Aleksejui Cvetkovui šiandien viso labo 32 metai. Tačiau šis jaunuolis jau spėjo nemažai nuveikti: įkūrė ne vieną politinę jaunimo organizaciją (Комитет культурной революции (ККР), Фиолетовый Интернационал, „Студенческая защита“), dirbo atsakinguoju sekretoriumi uždraustame laikraštyje „Лимонка“, vedė radijo laidą, skaitė paskaitas, rašė straipsnius, kūrė internetines svetaines (www.anarch.ru), ne kartą dalyvavo anarchistų demonstracijose, buvo suimtas ir sėdėjo tardymo izoliatoriuose.
       Tačiau jis žinomas ne tik kaip vienas iš dabartinių politinių judėjimų lyderių, didelę savo laiko dalį jis skiria ir literatūrai. A. Cvetkovas jau yra išleides bent keturias prozos ir esė knygas. Jo apsakymuose, parašytuose savitu stiliumi, puikiai dera egzistencinis nerimas ir paprastos kasdienės problemos, siurrealistinės fantazijos ir anarchistiniai šūkiai. Daugelis rusų literatūros kritikų, neįstengdami aprėpti įvairialypės jo kūrybos, vadina jį „virusu, vardu Cvetkovas“.    

      SPALIS

      Išeinu į spalio kiemą ir žengiu Spalio Gatve. Po kojomis įvairiaspalviai klevo lapai. Atėjus komunizmui taip mėtysis ryškūs banknotai. Visų šalių valiutos. Šūsnimis. Mindomos. Iškratytos ant grindinio iš piniginių. Išmestos pro langus. Išvežtos iš buvusių bankų ir biurų į artimiausius parkus, alėjas, bulvarus bei skverus. Tai bus pats tikriausias paminklas žmonėms ir revoliucijai, šlamantis ir šnarantis paskutinis paminklas, nors ir tokių paminklų jau nebereikės. Tai bus pats tikriausias žmonių lojalumo įrodymas tam, kas įvyko, jų pasitikėjimas ir revoliucijos pripažinimas. Tai bus pats nuostabiausias gatvių papuošimas, griežtas akstesnių instinktų sutramdymas, gražus atsisveikinimas su fetišais, žmonijos kūdikystės žaisliukais. „Grožis į gatves“ – taip skelbė 68-ųjų metų Prancūzijos pavasario plakatai.

       Pinigus šluos nuo šaligatvių, sklaidys juos kojomis ir grėbs į krūvas. Vaikai bėginės, rinks juos, darys iš jų puokštes ir keisis jais absurdiškais tarifais. Pirmąkart pinigai atrodys nuostabūs. Niekas niekada iki šiol neregėjo tokios jų gausybės visų žemynų, šalių ir miestų gatvėse. O kai jie visi permirks, susiglamžys ir išsipurvins, šias popieriaus pusnis imsim deginti šiukšlių konteineriuose ir kvėpsim su niekuo nepalyginamą rudeninį nykstančių viso pasaulio valiutų kvapą, stebėsim, kaip mūsų akyse tirpsta kartaus triūso ekvivalentas, nes kartaus triūso jau nebėra, ir dabar mums pats metas užsiimti linksmais dalykais – kurti pasaulius, kuriuos jau seniai matėme savo vaizduotėse. Visi pinigai išleisti. Visi iki vieno. Mes žiūrėsim į vandens ženklus, nykstančius danguje tarp svylančio popieriaus dūmų sruogų. Alsuosim visos žmonijos istorijos vaisių aromatu. Vaisių, kurie šį rudenį guli ant mūsų, niekieno, stalų.

       Versta iš: А. Цветков. Суперприсутствие. Краткий курс антиглобализма. – М.: Ультра.Культура, 2003.  Vertė Darius Pocevičius