Aš dezertyruoju iš šaltojo karo
laisvoji tribūna

dezertyras      Man seniai neįdomu kalbėti apie žmones, besidominčius žmonių teisėmis. Bet norisi pasakyti apie pacifistus, kuriuos anksčiau pažinojau. Kai kurie iš jų buvo kur kas aktyvesni už mane. Jie rengė gražias akcijas prieš prievartą, klausėsi teisingų hipių grupių, žinojo užsienietiškus pacifistinių dainų žodžius ir nutuokė simboliuose. Buvo metas, kada jie geriau už mane suprato pramoninės gyvulininkystės ir karų, bado ir karų, alkoholio ir karų sąryšius.

      Tie pacifistai žvaliai pasakojo apie alternatyvią pilietinę tarnybą, pasisakė prieš Čečėnijos karą. Prieš Gruzijos karą jų pasisakė kur kas mažiau, hipiai tiesiog dėjo ant to karo. Prieš Sirijos karą pirmais metais visai niekas nepasisakydavo. Na, gal kokie keturi žmonės, kiek pamenu.
      
Ir štai atėjo Ukrainos karas. Visos baltos juostelės užsidengė juodai oranžinėmis juostelėmis. Netikėtai žmonės, kurie visą gyvenimą susiejo su antimilitarizmu:

      – ėmė trokšti pergalės savo šaliai,
      – eis su ginklu jos ginti,
      – eis su ginklu pulti jos priešus.
      
O kai aš, amžina dezertyrė ir bėglė, klausiu: "Kas atsitiko tavo pacifizmui, brolau". Girdžiu:

      – žaidimai baigėsi,
      – tėvynė pavojuje,
      – žydai pavojuje,
      – ukrainiečiai pavojuje,
      – kas nešaudo, tas ne vyras,
      – tau to nereikia, nes tu moteris.
      
     

JavaScript is disabled!
To display this content, you need a JavaScript capable browser.

      Prisimenu, kaip 1995 metais žiūrėjau programą "A" su Olga Arefjeva. Programą rodė labai vėlai, bet nebuvo iš ko rinktis. Ir iki šiol ji dainuoja ypatingoje mėlynoje salėje mano galvos viduje. Netgi jei norėčiau pasielgti kitaip – likčiau dezertyrė.
      
      Liubava Malyševa
      
      Iš http://lubava.livejournal.com/1002659.html vertė E.B.
      2014 03 03

 

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti