George Orwell. Ištrauka iš knygos „Katalonijai pagerbti“
menas

katalonijai pagerbti

George’as Orwellas (tikr. Ericas Arthuras Blairas, 1903–1950) – anglų prozininkas, poetas, eseistas, visame pasaulyje žinomų romanų „1984-ieji“ ir „Gyvulių ūkis“ autorius. 1936 metais, pačiame Ispanijos pilietinio karo įkarštyje, George Orwellas atvyko į šią šalį ir tapo eiliniu trockistinės darbininkų milicijos,kovojančios prieš generolo Fransisco Franco armiją, nariu. Katalonija tuo metu buvo kontroliuojama anarchistų profsąjungų organizacijos CNT (Confederación Nacional del Trabajo). Autorius išvydo stulbinantį vaizdą, ypač netikėtą retrogradiškos feodalizmo dvasios persmelktoje Ispanijoje: miestą kontroliavo darbininkai, jame sklandė lygybės dvasia, žmonės gatvėse sveikinosi trumpu „Salud“, vienas į kitą kreipėsi „tu“ ir „drauge“. „Atrodė, tarsi visi žmonės iš tiesų yra lygūs ir viltis plevena ore,“ – rašė G. Orwellas.


      Atsiminimų knygoje „Katalonijai pagerbti“ autorius
aprašo nesėkmingą bandymą realizuoti anarchistinius idealus Ispanijoje. Joje dokumentiškai aprašytas anarchistų ir trockistų organizacijų, kontroliavusių Kataloniją, ir jų milicijos, vos ne plikomis rankomis atlaikiusios generolo F. Franco kariuomenės puolimą karo pradžioje, sutriuškinimas, kurį įvykdė stalininės Sovietų Sąjungos ir Vakarų šalių vyriausybių remiami Ispanijos komunistai, dešinieji socialistai ir liberalai. Tai itin sąžininga ir preciziška knyga, joje rašoma apie tai, ką matė ir patyrė pats autorius. Tai knyga apie vieną svarbiausių politinių XX a. kataklizmų, apie žmogaus būseną visa naikinančio karo akivaizdoje, apie praktinę anarchistinių idealų realizaciją, nors ir trumpą lyg meteoro švystelėjimas.

 

Susipažinkite su trumpa knygos „Katalonijai pagerbti“ („Homage to Catalonia“) ištrauka. Knygą netrukus išleis leidykla „Kitos knygos“.

 

_________________ 

 

Į frontą mes sugrįžome, kai po gegužės įvykių Barselonoje buvo praėjusios kokios trys dienos. Po jų – tikriau, po visų tų plūstynių laikraščiuose – buvo sunku išlaikyti ankstesnį naiviai idealistišką požiūrį į karą. Turbūt nė vienam užsieniečiui, Ispanijoje praleidusiam ilgiau negu mėnesį, nepavyko išvengti didesnio ar mažesnio nusivylimo. Vis prisimindavau tą laikraščio korespondentą, sutiktą Barselonoje pačią pirmąją dieną, kuris man pasakė: „Šis karas – tai tokia pat suktybė kaip ir bet kuri kita.“ Jo žodžiai mane smarkiai pribloškė; nemanau, kad jie buvo teisingi tada, gruodžio mėnesį, jie nebuvo teisingi ir dabar, gegužę, bet darėsi vis teisingesni. Mat juo ilgiau tęsiasi karas, juo labiau jis išsigimsta, nes tokie dalykai kaip asmens laisvė ir nemeluojanti spauda paprasčiausiai nėra suderinami su kariniu veiksmingumu.

 

Dabar jau galėjai bandyti spėlioti, kas dėsis toliau. Buvo aišku, kad Caballero vyriausybė kris, kad ją pakeis dešinesnė, su didesne komunistų įtaka (po poros savaičių taip ir atsitiko) ir pasistengs visiems laikams palaužti profesinių sąjungų galią. O ir ateityje, sumušus Franco, perspektyvos neatrodė šviesios – net negalvojant apie didžiules problemas, kurios kils mėginant pertvarkyti Ispaniją. Laikraštinės kalbos, kad tai yra „karas dėl demokratijos“, buvo gryniausias akių dūmimas. Niekas, būdamas sveiko proto, nepuoselėjo jokių vilčių, jog tokioje susiskaldžiusioje ir išsekusioje šalyje, kokia Ispanija bus pasibaigus karui, įsivyraus demokratija – nors tokia, kokia yra Anglijoje ar Prancūzijoje. Buvo aišku, kad Ispanijos laukia diktatūra ir kad proga įvesti darbininkų klasės diktatūrą jau praėjo. Tai reiškė, jog šalis judės vienokio ar kitokio fašizmo kryptimi. Be abejonės, tas fašizmas turės gražesnį pavadinimą, bus žmogiškesnis ir ne toks veiksmingas kaip jo vokiškoji ar itališkoji atmaina. Vienintelė alternatyva – kur kas blogesnė Franco diktatūra arba visuomet egzistuojanti galimybė, kad karas padalys Ispaniją į gabalus arba pagal esamas sienas, arba ekonominiu pagrindu.

 

Kad ir kaip žiūrėtum, perspektyvos atrodė slegiančios. Tačiau tai anaiptol nereiškė, kad reikia nuleisti rankas ir nekovoti nei už Vyriausybę, nei prieš Franco ir Hitlerio fašizmą, kur kas labiau atvirą ir išplėtotą. Jei kokių trūkumų ir turėtų pokarinė Vyriausybė, Franco režimas būtų nepalyginamai blogesnis. Darbininkams – miesto proletariatui – gal ir nelabai svarbu, kas laimės, bet Ispanija yra pirmiausia žemės ūkio šalis ir jos valstiečiams beveik neabejotinai išeitų į naudą, jei laimėtų Vyriausybė. Bent kai kurios iš užgrobtų žemių liktų jų nuosavybė, be to, įvyktų žemės perskirstymas toje teritorijoje, kurią valdo Franco, ir faktinė baudžiava, egzistavusi kai kuriose Ispanijos vietovėse, veikiausiai nebūtų atkurta. Pokarinė Vyriausybė bent jau būtų antiklerikalinė ir antifeodalinė. Ji uždėtų apynasrį Bažnyčiai, nors kuriam laikui, ir modernizuotų šalį – pavyzdžiui, tiestų kelius, rūpintųsi švietimu ir sveikatos apsauga; ji kai ką nuveikė šioje srityje netgi karo metu. O Franco – jei nelaikysime jo paprasčiausia Italijos ir Vokietijos marionete – susisaistęs su stambiaisiais feodaliniais žemvaldžiais ir atstovauja tamsiajai klerikalinei-karinei reakcijai. Gal Liaudies frontas ir yra apgavystė, bet Franco – tai anachronizmas. Tik milijonieriai ir romantikai gali trokšti jo pergalės.

 

Be to, dar buvo fašizmo tarptautinio prestižo klausimas, pastaruosius porą metų kamavęs mane lyg koks nakties košmaras. Nuo 1930 metų fašistai nebuvo patyrę nė vieno pralaimėjimo; labai norėjosi, kad jiems kas nors įkrėstų į kailį, nesvarbu kas. Jei mums pavyktų sugrūsti Franco ir jo svetimšalius samdinius į jūrą, tai smarkiai pagerintų pasaulyje atmosferą, net jeigu pačioje Ispanijoje įsigalėtų slogi diktatūra ir geriausi jos žmonės atsidurtų kalėjimuose. Jau vien dėl to verta laimėti karą.

 

Taip man tuo metu atrodė. Galiu pasakyti, kad dabar kur kas geriau galvoju apie Negrķno vyriausybę, negu tada, kai ji tik buvo pradėjusi dirbti. Ji nepaprastai narsiai tęsė sunkią kovą ir parodė daugiau politinės pakantos, nei galėjai tikėtis. Tačiau vis tiek manau, kad pokarinė Vyriausybė neišvengiamai bus fašistinė – nebent Ispanija suskiltų ir tada pasekmės būtų nenuspėjamos. Dar sykį pakartoju šią savo nuomonę ir pažiūrėsiu, ar laikas pasielgs su manimi taip pat, kaip elgiasi su dauguma pranašų.

 

Vos atsidūrę fronte sužinojome, kad grįžtantis į Angliją Bobas Smillie’s (Smailis) buvo prie sienos suimtas, nugabentas į Valensiją ir įmestas į kalėjimą. Ispanijoje Smillie’s pasirodė praėjusių metų spalį. Keletą mėnesių jis dirbo POUM (1) būstinėje, paskui, atvykus kitiems ILP (2) nariams, stojo į miliciją su sąlyga, kad, išbuvęs fronte tris mėnesius, grįš į Angliją dalyvauti agitacinėje kelionėje. Gana ilgai neturėjome jokių žinių, už ką jis suimtas. Jis buvo kalinamas incommunicado (3), tad negalėjo pasimatyti net su advokatu. Ispanijoje negalioja, bent jau praktiškai, joks habeas corpus, ir tave gali laikyti kalėjime mėnesių mėnesius nepateikdami jokio kaltinimo, ką jau kalbėti apie teismą. Galiausiai vienas paleistas kalinys papasakojo, kad Smillie’s buvo suimtas už „ginklų nešiojimą“. Man pavyko sužinoti, jog tie „ginklai“ – tai dvi primityvios, tik karo pradžioje naudotos granatos, kurias jis vežėsi namo ketindamas rodyti per savo paskaitas kartu su sviedinių skeveldromis ir kitais suvenyrais. Iš jų buvo išimti užtaisai ir sprogdikliai, taigi tos granatos tebuvo paprasčiausi metaliniai cilindrai, niekam nekeliantys jokio pavojaus. Neabejoju, kad jomis pasinaudota kaip dingstimi ir kad iš tikrųjų Smillie’s buvo suimtas dėl jo ryšių su POUM. Barselonos įvykiai buvo ką tik pasibaigę ir valdžia tuo metu visaip stengėsi neišleisti iš Ispanijos žmonių, kurie galėtų paneigti oficialią jų versiją. Todėl bet kas galėjo būti vienokiu ar kitokiu pretekstu sulaikytas prie sienos. Visiškai įmanoma, kad iš pradžių buvo ketinama suimti Smillie’s tik kelioms dienoms. Tačiau bėda ta, jog, sykį atsidūręs Ispanijos kalėjime, paprastai ten ir likdavai – su nuosprendžiu ar be jo.

 

Mes vėl stovėjome prie Huescos, tik kiek dešiniau, priešais tą patį fašistų redutą, kurį prieš kelias savaites buvome trumpam užėmę. Dabar aš ėjau teniente – tai, matyt, atitinka jaunesniojo leitenanto laipsnį britų kariuomenėje – pareigas ir vadovavau maždaug trisdešimčiai vyrų, tiek anglų, tiek ispanų. Buvau pristatytas tam laipsniui gauti, tik nežinojau, ar jį gausiu. Anksčiau milicijos karininkai atsisakydavo imti laipsnį, nes tai reiškė didesnę algą ir nesiderino su lygiavos idėjomis, bet dabar jie buvo verste verčiami. Benjaminas jau buvo gavęs kapitono laipsnį, o Koppas netrukus turėjo tapti majoru. Vyriausybė, suprantama, negalėjo apsieiti be milicijos karininkų, bet ji neteikdavo jiems aukštesnio negu majoro laipsnio, matyt, aukštesnius postus tausodama reguliariosios armijos karininkams ir ką tik išleistiems Karo mokyklos auklėtiniams. Todėl mūsų 29-ojoje ir, be abejonės, daugelyje kitų divizijų buvo susiklosčiusi keista padėtis: ir divizijai, ir brigadoms, ir batalionams kol kas vadovavo majorai.

 

Fronte beveik nieko nevyko. Mūšiai dėl Jacos kelio aprimo ir neatsinaujino iki birželio vidurio. Mūsų pozicijoje didžiausią pavojų kėlė snaiperiai. Fašistų tranšėjos ėjo toliau negu už šimto penkiasdešimt metrų, bet jos buvo aukštėliau ir gaubė mus iš dviejų pusių, nes mūsų linija buvo išsikišusi stataus kampo pleištu. To pleišto smaigalyje buvo pavojingiausia – ten nuolat ką nors pakirsdavo snaiperio kulka. Retkarčiais fašistai paleisdavo į mus šautuvinę ar kažkokią panašią granatą. Tai buvo bjaurus šaudmuo – bauginantis, nes negirdėdavai jo atlekiant ir nespėdavai pasislėpti, – bet iš tikrųjų ne itin grėsmingas; jis išmušdavo žemėje nedidelę, maždaug praustuvės dydžio duobę. Naktys buvo maloniai šiltos, dienos – labai karštos, vis įkyriau nedavė ramybės uodai, o iš Barselonos atsivežti švarūs drabužiai kone akimirksniu priviso utėlių. Apleistuose soduose niekieno žemėje bolavo neprisirpusios vyšnios. Dvi dienas iš eilės pylęs lietus užtvindė blindažus, parapetas nusėdo per pėdą; po to mes ilgai kasėme glitų molį niekam tikusiais ispaniškais kastuvais, kurie buvo be rankenų ir linkdavo nelyginant skardiniai šaukštai.

 

            Goerge orwell POUM

            POUM milicijos būrys, 1937 m. kovas (Orwello archyvo nuotr.)

 

Mūsų kuopai buvo pažadėtas minosvaidis ir aš nekantriai jo laukiau. Naktimis mes kaip paprastai patruliuodavome, tik dabar tai buvo pavojingesnis užsiėmimas, nes fašistai buvo pasidarę budresni, be to, dabar jų buvo daugiau; už vielos užtvaros jie primėtydavo skardinių ir, išgirdę menkiausią dzingtelėjimą, imdavo pliekti iš kulkosvaidžių. Dienomis eidavome pašaudyti iš niekieno žemės. Tam reikėdavo nušliaužti apie šimtą metrų iki aukštomis žolėmis apaugusio griovio, iš kurio buvo gerai matyti fašistų parapete spraga. Griovyje mes netgi buvome įtaisę stovą šautuvui pasidėti. Turėdamas kantrybės, dažniausiai sulaukdavai chaki spalvos figūros, skubomis smunkančios pro tą spragą. Iš viso šoviau keletą kartų. Nežinau, ar bent sykį pataikiau – tai mažai tikėtina, nes esu labai prastas šaulys. Bet buvo gana smagu, nes fašistai niekaip negalėjo suprasti, iš kur atlekia kulkos, ir aš neabejojau, kad anksčiau ar vėliau vieną jų nupilsiu. Tačiau medžiotojas pats buvo sumedžiotas – mane nutykojo fašistų snaiperis. Tai atsitiko gal dešimtą mano buvimo fronte dieną. Patirtis, kai į tave pataiko kulka, labai įdomi, ir manau, kad verta ją smulkiau aprašyti.

 

Tai įvyko parapeto kampe, apie penktą valandą ryto. Toks metas visuomet būdavo pavojingas, nes aušra brėško mums už nugarų, ir jeigu iškišdavai galvą virš parapeto, dangaus fone ji ryškiai išsiskirdavo. Aš kalbėjausi su baigiančiais pamainą sargybiniais. Staiga, pačiame kažkurio žodžio viduryje, pajutau… labai sunku apibūdinti, ką pajutau, nors viską prisimenu kuo aiškiausiai.

 

Trumpai tariant, įspūdis buvo toks, lyg būčiau atsidūręs sprogimo centre. Tarsi išgirdau garsų trenksmą, viskas aplink mane tarsi nušvito akinama šviesa, ir pajutau labai stiprų smūgį – ne, ne skausmą, tik smarkų sukrėtimą, kokį gauni prisilietęs prie elektros gnybtų; iškart po jo apėmė visiškas silpnumas, jausmas, kad esi pakirstas ir savęs jau nebeturi. Smėlio maišų užtvara priešais mane nutolo kažkur toli toli. Manyčiau, jog panašiai žmogus jaučiasi, kai į jį trenkia žaibas. Išsyk supratau, kad į mane pataikė kulka, tik, suklaidintas tariamo trenksmo ir blyksnio, pagalvojau, jog netyčia iššovė kažkurio mūsiškių šautuvas. Viskas įvyko kur kas greičiau nei per sekundę. Po akimirkos mano keliai sulinko ir aš griuvau, smarkiai trenkdamasis galva į žemę, laimė, neskaudžiai. Gulėjau pastiręs, apsvaigęs, suprasdamas, kad esu labai rimtai sužeistas, bet nejaučiau jokio fizinio skausmo.

 

Sargybinis amerikietis, su kuriuo kalbėjausi iki šūvio, puolė prie manęs. „Ką, tave sužeidė?“ Kai subėgo daugiau žmonių, kilo įprastas sambrūzdis: „Pakelkit jį! Kur jam kliuvo? Atsekit marškinius!“ – ir taip toliau, taip toliau. Amerikietis šūktelėjo, kad reikia peilio marškiniams perpjauti. Prisiminęs, jog turiu kišenėje peilį, pabandžiau jį ištraukti, bet paaiškėjo, kad mano dešinė ranka paralyžiuota. Nejaučiau skausmo, todėl buvau netgi šiek tiek patenkintas. Žmonai tai turėtų patikti, galvojau; ji visada norėjo, kad būčiau sužeistas ir šitaip išsigelbėčiau nuo žūties, kai prasidės didieji mūšiai. Tik dabar man atėjo į galvą pasidomėti, kur pataikė kulka ir kiek ji padarė žalos; pats nieko nejaučiau, bet žinojau, kad kažkur iš priekio. Pabandęs paklausti supratau, kad negaliu kalbėti, tik silpnai cypčioti, bet antru mėginimu man šiaip ne taip pavyko užduoti klausimą. Į gerklę, išgirdau sakant. Harry Webas, mūsų neštuvų nešėjas, sulakstė tvarsčių ir spirito, kurio gaudavome pirmajai pagalbai mūšio lauke suteikti. Kai jie mane pakėlė, iš burnos plūstelėjo kraujas, ir aš išgirdau ispaną už nugaros sakant, kad kulka perėjo kiaurai kaklą. Jutau, kaip spiritas, kuris šiaip būtų deginęs kaip velnias, maloniai vėsina žaizdą.

 

Mane vėl paguldė, ir kažkas nuėjo neštuvų. Sužinojęs, kad kulka kiaurai perskrodė kaklą, neabejojau, jog mano valandos suskaičiuotos. Dar nebuvau girdėjęs, kad žmogus ar gyvulys išgyventų su peršauta gerkle. Pro lūpų kamputį sunkėsi kraujas. „Prakirsta arterija“, – pagalvojau. Įdomu, ar ilgai žmogus atsilaiko su kiaura miego arterija; turbūt ne kažin kiek minučių. Viskas aplinkui skendėjo migloje. Kokias dvi minutes man atrodė, kad mirštu. Tai irgi buvo įdomu – turiu omenyje, jog įdomu sužinoti, kokios mintys ateina žmogui tokiu metu. Pirma mintis buvo gana tradicinė: apie žmoną. Antra – kartus apmaudas, kad tenka apleisti šį pasaulį, kuriame apskritai man vis dėlto patiko gyventi. Tas apmaudas neatlėgo gana ilgai. Kvaila nesėkmė siutino mane. Kokia beprasmybė! Gauti galą – netgi ne mūšyje, bet pridvisusiame tranšėjos kampe – vien dėl akimirkos neatsargumo! Galvojau ir apie tą, kuris šovė, – svarsčiau, ispanas jis ar užsienietis, ar žino, kad mane paklojo, ar nežino, ir taip toliau. Nejaučiau jam jokio pykčio. Kadangi jis fašistas, galvojau, užmuščiau jį, jei galėčiau, bet jeigu šią akimirką jis būtų paimtas į nelaisvę ir atvestas prie manęs, tik pasveikinčiau jį, kad turi taiklią akį. Tačiau, jei mirtis iš tiesų būtų artėjusi, gal mano mintys būtų buvusios visiškai kitokios.

 

Kai atsidūriau ant neštuvų, paralyžiuotoji dešinė ranka atgijo ir ėmė baisiausiai skaudėti. Tuo metu man atrodė, kad aš ją susilaužiau griūdamas. Skausmas nuramino mane, nes žinojau, kad žmogui mirštant jo pojūčiai neaštrėja. Pasijutau kur kas geriau ir net ėmiau gailėtis tų keturių vargšų, kurie prakaituodami ir slidinėdami nešė mane ant pečių. Iki sanitarinio automobilio buvo apie du kilometrai bjauraus kelio grumstuotais slidžiais takais. Žinojau, koks tai vargas, nes pats prieš porą dienų padėjau nešti sužeistąjį. Baltųjų tuopų, vietomis apstojusių mūsų tranšėjas, lapai brūkšėjo man per veidą ir aš galvojau, kad nuostabu gyventi pasaulyje, kur auga tokie medžiai. Tačiau rankos skausmas buvo velniškas, jis vertė mane keiktis ir po to stengtis nesikeikti, nes kaskart, kai giliau įkvėpdavau, iš burnos burbulais pradėdavo kilti kraujas.

 

Gydytojas perrišo žaizdą, suleido morfijaus ir išsiuntė mane į Siétamą. Ligoninė Siétame – tai paskubomis suręstos medinės trobelės, kur sužeistieji būdavo palaikomi kelias valandas ir išsiunčiami toliau, į Barbastrą arba Léridą. Buvau apdujęs nuo morfijaus, bet vis dar jutau smarkų skausmą, beveik negalėjau pajudėti ir vis rijau savo kraują. Man būnant tokios būklės neišmanėlė medicinos sesuo bandė grūsti į gerklę ligoninės pietus – didelę lėkštę sriubos, keletą virtų kiaušinių, glitų troškinį bei dar kažką – ir stebėjosi, kad aš priešinuosi; Ispanijos gydymo įstaigose tokie dalykai buvo įprasti. Prašiau parūkyti, bet tuo metu siautė tabako badas ir visoje ligoninėje neatsirado nė vienos cigaretės. Paskui prie mano lovos pasirodė du draugai, gavę leidimą kelioms valandoms palikti poziciją.

 

– Sveikas! Tai, sakai, gyvas? Gerai. Duok šen savo laikrodį, revolverį ir žibintuvėlį. Ir peilį, jeigu turi.

 

Ir išsinešė visą mano kilnojamąjį turtą. Taip nutikdavo kiekvienam sužeistajam – jo daiktus kaipmat pasidalydavo kiti; ir visiškai teisingai, nes laikrodžiai, revolveriai ir kitos panašios gėrybės fronte buvo aukso vertės, o keliaudamos į užnugarį sužeistojo kuprinėje jos būtų anksčiau ar vėliau pavogtos.

 

Į vakarą susirinko pakankamai ligonių ir sužeistųjų kelioms sanitarinėms mašinoms užpildyti, ir mes buvome išsiųsti į Barbastrą. Na ir kelionė! Buvau girdėjęs kalbant, kad šiame kare žmonės pasveiksta, jei būna sužeisti į galūnes, bet visada miršta nuo sužeidimo į pilvą. Dabar supratau kodėl. Niekas, kam grėsė vidinis kraujavimas, nebūtų išgyvenęs kratymo skalda grįstais, sunkvežimių išdaužytais keliais, neremontuotais nuo pat karo pradžios. Trukt, bumpt, trinkt! Išsyk prisiminiau savo ankstyvą vaikystę ir siaubingą Wiggle-Woggle atrakcioną per japonų ir britų parodą Londone. Sanitarai pamiršo pririšti mus prie neštuvų. Aš dar turėjau jėgų laikytis kaire ranka, bet vienas vargšas nudribo ant grindų ir kentė dievaižin kokias kančias. Kitas, iš galinčiųjų paeiti, sėdėjęs furgono kampe, apvėmė viską aplinkui. Barbastro ligoninė buvo sausakimša, lovos stovėjo taip arti viena kitos, kad beveik lietėsi. Kitą rytą mūsų dalis buvo sukrauta į sanitarinį traukinį ir išvežta į Léridą.

 

Léridoje prabuvau penkias ar šešias dienas. Didelėje ligoninėje pramaišiui gulėjo sužeisti ar sergantys kariai ir paprasti civiliai ligoniai. Kai kurių mano palatos kaimynų žaizdos buvo siaubingos. Gretimoje lovoje gulėjo tamsiaplaukis jaunuolis, gydomas nuo kažkokios ligos vaistais, kurie jo šlapimą darė skaisčiai žalią. Pažiūrėti jo antelės ateidavo žmonės iš kitų palatų. Angliškai kalbantis olandų komunistas, sužinojęs, kad ligoninėje yra anglas, surado mane ir atnešė angliškų laikraščių. Sunkiai sužeistas per spalio kovas, jis tiesiog gyveno Léridos ligoninėje ir netgi vedė medicinos seserį. Po sužeidimo viena jo koja tiek sudžiūvo, kad pasidarė neką storesnė už mano ranką. Du atostogaujantys milicininkai, kuriuos buvau sutikęs pirmą savaitę fronte, atėjo aplankyti sužeisto draugo ir pažino mane. Kokių aštuoniolikos metų vaikai, jiedu sutrikę stovėjo prie mano lovos, niekaip nesugalvodami, ką čia pasakius, o paskui, tarsi norėdami parodyti, kad užjaučia mane dėl sužeidimo, staiga išsitraukė iš kišenių visus savo rūkalus, padėjo ant lovos ir pabėgo, man nespėjus jų sulaikyti. Koks tipiškas ispaniškas poelgis! Vėliau sužinojau, kad miestelyje niekur nėra nusipirkti tabako ir kad jie atidavė man visos savaitės davinį.

 

Po kelių dienų jau galėjau atsistoti ir vaikščioti parišta ranka. Nuleista ji kažkodėl skaudėdavo kur kas labiau. Be to, tuo metu dar gerokai kamavo vidiniai skausmai ten, kur susitrenkiau krisdamas, ir buvau beveik visiškai netekęs balso, bet nėkart neskaudėjo tos vietos, kur pataikė kulka. Dažniausiai taip, regis, ir būna. Kulkos smūgio jėga, matyt, nuslopina vietinius jutimus; o tarkim, sviedinio ar bombos skeveldra, būdama nelygių kraštų ir paprastai smogianti ne taip smarkiai, tikriausiai sukeltų velnišką skausmą. Ligoninės teritorijoje buvo jaukus sodas su tvenkiniu, kuriame plaukiojo auksiniai karosai ir kažkokios tamsiai pilkos žuvelės – turbūt aukšlės. Stebėdavau jas valandų valandas. Tvarka Léridos ligoninėje padėjo man suprasti, kaip dirba ligoninės visame Aragono fronte, – tik nežinau, ar tas pat taikytina ir kitiems frontams. Kai kuriais atžvilgiais tos ligoninės buvo labai geros. Jose dirbo sumanūs gydytojai, netrūko nei vaistų, nei įrangos. Tačiau aš įžvelgiau dvi jų ydas, dėl kurių mirė šimtai ar tūkstančiai žmonių, nors juos, neabejoju, buvo galima išgelbėti.

 

Viena jų ta, kad visos pafrontės ligoninės buvo daugiausia naudojamos kaip sužeistųjų evakuacijos punktai. Todėl čia būdavo gydomi tik sunkiausiai sužeisti žmonės, kurių negalima niekur kitur gabenti. Teoriškai dauguma sužeistųjų turėjo būti siunčiami tiesiai į Barseloną ar Tarragoną, bet dėl transporto trūkumo iškeliaudavo ten tik po savaitės ar dešimties dienų. Tad tiek laiko jie trynėsi Siétamo, Barbastro, Monzono, Léridos ir kitose ligoninėse negaudami jokio gydymo, nebent retkarčiais kas nors perrišdavo jų žaizdas – ir tai ne visiems. Sutraiškyti kaulai, siaubingos sprogmenų išplėštos ir kitokios žaizdos būdavo apmuturiuojamos gipso tvarsčiais, o paskui ant to sukietėjusio futliaro būdavo pieštuku aprašomos žaizdos ypatybės; futliaras būdavo nuimamas tik po dešimties dienų, kai žmogų nuveždavo į Barseloną ar Tarragoną. Prisiprašyti, kad kas apžiūrėtų žaizdą, buvo beveik neįmanoma; gydytojų saujelė nespėdavo susitvarkyti su darbu ir jie bėgte prabėgdavo pro tavo lovą mestelėdami: „Taip, taip, jumis pasirūpins Barselonoje.“ Nuolat sklandė gandas, jog ligoninės traukinys išvažiuoja į Barseloną mańana. Kita bėda buvo kvalifikuotų medicinos seserų trūkumas. Panašu, kad Ispanija jų turėjo labai mažai, gal todėl, jog iki karo šį darbą daugiausia dirbo vienuolės. Aš nesiskundžiu ispanų seserimis, nes su manimi jos visada elgdavosi kuo maloniausiai, bet akivaizdu ir tai, kad jos nieko neišmanė. Žinoma, visos jos mokėjo pamatuoti temperatūrą, kai kurios – tvarstyti, bet ne daugiau. Tad tie ligoniai, kurie buvo per silpni pasirūpinti savimi, dažniausiai likdavo gėdingai neprižiūrėti. Seserys savaitėmis nepadėdavo žmogui užkietėjusiais viduriais, retai prausdavo tuos, kurie patys negalėdavo nusiprausti. Prisimenu, kaip vienas vargšas – jam buvo sutriuškinta ranka – man guodėsi, kad jau tris savaites guli nepraustu veidu. Netgi lovos ištisomis dienomis stovėdavo nepaklotos. Tačiau maistas visose ligoninėse buvo labai geras, netgi per geras. Ispanijoje, labiau nei kur kitur, nuo seno įprasta kimšti ligoniams sunkų maistą. Léridoje mus maitino nuostabiai. Pusryčiams, šeštą valandą ryto, gaudavome sriubos, omleto, kokio nors troškinio, duonos, balto vyno ir kavos, o pietūs būdavo dar gausesni – ir visa tai tuo metu, kai dauguma civilių gyventojų mito pusbadžiu. Ispanai, atrodo, nepripažįsta tokio dalyko kaip lengva dieta. Ir sergančiuosius, ir sveikus jie maitina tokiu pačiu maistu – prieskoningu, riebiu, kiaurai permirkusiu alyvų aliejumi.

 

Vieną rytą buvo paskelbta, kad mano palatos vyrai šiandien vežami į Barseloną. Man pavyko pasiųsti žmonai telegramą, jog atvykstu, ir netrukus mes buvome susodinti į autobusus ir nugabenti į stotį. Tik tada, kai traukinys jau pajudėjo, mus lydėjęs ligoninės sanitaras tarp kitko prasitarė, kad vykstame visai ne į Barseloną, o į Tarragoną. Matyt, traukinio mašinistas taip nusprendė. „Tikra Ispanija!“ – pagalvojau. Labai ispaniška buvo ir tai, kad jie sutiko sustabdyti traukinį ir palaukti, kol aš pasiųsiu kitą telegramą, o dar ispaniškiau – kad tos telegramos žmona negavo.

 

Važiavome paprastuose trečios klasės vagonuose su mediniais suolais, nors dauguma vyrų buvo sunkiai sužeisti ir tik šį rytą pirmąkart pakilę iš lovos. Gana greitai nuo karščio ir kresčiojimo pusė jų atsidūrė kolapso būklėje, keletas privėmė ant grindų. Sanitaras atsargiai žargstė per kūnus, visur tysančius tarytum lavonai, ir iš didelės ožkos odos gertuvės čiurkščiojo čia vienam, čia kitam į burną. Vanduo buvo šleikštus, iki šiol prisimenu jo skonį. Įvažiavome į Tarragoną jau saulei leidžiantis. Bėgiai ėjo pakrante, maždaug per akmens metimą nuo jūros. Mūsų vagonams įriedant į stotį, iš jos pajudėjo karinis traukinys, pilnas Tarptautinės kolonos karių; būrelis žmonių mojavo jiems nuo tilto. Traukinys buvo labai ilgas, sausakimšai prigrūstas; atviros platformos, ant kurių buvo pririšti pabūklai, irgi buvo vyrų nusėstos. Itin ryškiai prisimenu tą gelsvoje vakaro šviesoje slenkančio traukinio vaizdą; langas po lango aplipęs tamsiais šypsančiais veidais, ilgi pakelti pabūklų vamzdžiai, plazdančios raudonos kaklaskarės – visa tai iš lėto plaukia pro mus žalsvai melsvos jūros fone.

 

– Estranjeros – užsieniečiai, – tarė kažkas. – Tai italai.

 

Žinoma, kad italai. Kas daugiau galėtų stovėti tokiomis vaizdingomis grupelėmis arba taip gracingai sveikinti minią – jų gracijai nė kiek nekenkė tai, kad bent pusė karių buvo užsivertę vyno butelius. Vėliau sužinojome, jog jie buvo iš tų dalinių, kurie kovo mėnesį laimėjo didžiąją pergalę prie Guadalajaros; pasibaigus atostogoms, jie keliavo į kitą, Aragono, frontą. Bijau, kad dauguma jų žuvo prie Huescos vos už kelių savaičių. Galintys pastovėti mūsiškiai, perėję į kitą vagono pusę, sveikino italus. Kažkuris mojavo pro langą ramentu, sutvarstytos rankos kėlė į viršų sugniaužtus kumščius. Tai buvo tarsi karo alegorija: traukinys su naujais kariais išdidžiai išdunda į frontą, traukinys su sužalotais vyrais palengva stoja, o pabūklų vaizdas kaip visada priverčia smarkiau plakti širdį, žadina tą bjaurų jausmą, kurio paskui būna taip sunku atsikratyti, – kad karas vis dėlto yra didingas dalykas.

 

Tarragonos ligoninė buvo labai didelė ir pilna sužeistųjų, atvežtų iš visų frontų. Kokių tik žaizdų čia nepamačiau! Kai kurios jų buvo gydomos tokiais metodais, kad buvo kraupu žiūrėti, nors jie tikriausiai atitiko paskutinį medicinos žodį. Žaizda buvo paliekama visiškai atvira, neaprišta, tik pridengta nuo musių marlės tinkleliu, ištemptu ant vielų. Po marle raudonavo pusiau sugijusios žaizdos šaltiena. Ligoninėje gulėjo vienas į veidą ir į gerklę sužeistas žmogus, kurio galvą gaubė tiesiog marlės skafandras; karys nuolat turėjo būti susičiaupęs ir kvėpuoti tik per ploną tarp lūpų įtaisytą vamzdelį. Tas vargšas vaikštinėjo pirmyn ir atgal ligoninės koridoriais, žvelgė į tave pro marlės narvą negalėdamas nieko pasakyti ir atrodė be galo vienišas. Tarragonoje praleidau tris ar keturias dienas. Jėgos palengva grįžo, ir vieną dieną labai lėtai sugebėjau nužingsniuoti net iki paplūdimio. Buvo keista matyti, kad kurorto gyvenimas eina beveik taip pat, kaip ėjęs: išilgai promenados veikia prašmatnios kavinės, putlūs vietiniai buržua maudosi ir deginasi šezlonguose, tarsi tūkstančio kilometrų spinduliu nebūtų jokio karo. Kaip tyčia pamačiau, kaip vienas toks mauduolis nuskendo – kas būtų galėjęs pagalvoti, kad tai įmanoma seklioje šiltoje jūroje?

 

Po sužeidimo praėjus aštuonioms ar devynioms dienoms, mano žaizda pagaliau buvo apžiūrėta. Operacijų kambaryje, kur anksčiau ar vėliau patekdavo visi atvykę sužeistieji, daktarai didelėmis žirklėmis karpė gipso šarvus, kuriais vyrai sulaužytais šonkauliais, raktikauliais ir t. t. buvo aptaisyti pafrontės evakuacijos punktuose; virš gremėzdiškų antkrūtinių kyšojo nerimastingi purvini veidai, apžėlę savaitine barzda. Simpatiškas ir energingas kokių trisdešimties metų gydytojas pasodino mane į kėdę, šiurkščios marlės tamponu suėmė liežuvį, ištraukė jį, kiek tai buvo įmanoma, įbruko į gerklę dantisto veidrodėlį ir liepė man be paliovos sakyti „Aaa!“ Po valandėlės, kai liežuvis pradėjo kraujuoti ir akys paplūdo ašaromis, jis pasakė, kad viena mano balso styga paralyžiuota.

 

– Kada atgausiu balsą? – paklausiau.

 

– Balsą? O, balso niekada neatgausit, – linksmai atsakė gydytojas.

 

Vėliau paaiškėjo, kad jis klydo. Maždaug du mėnesius tegalėjau šnabždėti, bet paskui mano balsas beveik staiga pasidarė normalus – pažeistą stygą, matyt, „kompensavo“ kita. Ranką skaudėjo dėl to, jog kulka kliudė nervų raizginį mano sprande. Aštrūs diegliai, panašūs į neuralgiją, kamavo mane kokį mėnesį, ypač naktimis, tad nelabai pavykdavo išsimiegoti. Dešinės rankos pirštai irgi buvo pusiau paralyžiuoti. Net dabar, praėjus penkiems mėnesiams, vis dar nejaučiu smiliaus – keistas kaklo sužeidimo padarinys.

 

Mano žaizda buvo šiokia tokia retenybė, nes įvairūs gydytojai ją apžiūrinėdami ilgai caksėjo liežuviais ir kartojo: „Qué suerte! Qué suerte!“ (4) Vienas jų svariai pareiškė, kad kulka praėjo „per milimetrą“ nuo arterijos. Nežinau, kaip jis tai nustatė. Visi, su kuo tuomet bendravau, – gydytojai, seserys, slaugės ar tokie pat kaip aš pacientai – vienu balsu tikino mane, jog žmogus, gavęs kulką į kaklą ir likęs gyvas, yra pats laimingiausias pasaulyje. O aš vis pagalvodavau, kad tikras laimingasis būtų išvis jos negavęs.

 

________________ 

 

(1) POUM (Partido Obrero de Unificación Marxista) – Marksistinės vienybės darbininkų partija, atsiradusi kaip opozicija stalininei Ispanijos komunistų partijai. (Vert. past.)

(2) ILP (Independent Labour Party) – anglų socialistinės pakraipos Nepriklausoma darbo partija. (Vert. past.)

(3) Be teisės susirašinėti ir bendrauti (isp.).

(4) Čia: laimės kūdikis (isp.).
 

Versta iš: George Orwell. Homage to Catalonia. Penguin, 1989

Iš anglų k. vertė Arvydas Sabonis
 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 3 (kovas)