Gintautas Mažeikis: „Revoliucijos idėja Lietuvoje dar neišsilaisvino“
menas

hipiai        Rugpjūtį pasaulis šventė vieno įspūdingiausių XX amžiaus įvykių – Vudstoko festivalio – keturiasdešimtmetį. Šis festivalis, kaip ir ankstesniųjų metų įvykiai Prahoje ir Paryžiuje, pradėjo naują pasaulinės visuomenės epochą – išsilaisvinimo iš ideologinių iliuzijų, maišto prieš visuomenės stabus ir institucijas – epochą. Deja, šiandien dažniausiai pastebimi tik šio kultūrinio ir socialinio maišto aksesuarai, o ne galutinė prasmė. Apie ją kalbamės su kultūrologu prof. Gintautu Mažeikiu.

 

Ko JAV ir Vakarų hipių judėjime buvo daugiau – mados klyksmo ar politinio, socialinio ir kultūrinio maišto?

      

7-ajame-8-ajame dešimtmečiais buvo skiriami savaitgalio hipiai (Weekend hippies) ir purvini hipiai (Dirty hippies). Abu sąjūdžio tipai buvo reikšmingi. Savaitgalio hipiai užtikrino ekonominę platinamų simbolių sėkmę, vartojimą: muzikinių įrašų, marškinėlių, knygų, bilietų į koncertus, įvairiausių emblemų bei politinę galią – jie užpildydavo savaitgalio protesto akcijas. Ir šiandien be savaitgalio subkultūrų mėgėjų, sunku įsivaizduoti subkultūros ekonomiką. O purvinieji fanai, hipiai, kaip vėliau ir purvinieji pankai, buvo sąjūdžio siela, ideologinė galia, bet taip pat ir nemokami idėjų ir muzikos reklaminiai agentai, amžini pirataujantys vartotojai. Todėl buvo visa: ir mada, ir socialinis, kultūrinis, politinis maištas, ir originali, produktyvi meninė kūryba bei autentiškas bendruomeninis gyvenimas.

 

Pastebėtina, kad hipių ideologija nebuvo nuosekli, homogeniška. Priešingai, atskiri šio stichinio sąjūdžio dalyviai skatino: tai kovą prieš karą, tai rėmė laisvų bendruomenių kūrimąsi, rasinį ir religinį, tautų solidarumą, tai plėtojo svajones apie seksualinę ar narkotikų revoliuciją, tai pasinerdavo į muzikinį kelią ir atitoldavo ir nuo bendruomenių, ir nuo politinių tikslų, individualizuodavosi, tai priešingai, aktyviai kritikuodavo sistemos discipliną jos normas, arba aktyviai vartodavo tos pačios sistemos kuriamą populiarią, madingą popkultūros produkciją. Tačiau šie skirtumai, nenuoseklumai ir prieštaravimai rodo idėjų ir sąjūdžio gyvybingumą, atvirumą kaitai, mutacijoms.

 

Kuo kultūriškai ir politiškai hipių judėjimai Rytuose, taip pat ir Lietuvoje, skyrėsi nuo hipių Vakaruose? Ar Rytų Europos maištininkai iš tikrųjų suprato, dėl ko jų bendraamžiai maištauja Vakaruose?

    

Lietuvoje, kaip ir europinėje Sovietų Sąjungos dalyje, hipių judėjimas pirmiausia buvo maištas prieš Sovietų Sąjungoje plėtojamą ideologizuotą ir kontroliuojamą jaunimo gyvenimo, mąstymo, disciplinos būdą, prieš komunistines vertybes, o ne už taiką ar tautų draugystę. Sovietų propaganda ir taip rėmėsi šūkiais už taiką visame pasaulyje, prieš karą Vietname, už internacionalizmą, prieš rasizmą, už kolonijizmo pasekmių naikinimą. Tad Rytų šalių hipiams daugiau rūpėjo maištas prieš sistemą, kuri persmelkdavo kiekvieną kasdienybės segmentą ir nematomais siūlais supančiodavo bei valdydavo kiekvieną gyventoją.

 

Tačiau ir JAV hipiai iš dalies rėmėsi dar bitnikų (Beat Generation, Beatnik) sukurta literatūra: J. Keruako, A. Ginsbergo, K. Kesey, W.S. Burroughso, bei hipių ideologo R. Brautigano literatūrine kūryba, H. Marcuse‘s filosofija, T. Leary psichodeliniais samprotavimais. Šiose knygose ir filosofiniuose traktatuose buvo kritikuojamos disciplinarinė visuomenė, marionetės piliečiai, vienmačiai žmonės, instituciniai pataikūnai, stereotipų sukaustyti individai. Šiose knygose buvo plėtojami įsivaizduojamo dvasinio ir kūniško išsilaisvinimo horizontai, vykdomi individualios kūrybos proveržiai muzikoje, tapyboje, poezijoje... Ši individuacijos ir išsilaisvinimo nuo visuomenės sankcijų, disciplinų, kontrolės ir reguliavimo dvasia buvo kur kas svarbesnė, įtakingesnė, nei paviršutiniški taikos, meilės, tarptautinės ir rasinės santarvės šūkiai.

 

Būtent gilioji bitnikų ir hipių sąjūdžio prasmė ir buvo svarbi Sovietų Sąjungos, Lietuvos hipiams, o ne tik seksualinė ir narkotikų revoliucija. Tiesa, dauguma JAV bitnikų bei hipių kartos poetų ir rašytojų, filosofų kūryba buvo Sovietų Sąjungoje neprieinama, tačiau pasipriešinimas individualumą, kūrybingumą, emocionalumą varžantiems saitams, beveidžių žmonių ideologijai buvo svarbus ir šiapus geležinės uždangos.

 

Tačiau nereikėtų viso septintojo dešimtmečio Vakarų jaunimo, subkultūrų maišto sieti vien su hipiais. Tai labai klaidinga, ypač kalbant apie Europos maišto, kritikos ir alternatyvios kūrybos kultūrą, disidentų ir egzilio sąjūdžius. Juk, pavyzdžiui, lygiai tuo pat metu JAV, pirmiausia Niujorke plito Fluxus menininkų sąjūdis, o Europoje populiarus buvo Tarptautinis situacionizmas ir daugelis jo anarchistinių atmainų. Septintajame-aštuntajame dešimtmečiais (1961-1979 metais) – visa tai sužinoti, patirti, plėtoti nebuvo lengva. Pavyzdžiui, Santaros-Šviesos ir kiti Lietuvos egzilio herojai, kaip antai L. Mockūnas, vežę nepriklausomą spaudą į Lietuvą, vykdę naujųjų knygnešių žygius mažiausiai rūpinosi būtent šios kairiosios, anarchistinės, individualizmo dvasios propagavimu, mažai skleidė hipių dvasią. Šis jaunimo maištas daugiau naudojosi iš radijo imtuvų sklindančia Vakarų muzika, nelegaliomis ant šonkaulių nuotraukų platinamomis plokštelėmis, įrašais. Disidentams buvo svarbesnė laisvos egzistencinės, rezistencinės literatūros savilaida (samizdat), o maištaujančiam jaunimui – nelegalių muzikinių įrašų, nuotraukų, legendų platinimas. Išsivadavimo iš normatyvinės kontrolės dvasia, vizijų ir meilės troškimas Lietuvoje skatino jaunus žmones kurti barų ir iškylų kultūrą, naują gyvenimo stilių, ugdė kitokį estetinį skonį ir kitokią nei kolektyvizmas bendruomeninę etiką.

 

Pagaliau, įsivaizduojami hipių gyvenimo istoriniai pavyzdžiai, kuriais žavėjosi San Francisko bohema: Jėzus Kristus, Buda, Pranciškus Asyžietis, H.D. Thoreau, Lietuvoje virto išsilaisvinimo simboliais. Prisimintina, kad hipių karta R. Kalantos pasiaukojimu ir mitingais išreiškė savo požiūrį į nepriklausomybę.

 

Vienas iš kontroversiškiausių su septintuoju dešimtmečiu susijusių klausimų – kuris iš 1968-ųjų „mėnesių” yra svarbesnis – gegužė Paryžiuje ar rugpjūtis Prahoje. Kaip manote jūs?

 

Negaliu pasakyti, kuris yra svarbesnis. Abu įvykiai yra susiję ir abu buvo veikiami skirtingų intelektinių, išsilaisvinimo tradicijų ir iššūkių. Vidurio-Rytų Europa turi savitą, nepaprastai turtingą laisvės tradiciją, kuri remiasi nuodugnia totalitarizmo ir nomenklatūrinio administravimo kritika, disciplinarinio-normatyvinio pasaulio absurdo demaskavimu, tačiau šios kritikos neišreiškia masiniais stilistiniais sąjūdžiais. Vidurio-Rytų Europos išsilaisvinimo dvasia remiasi tokiais rašytojais ir mąstytojais, kaip antai: F. Kafka, S. Beckettas,  E. Ionesco. Tarp ryškiausių Prahos įvykių disidentų ir rašytojų paminėtini: L. Vaculíkas,M. Kundera,P. Kohoutas, V. Havelas. Daugelis jų septintajame dešimtmetyje buvo bitnikų ar hipių amžiaus žmonės, tačiau hipių sąjūdyje, kaip ir tarptautinių situacionistų sąjūdyje ar jiems artimų menininkų, literatų grupėse nedalyvavo.

 

Čekijos, kaip ir Rusijos, Lietuvos disidentai platino „savilaidos“ (samizdat) literatūrą, kuri buvo atsvara sovietiniam režimui ir priemonė sisteminiam ir egzistenciniam žmogaus laisvinimui. Disidentams buvo būdinga gili vidinė socializmo patirtis, kolaboracijos su komunistų partija ir pasitraukimo nuo jos drama, gilus vidinis sistemos suvokimas ir pasiryžimas, drąsa ją kritikuoti. Tai visai kito tipo karta, su kitais laisvės idealais, nei hipių sąjūdis.

 

O Paryžiaus revoliucijai vadovavo Tarptautiniai situacionistai G. Debordas, R. Vaneigeimas ir jų draugai bei oponentai: trockistai, maoistai. Situacionistai rėmėsi plačia filosofine ir menine tradicija, pirmiausia dadaizmu, siurrealizmu. Tačiau ir Paryžiaus, ir Prahos revoliucijų, literatūrinių ir filosofinių įkvėpėjų ir herojų nereikėtų tiesiogiai sieti su hipių, vėliau pankų sąjūdžiu. Prahos pavasaris nebuvo tiesiogiai susijęs su mados, gyvenimo būdo protestu, tačiau tai jo nepaverčia antraeiliu. Visos šios liberalizacijos, kritinio mąstymo, gyvenimo būdo keitimo, kūrybinių situacijų darymo, permanentinės kasdienybės revoliucijos idėjos ir praktikos buvo ir yra vienodai svarbios.

 

Ar galime šiek tiek su ironija teigti, kad Sovietų sistemos štabų hipiai nesugriovė dėl to, kad čia nebuvo moralinės, seksualinės revoliucijos?

 

Negalima. Mao Dzedungo 1966 metų šūkis „Ugnis į štabus“ buvo skirtas įsisenėjusios nomenklatūrinės valdžios gamyklose, ministerijose, universitetuose, mokyklose kritikai ir šalinimui iš postų. O situacionistai šiam maoistiniam šūkiui 1968 metų revoliucijoje suteikė kitokios prasmės: kritikuoti, boikotuoti ne tik jau egzistuojančius administracinius, nomenklatūrinius centrus, bet ir įsisenėjančius savo pačių štabus, savo pačių bandymus virsti autoritariniais revoliucijos lyderiais. Tai, kad hegemoninės sistemos centrai – nomenklatūros, biurokratinių aparatų – turi būti ribojami, kritikuojami ar net griaunami, mąsto daugelis revoliucionierių, tačiau tai, kad tavo paties disciplinuojantys štabai yra būsimos nomenklatūrinės, biurokratinės valdžios šaltinis, keliantis didžiausią pavojų revoliucijai, susimąsto retas.

 

Lietuvos Sąjūdis buvo sovietinių štabų griovimo iniciatorius, tačiau jis pats kūrė tokias pat naujas institucines administravimo sistemas, kur didelė dalis sovietinio nomenklatūrinio aparato ir valdymo buvo perkelta, kur senas vėžys prigijo, patyrė metastazių ir paplito nepriklausomoje Lietuvoje. Lietuvos hipiai gal buvo ne tokie radikalūs moralės kritikai ir seksualinės revoliucijos šaukliai kaip JAV, tačiau dar mažesni seksualiniu bei elgesio požiūriu revoliucionieriai buvo disidentai. Kasdienybės kritikos stoka ir kasdienybės revoliucijos nesuvokimas, šios revoliucijos kultūrinės ir meninės prigimties ignoravimas, virsta nuolatine pastanga kurti naujus štabus. Lietuvoje, kas ne metai – naujų partijų vajus, naujų štabų kūrimo manija. Tai labai labai toli nuo sisteminio žmogaus išsilaisvinimo. O seksualinė, moralinė revoliucija – tik maža dalis šio neišbaigiančio proceso, šio gyvenimo kelio.

 

Apie Paryžiaus revoliucijos siekius daug ką pasako to meto šūkiai: „Nuobodulys – kontrevoliucingas!“, „Drausti draudžiama!“, „Laimė – tai nauja idėja!“, „Kultūra – tai gyvenimas atvirkščiai!“, „Poezija gatvėse!“, „Visų šalių proletarai – linksminkitės!“, „Laisvę vaizduotei!“, „Skamba žadintuvas. Pirmas dienos pažeminimas!“. Šie šūkiai patraukė ir Europos hipius į situacionistų stovyklą.

 

Praėjo keturiasdešimt metų po Vudstoko. Ar hipių epochos idealai išlieka svarbūs dabar?

 

Žinoma, kad išlieka, nes sisteminis ir kasdienis išsilaisvinimas netapo mūsų nuolatine gyvenimo praktika, o žodis revoliucija Lietuvoje vis dar suvokiamas sovietine prasme: kaip vienos valdžios ir santvarkos pakeitimas kita. Revoliucijos idėja Lietuvoje dar neišsilaisvino ir tūkstantmetės karalystės utopijos miglos dar nevirto nesibaigiančių kasdienybės transformacijų praktika.

 
Kalbino Kasparas Pocius
Bernardinai.lt
2009.09.03