Letov Jegor „Gero apetito!”. Interviu su Jegoru Letovu
menas

      Jėzus tarė: Kuris pažino pasaulį, rado kūną, o to, kuris rado kūną, pasaulis nevertas.
      Evangelija pagal Tomą

       – Nuo šios vasaros tu lioveisi dirbti su Janka. Šių metų balandį nebeliko „Graždanskaja oborona“, bent jau koncertinio grupės varianto. Kokia visų šitų išsiskyrimų priežastis?

       – Žinai, jei darai ką nors tikro, drąsaus, sąžiningo ir įstabaus – tave būtinai mėgins sučiupti ir suėsti. Ir tikrai suės, ir tavo šventovę apdergs, jei nuolatos nebandysi peršokti vis aukščiau ir aukščiau pakeltos kartelės, jei vėl ir vėl, kai tik išvysi prasižiojusią burną, nesugalvosi, kaip išsisukti iš naujos kebeknės, jei neatliksi naujo beprotiško, siaubingo, neįmanomo, beviltiško ir nemirtingo šuolio, kurį suvirškinti aplinkiniams prireiks krūvos laiko, taip reikalingo tavo naujam žingsniui į naujus užribius. Tai – kažkoks nuolatinis epatažas. Kiekvienas tavo žingsnis, kiekvienas naujas kūrinys turi skleisti tokią agresiją, tokį patologinį jausmų protrūkį, kad jis mirtinai užstrigtų kiekvieno „teisingo gyventojo“ gerklėje. Tai va, jei tu kiekvieną sekundę bjauriai nedergsi į visas puses – būtinai tapsi rūmų popso ir godaus masinio pasilinksminimo dalimi – kaip atsitiko su džiazu, roku ir kitkuo. Visa tai vyksta ir su Janka. Sociumas ryją ją gyvą, ji, mano nuomone, jau galutinai pražiopsojo panašiems pareiškimams ir veiksmams deramą laiką bei vietą. Dabar ji viename vežime su buvusiais grupės nariais, ir, sprendžiant iš visko, priklauso mano priešininkų stovyklai. Baisiai apmaudu, tačiau visokiems valkatoms jie leidžia iš savęs lipdyti saldų, jiems patinkantį mitą.
       Gero apetito! Žinoma, ne visi gali sau leisti tokį džiaugsmą ir drąsą spjauti į išpurtusius savo gerbėjų snukius, ypač jei jų tarpe – Troickiai, Lipnickiai ir Grebenščikovai. Labai aiškiai suvokiu visa tai, kas vyksta su Janka, aš pats kabėjau ant plauko, kai manęs vos nesurijo 1986–89-aisiais, kai gaišau brangų laiką laukdamas dangaus malonės. Ir vis dėlto aš pasprukau iš spąstų, nuo 1989-ųjų iki šios dienos nuveikiau daug man ypač svarbių darbų (tarp jų, beje, ir 1990 04 13 dieną pabaigtas projektas, vadinamas „Graždanskaja oborona“), ir nesiruošiu sustoti. Kelias į priekį – tai visada pasistūmėjimas, pasišalinimas, paneigimas, visada – atsisakymas, visada – „Nepasimatysime!“
       Aš, niekingasis, nenoriu ir negaliu sau leisti, kad mane kokiais nors spąstais sumedžiotų harmoniškai čepsinti būtis. Juk aš šviežiam sniege nepalieku pėdų.

       – Tu štai, matau, nelabai mėgsti piliečių. Iš kur tokia neapykanta?

       – Tai ne tik neapykanta, tai dar ir paniškas gyvuliškas siaubas, tai ne baimė, o, greičiausiai, patologinis pasišlykštėjimas. Bijau ir nekenčiu netgi ne aš – bijo ir nekenčia kažkas mano viduje. Visada, kai einu gatve, man atrodo, jog aš – ne žmogus, o kažkoks marsietis, užmaskuotas ir nugrimuotas, kad atrodyčiau kaip pilietis. Ir bet kurią sekundę ši mimikrija, ši apgavystė gali išaiškėti, o tada – pyzdiec! Jau seniai neišeinu iš namų be ginklo, ir vis tiek prieš juos aš visiškas beginklis. Aš – svetimas. Svetimas iš pat pradžių, iš prigimimo. Svetimas amžiams. Visi jie tai žino, jaučia kaip rykliai kraują. Esu svetimas jiems visiems, man svetimi ir be galo šlykštūs tie visi jų sutrūniję džiaugsmai ir vargai, idealai ir ydos, viskas, kuo jie gyvi ir apie ką svajoja. Tai mano prigimtinis instinktas. Čia esu diversantas, permestas į priešo teritoriją. Toksai Štirlicas.
 

       – O kokia tavo „slapta užduotis“?

       – Jos neįmanoma net įsivaizduoti. Aš galiu tik bandyti kalbėti ir spėlioti, kokia ji man. Visą gyvenimą nuo pat vaikystės viskas, kas iracionalu, ypač kas susiję priežasčių bei pasekmių ryšiais laiko tėkmėje, man keldavo ir kelia kažkokį nerimastingą, šventą ir baisų, mirtiną ir užburiantį jausmą. Tada pajaučiu, kaip giliai manyje slypinti esybė prisiliečia prie jai svarbių, neišreiškiamų, neaprėpiamų ir turbūt nežmogiškos kilmės daiktų, sistemų bei esačių, o už tai tenka sumokėti milžinišką, lyginant žmonių masteliais, kainą. Tai štai, reikia pasiryžti pasmerkti save beprotiškai, maištingai, mirtinai šio gilaus pažinimo medžioklei – bandyti sučiupti už uodegos, sugauti šešėlį, galų gale nupyzdinti šį pirminį, neišreiškiamą, vienintelį pažinimą, kuris viso ko esmė. Viskas, ką aš darau – bandau išplėšti jį iš savęs, nes jaučiu, kad jis čia tūno. Visos mano tikros dainos – tik apie tai. Ir „Russkoje pole...“, ir „Miasnaja Izbuška“, ir „Pryg-Skok“, ir „Pro Duračka“. Tai nuorodos, rodyklės. Žinoma, niekingos ir silpnutės. Tačiau jų dėka aš sugebėjau pajusti atšiaurų, atgrasų ir įkvepiantį skersvėjo gūsį pro vos vos pravertas duris, šviesos spindulį pro rakto skylutę. Iš viso to, kas vyksta su manim ir aplinkui mane, svarbu tik viena – štai šitos „pravertos durys“, aš žinau, jog greta manęs, šalia visos tos pigios butaforijos lūkuriuoja tikras, prigimtinis pradas. O kūryba – tai savotiškas tramplinas, kad patektum tenai. Turbūt dėl to žmonija, sąmoningai ar nesąmoningai, tačiau užtikrintai ir žiauriai naikina šio Vardų Vardo skelbėjus, saugotojus ir įkūnytojus. Masėms toks naikinimas – savisaugos instinktas. Jie bijo ir nekenčia svetimkūnių, jų įprastos, natūralios tvarkos priešų. Nors, beje, viskas daug sudėtingiau. Viskas, ką čia kalbu – tik šiaip sau, modeliukai, kuriuos meistrauju ir kurie veikia būtent tuo momentu. Tokie „kartoniniai triušiukai šaudyklos stende“.
 

       – Ar ne dėl to ir atsirado tie pamazgų sklidini kibirai, kuriuos pastaruoju metu ant tavo galvos užkimdami pila pačių įvairiausių sluoksnių atstovai – nuo „sveiko proto“ apologetų iki gatvės mušeikų, tusovščikų ir kitų „valkatų“?

       – Taip, bet ne tik. Žinoma, svetimkūnis instinktyviai atstumiamas, tačiau... kiek patyriau, pikčiausiai ant tavęs pila ne būties hegemonai, o buvę „saviškiai“ – tie, su kuriais tu stūmei ilgas, sunkias ir linksmas valandas, tie, kurie paskutinę sekundę dėl vienų ar kitų priežasčių iššoko iš lekiančio traukinio. Apskritai, vieni žmonės – kūrėjai, o kiti – žemdirbiai, tie, kurie viską įvardija, sudėlioja į lentynėles, viską nykiai ir buitiškai subendravardiklina, šitie „sveiko proto“ apologetai, kaip tu juos pavadinai... Protinguoliai, matematikai, pragmatikai – šio pasaulio gyventojai, amžinai besišaipantys ir bežiovaujantys. Jie niekada neleis sau „pasikasyti pimpalu“, kaip mėgsta sakyti mano draugas Manageris. Būtent jie stengsis lyg ir nestipriai, tačiau mirtinai „smogti perėjūnui“, sumaišyti su žemėmis jo darbus. Aš taip dažnai apie save girdžiu panašius mitus bei „bobutės pasakas“, kad man belieka tik plekšnot sau per subinę, kriuksėt ir šokčiot. Visur aplinkui neaprėpiamas pūvantis Jurijaus Mamlejevo pasaulis. Matai, vieniems čia lemta iš paskutiniųjų liūdėt, džiaugtis ir kurti. Iš paskutiniųjų. O kitiems – žiovauti, bezdėti, kasytis ir šaipytis, ir tai atsargiai, dirsčiojant į šalis. Nieko čia nepadarysi. Puikiai suprantu ir blaiviai suvokiu, kad viskas, ką padariau, vertinant bendražmogiškais masteliais, absoliučiai niekam nereikalinga, viskas pasiliko ir pasiliks iš esmės taip, kaip buvę, o jei kas nors ir pasikeitė, tai taip nežymiai, kad tiesiog gėda savo „šuolių ir grimasų“. Nepavyko mano „roko revoliucija“. Niekam ji, pasirodo, nafig nereikalinga, tik man pačiam ir grupelei išsigimėlių, tokių, kaip aš. Tiksliau tariant, „roko revoliucija“ įvyko, tačiau niekas (arba beveik niekas) to nepastebėjo. Ir nusičiurkšt. Čia ne tai svarbiausia. Nesvarbu, kad šūde paskandins. Tiesiog kai kurie daiktai tampa svarbūs ir prasmingi tik amžinybėje. Aš, žinoma, šitam pasaulyje nepakeičiau nieko, tačiau čia aš užviriau (arba su mano pagalba užvirė kas nors kitas) gerą košę, ją galima laikyti ženklu, pranašyste, maišto ir laisvės pergalės prieš suakmenėjusius totalitarinės būties įstatymus bei plieninius priesakus užuomazga. Aš, kaip asmenybė, nieko nereiškiu ir esu nieko vertas: buvau išprotėjusio ir akiplėšiško fronto kareivis, fronto, kuriame nuskriaustieji, vargetos ir luošiai kovojo prieš jiems iš anksto paskirtą, iš viršaus paruoštą likimą. Ir tuo, ką spėjau nuveikti, labai džiaugiuosiu, esu patenkintas, kad iš savo sužvėrėjusio, plačiame pasauliniame „rokenrolo“ fronte pasimetusio apkasėlio spėjau paleisti ne taip jau mažai linksmų kartečės sviedinių. O kai sviediniai baigsis – pasielgsiu taip, kaip privalo elgtis kiekvienas geras kareivis puolančio priešo apsupty, kuriam liko paskutinė kulka, o gal nebeliko ir jos. Visa tai skamba baisiai patetiškai, tačiau, deja, visada buvau toks herojiškas snarglys. Reiktų pridurti, kad šiuose žodžiuose nėra jokių ašarų ar tragikos, nes visi, pasukę tuo keliu, pasirinko jį savo noru, sąmoningai (niekas per jėgą nevarė), todėl yra pasiryžę sumokėti už kiekvieną šventinį fejerverką. Visą savo gyvenimą sėdėjau ant lagaminų. Visada supratau, ką pasirinkau. O tai, kad sumaišys su šūdais... Niekai. Jie patys to niekada nepripažins, būtinai save apgaudinės, sukurs dar vieną mitą, dar vieną priežastį, pateisinančią jų sotų bei gėdingą dauginimąsi. Sau jie visada buvo ir bus teisūs, stiprūs bei geručiai, o tu – menkas niekingas žmogiūkštis, geriausiu atveju vertas tik užuojautos. Plastmasinis pasaulis nugalės. Na ir tegul eina jis velniop! Svarbiausia – suspėti. Svarbiausia – patikėti, kad Mažasis Princas, net įkąstas gyvatės, vis dėlto sugrįžo namo, į savo planetą! Supranti?
 

       – Išeitų, kad kiekviena tavo daina – savotiškas „mostas fakelu tamsioj nakty“, kaip kad rašė Kafka?

       – Tikiuosi, taip. Kai vėl ir vėl pakibdavau virš prarajos, mane išgelbėdavo Vysockis, Dostojevskis, Morrisonas, Lennonas, Bobas Marley bei kiti. Godžiai, iš visos širdies, beprotiškai dėkingas jiems už tai, kad neleido paskęsti silpnume bei inercijoj. Galbūt visas jų menas skirtas tik tam, kad būtent aš arba kas nors kitas kada nors neužsilenktumėm. Laimė, jei kam nors taip padėjau, taip, kaip padėdavo ir padeda man. Reiškia, ne veltui... Ir apskritai, galioja pagrindinė taisyklė: paėmei – atiduok. Perduok kitam.
 

       – O kaip tu vertini savo kūrybą? Tai menas, ar...?

       – Štai Ševčiukas, rodos, kažkada pareiškė, kad, jo manymu, poetai skirstomi į dvi kategorijas: vieni visą gyvenimą rašo vienui vienintelį tobulą eilėraštį, kaip, tarkime, Puškinas, arba jis pats, o kiti savo kūryba tartum užkariauja naujas erdves, teritorijas bei naujus horizontus. Tai va, aš ir esu toks užkariautojas. Savo paties viduje bandau vis surasti naujus užribius viso to, kas Neapribojama, įžūliai ir su įkvėpimu praplėsti naujų galimybių ribas. Jeigu kūrybos aktas yra laisvė, reiškia, aš esu iš tų, kurie ją užkariauja. Nes jos niekas nepadovanos, ji pati niekada neapsireikš pati: ją galima tik drąsiai ir beatodairiškai pasiimti pačiam, užgrobti, atimti. Galų gale – nupyzdinti! Pačios įvairiausios tokio maišto išraiškos mano supratimu ir yra tikroji poezija, visiškai nieko bendro neturinti su gražbyliaujančiu bei estetizuotu visokių „stiklo karoliukų žaidimų“ mėšlu.
 

       – Tu vis kalbi apie maištą, apie laisvę... Kas tau yra maištas? Kas tokia laisvė?

       – Maištas – vienintelė laisvė. Vienintelis Džiaugsmas. O laisvė: ji vienintelė – būti prieš. Kaip rašė Bradbury: „Jei tau davė liniuotą popieriaus lapą, rašyk skersai eilučių“.
 

       – Už viską gi reikia mokėti... Ir tu žinai kuo?

       – Sumokėsim. Sutinku mokėti. Nori eiti į priekį – būtinai teks traukyti gijas, siejančias tave su šiuo pasauliu. Tai kelias į Amžinybes, skirtas visiškiems vienišiams. Jei pasirinkai šį kelią – pats tampi savo moralės, įstatymų, pasaulio ir būties Dievu, Kūrėju, Demiurgu ir Tvėrėju. Už šitą „pasikėsinimą į sostą“ tenka, žinoma, gauti ir geros pylos, ir atitinkamų „apdovanojimų“. Kur šventė – ten ir pagirios. Jau pačiame kūrybos akte (ypač roko muzikoje) slypi tam tikras „Prometėjo žygdarbis“ – „dangiškosios ugnies“, žinių, energijos, jėgos bei šviesos vagystė, pagrobimas iš aukščiau esančio pasaulio. Šis žygdarbis skiriamas saviems nelaimėliams, nuskriaustiesiems, bedaliams gentainiams – tiems, kuriems teko tapti luošiais. Matrosovas ir Machno, tuo pat metu kovojęs visais frontais, Vysockis, Šukšinas ir Tarkovskis, vienu žodžiu, visi iš tikro gyvieji kiekvienu savo sąžiningu bei sunkiu darbu nors kelioms akimirkoms uždengdavo tam tikrą siaubingą metafizinę ambrazūrą. Tada nebesvarbu, kuo sumokėsi, kokia bus bausmė... Svarbiausia – kad kulkosvaidis kelioms sekundėms nutiltų. Svarbiausia nors trumpam išvesti iš rikiuotės savo priešą. Tada saviškiai galės bent sekundėlei atsipūsti. O tada jau nebesvarbu – ar sužinos kas nors apie tai, ar supras... net jei paaiškėtų, jog tu – vienintelis toks pydaras visoje planetoje – vis tiek reikia kautis ir stengtis ją uždengti. Tol, kol nors vienas iš mūsų stovės šitame antitotalitarizmo fronte – frontas nežlugs. Kol aš gyvas – rokenrolas nemirs. Ir aš teisus ne todėl, jog priklausau žmonių giminei, aš teisus, nes esu laisvas. Tai vienintelis ko nors vertas dalykas. Vienintelė tikrovė, vienintelė koordinačių sistema, vienintelė religija, aukštesnė už Dievą, pasaulio Sutvėrimą, aukštesnė už tiesą.
 

       – O sakyk, ar rokenrolas būtinai baigiasi savižudybe, beprotyste, žūtimi, vienokia ar kitokia „tragiška pabaiga“?

       – Atrodo, jog taip. Tai žiaurus ir rūstus kelias. Tai nuolatinis iššūkis ir maištas, tai kautynės, nedidelis nuolat vykstantis pasaulinis karas. Nusikaltimas! Nuolatinis ekstremizmas. Jei nusprendei priimti žaidimo taisykles, nori nenori teks atsisveikinti su svajone, kad būtų „ir vilkas sotus, ir avis sveika“. Arba pats užvaldai, susilipdai tau pažadėtąją tikrovę, arba ji ištaria „deja“, ir tu tampi purvina sniego gniūžte. Visada ir visur reikalingas beprotiškas užsidegimas: net jei susidegintum ar susinaikintum, net jei sudegintum ar sunaikintum viską aplinkui. Jei vieną kartą ryžaisi ištarti „a“, privalai (jei, žinoma, nesi visiškas tuščiakalbis) ištarti ir „b“. Jei pasiekei raidę „e“, turėk sąžinės, išdidumo bei stiprybės, kad iš savęs išspaustum įspūdingą „o“, o po to – ir nuostabiąją „š“! Rokas – nuolatinis įtūžis ir agresija. Piktas, maištingas, viską užvaldantis bejėgiškumas – į kampą užspeisto žvėries bejėgiškumas. Graudus ir jausmingas kokio nors apskurėlio, įnirtingai puolančio savo priešą, bejėgiškumas, triuškinantis pralaimėjimas, užkariaujantis visatas, lyg kortų namelius nušluojantis pasaulius, pakilęs aukščiau gyvenimo, mirties ir visų kitų pusaklių seilionių!... Per kelerius sąžiningo ir visaverčio gyvenimo metus rokeris patiria daugiau, nei paprasti žmonės per ištisus dešimtmečius. Tai žaibiškas, ryškus ir visus apakinantis susideginimas, panašus į drugelio machaono skrydį. Visiškas susinaikinimas.
 

       – Ar tavęs dar nekaltino infantilumu?

       – Dar ir kaip! Mano broliukas visą gyvenimą „kaltina“! Viskas, ką čia pasakoju – labai „vaikiška“, jei galima taip sakyti „filosofija“. Tam tikra prasme aš vis dar vaikas, o tai neįkainojama, todėl aš šokinėju iš džiaugsmo ir didžiuojuosi, kad iki šiol tarp visų tų jūsų mįslingų sapalionių dar nepraradau vaikiško, naivaus, skaidraus supratimo, dar iki šiol žiūriu į gyvenimą, į mane supančią aplinką kaip į žaidimą. Reiškia, dar nepasenau. Ir tikriausiai dar gyvas. O rokas man – tam tikras vaikiškas, žiaurus ir pavojingas žaidimas, panašus į tuos, kuriuos mažasis Ivanas žaidė Tarkovskio filme. Su kokiu begaliniu džiaugsmu, kokiu įtūžiu vaikystėje kieme spardžiau kamuolį – lygiai taip pat linksmai, tūžmingai ir įnirtingai dabar rėkiu į savo mikrofoną. Tik vaikas gali iškrėsti tikrai didingą kvailystę, tik jis gali iš tikro „įkvėpti sielą“.
 

       – O kaip tu žiūri į profesionalizmą? Profesionalius įrašus, atlikėjus?

       – Kreiviausiai, kiek tik įmanoma! Tik, blia, paskutinis diletantas gali sukurti kažką netrivialaus, kažką vertingo ir tikro! Profesionalizmas (visi tie „technizmai“, „simfonizmai“, „estetizmai“ ir visi kiti „šūdizmai“) žudo visa, kas roke gyva. Aš, pavyzdžiui, dabar klausausi tik visokias 60-ųjų vidurio garažines ir psichodelines komandas (Troogs, Kim Fowley, Velvet Underground, The Standells, Kinks etc.). Dabartiniu suknistu visuotiniu supratimu šie bičai juk nemoka groti. Bet užtat kaip jie grojo!!! Čia ne šiaip sau posakis – sudegti, virsti pelenų krūva. Taip reikia ir dainuoti, ir groti. Manau, pats svarbiausias dalykas – autoriaus, kūrėjo gaivalas, kai kūrybos akto metu jis tampa bepročiu, apsėstuoju, o tada nusispjaut į tam tikrą (tegul ir nemažą) lažūchos dalį, kuri neišvengiama tokio įkvėpimo metu. Labiausiai išprotėju nuo archajiškų ritualinių liaudies giesmių bei muzikavimų. Jų apskritai neįmanoma profesionaliai atlikti! Pažiūrėk, kaip natūraliai dainuoja v žopu nusipylęs snukis, daužantis kumščiu per stalą, išsiterliojęs krauju, ašaromis ir seilėmis, dainuoja kraupiai, karčiai, užburiančiai ir „iš tikro“. Aš dar iki šiol neišmokau taip, kaip reikia, groti gitara ir dainuoti taip, kaip, tarkime, Aleksandras Borisovičius Gradskis. Man to niekada niekam ir nereikėjo. Štai Manageris apskritai nemoka dainuoti. Užtat kokia jam būna šventė, kai uždainuoja: tą reikia pačiam pamatyti! Novosibirske 1988 metais mūsų („Graždanskaja Oborona“) koncerto metu Managerį apsėdo nelabasis, jis ėmė taip siautėti ir blaškytis, kad, spjaudydamas, vemdamas, su mėsa iš gerklės plėšdamas žodžius bei refrenus, jis nebegalėjo įkvėpti oro ir vos iš tikro neužduso. Smilkiniuose ir skruostuose ėmė trūkinėti kraujo kapiliarai, snukis sumedėjo, sustingo į kažkokią zombišką grimasą, bejausmį luitą. Tik praėjus kelioms valandoms po koncerto jis įgavo daugmaž žmogišką pavidalą. Va!
       Taigi, o apskritai, iš tikro įdomu ir gera gali būti tik tai, ko tu negali, – tai, ko tu dar nemoki, nesugebi, o jau paskui... kvalifikuota, profesionali ir suplėkusi kokių nors pusgyvių Claptonų, Jaggerių, Makarevičių kasdienybė.
 

       – Na štai, lyg ir viskas. Ar norėtum dar ką nors pridurti?

       – Ek... Žodžiai devalvuojasi, praranda savo vertę tiesiog akyse. Viskas, ką čia užsimiršęs pripasakojau, galbūt atrodo plokščia, per daug sureikšminta, pagražinta arba tiesiog nepadoru. Man, atvirai kalbant, nusičiurkšt – kaip kam atrodo mano vargšės kalbos, kas ką pagalvos. Manykit, kad viską sakiau sau ir tiktai sau. Apskritai viską, kuo užsiimu šiais liūdnais laikais (eilės, dainos, piešinukai arba, štai, žodžiai), laikau tam tikru beviltišku ritualu. Panašiu į konceptualisto Josepho Beuyso akciją, kai jis ant rankų nešiojosi ir supo nugaišusį triušį tuo pat metu jam garsiai aiškindamas reliatyvumo teoriją.
 

       1990 m. rugsėjo 10 d.

Versta iš knygos: Jegor Letov „Ja ne veriu v anarchiju“, Maskva, 1997.
Vertė Darius Pocevičius



Panašūs straipsniai