Naujas literatūros genijus Lietuvoje!?! Vaje vaje...
laisvoji tribūna

SAM 3340     Ir jie man sakė: Vili, žinok, turim naują autorių, gerai, bliad, rašo. Kitas irgi kniso proto, kad atrado kažkokį tiesiai drožiantį rašeivą. Tiesiai drožti – dar ne talentas, bet tokioje nusmurgusių bailių šalyje, kaip Absurdistanas, tai vis tiek jau „šis tas“.

     Aikit, galvoju, tai girdžiu nuo gimimo – ir kas iš to. Visi rašo vienodai, parulskiškai. Paaiškinsiu visiems, nes kas šiais laikais turi laiko skaityti knygas: pasiimi temą, geriausia – Holokaustą ar stalinizmą, II pasaulinį karą. Jos niekas negalės kritikuoti, nes labai skaudi tema. Kas ten žino, kaip buvo. Tik žino, kad buvo baisu. Ni chuja apie ją nežinai – ir nereikia. Kuo mažiau žinosi, tuo geriau pateiksi. O pateikti privalai – vajezus!!! – oficialią versiją! Griūk iš klumpių.

     Tada pusiau infantiliu klasikinio romano, pramaišiui su kiek laisvesniu postmodernistiniu stiliumi, „pabajini“ boisią pasakėlę. Gauni daug premijų, visi perka, ryja, verkia, perdžia, ojojoj. Jos vardas Marytė, jos graži subinytė. Ir tu – genijus. Visi tave liaupsina, myli, nors meilė dirbtinė, kaip ir „romanai“. Aš jų taip nevadinu. Man visi tie parulskiai, šlepikai, sabaliauskaitės, černiauskaitės ir co – šūdų krūva. Nuomonę galiu pakeisti, jei tie žmonės kaip Beigbederis prisipažins, kad rašo dėl pinigų ir garbės.

     Jei parašyčiau romaną apie II pasaulinį karą (kada nors taip ir padarysiu, senatvėj, po mirties) – tai jis bus pats optimistiškiausias iš visų. Kaip mano a.a. močiutė gydė partizanų vadą ir jai grasino susidorojimu, o tada užėjo rusai ir paliko tik šūdus, o vokiečiai buvo patys geriausi – ir saldainių palikdavo, ir armonikėlių. Mano a.a. močiutė gerai atsiliepia tik apie vokiečius. Vieną buvo net įsimylėjus. Ot, bliad, gaila, kad nesibaigė kaip kokiam filme.

     Už tokią versiją sulaukčiau – mažų mažiausiai – teismo. Bet negi mano močiutė, baigusi keturias klases, galėjo meluoti? Kad partizanai buvo vien banditai, kad rusai tik vogė vištas ir šiko, o vokiečiai net nežudydavo be kantiško moralės dėsnio? Pavyzdžiui, jei nukrisdavo lėktuvas ir lietuviai išgelbėdavo lakūną, o jis paliudydavo, kad lėktuvas pats sugedo, tada niekas nenukentėdavo. Kitaip – gyvų nelikdavo kelių kilometrų spinduliu.

     Bet gal mano močiutė melavo? Ne, meluoja šitie valstybiniai sisteminiai svolačiai, garbingai tituluojami rašytojais. Na chuj jus visus – dabar ir visados, ir per amžius amen. Išsipisinėkit iš muilo operų, ne iš literatūros, nuopisos. Gaukit tas paramas, ėskit iš savo tarybinių gaujų draugelių rankų. Būkit sotūs kūrėjai, vertėjai. Mes ant jūsų bybį dėję!

     Gerai, bet kai tokiam dvokiančiame kontekste sužinai, kad kažkas „nemeluoja“, tai vis tiek suintriguoja. Kaip taip gali būti? – laužiau galvą. Negi tie leidėjai teisūs ir atkniso kokį užsilikusį Žmogų, o ne bybis žino kam reikalingą dar vieną Fominą? Pasijutau supistai, kaip pirmą kartą perskaitęs Nietzsches „Štai taip kalbėjo Zaratustra“ – nieko nesupratau, bet norėjau suprasti ir norėjau dar to paties, kuo daugiau. Tada blogai baigėsi: įstojau studijuot filosofiją.

     O dabar reikėjo tik įsiinstaliuoti skype. Susirašėm su Aurimu (toks to genijaus vardas), kad vakare, po darbo, nes jis emigrantas iš UK, ras savo neįkainojamo laiko mūsų pabazarinimui.

 

     Iš pradžių tikrai atrodė, kad jis žodžiais drožia gerai ir kiek pro šalį, bet ms greitai pralaužėm „startinį jaudulį“ ir labai juokingai pasikalbėjom. Matosi, kad žmogus dešimt metų negyvena bailių šalalėj mylimoj, prostitutlande.

     Bičas nechamielina – rašo be tikslo, rašo dėl kaifo, dėl to, kad bent rašydamas nekurtų naudos, o turėtų laisvės iliuziją. Bliad, tarsi skaityčiau savo mintis: „Asmeniškai todėl ir rašau, todėl ir nesiekiu naudos iš rašymo, tai vienintelis toks likęs laisvas dalykas manyje.“ Čia atsakymas jau pokalbio pabaigoje.

     Kai pradžioje paklausiau, kodėl jis nusprendė rašyti, jis taip parulskiškai atsakė: „Pradėjau rašyt, nes galvoje pilna kažkokių minčių, aplink pilna durnų žmonių, o tie idiotai nesupranta, ką jiems noriu pasakyti. Pagalvojau, kad jei debilai nesupranta žodžių, gal supras sakinius. Parašiau apie bandiūgą iš devyniasdešimtųjų. Be to kvailo, romantiško šleifo, kurį dėl man nesuprantamų priežasčių į savo tekstus vis įpina kiti Lietuvėlės rašytojai. Tas mano sukurtas Vidma nuolat pasineria į psichodelinius, narkotinius, seksinius nuotykius, nuolat kažką muša, pjauna, pisa ar myli. Viską lyg ir daro dėl pinigų, bet jo viduje kažkokia beprotiška tuštuma.“

     Neblogai, labai daug žadanti pradžia. Tuk tuk tuk į medį tris kartus.

     Taip – visiems chujova, jei kalbi apie miltus, o tau siūlo kokso. Nes kas turi pinigų geriems dalykams. Tai va. Aurimas ir paaiškino visą reikalo esmę – jis jau dešimt metų gyvena UK, nieko oficialiai nedirba, turi prisidirbęs du vaikus ir vieną žmoną, ir parašė jis knygą, kuri bus pristatyta knygų mugėje, knygų Gariūnuose, kur, bliad, kaip nesinori eiti, nes susirenka minios debilų, kūrvų ir dalbajobų – niekas net nemato, ką perka. Svarbu – pirkti ir kad daug svertų. Būčiau diktatorius – tokius pirkėjus viešai kartų. Bet pointas tai ne čia. Pointas tas, kad žmogus suprato: visi čia – vergai. Reik pist iš Lietuvos.

     Klausiau Aurimo, ar jis Lietuvoje nebandė oficialiai dirbti? Ir jis taip atsakė: „Bandžiau, net, kaip tu sakai, maištą buvau sukėlęs, prieš susirinkimą visi palaikė, susirinkimo metu likau vienas prieš direktorius. Kai supratau, kad visi palūžo, ir vienus ir kitus pasiunčiau“. Zajabys.

 

     Ilgai mes ten kalbėjomės, suradom daug įdomių temų, bet vis nedavė ramybės klausimas – o koks bus tas Romanas? Bliad, kaip įdomu – literatūrinė intriga Lietuvoje. Nepatyriau jau devynis metus, nuo 2005. Vergų šalalėj, šitoj niekingoj žemėlėj. Jos vardas Marytė, jos graži subinytė. Piskit ją visi – savi ir svetimi! – pradžia patriotiniam Tautiškam giedojimui.

     Sistema – simbolinė tvarka (symbolique, čia kad suprastų net ir profesoriai) – yra ne empirinis galios santykis tarp individų, bet kalbos, veikiančios kaip ideologinė sąmonė, reguliacinis mechanizmas, neišardomas nei intensyviais priešpropagandiniais, nei priešmanipuliaciniais priešnuodžiais. Nes mes juo „gyvenam“. Ir gyvenam tik tada, kai atsišaukiam į ideologijos kvietimą prisijungi prie simbolinės tvarkos. Nes per ją, su ja ir joje yra viskas nuo alfa iki omega. Kalba - bybių namai, kaip sakė Martinas Gaidukeris.

     Mes pavergti ne partijų, valdžios, ne kokių nors debilų, kurie įsivaizduoja save moraliniais autoritetais, proto bokštais, dar kažkokiais superdidvyriais. Mes pavergti savo istorinio/kultūrinio karkaso. Per amžius ačiū tik Jėzui ir Marxui: vienas įtikinamai įrodė, kad meilė – vienintelė nuodėmė, kitas – kad pinigai yra vienintelis turtas.

     Kur gimei – ten ir tavo kapas. Nebent? Nebent visus pasiunti na chuj, išvažiuoji, dirbi atsitiktinius darbus ir džiaugiesi gyvenimu.

     Taip būna? Ne. Nieko nebūna anapus Schopenhauerio. Naujas ir, net neabejoju, ryškus rašeiva Aurimas L. tikrai sudomins dar dvasiškai nenudvėsusius litovcus, absurdistaniečius. Jis įžūlus, tiesmukas ir tikras. Puiku. Bet jis nėra labai originalus. Visi seniai seniai, bliad, nuo pat Herakleito, suprato, kad šitas pasaulis įdomus tik debilams. Jis neįdomus tiems, kas suvokia laiko trapumą ir gyvenimo stebuklo grožį. Akimirkos tirpsta. O norisi vis daugiau ir daugiau jouissance, norisi dar daugiau visko patirti, pamatyti, o tu sensti... Bliad, viskas turi limitą. Tai suprato senovės graikai, prancūzai ir vokiečiai. Ir niekas daugiau niekada.

     Kiti ieškojo kažko anapus išorinio teksto – Dievo, dangaus, nirvanos. Ir ką rado? Niekį. Toliau jūsų bilietas nebegalioja – skausmingiausia Romaino Gary knyga. Apie senatvę. Apie sistemos sudrožtą gyvenimą. Apie neišpildytą Aušros pažadą. Apie europietišką auklėjimą. Mes – narve. Visi. Kurie nori ištrūkti. Nereikia griauti jokio kapitalizmo – gerai, kad kažkas nori dirbti. Tegu dirba.

     Klausimas, kurį kelia Aurimas L., ne retorinis, o labai praktinis – kaip šioje sistemoje, kuri visiems, net ir turtingiems banditams tik didina tuštumą, rasti pilnatvę. Sistema verčia dirbti, nors žemėje ir taip per daug visko prikurta, o perskirstymas toks, kad kuo daugiau dirbi, tuo mažiau uždirbti. Pakeisti pasaulio neįmanoma – jis per šūdinas. Galima tik susirasti oazę, šiltą vietelę, su mylimais žmonėmis ir. pasiuntus visus vergus, – rašyti, skaityti, pistis. Ir svajoti, svajoti, svajoti apie kažką, ko niekada nebus, bet galėtų būti...

     Tik žmonės, kurie nori ištrūkti laužydami kalbą ir jos taisykles, yra verti dėmesio. Visi kiti – „sorry, guys, i‘m not interesting in it, go fuck you all“...

     O čia Aurimo sistemos samprata, kaip paskutinis specialiai ne debilišku įvado/dėstymo/išvadų stiliumi parašyto superdebiliško straipsnio akcentas: „Sistema tokia: kažkada buvo vergija, vergas gaudavo maisto, stogą virš galvos ir į galvą. Dabar: laisvė ir demokratija, žmogus uždirba tik maistui ir stogui virš galvos, dar kartais gaunam į galvą. Kas pasikeitė nuo vergijos laikų: nieko.“

     Pasikeitė, Aurimai, dabar galima duoti atgal į galvą. Galima nieko nedirbti, kažkaip prasisukti, galima rašyti (o tai jau neišmatuojama laimė), galima rasti bendraminčių (visagalis internetas), galima gyventi ir Lietuvoje (to dar, bliad, niekada nebuvo).

     Vilis Normanas

 

    2013 12 10

   

     SAM 3340

 

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti