Jaras Ramūnas „Sigutė Vortova”
menas

       Sigutė Vortova gimė 1971 metų pabaigoje Kaune. Tai buvo labai graži mergaitė.

       – Vaje! – suriko jos motina, kartą pamačiusi ją veidrodyje, besipuikuojančią gražute baline suknute, – Sigute! – sušuko motina, – tu būsi nuostabi nuotaka!

       Sigutės vardą motina davė savo kūdikiui dėl fonetinio skambesio.

       – Man labai patiko jo skambesys, – tarė kartą Sigutės motina draugei, sėdinčiai kartu su ja prie stalo ir klausiančiai, kodėl ji davė Sigutei vardą Sigutė. Jos sriūbčiojo arbatą.

       Sigutė paūgėjo ir įstojo į grožio mokyklą. Jos gyvenimas liejosi jaukiai ir ramiai, ir kaip gerai, kad jo nesudrumstė štai šis nemalonus įvykis...

       Kartą Sigutė ėjo tamsiomis miesto gatvėmis namo. Ji ką tik baigė grožio repeticiją ir skubėjo kuo greičiau grįžti į savo jaukų butą ir įsijungti televizorių. Ji nemėgo vaikščioti viena.

       – Kvailystė, – tarė ji kartą draugei, sėdinčiai kartu su ja prie stalo ir klausiančiai, ar ji irgi nesupranta vienuolių, – aš negaliu suprasti vienuolių, gyvenančių kalnuose, lūšnose ar urvuose. Kaip jie gali gyventi vieni?!

       Jos sriūbtelėjo arbatos.

       Žemę gaubė naktis, dangus tamsavo be mėnulio ir žvaigždžių, namai stūksojo pilki, tarsi apskretę tamsa.

       Staiga iš už kampo išniro žmogus. Sigutės kūnu dilgtelėjo išgąstis, ji sustojo. Žmogus žiūrėjo tiesiai į ją. Jis vilkėjo pernelyg trumpą, balintos kavos spalvos paltą, jo ilgi plaukai buvo perskirti per vidurį. Jis stovėjo pakėlęs antakius. Sigutė įkvėpė oro ir nusprendė žingsniuoti toliau lyg niekur nieko. Tačiau žmogus nusekė jai iš paskos. Jis pasivijo Sigutę ir ėmė garsiai per atstumą šnabždėti.

       Sigutė sustojo.

       – Ko tu nori?! – tarė ji tvirtai.

       Žmogus priartėjo ir ji išgirdo:

       – Tai yra gyvuliškas vaikščiojimas ir gyvuliškas kalbėjimas. Nesiūlyčiau dainuoti laukiant kalbos, nesiūlyčiau vartytis lovoje. Tūkstančius metų matęs sustingęs medis už miesto ribų todėl ir sustingęs, kad nė vienas iš jo žvilgsnių nėra užrašytas...

       Sigutė pasileido bėgti. Dar kiek ir šis atsitikimas sudrums jos gyvenimą! Už nugaros ji girdėjo tolstantį šnabždėjimą ir – kaip gerai, – negirdėjo besivejančių žingsnių.

       – Kokių idiotų esama šiame mieste, – tarė Sigutė sau, prieš pasukdama į tarpuvartę. Trumpam atsigręžusi, ji pamatė žmogų, sėdintį ant šaligatvio krašto ir susiėmusį rankomis galvą.

       Sigutė grįžo namo ir įsijungė televizorių. Kaip tik rodė laidą apie grožio mokyklą, kurioje ji mokėsi. Sigutė šypsodamasi žiūrėjo į save viename iš suolų.

       – Svarbiausia šiuolaikinėms merginoms yra grožis, – kalbėjo gražios figūros dėstytoja. Deja, jos veidas nebuvo gražus, todėl ji panašėjo į velnią. – Pažiūrėkite į tas senmerges, kurios šitaip nusirito, kad įsidarbino asfalto lygintojomis kelių tarnyboje! Jos ir mirė asfalto lygintojomis kelių tarnyboje! Taip, jų oranžinės palaidinės tikrai nepaprastos, tačiau kas giliau po tais drabužiais? Ogi figūra, greičiau primenanti akmenį, nei žmogaus kūną! VISKAS prasideda nuo gražios figūros. Drabužiai negali jos pakeisti. Graži figūra visų pirma laiduoja tai, kas gyvenime yra svarbiausia – vyriškos lyties atstovų dėmesį. Tik turėdamos gražią figūrą, jūs galėsite pasirodyti jiems nuogos. Tik turėdamas gražią figūrą, jūs galėsite užtikrinti tai, dėl ko mes ir gimėme šioje žemėje – gražų gyvenimą.

       Viena mokinių pakėlė ranką ir paklausė:

       – Jūs daug kalbate apie gražią figūrą. O kada mes kalbėsime apie veido grožį?

       Gražios figūros dėstytoja rėžė mokinei antausį.

       – Protas yra labai svarbus elementas moters gyvenime, – kalbėjo proto ir kalbos teorijos dėstytoja kitame kadre, – netiksliai naudodamos savo proto gabumus, jūs nepasieksite jokio teigiamo rezultato. Tarkime, jus iš automobilio kalbina nepažįstamas vyriškis, o jūs nežinote, ką jam atsakyti, arba atsakinėjate kažką, susijusio su jo šukuosena. Atminkite svarbiausią dalyką – protas reikalingas tam, kad tiksliai išsiaiškintume, ko nori iš jūsų su jumis kalbantis vyriškis. Žinoma, jei jis jums reikalingas. Taip pat protas skirtas suformuoti klausimus jam. Pavyzdžiui, „ar tai jūsų automobilis“? Arba „aš girdėjau apie jūsų, kaip vadybininko veiklą – nuostabesnių pasiekimų nesu girdėjusi“.

       – Taip pat mokykloje dėstomos gražių drabužių, gero sekso, gražios laikysenos, gražios eisenos, povedybinio gyvenimo paskaitos, – tarė diktorė.

       ...Baigusi grožio mokyklą ir nugyvenusi dar kelerius metus, per kuriuos ji įkūnyjo įgytą patirtį, Sigutė Vortova pagaliau pasiekė tikslą, apvainikavusį jos egzistenciją net trimis gražučiais kūdikiais, – ji ištekėjo už pečiuito ir įtakingo miesto pramonės organizavimo skyriaus viršininko. Daugelio jos draugių nuomone, tai buvo pritrenkiantis pasiekimas. Nuo šiol Sigutė gyveno su savo vyru ir trimis vaikais – dviem mergytėmis ir berniuku, – trijų aukštų name su balkonu į gražią, automobiliais srūvančią gatvę. Jos pavardė iš Vortovos pakito į Vindarovienę, ir ji šypsojosi, eidama gatve su vyru už parankės arba sėdėdama priekinėje automobilio sėdynėje.

       Po vestuvių jos gyvenimas tapo jaukus tarsi gulbės sparnas. Ji keldavosi kas rytą anksčiau už vyrą, paruošdavo jam skanius pusryčius ir išlydėdavo į darbą. „Nepalįskit po mašina! “, – sušukdavo ji pro langą savo vaikams, einantiems į, atitinkamai, grožio ir jėgos mokyklas. Paskui ji vaikščiodavo po namus, laistydavo gėles balkone, žiūrėdavo televizorių ir siuvinėdavo. Kai apie keturioliktą valandą vyras grįždavo namo, ant stalo jau garuodavo pietūs. Sigutė sėdėdavo priešais jį ir žiūrėdavo, kaip jis į ūsuotą burną kelia šakute jautieną. Vyrui išvykus, ji šiek tiek nusnūsdavo dvigulėje lovoje, paskui atsikeldavo, vėl siuvinėdavo, grįždavo vaikai, ji liepdavo jiems eiti ruošti pamokų ir žiūrėdavo televizorių. Vakare, grįžus vyrui, ji ruošdavo jam vakarienę, o paskui, kartu pabuvę priešais televizoriaus ekraną ir pažiūrėję laidas visai šeimai, eidavo miegoti.

       Sigutė buvo netipiška moteris. Ir ne vien todėl, kad turėjo gražią figūrą ir dailų, tarsi mėnulis, užpakalį. Ji kitaip, negu kitos moterys, galvojo apie mirtį. Štai ką ji pasakė kartą savo draugei, klausiančiai, ar ji žino, kodėl kitos moterys sulaukia senatvės:

       – Aš nežinau, kodėl kitos moterys sulaukia senatvės. Aš neįsivaizduoju savęs senos. Labai kvaila būti sena – tavo oda susiraukšlėja, tu sulinksti ir tavo protas blogai galvoja. Aš nesiruošiu sulaukti senatvės. Aš pasielgsiu kitaip – aš nusižudysiu, vos tik sulaukus penkiasdešimties. Aš nevarginsiu savo vaikų savo senatve ir amžinai išliksiu jauna visų pažįstamų atmintyje.

       Jos vyras irgi buvo netipiškas. Jis labai mėgo pulo biliardą.

       Sulaukusi paskutinės keturiasdešimt devynerių savo gyvenimo metų dienos, Sigutė nusigėrė ir apsiverkė. Paskui, kitą dieną, ji išlydėjo vyrą į darbą su liūdna šypsena.

       – Gera buvo gyventi, – tarė ji sau, žiūrėdama į veidrodį ir perbraukdama pirštais veido raukšles.

       Tada ji nuėjo į virtuvę ir paėmė nuo lentynos migdomųjų vaistų pakelį. Tačiau pakelyje buvo tik trys tabletės. Sigutė atsiduso ir susiruošė į vaistinę – nusipirkti pilnos dėžutės migdomųjų, kad galėtų juos visus išgerti ir užmigti amžinu miegu.

       Tačiau Sigutės noras pačiai nutraukti savo gyvenimo giją neišsipildė. Eidama gatve, ji netyčia paslydo ir pargriuvo, ir ant jos užvažiavo automobilis.

       Sigutės laidotuvės buvo iškilmingos ir dailios.

       – Mama, – tarė jos dukra prie jos kapo, – aš pasižadu amžinai tęsti tavo pradėtus darbus.


 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti