Castor&Pollux „Lietuva - tai toks supermarketas”. CASTORAS ir POLLUXAS kalbasi apie politines, kultūrines ir savo pažiūras
menas

      Castor&Pollux - kolektyviniu pseudonimu pasirašančių autorių grupė, kelis metus skelbianti kultūrologinius straipsnius laikraštyje „Šiaurės Atėnai”. Jų tekstai, literatūriniuose kuluaruose sukėlę ne vieną skandalą (kartais net šoką) ir peržengę įprastus tabu (kartais netgi įprastas mandagumo ribas), žiebė per palaimingai konformizmo, provincialumo, narsicizmo ir vartotojiškumo nirvanoje skendinčią lietuvių kultūrą. Castor&Pollux straipsniai peržengia literatūros kritikos ribas, juos reikia suprasti žymiai platesniame kultūros kritikos kontekste.

      Castor: Per šiuos metelius pastebėjau ryškią tavo socialinę perversiją. Nuo vadinamųjų grynųjų menų, nuo meno menui, nuo literatūros, rašomos tik rašytojams, ėmei sukti į platesnius sociumo vandenis. Kas gi atsitiko?

 

      Pollux: Kadaise, tik susipažinęs su kai kuriais poetais ir kitų sričių menininkais, maniausi padaręs didelį atradimą – man pasirodė, kad toji kūrėjų terpė yra totaliai atsiskyrusi nuo ją supančio sociumo, nuo visuomenės, kurios nuomonė visiškai priklauso nuo valdžios propagandos ir viešųjų ryšių technologijų. Man pasirodė, kad šie archajiška pirmaprade pasąmonės kalba bylojantys menžmogiai ne tik nesusišneka su mentališkai pavergtu sociumu, bet ir atvirai arba slapčia konfrontuoja su oficialiosios kultūros fiureriais, tais valdžiai parsidavusiais kultūržmogiais, kurie siekia meną pajungti politikai, uždėdami jam kultūros apynasrį. Meno menui ar grynųjų menų sampratos man, ilgai augintam skylėto sovietinio šiltnamio sąlygomis, paskui persodintam ir brandintam akmenuotoje tautinio kapitalizmo dirvoje, atrodė lyg stiklo karoliukai, padėsiantys apsivalyti ir atsikratyti šlykštaus idėjinio užkrato – kiaurą parą transliuojamos garsiosios mantros: „Dirbk, pirk, mirk.“ Sėdint „Suokalbyje“ ar šiaip bendraujant su širdžiai mielais žmogeliukais, iš mano akių išnykdavo toji socialistinio ir kapitalistinio materializmo bestija, aplankydavo malonūs vaizdiniai – žodžiu, literatūrinėje terpėje išvydau puikią alternatyvą ir ėmiau nuoširdžiai tikėti sistemos ribas peržengusio žmogaus kūrybiniais gebėjimais...
 

      Castor: Atsiprašau, bet šitą dainelę mes jau girdėjome. Bohema, kūrybos mūzos, laisvai mąstantys menininkai – kitoniški, nesugebantys gyventi pagal „normas“... Kaip visa tai jau įgrisę... Jopštvairogės, suoki, lyg sėdėtum vienose rogėse su pisdomo isteblišmentu. Spaudi šūdą kaip sena filologė, nostalgiškai prisiminusi, jos supratimu, „bohemišką, audringą ir gaivališką“ vakarėlį bendrabutyje su dar dviem kambario draugėmis ir vienu sausvynio buteliu... Mesk tu tuos bezdalus, juk akivaizdu, kad toje pačioje tavo išgirtoje literatūrinėje terpėje tarpsta nauji degeneratai, parsidavėliai ir ditirambų giedotojai. Bohemos, jeigu ji buvo ir yra, greitai nebeliks – sistema ją išnaikins fiziškai arba taip sukultūrins, kad visiškai nebeatskirsi – sėdi bohemiškame „Suokalbyje“ ar respektabilioje buržujų užeigoje. O jei ji yra, tai aplink save skleidžia tokius apgailėtinus fluidus, kad nors apsiverk. Suskystėjusių mulkių gauja – štai kas yra literatūrinė sostinės bohema. Mulkių, kurie mulkina ir save, ir kitus. Ego(centr)izmas kaip užkrečiama liga. Kaip epidemija. Nesibaigiančios kalbos kalbelės: Aš, Aš, Aš, Aš... O kai reikia bent pirštą pakrutinti – nėra didvyrių, pasirodo, šie panegiriški oratoriai nieko nesugeba. Ir visko bijo – tuojau pat lenda į kampą pamatę Sventicką ar Liniauską, kukliai tyli, nuolankiai tiesia ranką... Tfu. Gydytis jiems reikia arba užsikoduoti patiems – kuo dažniau tapatintis su „id“, t. y. sveika, kovinga ir į laisvę besiveržiančia pasąmone.
 

      Pollux: Gerai, kalbėsiu tiesiai ir trumpai. Nekalbėsiu apie tuos 4/5 knygynuose sukrautų prekių (apie žinynus, vadovėlius, ezoteriką, šventraščių komentarus, meilių-seilių užrašus, psicho-neuro-filologinius kliedesius ir t. t., kurių jokia literatūra nepavadinsi), kalbėsiu tik apie mažą jų dalį – knygas, kurias daugiau ar mažiau galima įvardyti kaip grožinę lietuvių literatūrą. Taigi, intensyviai skaitydamas įvairaus plauko lietuvišką literatūrėlę, pastebėjau keletą dėsningumų ir tendencijų.

      Pirma. Daugybė lietuvių autorių parašytų knygų yra visai ne grožinė literatūra, o kultūrtrėgeriški manifestai. Jose manifestuojama ir deklaruojama tam tikra kultūra – dažniausiai ne išgalvota paties autoriaus, o jam primesta kaip duotybė. Tokia, kuri atitinka dabartinius socialinius santykius mūsų visuomenėje ir, nebijokim to seno posakio, valstybės vykdomą kultūrinę politiką. Aišku, kultūrologinis pranešimas jų „kūriniuose“ būna užkoduotas, tekstas gali būti apvilktas kokio nors literatūrinio žanro rūbais, tačiau pro juos dažnai prasišviečia arba sutanos skvernas, arba trispalviai triusikėliai, arba žydros glaudės su auksinėmis žvaigždutėmis. Tokia „kūryba“ skirta ne skaityti, o, kaip pasakyta LR Vyriausybės nutarime „Dėl Lietuvos kultūros politikos nuostatų“, „parodo šalies kultūros lygį, padeda kurti patrauklų valstybės įvaizdį“. Paprastai tariant, tokią kūrybą galima prilyginti Kultūros ministerijos pranešimams spaudai.

      Antra. Kitos didelės grupės rašeivų, daugiausia poetų, kūryba – ne grožinė literatūra, o moralinių bei estetinių vertybių deklaracijos. Šie autoriai iš pirmo žvilgsnio atrodo be galo nutolę nuo „čia ir dabar“ esančio sociumo, klajoja sau po tolimas erdves, dar tolimesnius laikus ir vargo nemato. Viskas būtų lyg ir gerai, tačiau ne viskas taip paprasta. Atidžiau pažvelgus į jų sukurtų fantazmų veidus, apima siaubas – jie netikri! Tai dirbtinės kaukės, ištepliotos estetikos dažais ir pabarstytos gėrio pudra. Nežemiška meilė, antikinis grožis, pakylėta estetika ir dangiškas dvasingumas – šis būtinas literatūrinio fokusininko rekvizitų rinkinys – staiga dingsta ir prieš akis iškyla brutalus lietuviškas kaimo jurgio arba magdės snukis, liudyte liudijantis elementarią gyvenimišką patirtį: įsiversti savo artimą į lovą nelabai dvasinga, bet labai labai gražu. Tad nereikia kreipti dėmesio, kai tokie autoriai apsimeta ateiviais iš antikos ar baroko laikų, ta pudra ir dažai neabejotinai yra „made in Lithuania“, t. y. jų deklaruojama estetika ir moralė absoliučiai sutampa su nuvalkiotomis mūsų erdvėlaikio dogmomis.

      Taigi, trumpai tariant, lietuviška literatūra savo forma – rašymo technika ir žanrais – yra itin archajiška, o turinys – itin tradicinis: sociumui primestos kultūros manifestavimai ir estetinių bei moralinių šio sociumo normų deklaravimai. Viskas. Daugiau ten nieko nerasi. O kokia literatūrėlė – tokia ir jos kritikėlė. Štai kodėl spjoviau į vadinamąjį aukštąjį meną ir lioviausi ieškoti aukso mėšlo krūvoje, t. y. šiuolaikinėje lietuvių literatūroje, kuri viso labo tėra nevykęs šių dienų sociumo atspindys. Ir susigalvojau sau naują formuluotę: JEI LITERATŪRA YRA NE LITERATŪRA, O TIK KARIKATŪRIŠKAI IŠKREIPTAS SOCIUMO ATVAIZDAS, TAI IR KRITIKUOTI REIKIA NE LITERATŪRĄ, O PATĮ SOCIUMĄ.
 

      Castor: Sociumas tai sociumas, tačiau tautinės ultradešiniosios kultūros Lietuvoje užsiėmei baisiai nepatogią radikalaus kairuoliškumo poziciją. Kaip paskutinis idiotas deklaruoji anarchizmo ir savitarpio pagalbos idėjas, kurios į save lenktų nagų lietuviui nuo seno buvo ir bus visiškai svetimos. Kokio velnio strykčioji kaip varlė prieš dalgį?


     
      Pollux: Literatūriniu anarchistu tapau ne savo noru. Sakyčiau, privertė. Ne kas kitas, o geroji mūsų valstybėlė, į kurios kapšą išsiviepę spokso absoliučiai visi „laisvi ir nepriklausomi“ kūrėjai. Atsibodo stebėti jų apgailėtiną keliaklupsčiavimą ir išsigimėlišką veidmainystę prieš Rašytnamio vadus, ministerijų bei fondų klerkus. Aišku, galima juos ir pateisinti – juk be valstybės pagalbos nustiptų iš bado! Tačiau lygiai taip pat gražiai jie stimpa ir su jos pagalba...

      Kai manęs paklausia apie anarchizmą, iškart prisimenu vieno bičiulio žodžius, kad tai yra natūralus normalaus žmogaus gyvenimo būdas. Pridėčiau – galimybė be kaukės sakyti ir skelbti tas tiesas, kuriomis tiki. Nuogos tiesos sakymas be jokių gražbylysčių, be lankstymosi prieš niekingus stabukus juk ir yra pati tikriausia kritikos esmė. Ironiška, kad dabartinėje visuomenėje tiesą nuo scenos galima sakyti tik su mūsiškėmis kultūrinių teroristų kaukėmis. Nes kaukėti yra visi spektaklio žiūrovai, todėl slėptis po kaukėmis esame priversti ir mes.

      Anarchizmas – tai alternatyvų kūrimo menas. Nebegalima taikstytis, kai menas prievartaujamas, kai jam užmetami moraliniai pančiai ir tradicijų žąslai, kai nuolat klijuojamos patriotizmo ir visokio kitokio -izmo etiketės. Rūtų darželio tvorelė seniai supuvusi – jei šiuolaikinis menas nori nusikratyti diktatūros, jis privalo maištauti ir skelbti karą valstybei bei jos kultūriniams agentams. Galų gale šventai tikiu, kad ne nykūs sumaterialėję individualistai, o tik socialūs ir bendruomenėms atviri kūrėjai kurs ateities meną. Menininkų komunos ateityje bus tokios pat svarbios menui kaip dabar daugelio keiksnojami meniniai projektai.

      Šis klausimas itin svarbus, tad noriu irgi pasiteirauti. Ar pats esi patenkintas mūsų posūkiu į kairę? Kokią pasipriešinimo sistemai taktiką siūlai? Gyvenimą menininkų komunose, siautėjimą su peiliu ar sprogstamaisiais užtaisais gatvėse, rašymus ant buržujų namų sienų ar ramų uždarą gyvenimą, kai tyliai rašai sau pačiam?
 

      Castor: Kas yra kapitalizmas? To, ko ieškai kapitalizme, rasi supermarkete. (Šio skolinio šiukštu nereikėtų versti į lietuvių kalbą.) To, ko nėra supermarkete, vargiai rasi ir kapitalizme – aptiksi tik retsykiais ir tik trumpam: ligonines, mokyklas, vaikų darželius, sveikatos apsaugos įstaigas, kultūros institucijas. Kultūra mums tik šiaip, tarp kitko, tik pasilinksminti ir pailsėti po sunkios vergiško darbo dienos... Trumpai tariant, Lietuva – tai toks nemenkas supermarketas su keliais milijonais darbuotojų, pasirašiusių darbo sutartis iki gyvos galvos. Pasipriešinimas? Tinka viskas – komunos, siautėjimai, sprogimai ir, aišku, žinoma, savaime suprantama, – rašymas. Rašymas sau pačiam, iki gyvos galvos, slapčia viliantis, kad po mirties tas rašliavas kas nors netyčia aptiks.
 

      Pollux: Antrasis Dievo sūnus po Jėzaus tau, aišku, yra maištaujantis kunigaikštis P. Kropotkinas. Prieš šimtą metų jis rašė, kad „poezijos, kurios nesuteikia gyvenimas, mes ieškome romanuose; prisikemšame galvas to purvo, kuriuo perpildytos buržuazijos leidžiamos knygos ir laikraščiai“. Tad kam iš viso skaitai tas nešvarias buržujų knygeles?
 

      Castor: Pirmiausia dėl to, kad knygų deginimas mūsuose uždraustas, ir šiais laikais, norint viešai paleisti dūmais kokią niekingą rašliavą, reikia uždegti rūsčios kritikos liepsną. Antra vertus, įdomu kritikuoti iš nuošalėje gyvenančiojo pozicijos – to, kuris nesėdi apsiblausęs bibliotekose ir knygynuose, nebėgioja po mokslines ar valdininkiškas konferencijas, o kasdien iš niekio susikuria naują pasaulį, pilną geismo, sprogimų ir juoko. Iš tokių pozicijų į knygas žiūri kitaip. Prisiminus garsųjį Nietzschės posakį – tampi jūra, kuri išlieka švari, nors daug užterštų upių į tave suteka. Žinoma, yra ir skaidrių upeliūkščių, kurie atgaivina, – šiuo metu man tai absurdo klasika, bytnikų, hipių, New Age literatūra... Šiaip ar taip, kritikuodamas tekstus niekada neišsižadu gyvenimo, o tiems, kurie žaliuoja rašydami ir mėlynuoja skaitydami pilkus tekstus, skelbiu negailestingą anatemą.
 

      Pollux: Žmonės mėgsta tariamą apibrėžtumą ir kvailai mėgaujasi štampais. Tavo rašliavėlės kartais vadinamos „literatūrinėmis impresijomis“, „literatūrologinėmis esė“, „knygų purvasklaida“, „programos transliavimu“ arba net „manifestais po literatūros apžvalgų priedanga“. Įkišk savo tekstus į kokio nors termino rėmus – patenkink orališkai tuos žmones.
 

      Castor: Žmonės mėgsta būti tenkinami orališkai, bet nepastebi, kad tuo pat metu valstybės, institucijos arba rinkos juos „daro“ anali(ti)niu būdu. Aš apskritai nusiteikęs prieš bet kokį apibrėžtumą. Esu įsitikinęs, kad C&P veiksmas – tiek terorizuojantis oficialiąją kultūrą, tiek prakrapštantis užrūdijusį intelektą, tiek demaskuojantis kūrybiškumo mitus – atsirado iš Chaoso sriubytės kaip didžiojo BUM pasekmė, o tai reiškia, kad jis nepasiduoda jokiems įvardijimams ir jokioms dekonstrukcijoms. Apie ką negalima kalbėti, apie tą reikia tylėti.

      C&P kritiką „užveda“ arba „pristabdo“ patys aprašomieji tekstai ir fiziologinės bei psichologinės aprašančiojo būsenos, todėl, priklausomai nuo visų šių veiksnių, kritika gali tapti visiškai nenuspėjama... Nors kiti mano priešingai. (Nuostabu! Taip ir turi būti.) Štai prieš keletą mėnesių C&P iškodavo G. Radvilavičiūtė. Aptiko penkis Achilo kulnus: visų pirma nuspėjamumą, paskui – atsakomybės stoką, išankstines nuostatas, „paprasto pizduko“ kaukę ir galiausiai – asmeninius kompleksus. Ką pasakytum?
 

      Pollux: Tikra kritika visada buvo ir bus tik subjektyvi, o tai reiškia, kad pilnakraujis meno kritikas visada turėjo visas Achilo kulnais vadinamas savybes. Kas kita, kai literatūrinius talentus suėda ministerijos ir sąjungos, prisidengusios mėšlina „objektyvios“ kritikos širma. Jokio objektyvumo iš tiesų nėra, nebuvo ir niekada nebus! Kritika tarnauja arba valdžios, arba mokslo, arba žmogaus interesams. Mūsų kritika turi tenkinti pirmiausiai mus pačius, juk mes – už nieką neatsakingi iškrypėliai, iš anksto prieš viską nusistatę, savo rašliavomis gydantys įsisenėjusius asmeninius kompleksus!
 

      Castor: Tavo bylosena ir toliau išlieka obsceniška. Tiesi, šiurkšti ir kūniška, įžūliai parodijuojanti ir pašiepianti juoduoju humoru. Netgi eklektiška – oficialus literatūrologinių diskursų slengas papildomas autentiškais gatvės juokeliais. Esi nuolat kaltinamas vulgarybėmis ir nešvankybėmis. Kaip teisiniesi, juodasis nešvankėli?
 

      Pollux: Man priimtinos graikų kinikų, prancūzų situacionistų, hipių, britų neoistų ir kitų radikalaus meno sąjūdžių idėjos. Kritiką būtina išvaduoti iš senmergiško filologinio seilėjimosi, paversti ją akmeniu ir sviesti į apmūsijusius literatūros rūmo langus. Menas turi koreliuoti su gyvenimu, į jį atsigręžti ne iškastruoti paruoštu fondų ir stipendijų peiliu, o išėjęs į gatves, keldamas linksmus neramumus, gindamasis ir užsipuldamas žodžiu ir veiksmu, automatu ir apnuoginta lytimi. Vulgarumas ir nešvankybės yra ir gynimosi, ir puolimo forma kartu. Kritika turi išlaisvinti save tam, kad galėtų nuimti pančius menui. O meno laisvės apraiškos – ne vien kritiniai tekstai, jos gali pasireikšti pačiomis keisčiausiomis ir netikėčiausiomis formomis. Todėl kvailas per visą pilvą ir kvailas žemiau pilvo tas, kuris sako: „Menas – menui.“ Mes sakome: „Menas – gatvėms.“ Beje, kaip manai, kodėl beveik daugiau niekas nedrįsta obsceniškai taršyti tradicinio, valdžiai ir apsirijusiam vartotojui tarnaujančio meno?
 

      Castor: Neseniai dar kartą peržiūrėjau dokumentinį 2005 m. S. Andersono filmuką „Fuck“ su animaciniais „Oskaro“ nominanto B. Plymptono intarpais. „Mane visą laiką intrigavo būtent šis specifinis žodis, kurį galima vartoti pačiais įvairiausiais variantais – kaip daiktavardį, veiksmažodį, būdvardį ar šauktuką“, – tarytumei teisinasi autorius. Ir yra dėl ko: suskaičiuota tiksliai – per 90 minučių susikeikiama lygiai 857 kartus, t. y. beveik 10 sykių per minutę. Keikiasi visi – profesoriai, pornožvaigždės, namų šeimininkės, lingvistai. Nesikeikia tik... atspėkit, kas... aišku, kad G. Bushas ir jo chebra. Negali mat jis „fuck“ ištarti. Na, o pagrindinė filmuko idėja – parodyti, kad žmonių elgesį, moralės normas ir kalbėseną reguliuoja ne koks nors vidinis cenzorius, apie kurį taip mėgsta pliurpti lietuviški inteliūgentai, o elementari valdžios prievarta. Iš pradžių Bushas griežtai pasako, kad „fuck“ vartoti negalima, paskui ši direktyva per ilgą kultūrinio isteblišmento ir kultūrinio proletariato grandinę perduodama eilinei pensininkei iš Vajomingo, o šioji galiausiai labai natūraliai ir nuoširdžiai dievagojasi šio žodžio niekada negirdėjusi ir nė karto neištarusi. Štai taip, mielieji išsicenzūruotojai, sunkus tas užsiėmimas – autokanibalizmas!.. Beje, „Šatėnų“ redaktorė ne kartą priminė (buvo dėl ko), kad „keiksmažodžių mūsų laikraštis nespausdina iš principo“. Fuck, vis užmirštu pasiteirauti, kokie tie principai, o svarbiausia – kieno...
 

      Pollux: Paklausiu beveik ne į temą. Koks tavo požiūris į dekadansą, juodąją magiją, satanistinius užkeikimus, juodą aksomą ir nuo akių nubėgusį tušą? Ar revoliucija mene atskiriama nuo seksualinių orgijų, nuolatinės girtuoklystės ir kitokių svaiginimosi formų? Ar tau neatrodo, kad „teisingą“, padorų gyvenimą (dažnai provincijoje, toli nuo sostinės šurmulio) pasirenkantis menininkas yra totalus kūrybinis kastratas?
 

      Castor: Beveik ne į temą ir atsakysiu. Galėčiau susiriesdamas skiesti apie dekadentus, satanistus, gotus, girtuoklius ir sekso maniakus. Ir apie jų antipodus – teisingus bei padorius Lietuvos menininkus – lietuviškus meno valstiečius. Galėčiau pasakoti daug ir įvairiai, tačiau tokios pasakėčios moralas vis tiek būtų tas pats: kol jūs, dekadentiški kūrybiniai kastratai, linkę į juodąją magiją, užkeikimus ir seksualines orgijas, tačiau nuo šių baisybių susilaikantys, gaišote laiką ir skaitėte 15 eilučių tekstą, pasaulyje įvyko bent 15 milijonų kasdienių revoliucijų ir nė viena iš jų neįvyko jumyse. Ech, jūs...
 

      Pollux: Cha cha cha. Kalbėkime rimčiau. Apie literatūrinę Lietuvos ateitį, t. y. apie to supermarketo pramogų verslo perspektyvas. Praeitų metų pavasarį rašei, kad „rubrika nudvės tada, kai atsiras žmogus, kuris uždraus internetą ir padegs pisdomą“. Internetas veikia, rašytojų užeiga dar nepadegta, tačiau turi ateiti vienoks ar kitoks logiškas galas ir rubrikai, ir galų gale tau pačiam. Nes jeigu jis neateis – imsi kartotis, „išsirašysi“, sustabarėsi kaip ir visi LRS senbuviai. Pagaliau tau prismeigs etiketę (jei dar neprismeigė), ir tu tapsi dar vienu visateisiu kultūrinio diskurso dalyviu...
 

      Castor: Visateisiu oficialiojo diskurso dalyviu tikrai netapsiu – juk nešioju daugiaveidę kultūros teroristo kaukę. Esu kaukes nuolat keičiantis Protėjas ir kartu skvarbus gyvsidabris, visada atrasiantis naują tuštumą, naują nišą, naują niekieno neliestą skylę, į kurią visada galėsiu įsiskverbti ir išlieti savo linksmojo plunksnakočio turinį. Sako, kad tie, kurie juokiasi, vaiposi, tuštinasi ir atlieka kitokius „nepadorius“ veiksmus viešose vietose, gyvena ilgiau – manau, mes tokie ir esame. Reikia juk kažkaip pergyventi visus tuos indoktrinuotus surūgėlius, ar ne, brolau? Dėl savęs per daug nesikremtu. Tik kelia nerimą klausimas: kaip šiuos laikus pergyvens pats menas? Ar literatūra ir menas apskritai išsilaikys nekovodami, nepartizanaudami ir niekaip negindami savo slaptųjų erdvių nuo atvirai puolančios komercijos šmėklos ir maskuojančiu kultūros kamufliažu pridengtų sociumo žabangų?
 

      Pollux: Na, ir pabaigoje – megalomaniški ir savimeilę dirginantys klausimai. Kaip manai, kokią įtaką C&P rašiniai daro skaitantiesiems ir rašantiesiems? Kodėl neatsiranda epigonų? Negi taip ir liksim balsas tyruose?
 

      Castor: Kad atsakyčiau į negudrius tavo klausimus, turėsiu išduoti kai kurias viešas paslaptis. Rubrika „Verba de verbis“ atsirado 2005-ųjų pabaigoje, kai G. Beresnevičius (štai kas tikrasis C&P gimdytojas!) maloniai pasiūlė rašyti knygų apžvalgas „Šatėnuose“, o J. Visockaitė iškart tam pritarė. Tuojau pat buvo sumąstyta projekto koncepcija. Du tipai, kurių pavardės niekam neįdomios ir nesvarbios, nutarė negalvoti nieko naujo ir neatlyginamai pasinaudoti vakarietiška tokių sąjūdžių patirtimi – tiesiog pavogti neoistų kolektyvinio pseudonimo idėją. (Priminsiu, kad neoistai – D. Zackas, A. Ackermannas, S. Home’as – prieš ketvirtį amžiaus nutarė kovoti prieš meno supopsinimą ir meno žvaigždžių kultą pasitelkę „multiplikuotus“ vardus, t. y. kolektyvinius pseudonimus. Visi norintys savo kūrybą pasirašinėdavo fiktyviais vardais – Monty Cantsin, Luther Blissett, Karen Eliot – taip priešindamiesi dominuojančioje kultūroje viešpataujančiam autoritetų ir garsių pavardžių kultui.)

      Taigi taip gimė naujas fantomas – šį kartą lietuviškas – Castor&Pollux. Niekšiškai išduosiu dar vieną paslaptį – per beveik dvejus metus šiuo vardu pasinaudojo 4 žmonės. (Nedaug? Bet užtai nesakysiu kokie!) Castor&Pollux lengvai gali tapti ir tu! Jei nemėgsti kultūrinio bei literatūrinio isteblišmento ir turi idėjų, kaip su juo kovoti, – brūkštelk Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o. Jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai ir mes ramiai viską aptarsime.

      Ateityje C&P planuoja neapsiriboti vien knygiūkščių kritika, bus rašoma originalioji proza ir poezija, tapomi paveikslai, sukami kino filmai... Viskas tęsis iki tol, kol Lietuvoje liks vienui vienintelis menininkas, kurio vardas – Castor&Pollux.
 

      Pollux: Cha, aš turiu kiek kitokių iliuzijų. I have a dream. Turiu svajonę. Mačiau sapną. Septynios baltais rūbeliais apsitaisiusios mergaitės bėga per miestą vaikiškose rankose netvirtai spausdamos plazdančias juodas ir raudonas vėliavas. Bėga pasistraksėdamos ir pasičiauškėdamos, tačiau neskubriai ir iškilmingai. Miestas tuščias, o jos nieko nedaro – tik bėga...

      Tai filmas. Judantys paveikslėliai. Kadrai iš 1975 m. Fernando Arrabalio filmo „El árbol de Guernica“. Rašytojo, filmininko ir aktyvisto, kuris 1978-aisiais rašytame „Laiške eiliniams ispanų komunistams“ palinkėjo: „Kartu su savo svajonėmis vienišas rašytojas žengia į saulėtekį. Mano siela sukyla prieš piktadarystes, tačiau priekyje gražu ir giedra. Išmokime kartu, jūs – eiliniai komunistai ir aš – vienišius, gerbti nepriklausomą, niekieno nepavergtą žvilgsnį, šią poeto garbę. Istorijos ordos praslinks. Tegul šunys nesugraužia vilties.“

     2007-11-10