Alytaus meno streikas: nuo griovimo iki erotikos
menas

alytaus meno streikas bifo        Jau porą metų Lietuvos kultūrą kausto šmėkla – meno streiko šmėkla. Prieš „amžinas“ „rimtosios kultūros“ ir „profesionalaus meno“ sąvokas šįkart kyla ne kokios nors „masės“ iš košmariško Ortegos y Gasseto sapno, ne Kinijos kultūrinės revoliucijos chunveibinai, bet patys kūrėjai, supratę, kad „kažkas papuvę meno karalystėj“...

 

Tiesą sakant, dabartinėje situacijoje, kai prie aukštojo meno altorių prigludę rimtosios kultūros atstovai bando ginti savo privilegijuotą statusą ir nieko nesuvokdami desperatiškai žvelgia į jų gerovę kadaise laidavusios valstybės tuščias akis, meno streiko idėja atrodo gal net pavėluotai. Valstybė ne tik negalvoja nieko remti, ji šaiposi iš tų, kurie vis dar pasitiki jos gerumu, kuriuo paremta visa tai, kas didinga – „aukštoji kultūra“, „profesionalusis menas“.

 

Tiesa, toji valstybė kartais atkiša kokią morkytę lojaliam savo tarnui iš poezijos, teatro ar dailės pasaulio, kad jam nebūtų tokie skaudūs kapitalistinės konkurencijos smūgiai. Tačiau ir tokioje šviesoje „profesionalūs“ menininkai neišdrįsta spjauti į veidą valdžios veidmainystei. Jie bergždžiai mokosi išgyventi kapitalistinėje rinkoje, pardavinėti savo darbus, idėjas, talentus ir save pačius, konkuruoja dėl to, kuris iš jų parduos save paklausiau. Kartais jie netgi ryžtasi rizikai, drąsai, veiksmui – bet tik žinodami, kad tai atsipirks.

 

Tokios keistos, tačiau labai egzaltuotos „rimtosios kultūros“ pavyzdys – nesivarginsiu gadinti popieriaus tuščiagarbišku jo vardu – VEKS. Tai – viskas, ką su rinka susivienijusi valstybė gali pasiūlyti žmogui. Pusiau spektaklis, pusiau supermarketas, kuriame vienintelis visko matas – pusiau realios, pusiau virtualios sumos pinigų. Scenoje – nebe artistas, nebe žmogus ir netgi nebe kaukė. Scenoje – pinigai, pinigai ir dar sykį pinigai. Išsižioję žiūrovai, delnus trinantys kuratoriai, šaunuoliai morkyte pavaišinti profesionalūs menininkai. Kas jų galvose? Ar ne dolerio simbolis, kurį tuščiame, baltame Kazimiro Malevičiaus kvadrate „numaliavojo“ šių dienų kontrkultūros banditas Aleksandras Brenneris?

 

alytaus meno streikas monstracija

Alytaus meno streiko bienalė 2009. Monstracija

 

Ne, meno streikas, rugpjūčio 18-24 dienomis įvykęs Alytuje, net nesirengė tapti nepatenkintų savo padėtimi meno patricijų streiku, kuriame profesionaliajam menui būtų reikalaujama daugiau pinigų ar garbės. Alytuje, per šimtą kilometrų nutolusiame nuo kultūrinio kapitalizmo sostinės Vilniaus, patricijų nėra ir nebus, kaip nėra ir „rimtosios kultūros“ šventovių – galerijų. Neketinu dar sykį nupasakoti visų tų meno streiko idėjų, kurias puikiai aprašė Alytaus meno streiko bienalės organizatorius Redas Diržys ir jo draugas Stewartas Home‘as, kuris, atvykęs į Alytų pristatė savo knygą „Kultūros antpuolis“ – alternatyvią avangardo srovių istoriją. Alytaus meno streikas - tai pačių kūrėjų siekis sunaikinti „rimtosios kultūros“ vaizdinį kaip klišę, kuriuo paremta visa hierarchinė visuomenės struktūra. Šiuolaikinė „rimtoji kultūra“ viena vertus reiškia bandymą izoliuoti kūrėjus vieną nuo kito, priverčiant juos savo idėjas versti prekėmis ir konkuruoti rinkoje, kita vertus – o tai irgi labai svarbu – bandymą atskirti „rimta“ ir „nerimta“, „gera“ ir „bloga“, taip vienus (dažniausiai jau mirusius) be proto išaukštinant, o kitus (dar tebekvėpuojančius) įmurkdant kuo giliau į pilkos egzistencijos pelkę.

 

Koks meno streiko uždavinys? Sunaikinti aukštąjį meną ir aukštąją kultūrą. Ką meno streikas siūlo kūrėjui? Atsisakyti viešo savo kūrinių demonstravimo komerciniais tikslais ir pardavinėjimo. Perfrazuojant Jeaną Genet, išduoti savo „geradarius“ – meno vadybininkus, administratorius, rėmėjus. Niekam nerodyti savo kūrinių. Išeiti iš dramblio kaulo bokštų, plika akimi ir citatų neužkrautomis smegenimis gilintis į kasdienį pasaulį, kuriame, pasak Redo Diržio, net batraištis gali atstoti genialų meno kūrinį.

 

Šiemet, kaip ir prieš kelis metus, meno streiko demonstracijoje skambėjo šūkis „Los artistas unidos jamás serán vencidos!“ – „Menininkai, vienykitės, kartu mes nugalėsime!“ Šis šūkis, pasiskolintas iš Ispanijos pilietiniame kare prieš fašistus, o vėliau – ir prieš stalinines internacionalines brigadas kovojusių anarchistų, reiškia kitokį požiūrį į menininką. Pastarasis laikomas nebe nuo visuomenės atsiskyrusiu, dramblio kaulo bokšte užsidariusiu ar savame patricijų sluoksnyje – bohemoje – tarpstančiu egoistu Individu (iš didžiosios „I“), bet proletaru, kuriam lieka tik dvi galimybės – arba revoliucijos būdu sunaikinti pačią kapitalistinės kultūros sistemą, arba sabotuoti esminę savo egzistencijos sąvoką – „meninę kūrybą“ ir tapti laisvam nuo to, nuo ko pasąmoningai nori išsilaisvinti kiekvienas dirbantysis – nuo darbo.

 

Apie šį šūkį užsiminiau neatsitiktinai – dvi paskaitas, iš kurių vieną organizavo pernai įsikūręs neformalus ir savo noru nefinansuojamas švietimo tinklas LUNI – Laisvasis Universitetas, Alytuje skaitė vienas garsiausių šiuolaikinio aktyvizmo teoretikų ir praktikų, italas Franco Berardi – Bifo. Šios paskaitos – atleiskite, Stewartai Home‘ai – daug kam iš mano bičiulių virto renginio kulminacija. Italijoje septintajame – aštuntajame praeitojo amžiaus dešimtmetyje susikūrę darbininkų judėjimai (vienam iš jų ir priklausė minėtasis Bifo) sugriovė dirbančiųjų pasitikėjimą yrančia gerovės valstybe ir leido susikauti su tokiu kapitalizmu, koks jis yra dabar. Jei kapitalizme žmogaus galimybės išgyventi tampa vis „lankstesnėmis“, kodėl tuomet nesuabejojus paties darbo verte, nepavertus savo darbinių įsipareigojimų „lankstesniais“, jei dirbant žmogaus laukia vis mažiau garantijų, kam tuomet reikalingos garantijos, kad niekad nestreikuosi, nesirinksi sabotažo? Svarbiausia – autonomistų judėjimo teoretikai, visiškai įsitraukę į maištingus masių veiksmus, sukūrė naujas sąvokas, leidžiančias šiuolaikiniam dirbančiųjų judėjimui rasti jėgų tolimesnėms konfrontacijoms su kapitalu ir valdžia. Į prekariatą – lankstų, negarantuotą darbą dirbančių žmonių mases – šiais laikais Vakaruose noriai įsilieja, savomis patirtimis jį praturtina ir menininkai, galintys rinktis ne tik tuščiai talentą švaistyti leidžiančius projektus, bet ir kolektyvines maišto patirtis.

 

alytaus meno streikas orgono gaudykle

Alytaus meno streiko bienalė 2009. Orgono gaudyklė

 

Svarbu, kad šias sąvokas ir sampratas pirmą sykį Lietuvoje Bifo pristatė ne kokioje nors prestižinėje Vilniaus akademinėje auditorijoje, o Alytaus meno mokykloje susirinkusiai „paprastų žmonių“, gyvenančių streiko dvasia, publikai. Jo paskaita leido pamąstyti apie meno streiko užduotis: jis, kaip ir kiti autonomizmo teoretikai, ignoruoja hėgeliškai nihilistines „galutinio sunaikinimo“ (vok. Aufhebung) teorijas, o vietoj to siūlo žmonėms įveikti emocinį susvetimėjimą, kurio vienas kitam linksmai nesišypsant nepanaikins joks kultūros sužlugdymas. Visuotiniam suprekinimui gali pasipriešinti tik veržlus, naujas strategijas kurti sugebantis visuotinis intelektas – mes visi, išsilaisvinę dirbantieji, norintys nebe vergauti kapitalizmo mašinerijai, o kurti kasdienybę, gyventi. Kaip atsvarą kapitalistinei virtualybei, jos simuliacijai mes turime puoselėti savo tarpusavio emocijas, meilę, erotiką, poeziją – kasdienybėje tarsi situacionistų dreifavime aptinkamas bendrąsias gėrybes.

 

Ne nihilistiškai pulti tuščiavidures meno institucijas, o klasikinio avangardo pavyzdžiu ieškoti savyje tūnančio kūrybingumo leido ne tik meninė demonstracija – monstracija ir sekant psichiatro Wilhelmo Reicho pavyzdžiu sukurta orgono debesų vaikyklė bei Alytaus parko fontano įkrovimas nežabota seksualine energija iš visatos, bet ir neriboto garso avangardinis performansas, kur kiekvienas galėjo išbandyti pačius netikėčiausius muzikos instrumentus – nuo automobilio signalo iki pripilto plastmasinio butelio. Apie kitus dalykus, nutikusius meno streike, savanoriškai nepasakosiu – jie tiesiog nepasiduoda reprezentacijai.

 

Kas nutiko meno streike, pavadintame bienale? Menininkai nekūrė, jie tiesiog gyveno. Garsiai juokėsi ir šoko centrinėje aikštėje. „Revoliucijos nesukėlėm, bet gerai pasilinksminom“ – tokia visą vasarą tam tikruose sluoksniuose sklandančia fraze galima apibūdinti pasipriešinimą rimtajai kultūrai linksmajame Alytaus meno streike.

 
Mantas Negali Nusikalsti
7 meno dienos, 2009 09 11