Menininkų grupės „Voina“ narys Aleksejus Pluceris-Sarno: „Mes manome, kad valdžia kruša liaudį“
menas

plucer sarno        Seniai pastebėtas faktas: kuo griežčiau valstybė riboja savo piliečių laisves, tuo rafinuotesnių ir keistesnių protesto formų ji susilaukia. Maskvos menininkų grupė „Voina“ (liet. „Karas“) – tai pati gryniausia protesto meno forma. Nors grupės atliekamų akcijų pavadinimai ir neprimena politinių lozungų, tačiau jas dažnai lygi triukšmingi politinio pobūdžio skandalai. Apie grupę „Voina“ imta kalbėti praeitų metų pavasarį, kai 2008-ųjų vasario 29-ąją, Rusijos prezidento rinkimų išvakarėse, Maskvos A. Timiriazevo biologijos muziejuje ji surengė sekso orgiją. Putiną turėjo pakeisti jo sosto paveldėtojas Medvedevas, todėl savo akciją menininkai pavadino „Kruškis už įpėdinį meškiuką“. 2008 m. gegužės 6 d. grupės „Voina“ aktyvistai surengė akciją „Mento auklėjimas namuose, arba UMVED, Medved!“. Jie prasibrovė į Pamaskvėje įsikūrusį Koroliovo milicijos poskyrį, ant „beždžionyno“ grotų užkabino didžiulį Dmitrijaus Medvedevo portretą ir, savo kūnais pastatę cirko akrobatų piramidę, išrėžė „auklėjamąją“ kalbą, į kurią buvo įtraukti ir ironiški posmai iš Dmitrijaus Prigovo „Milicijanieriaus“. Akcija buvo skirta „Rusijos Federacijos prezidento Dmitrijaus Anatoljevičiaus Meškiuko inauguracijos dienai“.

 

„Cenzūra čiulpia!“ 2008 m. gegužės 22 d. Tagansko prokuratūroje turėjo prasidėti žymaus šiuolaikinio meno kuratoriaus, valstybinės Tretjakovo galerijos naujausių meno srovių skyriaus vedėjo Andrejaus Jerofejevo tardymo procesas. Jis buvo apkaltintas, kad šiuolaikinio meno parodoje „Uždraustasis menas“ „kursto nesantaiką ir neapykantą bei žemina žmoniškąjį orumą“. Prieš prasidedant kaltinamojo apklausai, grupė „Voina“ ties prokuratūros durimis imitavo automobilių avariją ir surengė gatvės mitingą su šūkiais „Cenzūruoja kvailiai, kuria šaunuoliai“.

 

„Dekabristams atminti“. 2008 m. rugsėjo 6 d. per Maskvos miesto dienos šventę menininkai viešai „korė“ imigrantus ir homoseksualistus „Ašano“ prekybos centre.

 

„Baltųjų rūmų šturmas“. 2008 m. lapkričio 7-osios naktį ant Baltųjų rūmų fasado „Voina“ lazeriais suprojektavo kaukolę su kaulais ir mėgino šturmuoti vyriausybės rūmų vartus, bet juos sustabdė apsauga.

 

„Geležinė uždanga, arba Šlovė auksinei žuvelei!“ 2008-ųjų gruodžio 30-ąją menininkai suvirinimo aparatu aklinai užvirino paradines „Opričniko“ – restorano, priklausančio Kremlių palaikančiam televizijos laidų vedėjui Michailui Leontjevui, – duris. Pagrindinis akcijos šūkis: „Mišą Leontjevą – arklidėn!“

 

2009 m. gegužės 29-ąją „Voina“ menininkai apsilankė Tagansko rajono teismo posėdžių salėje, kurioje turėjo būti paskelbtas nuosprendis minėtajam Andrejui Jerofejevui. Su savimi jie atsinešė gitaras, stiprintuvą, garso kolonėles ir surengė koncertą – sudainavo pankų dainą „Visi mentai – niekšai, visada atminkite!“

 

2009-ųjų birželio 12-ąją, „Letrizmo“ parodos atidarymo dieną, Maskvos menininkų rūmų vadovybė pareikalavo, kad „Voina“ iš savo ekspozicijos pašalintų keletą darbų. Konfliktas peraugo į susistumdymą su apsauginiais bei milicija. Parodos atidarymas buvo sužlugdytas.

 

2009 m. liepos 11 d. Maskvos Puškino aikštėje „Voina“ surengė teatralizuotą akciją su klounados elementais. Aktyvistai pareikalavo uždaryti Sokolnikų milicijos poskyrį, kuriame milicija sumušė studentą Vsevolodą Ostapovą ir iškėlė aiškiai sufabrikuotą bylą. Akcijoje skambėjo šūkiai: „Nugriuvau ant mentų lazdos 15 kartų!“, „Galva pramušiau kameros sieną!“, „Mes gyvename laisvoje šalyje, todėl nė nekrustelime!“, „Daugiau nei po tris – nesirinkti!“, „Netyčia susilaužiau kaulus!“, „Užsižaidžiau elektros šoku!“

 

Žinoma, visas šias akcijas galima vertinti labai įvairiai, tačiau aišku viena – tokios menininkų grupės tęsia XX a. 7-8-ojo dešimtmečio Vakarų jaunimo judėjimų tradicijas. Kita vertus, kaip tik tokie protestai yra vos ne vienintelė galima iššūkio forma nelaisvoje visuomenėje – užtenka prisiminti „Oranžinę alternatyvą“ Jaruzelskio režimo laikais Lenkijoje, Kijevo „Čučche spindulių“ judėjimą 9-ąjame dešimtmetyje arba net 2000-ųjų protestus prieš Kučmą, įskaitant ir „Oranžinę revoliuciją“.

 
voina 1 

Akcija „Kruškis už įpėdinį meškiuką“, 2008 m. vasario 29 d.

 

Apie grupę „Voina“ sutiko papasakoti vienas iš jos lyderių, kultūrologas ir žurnalistas Aleksejus Pluceris-Sarno, visuomenėje žinomas kaip „Rusiško mato žodyno“ autorius.

 

– Kaip iš tiesų susikūrė grupė „Voina“?

 

– Keletas menininkų nebegalėjo ilgiau tylėti ir kęsti visą tą mėšlą aplinkui. Todėl šitam mėšlui jie nutarė paskelbti „art“ karą. Kitaip tariant, mes panorome meninio akcionizmo kalba pareikšti savo nuomonę apie politinę šiandieninės, taip sakant, visuomenės padėtį.

 

– Ar jūsų pavadinimas ne per daug agresyvus? Juk gyvename šalyje, kurioje karas tapo vos nes kasdieniu užsiėmimu.

 

– „Karas“ – neutralus žodis, nieko pernelyg ekspresyvaus ar agresyvaus jame nematau. Štai viena mūsų akcija „Byb... į šik...: šakės mentams, supis... viršininkams!“, per kurią tiesiog teismo salėje atlikome dainą „Visi mentai – niekšai, visada atminkite!“ – tuzino milicininkų, antstolių ir kitokių niekšų apsuptyje – štai tokia akcija iš tikro agresyvi. Į sistemos agresiją mes ir toliau atsakysime visiška bybienija ir agresyviu pizdiecu.

 

– Ar tokį radikalių provokacijų stilius pasirinkote nuo pat pradžių?

 

– Mes nesiekiame būtinai tapti kokiais nors radikaliais provokatoriais. Norime būti sąžiningi menininkai ir kalbėti tai, ką manome. Mes manome, kad valdžia kruša liaudį, o liaudžiai tai patinka. Taip gimė akcija „Kruškis už įpėdinį meškiuką“. Mes manome, kad dekabristai ir toliau kariami, taip gimė dekabristų atminimo akcija prekybos centre, kuriame korėme gastarbeiterius. Mes manome, kad šalyje plinta mentų savivalė, taip gimė akcija „Šakės mentams“. Visa tai – sąžiningi neabejingų menininkų pasisakymai aktyvia konceptualaus akcionizmo kalba.

 

– Norėtųsi pasitikslinti, iš kur jūs atsiradote. Dažnai išgirsi, kad „Voina“ užgimė ne menininkų terpėje, o Maskvos valstybinio universiteto (MVU) filosofijos fakultete.

 

– Aš gyvenu kaip tik tarp menininkų ir nesimokiau MVU. Tad filosofijos fakulteto vaidmens nevertėtų pervertinti. Kita vertus, Olegas, kitas grupės „Voina“ aktyvistas, prieš daug metų
baigė šį fakultetą, bet vėliau irgi sukinėjosi tarp menininkų. Manau, kad mūsų projektas užgimė šiuolaikinio meno terpėje. MVU prilipdė žurnalistai, užmirškite apie jį.

 

– Beje, o kaip jūsų grupę vertina minėtoji terpė, tiksliau sakant – menininkų bendrija?

 

– Itin konformistiškas, korumpuotas ir morališkai visiškai sužlugęs Rusijos meno pasaulis nuoširdžiai nekenčia mūsų grupės ir nuolat garsiai reiškia savo neapykantą. Tas pasaulis baiminasi dėl savo lovio, jame jau atsirado kairiuosius revoliucionierius puikiai vaidinantys aktoriai, t.y. nieko bendra su pasipriešinimu neturintys menininkai, tiesiog gerai uždirbantys iš tokio melo. Kaip tik jie pasibaisėjo pirmieji. Jie nesuprato, kad mus vimdo jų lovys, kad mes net nesiruošiame prisiartinti prie jų geldos, į kurią gausiai byra valdžios ir verslo numetami kąsniai. Kiti gi pašiurpo, kad mes kėsinamės suardyti parsidavėliškos šiuolaikinio meno rinkos šventovės pamatus. Juk mes griauname visus meno suvokimo stereotipus, kuriuos pasitelkę jie prekiauja savo gramūrinėmis atgyvenomis. Jei šie stereotipai išnyks – meno kolekcionieriai iškart nusigręš nuo to mėšlo, kurį jiems šiandien sumaniai įperša.  

 

– Kas konkrečiai atvedė jus – suaugusį ir gyvenimo mačiusį žmogų – į tokias ekstremistų gretas? Kaip jūs jose atsiradote?

 

– Esu menininkas ir bandau atrasti meninę kalbą, kuri būtų adekvati mus supantiems įvykiams. Tame nematau nieko neįprasta, juo labiau neįžvelgiu jokio ekstremizmo. Ekstremizmas – tai visai kas kita. Pavyzdžiui, Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja teigia: „Ekstremizmas – tai tokia politinės veiklos forma, kuri tiesiogiai ar netiesiogiai neigia parlamentinės demokratijos principus“. Mes juk, priešingai, pasisakome prieš demokratijos griovimą Rusijoje. Ekstremizmas susijęs su lotynišku žodžiu „extremus“ – kraštutinis, ribinis. Plačiąja prasme šiuo žodžiu apibūdinamos kraštutinės politinės pažiūros bei priemonės. Mes gi, atvirkščiai, protestuojame prieš tas kraštutinę prievartą, kurią valdžia pastaruoju metu ėmė plačiai naudoti mūsų šalyje. Be to, reikia suprasti, kad tokiomis etiketėmis Rusijoje apklijuojami visuomenės aktyvistai ir nepriklausomi žurnalistai, kurie nori kalbėti tiesą.

 

– Taip, bet ar jūs pritariate savo jaunesnių kolegų požiūriui?

 

– Bendrauju tik su meniniu grupės sparnu ir galiu pasakyti, kad mūsų požiūriai į konceptualųjį rusų akcionizmą iš esmės sutampa. Mes – Andrejaus Monastyrskio* mokiniai. Grupėje yra susikūręs ir politiškai žymiai radikalesnis pankų sparnas, bet su jais bendrauju nedaug. Grupėje viešpatauja demokratija, galima laisvai įstoti į grupę ir iš jos išeiti. Man asmeniškai visi tie pankai pochuj.

 

– Vis dėlto, ar turite bendrą ideologiją?

 

– Mūsų pažiūros įvairios, lengviau pasakyti, kokių pažiūrų žmonių grupėje nėra. Nėra apkiautusių pilvotų liberalų, nėra tų, kuriuos Rusijoje vadina opozicionieriais. Jei visam mūsų būriui norite užklijuoti kokią nors etiketę, galite mus vadinti menininkais, kairiaisiais, pankais.

 
voina 2 

Akcija „Dekabristams atminti“. 2008 m. rugsėjo 6 d.

 

– Pratęskime apie „-izmus“. Jūsų paroda „Letrizmas“, vykusi Maskvos menininkų rūmuose, buvo nutraukta iškvietus miliciją. Kaip vertinate tokią jos baigtį – tai nesėkmė ar triumfas?

 

– Skandalą pradėjome ne mes. Mes leidomės į kompromisus, patys nukabinome dalį darbų, ekspoziciją buvo patvirtinusi ir menininkų rūmų administracija, ir pats Andrejus Jerofejevas. Bet vėliau rūmų vadovybė nepanoro su mumis artimiau bendrauti ir nusprendė mus paprasčiausiai išmesti, kad parodytų, kas čia šeimininkas. Esame visada pasiruošę tokiems išpuoliams, todėl į šią parodą mums nusispjauti. Nesivaikome sėkmės, nesirūpiname dėl nesėkmių, mes tiesiog testuojame realybę. Šįkart realybė pasirodė šūdina savo puse meno bosų pavidalu.

 

– Beje, iš letrizmo – radikalių Prancūzijos menininkų judėjimo – užgimė situacionizmas, o šis, užvaldęs Paryžiaus jaunimo mintis, pagimdė 1968-ųjų gegužės įvykius, sukrėtusius ne tik Prancūziją, bet ir visą Europą. Ar grupės „Voina“ veikla gali sukelti panašias pasekmes? Ar norėtumėte, kad taip įvyktų?

 

– Ne, Rusijoje tokie įvykiai iš viso neįmanomi – bet kokį pasipriešinimą valdžia tuojau pat paskandintų kraujyje. Todėl mes nesiekiame neįmanomo. Todėl kalbame savo beprotiška meno kalba, tokia pat absurdiška, kaip ir mus supanti realybė.

 

– Ar jums reikalingas savas vadas ir ideologas, toks, koks buvo Guy Debord‘as pas situacionistus, – kad savo praktiką paverstumėte bendresne ideologija?

 

– Gyva meninio absurdo kalba nesuderinama su jokia ideologija. Be to, neturime ir jokios politinės programos.

 

– Kuo tada apskritai užsiimate? Menu ar politika?

 

– Mes neužsiimame politika jau vien dėl to, kad nekeliame sau jokių politinių tikslų. Neturime jokių politinių ambicijų, visiškai.

 

– Vis dėlto daugelis jūsų akcijų sukelia stiprų politinį rezonansą. Ar nemanote, kad politikos ir meno sąjungą gali būti pavojinga – ta prasme, kad politika gali visiškai užvaldyti meną?

 

– Politikai ir valdininkai leidžia sau nuolat kalbėti apie meną, kištis į jo reikalus, nurodinėti, kas ką gali daryti, o kas – ne. Tai kodėl gi menininkams negalima net užsiminti apie politiką? Juk rusų peredvižnikai bandė atvaizduoti Rusijos siaubą – pavyzdžiui, „Ivanas Groznas žudo sūnų“!

 

– Ar nesibijote, kad būsite apkaltinti opozicijos kompromitavimu? Kaip reaguojate į tokius kaltinimus?

 

– Opozicija jau seniai pati taip susikompromitavo, kad labiau susikompromituoti, atrodo, neįmanoma. Gulinčio nemuša, todėl nenoriu apie ją kalbėti. 

 

– Pakalbėkime apie valdžią ir opoziciją. Pati žinomiausia jūsų akcija – „Kruškis už įpėdinį meškiuką“. Kodėl ji buvo atlikta tokia forma?

 

– Tai priešrinkiminis Rusijos portretas: visi vienas kitą kruša, o meškiukas stebi šį procesą su neslepiamu pasidygėjimu.

 

– Gal paaiškintumėte akciją „Opričniko“ restorane? Kodėl taip?

 

– Todėl, kad restoranas priklauso Kremliaus marionetei, vedančiai televizijos laidas. Todėl kad ši akcija pavadinta „Opričniku“ ir papuošta užkulisinių reikalų meistro Ivano Grozno simbolika.

 

– Praktiškai visos jūsų akcijos plačiai nušviečiamos interneto erdvėje, apie jus kartais kalba ir televizija. Ar tokia sėkmė jūsų netrikdo?

 

– Televizijoje vedžiau autorinę laidą „Juodasis kvadratas“, 45 minutes tiesioginio eterio, ją žiūrėjo dešimtys milijonų žmonių. Vargu ar mane sudomintų kokios nors pavienės publikacijos. Nors šlovė, aišku, yra pavojinga liga. Tačiau nuo jos esu jau du kartus skiepytas. Juk esu ir 12-tomio „Rusiško mato žodyno“ autorius. Taigi atvirai sakant, bulvariniai triukšmeliai manęs nejaudina.  

 

– Jūsų akcijos atrodo gerai apgalvotos ir puikiai atliktos. Kas jas režisuoja?

 

– Grupės aktyvistai tiesiog susėda ir sumąsto, ką kaip daryti. Daugelį idėjų pasiūlo „Vagis“, „Kezė“ ir „Plutas“ – t.y. aš, nuolankus jūsų tarnas.

 

– Ar rimta grėsmė, kad jums gali būti iškeltos baudžiamosios bylos?

 

– Daugiau nei rimta. Dabar mums bando prikergti straipsnį dėl chuliganizmo – už muštynes su apsauginiais Maskvos menininkų rūmuose.

 

– Perskaitęs sąrašą kriminalinių nusikaltimų, kuriais buvote kaltinamas, prisiminiau Limonovo nacionalbolševikus. Anksčiau jie į savo veiklą irgi stengėsi įtraukti meno žmones ir didžiavosi jų persekiojimais iš valdžios pusės.

 

– Su jais neturime nieko bendra. Nesame partija, neturime lyderio, mūsų viso labo keletas žmonių, dauguma menininkai, neturime politinės programos ir rengiame akcijų su tiesmukais politiniais šūkiais.

 

– Menininko Artiomo Loskutovo** byla, byla dėl parodos „Uždraustasis menas“, jūsų bylos, dabartinė padėtis Kinematografininkų sąjungoje – ar galima kalbėti apie tendenciją, kad represinis valdžios aparatas nusitaikė į šiuolaikinį meną?

 

– Kovos su organizuotu nusikalstamumu valdyba valdžios įsakymu buvo pervadinta Kovos su ekstremizmu centru – t.y. vadžia nusprendė, kad organizuoto nusikalstamumo šalyje nebėra, kad jis visiškai nugalėtas. Valdžia mano, kad didžiausias jos priešas – ekstremizmas, prieš kurį dabar mesta didžiulė armija saugumiečių, užsigrūdinusių kovose su banditais. Dabar jiems kurpia gaudynių planus. Jie sau sudarė ilgą menininkų ekstremistų sąrašą, tad artimiausioje ateityje mūsų laukia įdomūs dalykai. Esu įsitikinęs, kad netrukus už grotų pateks nemažai menininkų, tarp jų – ir iš grupės „Voina“. 

 
voina 3  

Akcija „Visi mentai – niekšai!“. 2009 m. gegužės 29 d.

 

– Iš kur tada jaunuoliai turi tiek drąsos?

 

– Drąsai amžius nesvarbus. Drąsa paveldima. Pats esu kilęs iš senos ir garbingos giminės, kurioje buvo daug karių ir karininkų. Kovos įniršį paveldėjau iš protėvių. Savo laiku buvau atleistas nuo tarnybos kariuomenėje, bet savo noru nusprendžiau tarnauti desante.

 

– Kita vertus, tada gal galima sakyti, kad tokie ryžtingi veiksmai kilo iš nevilties?

 

– Nesame nusivylę, mums tik liūdna, kad Rusijoje taip tęsiasi jau tūkstančius metų ir nėra nė menkiausios vilties, kad kas nors pasikeis šiame šimtmetyje.

 

– Ar visa tai, ką darote dabar, neatrodys nuobodžiai po, tarkim, 20 metų?

 

– 2009-ųjų akcijos – mūsų plunksnos išbandymai. Daugelis akcijų silpnutės, tai tik naujos akcionizmo kalbos paieškos. Dauguma akcijų bus pamirštos, tačiau kai kurios išliks, nes mes buvome pirmieji.  

 

_____________________

 

* Andrejus Monastyrskis (g. 1949) – poetas, meno kritikas, 1976 m. įkūrė menininkų grupę „Kolektyvinis veiksmas“, 2003 m. tapo Andrejaus Belo premijos laureatu (vert. past.)

** Artiomas Loskutovas (g. 1987) – Novosibirsko menininkas, radikalių meninių „Monstracijų“ organizatorius, 2009 m. gegužės 15 d. suimtas apkaltinus narkotinių medžiagų laikymu (vert. past.)

 

Kalbėjosi Dmitrijus Desiaterikas

 

Fotografijos iš Aleksejaus Plucerio-Sarno tinklaraščio
Versta iš: Ежедневная всеукраинская газета „День“
Iš rusų k. vertė Darius Pocevičius
2009 09 18

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti