Stambulo direnalės pasipriešinimo dienų moto: kodėl žmonės numirę?
menas

resistanbul 2009        Atviras laiškas 11-osios tarptautinės Stambulo bienalės kuratoriams, dalyviams, menininkams bei visiems meno mylėtojams

 

Mes privalome liautis apsimetinėti, kad šiandieninis politiškai angažuotas menas, pastaraisiais metais toks populiarus muziejuose, spaudoje ir meno rinkoje, turi ką nors bendra su noru pakeisti pasaulį. Mes privalome liautis apsimetinėti, kad „pasipriešinimas“ meno sistemos kontekste, naujų formų puoselėjimas, nepaklusimas kultūrinėms konvencijoms bei meno apie politiką gaminimas dar turi kokią nors prasmę. Mes turime liautis apsimetinėti, kad menas yra autonominė erdvė, atribota nuo kapitalo ir valdžios.

 

Atėjo laikas menininkams išnykti – sugrįžti į gyvenimą.

 

Mes įdėmiai perskaitėme 11-osios Stambulo bienalės koncepciją ir supratome, kad, pagrindinis jos tikslas – tapti vienu iš labiausiai politiškai angažuotų tarptautinių meno renginių. Koks sutapimas! Šiais metais bienalės organizatoriai cituoja draugą Bertoldą Brechtą, mėtosi tokiomis sąvokomis kaip neoliberalioji hegemonija ir iš peties pliekia globalųjį kapitalizmą. Mums patinka tokios formuluotės, bet mes teigiame, kad menas niekada neegzistavo kaip tam tikra kategorija, visiškai atskirta nuo gyvenimo. Todėl mes prašome liautis flirtuoti su tokiais ginklų prekeiviais kaip „Koç Holding“, ramiai plūduriuojančiais šiltuose tarptautinės meno scenos vandenyse, ir kviečiame jus visus gyvenimui bei pasipriešinimui.

 

Kuratoriai tikina, kad praeitame šimtmetyje B. Brechto iškeltas klausimas „Kodėl žmonės vis dar gyvi?“ yra toks pat aktualus ir šiandien, tačiau mes jį pakeistume į klausimą „Kodėl žmonės numirę?“. Pripažįstame, kad mus stumia į beviltišką situaciją teisės į darbą, nemokamą sveikatos apsaugą ir mokslą praradimas, mūsų visų parkų, skverų, aikščių ir gatvių privatizavimas, atviros žemės, pasėlių ir vandens vagystės, kurias vykdo korporacijos. Mes paliekami likimo valiai per korporacijų sukeltas krizes ir nebeturime jokių saugumo garantijų, nes į mus šaudo, kai kertame valstybių sienas. Bet mes kovojame. Priešinamės gatvėse, o ne korporacijų buveinėse, kuriose įmanoma tik tolerantiška institucijų kritika, kuri tarsi turėtų nuplauti jų sąžinę. Mes kovojome prieš tuos, kurie norėjo mus iškraustyti iš mūsų pačių namų Sulukule, Gülensu ir Ayazmoje; kovojome prieš tuos, kurie beieškodami aukso norėjo užnuodyti mūsų žemes cianidu Bergamoje ir Kaco kalnuose; prieš tuos, kurie sužlugdė riešutų pramonę Giresune bei medvilnės – Cukurovoje; prieš tuos, kurie sugriovė smėliasrove dirbančių ir silikoze susirgusių darbuotojų gyvenimus, nes vertė juos dirbti po 12 valandų nepakeliamomis sąlygomis; prieš tuos, kurie Tulos uosto darbininkų darbą pavertė mirties stovykla; prieš tuos, kurie norėjo pastatyti atomines elektrines Sinope bei Akkuyu ir taip užnuodyti tas vietoves bei jų gyventojus; prieš tuos, kurie atleido iš darbo darbuotojus Desoje ir Jorsane vien dėl to, kad šie įstojo į profsąjungą. Mūsų kova ir viltis mums leidžia manyti, kad mes vis dar gyvi.

 

Kuratoriai savo bienalėje irgi kelia esminius klausimus: „Kaip užtikrinti nemokamą malonumą?“ ar „Kaip atgauti revoliucinį džiaugsmo potyrį?“. Tuo tarpu mes siūlome nemokamą džiaugsmą gatvėse – mūsų gatvėse. Mes buvome Prahoje, Honkonge, Atėnuose, Sietle, Heiligendame, Genujoje, Čiapase ir Oaksakoje, Vašingtone, Gazoje ir Stambule... Revoliucinio džiaugsmo ten labai trūko, todėl mes rūpinomės, kad jis ten atsirastų. Mums reikia išgyventi, todėl keičiame pasaulį žodžiais, veiksmais ir savo juoku. Visų džiaugsmų šaltinis yra pats mūsų gyvenimas.

 

Netrukus Stambule ruošiamės sutikti 13 tūkst. TVF ir PB delegatų. Mes deklaravome, kad svetingi nebūsime. Spalio 1-8 d. išeisime į gatves, jose surengsime pasipriešinimo karnavalus ir taip priversime juos užsičiaupti.

 

Prisijunkite prie mūsų pasipriešinimo ir vaizduotės sukilimo! Išlaisvinkime viešąsias erdves ir savo kūrybą. Ruoškime propagandą (plakatus, lipdukus, trafaretus) gatvėms sukilimo dienomis papuošti. Kurkime visi kartu – ne korporaciniuose „baltuosiuose kubuose“, o gatvėse, aikštėse ir skveruose. Ir taip visą pasipriešinimo veiksmų savaitę! Kūryba priklauso visiems ir kiekvienam iš mūsų! Ji neturi būti kažkieno remiama!

 

Tegyvuoja tarptautinis pasipriešinimas!

 

Besipriešinančio Stambulo („Rezistambulo“) kultūros komitetas

 

http://direnistanbul.wordpress.com/

„Rezistambulo“ pasipriešinimo dienų prieš TVF ir PB susirinkimas Stambule dirbs visą rugsėjo mėnesį, kad mobilizuotų pasipriešinimo dienų veiksmus. Tikslias datas apie ruošiamas kūrybines dirbtuves rasite mūsų tinklapyje. Daugiau pasiūlymų ir revoliucinės informacijos gausite parašę: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o. Jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai

 
Vertė Redas Diržys
2009 09 11
 
stambulo direnale