Woody Allen. Trumpas, bet naudingas pilietinio nepaklusnumo įvadas
menas

woody allen        Revoliucijai kilti būtinos dvi sąlygos: reikia turėti prieš ką maištauti ir realių maištautojų. Apranga neturi reikšmės, dėl laiko ir vietos – paprastai dalyvaujantieji gali nesunkiai prisitaikyti vienas prie kito. Svarbiausia, kad į šį reikalą įsitrauktų abi pusės, antraip visas sumanymas bus pasmerktas žlugti. Vykstant 1650 m. Kinijos revoliucijai, nė vienas priešininkas taip ir nepasirodė, tad už salės nuomą paliktas užstatas nuėjo šuniui ant uodegos.

 

Partijos ar žmonės, prieš kuriuos maištaujama, vadinami „engėjais“. Jie nesunkiai atpažįstami iš geros nuotaikos. Dažniausiai „engėjai“ vilki kostiumus, valdo žemės sklypus ir vėlyvais vakarais garsiai leidžia savo radijo imtuvus, nebijodami, kad kaimynai už tai juos aprėks. Jų rūpestis – išsaugoti status quo, t. y. būvį, kuriame viskas lieka taip pat, net jei kartą per porą metų ir kyla noras perdažyti sienas.

 

Jei „engėjai“ tampa itin griežti, susiformuoja vadinamoji policinė valstybė, kurioje draudžiamas bet koks nuomonių skirtumas, krizenimas ir suglamžyti kaklaraiščiai, o miesto mero neleidžiama vadinti peniukšliu. Policinėje valstybėje visiškai nepaisoma žmogaus teisių, ribojama žodžio laisvė, tačiau paliekama galimybė žiopčioti pagal fonogramą. Netoleruojama jokia vyriausybės narių kritika, ypač jei pastaroji susijusi su jų gebėjimu šokti. Be to, varžoma spaudos laisvė: valdančioji partija „prižiūri“ žiniasklaidą, todėl piliečiai supažindinami tiktai su priimtinomis politinėmis idėjomis ir tokiais varžybų rezultatais, kurie negalėtų sukelti visuotinių neramumų.

 

Maištaujanti liaudis vadinama „engiamaisiais“. Jos atstovai paprastai išsiskiria nuolatiniu niurzgėjimu ar nusiskundimais galvos skausmu. (Pastebėtina, kad „engėjai“ niekada nekelia revoliucijų ir nemėgina tapti „engiamaisiais“, nes tai juos verstų išsižadėti savo įprastų apatinių.)

 

Geriausi revoliucijas iliustruojantys pavyzdžiai būtų šie:

 

Prancūzijos revoliucija. Jos metu valstiečiai jėga užgrobė valdžią ir skubiai pakeitė visas rūmų spynas, kad kilmingieji neįsibrautų atgal į vidų. Jie surengė prašmatnų vakarėlį, kuriame ištaigingai prisipuotavo. Galų gale dvarininkai atsikovojo rūmus, tačiau buvo priversti gerokai paplušėti, kol nušveitė visas dėmes ir išrankiojo nuorūkas.

 

Rusijos revoliucija. Pastaroji brendo metų metus, tačiau pratrūko tik tada, kai „engiamieji“ galiausiai suvokė, kad „tėtušis caras“ – tai vienas ir tas pats asmuo. Pastebėtina, jog pasibaigus revoliucijoms „engiamieji“ dažniausiai pasikeičia ir ima elgtis kaip „engėjai“. Akivaizdu, kad tuo metu jiems itin sunku prisiskambinti, o apie pinigus, kuriuos vykstant gatvių mūšiams paskolinote cigaretėms ir kramtomajai gumai, galite iš viso pamiršti.

 

Pagrindiniai pilietinio nepaklusnumo būdai yra šie:

 

Bado streikas. Šiuo atveju „engiamasis“ atsisako valgyti tol, kol jo reikalavimai bus patenkinti. Klastingi politikai neretai greta badaujančiojo palieka sausainių ar čederio sūrio, tačiau šitokioms pagundoms privalu atsispirti. Jei valdančioji partija vis dėlto priverčia streikininką užkrimsti, tai maištas dažniausiai numalšinamas be didesnių pastangų. O jei maištininką pavyksta įtikinti ne tik pavalgyti, bet ir apmokėti sąskaitą, tai „engėjų“ pergalė nebegali kelti nė menkiausios abejonės. Pakistane bado streikas buvo nutrauktas, kai vyriausybė į apyvartą paleido aukščiausios kokybės veršienos žlėgtainių, kuriems masės nepajėgė atsispirti; tačiau tokie gurmaniški patiekalai pasitelkiami itin retai.

 

Didžiausias bado streiko keblumas tas, kad po kelių dienų gana smarkiai praalkstama. Ypač kai iš specialiai samdytų, aplink aikštę važinėjančių automobilių garsiakalbių ištisą dieną skelbiama: „Mm... kokia skani vištytė! Mmm... kokie gardūs žirneliai!“

 

Ne tokius radikalius politinius įsitikinimus išpažįstantys protestuotojai linkę rinktis švelnesnę bado streiko formą –­ atsisakyti česnako laiškų. Šis nežymus gestas vyriausybei gali padaryti milžinišką įtaką, jei tik bus pasitelktas tinkamai. Visi puikiai pamena, kaip Mahatma Gandis, primygtinai reikalaudamas tiekti jam salotas be prieskonių, sugėdino britų vyriausybę ir pastaroji buvo priversta padaryti nemenkų nuolaidų.

 

Kiti dalykai (be maisto), nuo kurių galima susilaikyti, kol bus patenkinti reikalavimai, yra šie: preferansas, šypsenos ir stovėjimas ant vienos kojos imituojant gervę.

 

Sėdimasis streikas. Nuvykę į paskirtą vietą atsisėskite, jūsų užpakalis turi tvirtai priglusti prie žemės arba grindų. Antraip bus laikoma, kad jūs tūpčiojate, o toks veiksmas neturi jokios politinės prasmės, nebent vyriausybė taip pat tūpčiotų. (Tai pasitaiko retai, tačiau neatmestina, kad atslinkus šalčiams, vyriausybė netikėtai gali ir susigūžti.) Sėdinčiojo tikslas – likti šioje padėtyje tol, kol valdžia padarys nuolaidų. Panašiai kaip ir bado streiko atveju, vyriausybė mėgins įvairias klastas, kad priverstų maištautoją atsistoti. Pavyzdžiui, valdžios atstovai gali sakyti: „Gerai jau, prašom stotis, mes užsidarom.“ Arba: „Gal galėtumėte minutėlę atsistoti? Mes tik norėtume pamatuoti jūsų ūgį...“

 

Demonstracijos ir protesto eisenos. Pagrindinis demonstracijos tikslas tas, kad ji turi būti pastebėta. Iš čia ir pati „demonstracijos“ sąvoka. Jei asmuo nutaria surengti demonstraciją privačiai, savo namuose, tai toks veiksmas laikytinas ne politine akcija, bet „paikyste“ ar „visišku idiotizmu“.

 

Puikus demonstracijos pavyzdys – vadinamoji Bostono arbatėlė, kurios metu indėnais apsimetę įžeisti amerikiečiai į jūrą išvertė partiją angliškos arbatos. Vėliau, įžeistais amerikiečiais apsimetę indėnai į jūrą išvertė ir pačius anglus. Netrukus arbatos partija prisidengę anglai į jūrą sumėtė vienas kitą. Galiausiai į uostą įplaukė būrys vokiečių samdinių, vilkinčių spektaklio „Trojietės“ personažų kostiumais (tai įvyko be jokių aiškių priežasčių).

 

Vykstant demonstracijai, rankose pravartu laikyti plakatą su aiškiu šūkiu. Galima pasirinkti vieną iš šių šūkių: 1) Reikalaujame mažinti mokesčius! 2) Reikalaujame didinti mokesčius! 3) Liaukitės šaipęsi iš persų!

 

Kiti pilietinio nepaklusnumo būdai:

 

– stovėti priešais municipaliteto rūmus skanduojant „pu-din-go!“ ir nesitraukti tol, kol bus įvykdyti reikalavimai;

– į prekybos rajoną atginus avių bandą blokuoti eismą;

– skambinti į namus isteblišmento atstovams ir į ragelį dainuoti: „Mama, esi tu moteris“;

– persirengti policininku ir šokinėti per šokdynę;

– apsimesti artišoku ir, einant žmonėms pro šalį, juos žnaibyti.

 

Iš anglų k. vertė Gediminas Pulokas

Literat8ra ir menas

 

woody