jis priminė, kad tai bus sunku ir dar kartą paklausė, ar žmonės pasirengę viską ištverti. Minia vėl skandavo „Taip, taip!“.

 

     Tuo tarpu 2013-aisiais V. Landsbergis jau kalbėjo apie visuomenės poreikį išgyventi naują istorinį atgimimą, priešingu atveju, tautai esą gresia užmarštis. Ch. Woolfsonas teigia šiuo atveju galįs sutikti su V. Landsbergiu.

 

     Šaltinis: delfi.lt

 

     2013 04 25