Lietuviška žiniasklaida apie Stewarto Home‘o knygą „Kultūros antpuolis“
menas

kulturos antpuolis        Knyga apie kultūros žūtį, kaip apie amžiną jos atsiradimą

 

Radikalus antikultūros žurnalas „Juodraštis“ pristato Stewarto Home‘o knygą „Kultūros antpuolis: utopinės srovės nuo letrizmo iki „klasių kovos“ (vertė: Redas Diržys, „Kitos knygos“, 2009 m.). Kaip keista: provincialioje Lietuvoje vis dar gajus toks aukštosioms kultūroms būdingas intelektualus reiškinys kaip „antikultūra“. Tiems, kas nesupranta, paaiškinsiu: antikultūra nėra kultūros trūkumas. Ir neturi nieko bendra su nekultūringumu. Ją greičiau reikėtų suvokti, kaip „virškultūrą“, kaip tam tikrą kultūros perviršį. O patį reiškinį galima palyginti su sprogusia žvaigžde, kuri tapo juodąja skyle, ir kurios tankis toks didelis, kad į ją šviesa tiesiog nepatenka. Taip ir čia: sprogus kultūrai susidaro tokia juodoji kultūra, kuri lyg ir neigia kultūrą, bet tuo pačiu yra jos „viršūnė“, gimusi iš tos pačios materijos.

 

Stewartas Home‘as bando papasakoti, kaip kilo įvairūs kultūros sprogdinimo judėjimai ir jos atpuoliai. Šis pasakojimas intriguoja jau vien tuo, kad kalba apie tuos, kurie savo laiku buvo „ne tokie, kaip visi“, „atmetę tradicijas ir normas“. Maištininkai. Radikalai. Niekšai. O dabar dauguma net konservatyvių akademikų vadinami genijais. Nors kažkada – ir tai svarbu suprasti – jie buvo didžiausi visų akademizmų ir debilizmų priešai.

 

Sunku trumpai paaiškinti, kodėl vis atsiranda ir atsiranda tokių šlykščių padarų. Kodėl jie negali džiaugtis oficialia kultūra ir Šiluvos atlaidais. Kodėl jiems reikia maištauti, neigti, iškreipti, iškraipyti, sudarkyti. Kodėl jie renkasi skurdą ir maištą, užuot šiltai gyvenę iš atkartojimų, atrajojimų ir referavimo. Iš pritapimo prie daugumos.

 

S.Home‘as nebando ieškoti priežasčių ir bandyti suprasti – o kodėl maištas? Jis – istorikas, užfiksavęs tam tikrus maišto pasireiškimus ir kiek padrikai suguldęs visai tai ant popieriaus. Knyga fragmentiška, bet informatyvi, todėl būtina visiems, norintiems suprasti kultūros monstrus ir jų sroves.

 

Lietuvoje niekada neturėjome nei maištininkų, nei kultūros novatorių. Todėl ir kultūrinis mūsų tautos simbolis – iš medžio išdrožtas beviltiškai liūdnas rūpintojėlis, ranka pasirėmęs galvą, simbolizuojantis pagrindinį mūsų kultūrinės sąmonės trūkumą – užmarštį, kad drožti gali būti malonu. Tam yra paprastas paaiškinimas – baimė, tradicijos, papročiai, ribota vaizduotė ir nepasitikėjimas savimi. Labai intelektualiai kalbant, Įstatymas.

 

S.Freudas, pirmasis demaskavęs Oidipo kompleksu paremtą Vakarų kultūros žmogaus egzistenciją, parodė, jog būtina sąlyga visiškai išgyventai kastracijai yra Tėvažudystė. Nereikia skaityti paraidžiui – pranašai kalba alegorijomis. Supaprastintai: tam, kad sukurtum ateitį, turi nužudyti praeitį. Būtent tai yra kultūros antpuolio branduolys, aplink kurį sukasi visos šios minties sistemos idėjos.

 

Kultūros žudikai – tokie, kaip S.Home‘o knygoje iki apsivėmimo nuolat minimas Guy Debordas – degino senas ir šventas kultūros romuvas, rovė giliai įsišaknijusius visuomenės stereotipų kelmus, arė ir draskė visada arčiau sielos esančius praeities pančius, siekdami vieno: priversti pabusti iš tų jau esančių teisingų ir visuotinai priimtų gyvenimo modelių konstruktų, kurie neleidžia laisvai išgyventi kiekvienos situacijos unikalumo, būties čia ir dabar žavesio, spontaniškos realybės blyksnių.

 

Laisvai, be išankstinio apspręstumo išgyventas gyvenimas yra kiekvieno utopisto didžiausia svajonė. Tai knyga apie šių utopistų istoriją. Ir apie kultūros žūtį, kaip apie amžiną jos atsiradimą. Amžiną sugrįžimą.

 
Vilis Normanas
Lrytas.lt, 2009-10-01
 
redas dirzys
 
 
Kultūrai reikia revoliucijos
 

„Kultūrinės ir politinės problemos niekada nebūna išspręstos vienąkart visiems laikams – revoliucinis kultūros atnaujinimo procesas turi vykti nuolat“, – mano Alytaus menininkas ir aktyvistas, politinių sanklodų kritikas, straipsnių ir manifestų, konstatuojančių hierarchinės visuomenės ydas, autorius Redas Diržys. Šią mintį jis išsakė Vilniuje pristatydamas savo paties verstą Stewart Home knygą „Kultūros antpuolis: utopinės srovės nuo letrizmo iki „Klasių kovos“.

 

Šios knygos pasirodymas Lietuvoje simboliškai susijęs su pirmąja LUNI paskaita, kurią, net neabejojame, daugelis prisimena. Ji vyko pernai rugsėjo 11 dieną, o jos metu buvo įvykdyta „radikalaus meno“ akcija – studentai apipilti išmatomis. Po metų sugrįžtantis lektorius teigia nebesiplėsiąs šia kontrkultūros ir radikalaus meno tema.

 

„Prieš metus nepavyko priartėti prie pagrindinių tezių, kuriomis norėjau išsakyti labai kritinę poziciją vadinamojo „radikalaus meno“ atžvilgiu. Atsirado veikėjas, kurio nuomone, radikalų meną reikia daryti, o ne apie jį kalbėti. Šiemet nebeketinu plėstis šnekėdamas šia tema (tam yra knyga – puiki savišvietos priemonė), todėl pateiksiu principinius tokių reiškinių vertinimus“, – pranešime spaudai cituojamas Redas Diržys.

 

CityOut su Redu Diržiu jau yra kalbėję apie meno streikus, „rimtąją kultūrą“ ir penktadienį pristatomą Stewart Home knygą „Kultūros antpuolis“. Apie visa tai skaitykite čia.

 

Cityout.lt, 2009-09-25

 
 
Penktadienis išverstos knygos pristatyme pagal R. Diržį
 

Penktadienį gana netikėtomis aplinkybėmis keli VJK nariai pateko į Redo Diržio verstos knygos (STEWARD HOME „Kultūros antpuolis: utopinės srovės nuo letrizmo iki „klasių kovos“) pristatymą. Pristatyme R. Diržys smarkiai akcentavo, kad apie kontrkultūrą (beveik visos modernizmo kryptys) reikia kalbėti kontrkultūriškai, nes susiduriame su tokiais paradoksaliais atvejais, kai tokie veikėjai kaip J.Mačiūnas pristatomi vos ne kaip tautos šviesuoliai, nors jų pažiūros buvo labai radikalios, ir tuo metu, kai jie aktyviai reiškėsi, buvo vadinami geriausiu atveju alkoholikais. Diržys taip pat minėjo, kad sovietmečiu turėjome tik vieną knygą, kurioje buvo kalbama apie modernizmo kryptis, vėlesnes už impresionizmą. Toji knyga buvo parašyta tuometinio kultūros ministro Liongino Šepečio ir vadinosi „Modernizmo metmenys“. Po nepriklausomybės knygos apie modernizmą pasipylė kaip iš gausybės rago, bet jose, anot Diržio, buvo rašoma „kažkaip ne taip“ – perdėm saloniškai ir tą patį.

 

Grįždamas prie verstos knygos Diržys sakė, kad pirma visai nedegė noru versti, bet knygos autorius (jie su juo yra draugai) visgi įtikino ją išversti, nes kaip sakė Home‘as, geriau kol kas nėra parašyta. Diržys akcentavo, kad jis nėra nei rašytojas, nei vertėjas, bet po gana netrumpo laiko (vertimas užtruko dvejus metus) knyga buvo išversta. Diržys kalbėjo, kad Home‘as knygą parašė vos dvidešimt penkerių metų ir nuo to laiko daug kas pasikeitė, Home‘as tik po kurio laiko, kai knyga jau buvo išleista, pamatė joje nemažai vietų, kurios dabar galėtų būti papildytos, nes tada apie kai kuriuos dalykus dar nenutuokė arba praleido juos kaip nesvarbius. Jis iki šiol neišleido naujo papildyto leidimo, nes anot jo, jei norėtų išsakyti visas vėliau šovusias mintis, turėtų išleisti naują knygą, bet kol kas to daryti nežada.

 

Home‘as taip pat pabrėžia, kad knyga gali būti naudojama kaip alternatyva vadovėliams, ir jis ragina ją ne pasyviai skaityt, bet pritaikyt naudojimui (suprask – kurk, daryk ir tu). Home‘o motina buvo aktyvi hipė ir pažinojo nemažai žymių kontrkultūrininkų. Dėl tos priežasties Home‘as užaugo pačiame kontrkultūros viduje ir rašo apie tai, prie ko pats prisilietė, kalba apie kontrkultūrininkus, kuriuos pažinojo, rašydamas nemažai naudojosi to meto laikraščių ištraukomis.

 

Vėliau siedamas mintį su knyga, Diržys dar sakė, jog menas egzistuoja tik porą šimtų metų, o dar vėliau pradėjo teigti, kad menas neegzistuoja išvis, arba kad menas ir kičas – tai vienas ir tas pats. Diržys sakė, kad meną turime kurti visi – neturi likti žiūrovų. Jis taip pat pasisakė prieš muziejus, nežinia, ar norėdamas provokuoti publiką, ar tikrai tuo tikėdamas, pasiūlė deginti muziejus. Iš salės iškart atlėkė keletą replikų, vienas klausytojas atsakė, kad jei mes naikintumėm meno palikimą, tai nevyktų jokio progreso, jei civilizacija nepasinaudotų senesnių kartų paliktomis žiniomis, tai mes taip liktume vis vienoje vietoje „šimtus kartų atrasdami raštą ir čia pat jį sunaikindami“. Viena klausytoja dar pridūrė, kad muziejai jai patinka ir ji tikrai nemananti, kad reikia juos griauti, be to, žmonės turi sveiką norą žinoti kas aplink mus dedasi, kas buvo prieš mus ir kaip tai vystėsi, o į šituos klausimus kaip tik ir atsako praeities reliktai, dažniausiai gulintys muziejuose. Bet Diržys teigė, kad šiuolaikiniai menininkai, daugiausia kuria dėl šlovės ir pinigų, nors taip netūrėtų būti – žmonės turėtų kurti dėl paties kūrybos proceso.

 

Diržys klausė, ką žmogus daro, kai nemiega, kai nedirba, kai nevalgo, jis sakė, kad visa tai atmetus, turėtų likti... kūryba. Kurkite ne gyvenimą, bet meną. Dargi pridėjo prie to, jog dabar menas tapo diferenciacija: čia, suprask, menas, o čia jau nemenas. Redas sakė, kad meno apibrėžti negalima, net ir tokie menininkai kaip pianistas L. Geniušas kalba apie meną, bet paklausti, kas yra menas, nulenkia galvą ir sako: menas, menas... Diržys pateikė pavyzdį, kad muzikos mokyklos manosi, kad žino, kurie talentingi, o kurie netalentingi, arba darželio auklėtojai žino, kad šitas gabus, o šitas jau ne. Jis sakė, kad tas pats ir su menu: negali būti vienas geras paveikslas, o kitas jau ne. Nebūna gero ar blogo meno ir jokie ekspertai negali sakyt, kur yra geras, o kur yra blogas. Vienas klausytojas iš salės replikavo sakydamas, kad jam vieni kūriniai patinka labiau nei kiti ir kad galima bent apytikriai nubrėžti liniją tarp gero ir negero kūrinio. Klausytojas diskusijos eigoje dar porą kartų užsiminė apie tai, bet Diržys vis kartojo, kad jokios diferenciacijos būti negali.

 

Keista, kad Redas diskusijos pradžioje kalbėdamas pasmerkė garsų kontrkultūrininką A. Brenerį. Anot jo, Brenerio daromi dalykai mažų mažiausiai yra kvaili. Bet juk Breneris ir yra tas žmogus, kuris „degina muziejus“, prisiminkim, kad ir jo akcija su Malevičiaus paveikslu „Baltas kvadratas baltame fone“.

 

Galiausiai iš pristatymo dauguma išėjo šiek tiek sujauktomis galvomis, to jie ir neslėpė (pristatymo metu daug klausytojų uždavinėjo klausimus Redui ir išsakė savo mintis). Prie išėjimo galima buvo įsigyti pristatytą knygą, vieną įsigijau ir aš. Prieš tai jau teko susidurti su knyga originalo kalboje.

 

Taigi jei norite sužinoti daugiau apie meno sroves (nuo letrizmo iki „klasių kovos“) iš alternatyviosios pusės, šiuo atveju, tikresnės nei ta oficialioji pusė, siūlyčiau įsigyti knygą ir jums. Knygą išleido leidykla „Kitos knygos“ ir versdami antrąjį priešlapį pamatysite išbrauktą „C“ ženklą – tai reiškia, kad autoriai atsisako bet kokių turtinių ir moralinių teisių į savo tekstus, tad knygos turinį laisvai galima skelbti bet kokia forma ir bet kokiomis priemonėmis, nesiekiant iš to pelno.

 
Silvestras (Sakalas) Polinauskas, VJK narys

www.vjk.lt, 2009-09-07

 

stewart home

 
 

Britų menininkas Stewartas Home’as Alytuje renka medžiagą naujai knygai ir rengiasi meno streikui

 

Alytuje vieši britų menininkas, kelių dešimčių knygų autorius, rašytojas Stewartas Home’as. Visai netrukus pasirodys pirmoji jo knyga lietuvių kalba - andergraundinio meno istorija „Kultūros antpuolis“. Knygą leidžia leidykla „Kitos knygos”, iš anglų kalbos ją išvertė alytiškis menininkas Redas Diržys, kurio kvietimu S.Home’as ir vieši Lietuvoje.

 
Sužavėjo senieji Alytaus medžiai
 

Paklaustas, kas atvedė į mūsų miestą, S.Home’as atsako tiesiog norėjęs pabėgti iš Londono, pasislėpti nuo civilizacijos, o nedidelis Alytus jam pasirodęs vieta, kur tai galima padaryti geriausiai. Britas buvo pakviestas dalyvauti birželio pabaigoje vykusioje Alytaus meno streiko konferencijoje, kurioje pasirodė įvairių šalių menininkai, teoretikai, aktyvistai, diskutavo apie meno streiko, būsiančio Alytuje 2009 metais, formas, tačiau tuo metu atvykti negalėjo.

 

„Stewartas Home’as vieši Alytuje, nes kitais metais planuoja labai konkrečius veiksmus kultūros sferoje - meno streiką. Norint daryti kažką, kas turėtų poveikį ir prasmę, būtina pažinti vietos kultūrą. Jis niekada nėra buvęs Lietuvoje, nežino kontekstų, todėl dabar tiesiog bendrauja su žmonėmis, žiūri, kas ir kaip”, - pasakoja R.Diržys. Didžiąją dalį laiko britų menininkas praleidžia Alytuje, kuris, pasak jo, „nėra labai europinis miestas”, todėl kur kas įdomesnis nei bet kokia kaina toks norintis tapti Vilnius.

 

Alytuje S.Home’ą sužavėjo senieji medžiai, kurių dar nespėta pakeisti „europiniais sodinukais”. Kelias valandas jis praleido bendraudamas su Afganistane kovojusiems lietuviams skirto muziejaus įkūrėjais ir apibūdino jį kaip „muziejų apie karą paprasto kareivio akimis”. Taip pat lankėsi Grūto parke. Paprašytas pasidalyti įspūdžiais, pasakojo, kad, jo manymu, ten labai stengtasi sukurti autentišką atmosferą, tačiau pamiršta, jog ten eksponuojami kūriniai – autoriniai. Britas neslėpė: nekokį įspūdį Alytuje paliko Kraštotyros muziejuje eksponuojama medžioklės trofėjų paroda..

.
Ką nutylėjo meno istorija?
 

Meno pasaulyje S.Home’as žinomas ne tik kaip aktyviai publikuojamas rašytojas. Didelį atgarsį turėjo ir jo veikla 1990-1993 metais, kurios tikslas buvo negaminti meno kūrinių. S.Home’as pradėjo trejų metų meno streiko kampaniją. Kitaip nei jo pirmtakas Gustavas Metzgeris, bandęs panašią akciją organizuoti 1970 metais, jis nesiekė atimti meno galerijų sistemos teisių disponuoti menininkų darbais, o susikoncentravo į psichologinio karo praktiką, nukreiptą prieš visą „rimtojo meno“ sistemą.

 

Analitinė knyga „Kultūros antpuolis”, kuri netrukus bus išleista ir lietuvių kalba, yra pirmoji S.Home’o knyga, ją parašė būdamas 25-erių, vėliau daugiausia kūrė romanus, publicistiką. „Kultūros antpuolis” – tai andergraundinio meno istorija, kurioje iš asmeninės perspektyvos dėstomos pagrindinės šiuolaikinių radikaliųjų meninių ir politinių judėjimų idėjos ir raida. Tuo metu, kai knyga parašyta, tai buvo labai išskirtinis reiškinys, nes joje kalbama apie meno istorijoje faktiškai visai nutylėtus dalykus. Knyga neprarado aktualumo ir šiandien. Kaip dėstytojas ir meno mokyklos vadovas, matau, kad tai didelė informacinė duobė, ir niekas nėra iki šiol ta kryptimi padaręs daugiau nei Home’as”, - pasakoja R.Diržys, prieš trejus metus Airijoje atsitiktinai susipažinęs su Stewartu ir nuo tada aktyviai su juo bendradarbiaujantis, išvertęs į lietuvių kalbą knygą „Kultūros antpuolis” (ji taip pat jau išversta į italų, ispanų, portugalų, korėjiečių, lenkų, rusų, suomių kalbas), kuri pačiam padariusi didelį įspūdį.

 

„Nors daugelį dalykų, apie kuriuos rašoma knygoje, aš jau žinojau, bet autoriaus pozicija man buvo labai artima ir nuo to laiko bendradarbiaujame, mūsų požiūriai daugeliu atvejų sutampa. Galbūt Stewartas Home’as priklauso aukštajai kultūrai, yra plačiai publikuojamas, o mane daugiau domina jo pradinės idėjos apie kontrkultūrą, kurias jis galbūt yra kiek apleidęs, bet kuriuo atveju jam tai irgi įdomu”, - sako R.Diržys.

 
Ketina rašyti knygą apie Škotijoje nužudytą lietuvę
 

Alytuje S.Home’as susitiko su žiniasklaidos atstovais – domėjosi, kaip Lietuvoje buvo nušviestas alytiškės Jolantos Blėdaitės nužudymas Škotijoje. „Mane labai domina Brekinas – miestelis, kuriame žuvo alytiškė, esu tyrinėjęs jame esančius neolito periodo akmens ženklus, turinčius maginę reikšmę, pažįstu nemažai žmonių, daug kartų lankiausi toje vietovėje. Tuo metu, kai įvyko žmogžudystė, man teko dėstytojauti Glazge, tą savaitgalį kaip tik važiavau savo tyrinėjimų tikslais į Brekiną”, - pasakoja S.Home’as, pastebintis, kad vietos gyventojams nėra jokio skirtumo - lietuvis ar lenkas, vis tiek užsienietis.

 

Pasak menininko, Škotijos miestelis, kuriame žuvo J.Blėdaitė, yra gana specifinis - Londone nejaučiamas priešiškumas kitataučiams imigrantams, o Brekine apčiuopiamas. (Anglijos sostinėje gyvenantis rašytojas prisiminė, kaip pats šio miestelio gatvėje buvo sustabdytas iš automobilio iššokusių vietinių škotų. Šie pasidomėjo, ar jis ne lenkas, ir tik nepriekaištingas londonietiškas akcentas Stewartą išgelbėjo nuo smurto.)

 

„Labai mažas miestelis ir labai nacionalistinė aplinka – toks šio nusikaltimo kontekstas. Mane, kaip tyrinėtoją ir rašytoją, apskritai domina rasizmas, neapykanta kitiems žmonėms. Kas pasikeitė Brekeno visuomenėje būtent po šito nusikaltimo, kaip jis paveikė vietos gyventojų mentalitetą? Permainos akivaizdžios: labai daug žmonių pradėjo remti imigrantus, netgi įkūrė du fondus, kad surinktų ir paremtų žuvusios lietuvės šeimą. Dauguma atjautė merginą kaip auką, buvo galima pajusti, kad pasikeitė ir jų požiūris į imigrantus, Škotijoje tai buvo tikrai didelį rezonansą sukėlęs įvykis”, - pasakojo S.Home’as, kuris, galimas dalykas, apie šią istoriją parašys knygą, bet kol kas nežino, ar ji bus grožinė.

 

Stewartas Home’as (g. 1962) - menininkas, filmų kūrėjas, rašytojas, subkultūros pamfletistas, neoficialiojo meno istorikas ir aktyvistas. Oficialiojoje anglų ir amerikiečių kultūroje jis geriausiai žinomas dėl neokonceptualistinių kūrinių: benaratyvio teksto „69 dalykai, ką galėtum padaryti su mirusia princese“ (2002) ir XX a. 7 deš. perfantazavimo knygoje „Sušvinkusi meilė“ (2005). O subkultūros sluoksniuose jis kur kas geriau žinomas kaip bulvarinių-pornografinių parodijų romanų „Raudonas Londonas“, „Be pasigailėjimo“, „Blow job“ autorius. Juose S. Home’as parodijavo skustagalvių kalbos stilistiką, sujungė ją su politine agitacija ir pornografija, istorines paraleles supynė su pankų, rokerių ir avangardinio meno kultūromis.

 

Jaunystėje S. Home’as buvo susijęs su muzikiniu aktyvizmu (daugiausia pankų) ir bohema, vėliau pamažu ėmė sukti radikalizmo link. Suartėjo su keletu kairuoliškų anarchistinių ir trockistinių organizacijų. 1980-1990 m., priklausydamas neoistų sąjūdžiui, sekė avangardo tradicijomis: naudojo grupinį identitetą (Luther Blisset) ir kolektyvinius pseudonimus (Karen Elliot), užsiiminėjo plagiarizmu - tiek teorija, tiek praktika, viešai krėtė pokštus ir išdaigas. Be to, leido žurnalą „Smile“, bendradarbiavo su anarchopankų žurnalu „Vaque“. 1990-1993 m. S. Home’as pradėjo trejų metų meno streiko kampaniją.

 
Saulė Pinkevičienė

www.ana.lt, 2009-08-29

 
Parengė dp, 2009 10 02
 
Taip pat skaitykite:

Alytaus meno streikas: nuo griovimo iki erotikos

Alytaus meno streikininkai prieš meną kaip buržuazinę fikciją