Alfonso Cuaron „Šoko doktrina“. Filmas pagal Naomi Klein knygą
menas

       Tie, kurie praėjusį savaitgalį Venecijoje ir Toronte aplankė šešių minučių trukmės režisieriaus Alfonso Cuaron filmą „Šoko doktrina“ (The Shock Doctrine), kurios scenarijaus autorė yra žymi aktyvistė bei publicistė Naomi Klein, pamatė gydymo elektrošoku 6 dešimtmetyje vaizdus, animacinius CŽV kankinimų kadrus, 9/11 atakos ir 2004 metų cunamio akimirkas. Trumpas filmas – tai to paties pavadinimo Klein knygos santrauka. Pagrindinė šios knygos tezė: nevaržoma laisvoji rinka eina koja į koją su nedemokratiška politika.

       Naomi Klein knyga „No Logo“ buvo spausdinama kaip tik tuo metu, kai 1999 jauni demonstrantai Sietle rinkosi protestuoti prieš Pasaulio Prekybos Organizacijos susitikimą. Per vieną naktį jaunatviškai aistringa Klein tapo pasaulyje įsižiebusio antiglobalistų judėjimo kalbėtoja ir analitike. Toji knyga visame pasaulyje parduota daugiau nei vieno milijono kopijų tiražu.

       „Paėmimas“ (The Take), 2004 metų dokumentinis filmas apie darbininkų kooperatyvus Argentinoje buvo filmuotas tuo metu, kai į šalies valdžią grįžti mėgino Carlosas Saulas Menemas, buvęs šalies prezidentu ekonominio nuosmukio metais. Būtent Argentinoje Naomi Klein pradėjo formuluoti savo argumentus, išdėstytus rugsėjo 18-ąją Jungtinėse Valstijose pasirodysiančioje knygoje „Šoko doktrina: kapitalizmo įsigalėjimas katastrofų laikotarpiu“.

       „Intuityviai tai nujaučiau dar nesurinkusi faktų“, sakė Klein. „Iki apakimo visiems aišku, kad prievarta, smurtas ir kariniai perversmai yra susiję su ekonomine politika, kurios nepageidauja gyventojai“.

       Savo knygoje ji teigia, kad Vakarų ekonomikos šoko terapija per paskutinius 30 metų negalėjo būti pritaikyta be politinės šoko terapijos – brutalių represijų ir demokratinių teisių suvaržymų. Vakarų šalys kartu su Tarptautiniu Valiutos Fondu ir Pasaulio Banku išnaudoja įvairias nelaimes – hiperinfliaciją, cunamį, karą Irake, – kad primestų radikalius pokyčius: suaktyvintų privatizaciją, panaikintų valstybės reguliavimą, sumažintų socialines išlaidas. Klein mano, jog tokia politika, primesta laissez – faire ekonomisto Miltono Friedmano mokinių, dirbančių tiek Amerikoje, tiek užsienyje, tapo klaikaus skurdo ir vargų priežastimi milijonams žmonių, o didžiosios korporacijos gali supirkti didžiąją dalį valstybių turto ne rinkos kainomis.

       Net 9/11 šokas, kaip viename interviu sakė Klein, buvo „lyderių panaudotas tam, kad būtų galima baigti diskusiją apie globalinį teisingumą“.

       Nėra šventos ir demokratinės vyriausybės. 1989-aisiais Lenkijos Solidarumas buvo priverstas išduoti jį remiančias grupes – darbininkų kooperatyvus – ir pasiruošti nenumatytiems atvejams, kai TVF ir kiti skolintojai pareiškė neteiksią pagalbos ir kreditų, jei Lenkijoje nebus pritaikyta radikali laisvosios rinkos programa.

       „Mes nepralaimėjome mūšio dėl idėjų“, mėgsta kartoti Klein. Alternatyvos laisvajai rinkai buvo „numalšintos tankų ir ekspertų“.

       Jos nekonvencionalus požiūris, žinoma, susilaukia kritikos. Bet politiškai „neteisingas“ požiūris jau yra tapęs Naomi Klein šeimos tradicija. Ji gimė 1970 metais Kanadoje, kur buvo pasitraukę jos tėvai, nes jos tėvas vengė tarnauti Vietname. Vėliau šeima grįžo į Jungtines Valstijas, bet vėl išvyko į Kanadą, nes jos tėvas, daktaras nusprendė dirbti viešojoje sveikatos apsaugos sistemoje. Jos motina priklausė feminisčių filmų kūrėjų kolektyvui.

       Naomi Klein, mokydamasi Toronto universitete, dešimtojo dešimtmečio viduryje rašė straipsnius į studentų laikraštį, bet buvo nuvilta kairiųjų menkumo. „Mūsų politika tebuvo smulkmė“, ji sakė apibūdindama rūpinimąsi rasės, lyties ir etniškumo klausimais. Kai ji po kelių metų grįžo studijuoti, ji sutiko grupę jaunesnių aktyvistų, kurių dėmesio centre jau buvo globalizacija.

       Kai Klein kalba apie protestus, galima pastebėti jos entuziazmą – ji tiki masių susitelkimo jėga. Savo viešose kalbose ji suinteresuota skleisti aktyvistų idėjas.

       „Mūsų judėjimams stinga jėgos“, skundžiasi ji. „Pasaulio problemomis vis labiau tampa elito rūpesčiai – garsenybių ir firmų bosų rūpesčiai“.

       Pagal New York Times parengė kp