Lietuviška žiniasklaida apie Alexanderio Brenerio ir Barbaros Schurz knygą „Ką daryti?“
menas

ka daryti        Jei neįkvėps revoliucijai, bent suteiks informacijos apie įvairius maištavimo būdus

 

„Ką daryt?.. Jei tavęs nemyli niekas, o tu taip visus myli…“ – kartais per radiją paleidžia kvailą ir įkyrią dainušką. Čia bus truputį rimčiau. Kaip paaiškinta ant Alexanderio Brenerio ir Barbaros Schurz knygos „Ką daryti?“ (leidykla „kitos knygos“, iš rusų kalbos vertė Darius Pocevičius) viršelio, joje rasite „54 kultūrinio pasipriešinimo valdžiai technologijas vėlyvojo kapitalizmo epochoje“. Tai – ne šiaip knyga, o vadovėlis. Viskas būti patikrinta realybėje, pagrįsta bandymais ir įrodyta teoremomis. Knyga išleista pasinaudojus laisvojo publikavimo teise. Autoriai atsisako visų turtinių ir moralinių teisių į savo tekstus. Knygos tekstai gali būti naudojami neįspėjus autorių, laisvai skelbiami bet kokia forma ir bet kokiomis priemonėmis.

 

Žodžiu, skaitom. Ką daryti? Gyventi ant stogo. Spjaudytis. Parodyti šikną. Kąsti. Nešioti. Šaudyti. Smirdėti. Išdalyti pinigus. Nešiotis tris tūkstančius dolerių. Užsikasti į smėlį. Būti menininku. Būti neskaidriu. Būti skaidriu. Išsipisinėti. Kukuoti, kvaksėti, kudakuoti. Kikenti iš šios knygos. Spoksoti televizorių. Tapti nomadu. Rėkti. Būti demokratišku. Ir dar 34 kiti būdai, kurių gal nebevardinsiu.

 

„Pasitaiko individų, kuriems nepakenčiamos, neįmanomos ir iki koktumo šlykščios tokios konservatyvios sąvokos, kaip tradicija ir hierarchija, šeima ir nuosavybė, tvarka ir organizacija, – šlykštūs ne tik patys žodžiai, bet ir su jais susiję institutai. Jie nenori ir negali pripažinti valstybės egzistavimo – tai organiška šių žmonių savybė, jų varomoji jėga, egzistencijos vektorius, - rašo autoriai. – Mes juos vadiname anarchistais (hm… vienas bičiulis mane irgi taip vadina… – e.) , nors tai gali būti ir žmonės, nepriklausantys jokioms anarchistų grupėms ar judėjimams. Nepakantumas valstybei – ne pasipriešinimo technologija, o vidinė gyvenimo šerdis, jaučiama visuose jų veiksmuose ir žodžiuose.“

 

Pasak autorių, jie neieško pagrindinio priešo arba centrinio niekadėjų štabo, kurį reiktų sunaikinti, bet stengiasi pasipriešinti varžovui, kurį tuo metu mato sau prieš akis. Problemos sprendimo jie neatideda ateičiai, nelaukia revoliucijos, nacionalinio išsivadavimo sąjūdžio ar klasių kovos protrūkio, nes įsitikinę, jog šiandien smogtas smūgis ir yra tikroji jų kova ir lemiamas veiksmas.

 

Žodžiu, puikus vadovėlis tiems, kurie norėtų pakartoti pernykštes skinų eitynes Kovo 11-ąją arba sausio 16-osios pasistumdymą prie Seimo… Ne, juokauju – tokiomis nesąmonėmis užsiimti nereikia. Bet šiaip valdžiai priešintis galima. Gal net reikia. Įvairiomis formomis, pageidautina be kiaušinių ir antisemitinių šūkių. Kitaip užmigs ant laurų.

 

O ši knygelė, jei neįkvėps revoliucijai, bent suteiks informacijos apie įvairius maištavimo būdus, papasakos, kaip valdžiai buvo priešinamasi praeityje ir dabar, tik įvairiose kitose šalyse. Kai kurie patarimai iliustruoti.

 

Alexanderis Breneris yra naujosios kartos konceptualistas performansininkas, nepavargstantis kovotojas prieš valdžią ir jos remiamą oficialiąją kultūrą, prieš kapitalistinę sistemą ir jos proteguojamą komercinį meną. Izraelio pilietybę turintis rusas jau 20 metų „dirba” gatvės menininku – kuria politiškai angažuotus performansus, rengia brutalias nonkonformistines akcijas.

 

Vienas iš Maskvos akcionistų mokyklos pradininkų skandalingai pagarsėjo 1993 m., kai surengė keletą ekscentriškų ir šokiruojančių antivalstybinių bei kontrkultūrinių akcijų. Reikia pavyzdžių? Prašau!

 

1994 m. jis atliko performansą „Plagiatas” – apsilankė Maskvos A. Puškino muziejuje, puolė prieš milijonus kainuojančią Vincento van Gogho drobę ant kelių ir, veriančiu balsu stenėdamas „Vincent, Vincent…“, imitavo savaiminės defekacijos aktą, t. y. bandė apsišikti. Taip jis pademonstravo „savo niekingumą ir bejėgystę Didžiojo Meno akivaizdoje”.

 

Tais pačiais metais A. Breneris surengė akciją „Jelcinai, išeik!” Protestuodamas prieš Čečėnijos karą, Raudonojoje aikštėje vaizdavo animacinio filmuko „Katino Leopoldo nuotykiai“ herojų peliuką. Vienomis glaudėmis, su bokso pirštinėmis, per megafoną kvietė į garbingą kovą tuometinį Rusijos prezidentą Borisą Jelciną: „Jelcinai, išeik! Išeik, niekingas baily!“ Prezidentas nepasirodė, prisistatė milicija ir menininkas atsidūrė daboklėje.

 

1997 m. A. Breneris bandė „pasikalbėti“ su Kazimiru Malevičiumi. Antimenininkas užsuko į Stedelijko galeriją Amsterdame ir žaliais dažais iš balionėlio užpurškė dolerio ženklą ant šio dailininko paveikslo „Suprematizmas“ (arba „Baltas kvadratas baltame fone“), kuris buvo apdraustas 10 mln. dolerių. Teisme A. Breneris teigė: „Kryžius yra kančios simbolis, o doleris simbolizuoja prekybą ir komerciją. Humanitariniu požiūriu būtent Jėzaus Kristaus idėja daug reikšmingesnė už pinigų idėją. Tai, ką padariau, NĖRA nukreipta prieš tapybą, savo aktą aš vertinu kaip dialogą su K. Malevičiumi.“ Šia akcija, už kurią 5 mėnesius atsėdėjo Olandijos kalėjime esą buvo paliudytas visiškas menininkų, bandančių pakeisti pasaulį, pralaimėjimas

 

Šio politinio aktyvisto nemėgsta niekas – jo privengia visų šalių valdžios (maža ką tas beprotis gali iškrėsti!), ignoruoja visa vakarietiška art sistema (A. Breneris specialiai vengia žodžio „menas”, pabrėždamas, kad parsidavėliškas, valdžiai ir kapitalui nuolankiai tarnaujantis vakarietiškas „menas” su menu neturi nieko bendro). Jo akcijos ir performansai dažniausiai sutinkami arba mirtina tyla, arba pasipiktinimo šūksniais.

 

Aišku, už tai, kad mano mylimą muziką Malcolmą McLareną pavadino „viešpačių ir padlaižių kultūrkės“ atstovu, o rašytojus Vladimirą Sorokiną ir Salmaną Rushdie – „artistiniais kakučiais“, negaliu atleisti. Bet šiaip provokacijos veža…

 

Išėjęs iš olandiško kalėjimo, A. Breneris sutiko jauną menininkę iš Austrijos, mokančią rusų kalbą. Nuo to laiko tęsiasi audringa ir kūrybinga jo ir Barbaros Schurz meilė bei draugystė. Kartu jie išleido devynias anarchistinės kultūrologijos ir politologijos knygas, pavyzdžiui, grafiti studiją „Tatuiruotės kalėjimuose” (2000), politologinių esė rinkinį „Fašistinė planeta” (2002), revoliucinės poezijos rinktinę „Apelsinai Palestinai” (2002). Prieš dešimtmetį pasirodžiusi „Ką daryti?“ buvo pirmas kūrybinis porelės bandymas.

 
Eglė

blog.delfi.lt/juodosavys, 2009 03 11

 

alexander brener

 
 
Nesenstantys protestavimo būdai
 

Iš Vakarų pusės žiūrint turime bręstančią demokratiją, tokią kaip Paryžiuje, Atėnuose ar Berlyne – su mitinguojančiaisiais, protestuojančiaisiais, maištaujančiaisiais. Alexanderio Brenerio ir Barbaros Schurz knygoje „Ką daryti?“ aprašomi visi nesenstantys protestavimo būdai: demonstracijos, streikai, spjaudymasis, keiksmai, svaidymasis akmenimis, mojavimas kumščiais, kiaušinių mėtymas, riksmai. Vartojame tik vieną žodį „riaušės“, o knygos autoriai sako, kad tai ir yra demokratija: „Būti ne valdingam ir kartu ne bevaldžiui: būti demokratiškam.“ Kovoti ir priešintis turime teisę kiekvienas, „bet tuo pačiu metu reikia atminti, kad pasipriešinimas – tai nuolatinės intelekto pastangos, o ne koks nors chamizmas. Velniop chamus. Chamus – šiknon... Ir kiek galima mažiau cinizmo“ („Ką daryti?“).

 
Skirmantas Valiulis
 
 

„Kitos knygos“ išleido programinį rusų antimenininko A. Brenerio veikalą „Ką daryti? 54 kultūrinio pasipriešinimo valdžiai technologijos“

 

Pirmasis kūrybinis porelės bandymas buvo knyga „Ką daryti? 54 kultūrinio pasipriešinimo valdžiai technologijos vėlyvojo kapitalizmo epochoje” (1999). Kaip jie patys sakosi: „Rašėme šią knygutę greitai, pankiškai. Turbūt daug ką praleidome. Užtat įgavome velniškos patirties: įsimylėjome vienas kitą kaip triušiukai, kaip kačiukai. Kita vertus, pabandėme tapti tikrais revoliucijos šuniukais: mėtėme kiaušinius, kvaksėjome ir panašiai. Rašėme šią knygutę. Tai yra mylėjome, maištavome ir analizavome. Ko daugiau iš žmogaus norėti?”

 

Ką gi, brangieji, iš jūsų nenorime nieko – knyga iš tiesų pavyko. A.Breneris ir B.Schurz parašė tikrą kovos veiksmų vadovėlį šiandieninės visuomenės atskalūnams – anarchistams, pankams, laisviems menininkams, feministams, nomadams, skvoteriams, žodžiu, visiems pradedantiesiems maištautojams, kurie nenori sėdėti sudėję rankų, trokšta priešintis sistemai, bet nežino, ką daryti. Nežinai, ką daryti, – pasiskaityk „Ką daryti?” ir sužinosi!

 

Knyga išėjo pusiau teorinė, pusiau praktinė. Ilgi teoriniai samprotavimai iliustruojami vaizdingais praktiniais pavyzdžiais. Pateikti 54 pasipriešinimo valdžiai metodai, kuriuos sąlygiškai galima suskirstyti į tris grupes: tradiciniai (demonstracijos, barikados, bado streikai), kultūriniai (skandalai, akcijos ir performansai) ir individualūs (pvz., parodyti šikną, išdalinti pinigus arba paniekinamai nusišypsoti). Visi šie metodai tinka tam tikromis aplinkybėmis, todėl svarbiausia – kūrybiškai juos panaudoti. Juk mūsų tikslas vienas – tai kova prieš valdžią. O ką reiškia ši „kova prieš valdžią”? Autoriai atsako: „Tokių subjektų, vienas iš kurių būtų proletariatas, o kitas – buržuazija, realybėje paprasčiausiai nėra. Kas prieš ką kovoja? Mes visi kovojame prieš visus. Mumyse visada yra kažkas, kas kovoja prieš kažką kitą pačiuose mumyse”. Štai šis pasipriešinimo valdžiai apibrėžimas – pats svarbiausias. Jis teigia: kovodamas prieš valdžią, pirmiausia tu turi kovoti prieš valdžią savyje!

 

Apie šią autorių porelę ir jų knygą galima būtų pasakoti be galo daug, bet geriau už juos pačius nepasakys niekas. Todėl pateikiu ištisą ištrauką iš knygos „Murmančios tautos” (1999), kuri kuo puikiausiai apibūdina visą A.Brenerio ir B.Schurz mąstymo būdą bei idėjas:

 

„Buvau išauklėtas avangardo ir moderniosios vakarietiškos poetinės tradicijos dvasia. Meną laikiau idealia erdve, kurioje atvirai komunikuojama ir nuolat ginčijamasi, kurioje gyvena tyri ir atviri žmonės. Vėliau išsiaiškinau, jog viskas ne taip. Ši erdvė, kaip ir visas sociumas, suskaldyta korupcijos, asmeninių ryšių ir konkurencijos. Dar daugiau, atsidūręs Vakaruose supratau, kad tarptautinė art sistema – tai ne tik visos politinės sistemos dalis, bet ir jos modelis. Garsusis kairiųjų teoretikas Tonis Negri kalba apie šiandien visur viešpataujančią neoliberalią imperiją. Art pasaulis – irgi jos dalis. Ši sistema pasiruošusi priimti tik geidaujamus, tik savus, tik jai pritariančius agentus. Svetimam ten nėra ko ieškoti. O aš buvau svetimas pagal visus požymius: geografinius, politinius, pagal emigranto ir žmogaus be nuolatinės vietos statusą. Kiekvienas, kuris išdrįs tokiai sistemai pasipriešinti, turi suprasti, kad jo laukia atstumtis, izoliacija ir žiaurus priešiškumas.

 

Bet ne tai svarbu. Svarbiausia – mūsų oralinis-genitalinis solidarumas ir tarpusavio pagalba. Mes internacionalistai ir kartu individualūs anarchistai. Mes dar ir feministai. Tikime tik viena bendrija – įsimylėjėlių. Siunčiame oro bučinį zapatistams. Neigiame visus mums peršamus literatūrinius pirmtakus ir globėjus – mums nusišikti ant Williamo S.Burroughso ir Irwino Welsho, ant Luiso Ferdinando Céline’o ir Tomo Wolfe’o. Visi kultūrkės veikėjai daugiau ar mažiau parsidavė hegemoninės valdžios derglionėms, o mes to nenorime. Sukekšėsim ar nesukekšėsim – parodys laikas. O kol kas mes spjauname ant jūsų brangių kapų, nelaikšiai hipiai ir nususę pankai, juodosios panteros ir situacionistų chimeros, supistos raudonosios brigados ir struktūralistiniai maskaradai. Žinoma, mes jus mylime, bet nuo jūsų trenkia stipriu patriarchalumo ir autoritetingumo, savireklamos ir kultūros lavonų kvapeliu. O nuo mūsų? Šiuo metu – ne, o vėliau pažiūrėsim. Reikia labai pasistengti, kad neįklimptum viešpačių ir padlaižių kultūrkėje, kurią surentė tokie mūsų tėvai, kaip André Bretonas ir Malcolmas McLarenas. O visokie artistiniai kakučiai, kaip Jeffas Kuntzas, Vladimiras Sorokinas arba Salmanas Rushdie, tik ir svajoja apie tą akimirką, kada prasmegs į smirdančią pasaulinės kultūros išvietės skylę, ir ne tik prasmegs, bet ir linksmai plūduriuos aksominiame paviršiuje. O bala skylėje tikrai bjauri ir šlykšti! Paskęsti joje irgi oi kaip nesinori. Tai ką gi daryti? Ogi kurti naują kultūrą, kuri iš tikro išvartys supistas hegemonines struktūras ir atvers naują fizinių bei kalbinių kontaktų kelią! Mes iš tikrųjų sunaikinsime valstybę, materialinę ir dvasinę nuosavybę, baimę, skurdą, tamsumą, pavaldumo santykius ir visų rūšių represijas! Mūsų laukia didžiulis darbas, milžiniškas! Prie darbo, maištaujantys visų šalių ir sluoksnių lapiūkščiai ir vilkiūkščiai! Ir nemyžkit iš baimės!”

 
Tekstai.lt, 2009 01 05
 
brenerio doleris
 
 
Alexanderis Breneris klausia „Ką daryti?“
 

Alexanderis Breneris – naujosios kartos konceptualistas performansininkas, nepavargstantis kovotojas prieš valdžią ir jos remiamą oficialiąją kultūrą, prieš kapitalistinę sistemą ir jos proteguojamą komercinį meną. Izraelio pilietybę turintis rusas jau 20 metų „dirba” gatvės menininku – kuria politiškai angažuotus performansus, rengia nonkonformistines akcijas. A.Breneris – vienas iš Maskvos akcionistų mokyklos pradininkų – skandalingai pagarsėjo jau 1993 metais, kai surengė keletą ekscentriškų ir šokiruojančių antivalstybinių bei kontrkultūrinių akcijų. Štai keletas tokių politinio ir kultūrinio chuliganizmo pavyzdžių.

 

1994 metais A.Breneris surengė ir akciją „Jelcinai, išeik!” Protestuodamas prieš Čečėnijos karą Raudonojoje aikštėje vaizdavo animacinio filmuko „Katino Leopoldo nuotykiai“ herojų peliuką. Vienomis glaudėmis, užsidėjęs bokso pirštines, per megafoną kvietė į garbingą kovą tuometinį Rusijos prezidentą B.Jelciną: „Jelcinai, išeik! Išeik, niekingas baily!“ Tačiau prezidentas kažkodėl nepasirodė, tuojau pat prisistatė milicija, kuri menininką sulaikė ir uždarė į daboklę. Paleistas A.Breneris nė trupučio nenurimo – jis bandė prasibrauti į Rusijos vidaus reikalų ministeriją ir iteikti namines šlepetes ministrui, vadovaujančiam karo veiksmams Čečėnijoje. Antimilitaristas vėl buvo suimtas.

 

Na, o 1997-ųjų pradžioje A.Breneris metė iki šiol skandalingiausią savo meninį iššūkį – atliko performansą „Pokalbis su Malevičiumi”. Lankydamasis Amsterdame, antimenininkas užsuko į Stedelijko galeriją ir žaliais dažais iš balionėlio užpurškė dolerio ženklą ant K. Malevičiaus paveikslo „Suprematizmas“ (arba „Baltas kvadratas baltame fone“), kuris buvo apdraustas 10 milijonų dolerių. Teisme performansininkas teigė: „Kryžius yra kančios simbolis, o doleris simbolizuoja prekybą ir komerciją. Humanitariniu požiūriu būtent Jėzaus Kristaus idėja daug reikšmingesnė už pinigų idėją. Tai, ką padariau, NĖRA nukreipta prieš tapybą, savo aktą aš vertinu kaip dialogą su Malevičiumi.“ Šia akcija, už kurią 5 mėnesius atsėdėjo Olandijos kalėjime, autoriaus lūpomis tariant, buvo paliudytas visiškas menininkų, bandančių pakeisti pasaulį, pralaimėjimas.

 

Politinio aktyvisto A.Brenerio nemėgsta niekas – jo privengia visų šalių valdžios (maža ką tas beprotis gali iškrėsti!), ignoruoja visa vakarietiška art sistema (A.Breneris specialiai vengia žodžio „menas”, tuo pabrėždamas, kad konjuktūrinis, parsidavėliškas, valdžiai ir kapitalui nuolankiai tarnaujantis vakarietiškas „menas” su menu neturi nieko bendro). A.Brenerio akcijos ir performansai dažniausiai sutinkami arba mirtina tyla, arba pasipiktinimo šūksniais. Bet kartais tokiems išsišokėliams ima ir pasiseka.

 
Bernardinai.lt, 2009 01 12