Mano kūnas – mano pasirinkimas? Nuo biologinės teisės į socialinę teisę
laisvoji tribūna

abortai     Lietuvos parlamente siūlomu abortų draudimu aiškiai nurodoma į valstybės siekį pajungti individo teisę “kolektyviniams” tautos interesams. Iniciatyvos, pasirodžiusios reaguojant į šią grėsmę, šiuo metu išlieka įkalintos partikuliaristiniame susirūpinime teisės į abortą gynimu, tačiau jas būtų lengva susieti su “neturinčių apsisprendimo galimybės” moterų padėtimi bendresne socialine prasme.   

     Neatidėliotiną susirūpinimą valstybės kišimusi į biologinę reprodukciją galime lengvai susieti su socialine reprodukcija – būsto, vaikų auginimo problemomis, patriarchališkomis vedybų sutartimis, atimančiomis iš Lietuvos moterų jų teises, nelygybę atlyginimų sektoriuje. Taip protestuojančių iniciatyva, kuria jie siekia atkakliai reikalauti jų teisių gynimo, būtų praplėsta ir taptų platesniu antikapitalistiniu socialiniu judėjimu.   

     Vienas populiaresnių Amerikos “pro-choice” judėjimo šūkių buvo “Mano kūnas – mano pasirinkimas”. Šiuo šūkiu užčiuopiamos progresyvaus liberalaus feminizmo problemos ir galimybės. Šis šūkis yra patrauklus savo aiškumu. Jis yra aiškus, nes remiasi mūsų laikais paplitusiomis socialinėmis konvencijomis, grindžiamomis tam tikra klasine perspektyva. Ši konvencija yra tokia: “Mano kūnas – mano pačios nuosavybė, ir aš naudosiuosi šia nuosavybe kaip tinkama”.   

     Kokia klasinė perspektyva atsispindi šioje žinutėje? Laisvė susiejama su nuosavybe. Ar galima paklausti, kas klasinėje visuomenėje turi laisvę vartoti ir naudotis šiuo kūnu “kaip tinkamos”? Žinoma, ne dirbančiųjų klasės moterys, kurios, norėdamos išsilaikyti, dažnai būna priverstos dirbti juodą darbą paslaugų sektoriuje ir būti išnaudojamos patriarchalinėse šeimose.   

     Dar daugiau – “pro-choice” siejant su nuosavybe ir nuosavybę siejant su biologija (moteriškąja lytimi), rizikuojama ne tik išlaikyti viduriniosios ir aukštesniosios klasės socialinių interesų pranašumą dirbančiųjų klasės atžvilgiu, bet ir biologizuoti šiuos interesus. Tai būtų istoriškai pavojingas žingsnis: dirbančiųjų klasei siūloma eugenikos perspektyva.   

     Laisvė spręsti pačioms pateikiama kaip galimybė priimti racionalius sprendimus. Šie sprendimai paremti šeimos planavimo diskursais, jie verčia skirstyti motinas į “tinkamas” ir “netinkamas”. Taip jas skirstant motina vertinama pagal tai, ar ji turi pajamų ir socialinį stabilumą, leidžiantį “tinkamai” išauginti kūdikį. Todėl “pro-choice” Amerikos viduriniosios klasės sufražisčių judėjimo (ir šiuolaikinio progresyvaus liberalaus feminizmo) kontekste naudojamas kaip plonas šydas, kuriuo, norint apsaugoti kapitalistų klasės interesus, dangstomas dirbančiųjų klasės moterų prievartavimas “sterilizuotis”.   

     Kodėl? Todėl, kad moterys, neturėdamos ekonominės galimybės išlikti nepriklausomomis ir remti save bei savo vaikus, reikalauja iš valstybės socialinės paramos; ši parama mokesčių pavidalu surenkama iš kapitalistų. Tai, kaip per pastaruosius du dešimtmečius neoliberali valstybė atakavo vienišų motinų teises, šį tą sako apie minėtos tradicijos tasą šiandien.   

     Klasių kova visada yra politinė ir socialinės lyties (gender) kova. Pavyzdžiui, XX a. pradžios afroamerikiečių feminisčių judėjimas atmetė baltųjų viduriniosios klasės feminisčių judėjimo siūlomas “pro-choice” reformas todėl, kad jose buvo atmesta klasinė perspektyva.   

     Skirtingai nei dauguma viduriniosios klasės feminisčių judėjimų, dirbančiųjų klasių moterų iniciatyvos teisę apsispręsti dėl biologinės reprodukcijos susiejo su socialine reprodukcija platesne prasme. Su “pro-choice” perspektyva buvo susietos tokios problemos kaip nelygybė atlyginimų sektoriuje, patriarchalinių vedybų sutarčių panaikinimas ir rūpinimasis vaikais. Tai reiškia, kad dirbančiųjų klasės moterų judėjimas nėra vien judėjimas už moterų laisvę – tai yra judėjimas už žmoniją. Moterų priespauda siejama su platesne klasinės priespaudos realybe, o jų išsilaisvinimas – su klasinio išsilaisvinimo judėjimu.   

     Ši perspektyva svarbi ir vyrams: ji ardo esencialistinį feministinį diskursą populiariojoje žiniasklaidoje, kur teigiama, kad feminizmas – tai tik valdžios norinčių, prieš dominavimą siekiu dominuoti kovojančių moterų reikalas. Dirbančiųjų klasės feminisčių perspektyva skelbia karą: mūsų judėjimas pasisako už dabartinės [klasinės] padėties panaikinimą! Laisvė mums reikalinga ne kaip nuosavybė, bet kaip jos panaikinimas ir suvisuomeninimas.    

     Rožė L.

     2014 03 08

     www.dontbelieveyouhaverights.org

abortai2