Antanas Voznikaitis. Socialiniai tinklai – įžanga į kiberlibertarizmo rojų?
laisvoji tribūna

kiberlibertarizmas 0     Prisiminęs pernai Adam Curtis sukurtą dokumentinį filmą „All Watched Over by Machines of Loving Grace“[1] (Palaimingos meilės aparatų stebimi), pamaniau, kad į socialinius tinklus vertėtų pažiūrėti iš kiberlibertarizmo perspektyvos. Nusprendžiau savęs paklausti: ar tikrai socialiniai tinklai bent iš dalies įgyvendina libertaristines utopijas? Jeigu jas bent kiek įgyvendina, tai koks yra soc. tinklo poveikis socialinei kaitai? Į šituos du klausimus ir mėginsiu jums atsakyti.
   

     Pradėkime nuo sąvokų. Libertarizmas yra tokia visuomenės utopija ir politinė programa, kuri mėgina įveikti individų santykių reguliavimo problemą atsisakydama valdžios institucijų. Nors libertarizmo krypčių yra įvairių, bet aš kalbėsiu tik apie individualistinę biokibernetinę jo atmainą.

     Biokiberlibertarizmas socialinio reguliavimo problemą mėgina spręsti individus sujungdamas į virtualius socialinius tinklus, o individų motyvaciją sutapatina su jų nešiojamų „savanaudžių genų“ evoliucine motyvacija. Trumpai tariant, žmonės yra egoistai, nes jų genai yra egoistai – kovoja už savo išlikimą. Žmonės yra altruistai, nes genai yra linkę juos paaukoti vardan panašių genų išlikimo ar nepanašių genų sunaikinimo. Kibernetikos vaidmuo šioje utopijoje yra išlaisvinti minėtas egoizmo ir altruizmo jėgas nuo socialinių galios struktūrų, kurios riboja individų savirealizacijos galimybes. Be socialinių struktūrų individai, neva, turėtų atsidurti santykių pusiausvyros būsenoje, o tokia desocializuota visuomenė turėtų būti optimali saviorganizacijos forma, kuri netrukdytų ir ekologinei pusiausvyrai.

     Genetinio-kibernetinio išsilaisvinimo utopijai kiša koją tai, kad pripažįstant genetinius individų skirtumus, neišvengiamai reikia pripažinti ir tai, kad individai niekada neturi lygių galimybių startinėse pozicijose – jų potencialas visada skirtingas. Iš nevienodo išteklių pasiskirstymo automatiškai atsiranda poreikis ir konkuruoti, ir bendradarbiauti. Kadangi individai nėra tik taškeliai socialinių tinklų struktūroje, bet jie turi ir psichiką, jie ne tik vieni su kitais užsiima mainais, bet ir palieka tam tikrus pėdsakus vieni kitų psichikoje – atsiranda emocinė atmintis, vertybės. Tai neišvengiamai kuria vertybiškai, afektiškai ar subjektyviai racionalias individų koalicijas, ne tik objektyviai racionalias strategines partnerystes, kurios išyra gavus norimą išteklių kiekį ar pasiekus kitokį tikslą.

     Socialiniai tinklai, skirtingai negu tikėjosi asmeninių kompiuterių pionieriai ir technokratinių utopijų vizionieriai, nesukuria izoliuotų individų santykių pusiausvyros, o priešingai – palengvina tiek tiksliškai, tiek ir vertybiškai orientuotų koalicijų susidarymą. Negana to, socialiniai tinklai yra kultūrinio dalyvavimo forma, turinti nemenką potencialą traukti žmones iš įvairios atskirties: fizinės, socialinės, finansinės, kultūrinės. Jie leidžia išvengti stereotipinių reakcijų į realiame gyvenime stigmatizuotus, marginalizuotus individus, kas prisideda prie galimybės bendrauti labiau apgalvotai, geriau išgryninant mintis, nepasiduodant emocijoms. Taigi, socialiniai tinklai vienu metu pasitarnauja ir meritokratinei, ir socialistinei gerovės vizijai.

     Žinoma, nereikėtų pamiršti, kad socialiniame tinkle neverbalinė komunikacija yra ribota. Viena vertus, tai leidžia bendrauti ne taip emocingai. Kita vertus, įsisiautėjus emocijoms neverbalinių užuominų sumažėjimas pasireiškia emocinių stabdžių pašalinimu. Laimei, socialiniuose tinkluose yra mažiau anonimiškumo negu interneto portalų komentarų skiltyse arba forumuose, todėl galimybių neatsakingam ir nemandagiam bendravimui pirmuosiuose yra mažiau negu pastaruosiuose (žinoma, komentatorių net ir piniginės baudos, regis, negąsdina). Tačiau, bent jau veidaknygėje, galima trinti komentarus, juos redaguoti, o ir privatumo nuostatomis galima drąsiai piktnaudžiauti (pvz., slepiant kompromatą nuo išviešinamo žmogaus, bet rodant jį kitiems). Taip pat galima ir savintis tapatybes, svetimą išvaizdą [2].

     Susirūpinti verčia ir tai, kad socialiniuose tinkluose vykstanti politinė komunikacija stumia mus artyn postpolitikos [3], kurioje svarbiausia yra dėmesio užkariavimas, o ne visuomenę kamuojančių problemų sprendimas, nepriklausomai nuo to, apie ką politikai kalba viešojoje erdvėje. Be to, feisbuke ne tik galima kaupti socialinį ir kultūrinį kapitalą, bet ir švaistyti savo dėmesio, valios išteklius [4].

     Negana to, „dėmesio ekonomika“ (nes „patinka“ yra dėmesio vertės ekvivalentas) iš statistinio internauto pasisavina ne fizinę jėga, kaip iš vergo ar juodadarbio, ne protinius išteklius, kurių naudojimas kartu reiškia jų kaupimą, vystymą, bet atima sąlygą konstruktyviai veiklai – dėmesį. Kadangi žmonės yra išradingi, su valios išsekimu ir dėmesingumo trūkumu žmonės kovoja bet kita ko pasitelkdami ir vis populiarėjančią [5] stebėsenos ir kontrolės programinę įranga[6]. Taigi, socialiniai tinklai atveria vienodas galimybes ir geranoriškai bei produktyviai, tačiau ir piktavalei bei neproduktyviai veiklai.

     Nepaisant minėtųjų komunikacijos apribojimų ir kitų privalumų bei trūkumų, soc. tinklai visai neblogai atlieka ir tam tikrą terapinę funkciją tiems, kas nori pasidalinti savo išgyvenimais, išleisti susikaupusią emocinę įtampą. Ir nesvarbu, ar aptarinėjami lyčių santykiai feminizmo grupėje (trokštama lygybės), ar skundžiamasi VMI biurokratų įtarumu ir ko ne grasinančiais laiškais smulkiųjų verslininkų rate (trokštama laisvės). Visa tai yra labai gerai, jeigu neperžengiamos sveiko proto ribos, o vieši skundai tampa politinės darbotvarkės dalimi.

     kiberlibertarizmas

     Belieka tik apgailestauti, kad sociologai vangokai imasi tirti virtualią visuomenę, o psichologai vangokai naudojasi socialinių tinklų kaip terapinės erdvės galimybėmis. Tuo tarpu, politikai ir visuomenės problemoms neabejingi internautai puikiai išnaudoją erdvę socialinei ir politinei kritikai (1 pav.). Keista, kad dialogo, tyrimų ir terapijos galimybės socialiniuose tinkluose palyginus menkai teišnaudojamos, nors susikalbėjimą ar nesusikalbėjimą, o taip pat ir tyrimo rezultatų patikimumą soc. tinkluose nulemia ne tik pati komunikacijos forma, bet ir individo internetinis raštingumas [5], o dauguma jaunų tyrinėtojų tikrai jo nestokoja.

     Galų gale, jeigu socialiniuose tinkluose sunkiai sekasi susišnekėti, verbalinė bendravimo forma anksčiau ar vėliau priverčia būti nuoširdesniu ir sakyti tai, ką tu iš tiesų galvoji, užuot užsiiminėjus manieringa šneka. Taip kad galima skųstis dėl atotrūkio tarp socialinio tinklo virtualybės ir realybės, bet pastangos verbalizuoti tiek savo mintis, tiek ir jausmus, tą atotrūkį įveikia. Socialinio tinklo privalumas yra dar ir tas, kad nelieka būtinybės bendrauti su žmonėmis, kurie tau tiesiog nemalonūs, kurie tave riboja. Virtualybėje galima rasti tokių pašnekovų, su kuriais pasimačius natūroje galima pasijusti tarsi su senais gerais draugais.

     Taigi, nors kiberoptimistai galbūt ir per daug tikisi iš socialinių tinklų („Arabų pavasaris“ juk netapo dainuojančia ar aksomine revoliucija...), bet ir pesimistai šauna pro šalį, neįvertindami žmogaus sugebėjimo kurti socialinę aplinką ir žmogišką bendravimą pačiomis įvairiausiomis formomis. Turbūt kiekvienam akivaizdu, kad vien nauja komunikacijos forma nesukurs ypatingai geresnės [7] visuomenės, tačiau išbandyti naujas kaitos galimybes yra verta ir net būtina. Antra vertus, reiktų nepamiršti, kad socialiniams tinklams tiesiog galioja taisyklė: „garbage in, garbage out“, todėl prieš bendraujant reiktų susimąstyti, ar tikrai tai, ką tu pateiksi kitiems, nėra bevertė informacija.

     Baigiant kalbėti apie soc. tinklų poveikį socialinei kaitai, reiktų pridurti, kad vienais atvejais tinklas per daug leidžia išsisukti nuo atsakomybės ir likti stebėtoju, o kitais atvejais jis labai emociškai įtraukia. Manau, kad šis dvilypumas yra labai teigiamas soc. tinklo bruožas, kuris prisideda prie socialinės kaitos. Postmoderniame kultūros ir politikos lauke galima aptikti be galo daug idėjų, be galo daug troškimų, tačiau labai dažnai trūksta tiesiog realistiškų ateities scenarijų, kuriuos galėtume išbandyti. Pasak Adam‘o Kahane‘s, sudėtingos socialinės problemos pajuda iš mirties taško tik tada, kai žmonės sugeba atsitraukti nuo savo troškimų ir utopinių scenarijų, kalba vieni su kitais tiesiai ir atvirai, o fantastines vizijas kartu pakeičia realistiškais scenarijais, kurie yra tolesnės socialinės kaitos variantai, nesvarbu, ar kaita vystytųsi teigiama, ar neigiama linkme. Pasak jo, soc. tinklai taip pat turi daug neišnaudoto potencialo kuriant ir įvertinant realistiškus ateities scenarijus, nes tada į procesą gali įsijungti ne tik socialiniai, politiniai ir verslo lyderiai, bet ir plačioji visuomenė.

     Grįžkime prie teksto pradžioje iškeltų klausimų. Ar tikrai socialiniai tinklai bent iš dalies įgyvendina libertaristines utopijas, ir jeigu taip, tai koks yra soc. tinklo poveikis socialinei kaitai? Reiktų apibendrinti, kad socialiniai tinklai iš dalies įgyvendina libertaristines utopijas, tik juose yra daug daugiau vietos galios santykiams, emocijoms, socializacijai, lygybės paieškoms ir net psichoterapijai nei siaura utopinė vaizduotė yra pajėgi numatyti. Socialiniai tinklai vienu metu yra ir struktūruoti, tačiau ir pakankamai chaotiški, lankstūs. Jeigu tai yra sistema, tai ji netiesinė ir dinaminė, o ne statiška ir mechaninė [8].

     Tenka pripažinti, kad mes esame suvaržyti biologiškai, psichologiškai ir socialiai, bet būtų klaida manyti, kad vienų ar kitų socialinių reformų nesėkmės turėtų mus priversti pasiduoti į kitus kraštutinumus: užsiiminėti tik genų inžinerija arba tik asmenybine transformacija. Akivaizdu, kad transformuoti visuomenę apeinant socialinius santykius yra absurdas (o tai buvo ir tikriausiai dar bus mėginama daryti). Taigi, išnaudokime socialinius tinklus kurdami istorijas, kurios būtų realistiški ateities scenarijai, išnaudokime juos terapijai, draugų, bendraminčių, priešų, partnerių paieškai, tačiau netapkime nuo jų priklausomi.

     Moralas

     Laisvas žmogus, kaip yra pasakęs istorikas Egidijus Aleksandravičius, yra tas, „kuris tvarką viduje susikuria griežtesnę negu visi biurokratai jam ant galvos galėtų uždėt“. To ir palinkėčiau visiems, o visuomenę linkiu tvarkyti laisvės pagrindu, bet kad ta laisvė nebūtų savitikslė. Galų gale, nebūkime avys, kurios tik ir laukia naujos utopijos ir globojančios „Rūpintojėlio“ rankos. Kurkime utopijas, distopijas ir realistiškus planus patys, nes be pasakojimo apie tai, kas mes esame, jokio „mes“ ir nėra. Kovokime už laisvą internetą laisviems žmonėms, nes – kaip yra pasakęs B. Franklinas – Those who would give up essential liberty to purchase a little temporary safety deserve neither liberty nor safety“.

    __________________

     [1] Pavadinimas pasiskolintas iš Richard’o Brautigan’o 1967 metais išleisto eilėraščio.

     [2] Tipiškas pavyzdys

     [3] Pastarosios atsiradimui įtakos turbūt turėjo ne tik viešųjų ryšių industrijos plėtra, politikos deprofesionalizacija, deformuota švietimo sistema, žiniasklaidos ir verslo omletas, ekonomikos neoliberalizacija, krizės ir antikrizinės reformos, bet ir jaunimo užimtumo kaita. Jaunimas viena vertus patiria spaudimą dirbti kuo anksčiau, daugiau ir efektyviau, tačiau darbo valandomis galima nemažai šios dirbančios publikos sutikti veidaknygėje. Nežinau, ar čia lankstus darbo grafiko padarinys, ar darbdavys nenaudoja interneto filtrų, o gal tiesiog nejučia užklupusi priklausomybė nuo virtualios tinklaveikos?

     [4] Internetinį raštingumą, manau, sudaro: šypsniukų, ar kitų neverbalinės komunikacijos pakaitalų naudojimas, internetinios žargono išmanymas, trumpinių „LOL“, „LMAO“, „IMHO“ , „užkalnizmų“ („Duksit pavidolei!”, “Teisibe” ir pan.) vartojimas. Ne mažiau svarbus ir kalbos „tono“ valdymas, kuris nesunkiai nuskaitomas iš teksto turinio, formos ir konteksto.[5] Įdomu, kad tokios stebėsenos ir kontrolės programos populiarėja, ypač verslininkų, vadovaujančiojo sluoksnio tarpe. Galime tai vadinti naująja racionalizacija, o gal ir kyborgizacija, nes faktiškai savo valią perleidžiame programoms. Štai jums ir atvejis, kuris parodo, jog dalinai jau esame transžmogiai. Įdomu, kas toliau, gal bus taip, kaip prognozuoja G. Mažeikis. O jis sako, kad nusigebantys susivaldyti bus suspausti vis augančios biurokratinės kontrolės gniaužtuose, o gebantys valdytis, t. y. gavę švietimo sistemos ar kokius kitokius sertifikatus galės mėgautis laissez-faire – tartis be trečiosios šalies kontrolės?

     [6] Vienos populiariausių nemokamų stebėsenos ir kontrolės programų yra „Rescue Time“ ir „K9 Web Protecion“. Pirmoji labai detaliai fiksuoja jūsų darbą kompiuteriu ir naršomus puslapius, o antroji puikiai tinka nepageidaujamam turiniui blokuoti.

     [7] Net jeigu ir mygtuko „patinka“ paspaudimas taptų nauja globaline valiuta, kaip kad teigia kai kurie ekonomistai, sociologai ir futurologai, vargu ar tai iš esmės keičia žmonių galimybes iš nulinio lygio civilizacijos tapti pirmojo lygio civilizacija, t. y. visiškai kontroliuoti žemės gamtinius procesus. Ir dabar pasaulio pinigų apyvartoje cirkuliuoja trilijonai vertės ekvivalentų, bet nedidelė dalis investuojama į tai, kas iš esmės pagerintų žmonijos išlikimo šansus. Reikia tikėtis, kad niūrus filmo „Matrica“ scenarijus nebus tas kelias, kuriuo nueisime derindami žmogaus teises ir kitas liberalias vertybes su ilgalaikiais tikslais, neva atitinkančiais žmonijos bendrąjį gėrį. Nors iš dalies šis scenarijus jau pildosi dėl finansinių transakcijų automatizacijos ir internete patruliuojančių bot‘ų, kurie kartais padaro daugiau žalos, nei naudos ir individualaus ir bendrojo gėrio vardan.

     [8] Kita vertus, gali būti, kad bent jau finansinė mūsų ekonominio gyvenimo dalis darosi vis panašesnė į libertaristinę utopiją, bet vėlgi, ne pusiausvyrą palaikančią, ir mechanišką sistemą, o chaotiškai sutvarkytą sistemą. Ją labiausiai atitinka automatizuotų finansinių transakcijų sistema, kuri turbūt priverstų suglumti patį Maksą Weberį ir iš naujo apsvarstyti, kokia ekonominė veikla yra objektyviai, o kokia tik subjektyviai racionali, nes jo laiku nebuvo chaoso teorijos, fraktalų, kurie kaip tik ir apibūdina tvarką ten, kur žmogus intuityviai mato tik betvarkę.

     Sociologai.lt