Visiems Svetimas. Bedarbio užrašai (4). Antra savaitė
menas

bedarbis        Tęsinys. Skaityti pradžią

        Pirmadienis prasidėjo ramiai. Parašiau laiškutį tiems, kurie ieškojo kompiuterinių sistemų analitiko be patirties. Pasirodo, jie platina „atviro kodo“ (verslo valdymo) sistemą. Tiksliau – teikia jos diegimo paslaugą. Panašus darbas, kokį dariau savo įmonėje. Noriu šiaip sau pažiūrėti, ką atsakys ir per kiek laiko. Laiškutį parašiau, bet CV neprikabinau. Dar nė nepasirašiau tokio daikto, gal rytoj prisiruošiu. Seniau pasiuntus CV, atsakymas paprastai ateidavo ne anksčiau kaip po poros savaičių. Nežinau, kodėl – gal taip gumą tempdamas verslas bando parodyti, kad nelabai jam to darbuotojo ir reikia, bando numušti kainą. Bet manęs tie žaidimai negąsdina.

Kol kas kuičiuosi po namus. Ėmiausi rašto darbų. Be šių „Bedarbio užrašų“ ėmiau kalbinti Kauno troleibusų parko streikininkus. Laiko turiu, tad ko nesudalyvavus klasių kovoje. Pamėginsiu parengti interviu.

Susiradau krūvą savo senų raštų. Gal reikia surinkti pluoštelį reportažų? Nors jie rašyti prieš penkiolika metų, bet atrodo pakankamai švieži. Su malonumu perskaičiau „Elgetavimo technologiją” (toks reportažėlis apie elgetavimo teikiamas galimybes). Tuo pačiu prisiminiau šito amato subtilybes. Ko gero, iš to pragyvenčiau, bet kol kas tam nėra poreikio. Kaip ne kaip, bet elgetaudamas esu uždirbęs didžiausias babkes – niekas daugiau man tiek nėra mokėjęs. Per dieną susirinkdavau 80 baksų (tais laikais, kai baksas buvo vertas 4 Lt). Lietuvos darbdaviai su visomis savo kalbomis apie darbininkų tingumą kelia tik juoką. Ar dirbi už pinigus, ar jų prašinėji – vis vien suktis reikia.

Dabar, kai atsirado daugiau laisvo laiko, kurį leidžiu gatvėj, pastebėjau, kiek daug žmonių gyvena iš šiukšlių dėžės. Manau, jiems elgetavimo pradmenys labai praverstų – netgi žinau gerą „lektorių”, kuris ir pažangia Vakarų patirtimi pasidalintų, ir trumpai supažindintų su amatu. Nors ir dabar tas potencialus lektorius nagrinėja ne ką mažiau svarbias temas – mačiau jo puikią paskaitą apie filosofinį šlangavimą.

Užsiėmimų, kad stogas nevažiuotų, lyg ir turiu pakankamai: vakare kvietė draugai –senai nesimatėm, tad papliurpsim. Pagaliau išsiruošiau į miestą pėsčias. Užgaišau ilgokai – 45 minutes. Matyt praradau formą, anksčiau tą atstumą nueidavau per pusvalandį. Kita vertus, kurgi skubėti – pasivaikščioti vienas malonumas. Buvusiame darbe užsisėdėdavau, net tukti pradėjau. Dabar puiki proga susidoroti su antsvoriu.

Vietos, per kur žingsniavau, gražios ir žinomos – Zoknių pelkės (dabar lyg ir parkas, bent vienas takelis asfaltuotas, stulpai stovi su lempomis, vakarais galbūt jas įjungia). Paskui – Vilniaus gatve tarp prūdelio ir buvusio Frenkelio fabriko. Tarybiniais laikais tas fabrikas „Elniu“ vadinosi, atrodo, bankrutavo Vagnoriaus – Šleževičiaus laikais. Schema tiems laikams tipiška – paėmė paskolą pirkti kokius nors įrengimus, kurių nė nesumontavo... Panašiai bankrutavo ir Šiaulių pieno kombinatas. Dabar „Elnio” pastatai priklauso bene trisdešimčiai savininkų – dalis jų stūkso kiaurais langais ar net be stogų.

Praėjau gražiausia vieta. Prūdelis – užtvenktas mažytis upeliukas (didžiausia Šiaulių upė), padaryta poilsio vieta su paplūdimiu. Vasara prūdelio centre šmirkščia fontanas. Dabar tylu. Kitoje gatvės pusėje – lefebristų koplyčia: buvusi sinagoga, o tarybiniais laikais – sporto salė. Kunigai užtepė Dovydo žvaigždę ir toliau naudojasi buvusia sinagoga. Nesistebiu, kad vienas iš lefebristų vyskupų neigia holokaustą. Kitoje prūdelio pusėje – tamsus paminklinis akmuo su išlupta atminimo lenta. Metalo surinkėjų darbas. Bet piktina ir valdžios požiūris. Išlupo prieš keliolika metų. Kainuoja centus. Skirtas nacių nužudytiems Frenkelio fabriko darbininkams. Valdžia demonstruoja abejingumą nacių aukoms ir tuo pačiu – nepelnytą pagarbą visokiems tų pačių nacių pakalikams.

Kitoje gatvės pusėje gražus pastatas – Frenkelio vila. Dabar „Aušros muziejaus filialas”. Nuostabiai išsilaikęs interjeras. Įdomi istorija, dėl ko viskas taip gerai išliko. Tarybiniais laikais ten buvo karo ligoninė. Jos vadovai, atrodo, buvo padorūs žmonės – namo netempė, nors tikrai buvo ir vis dar yra ką – pvz., vidinių durų „stiklas” – natūralus krištolas. Kariuomenei išeinant pastatas neatiteko Lietuvos kariškiams, todėl ir išliko. Kas atsitiko su Lietuvos kariškių pastatais, gerai matosi ir Zokniuose, ir daugelyje kitų vietų – vien griuvėsių krūvos... Už Frenkelio vilos – buvusio geto teritorija, Dabar ten dykynė. Trakų gatvės pradžioje stovi paminklinis akmuo, bet man į kitą pusę.

Manęs laukė puikus vakaras – linksma ir marga kelių dešimčių blaivių pijokų kompanija. Pakalbėjome apie šį bei tą. Pasidžiaugėme, kad galime gyventi negerdami. Pasimatėme, buvo žmonių, grįžusių trumpoms atostogoms iš Airijos ir Anglijos. Sutarėme po poros dienų vėl susitikti. Suvalgėme tortuką – kažkas šventė blaivių metų jubiliejų. Puikus vakaras. Mieli žmonės – bendraujame jau seniai, bet daugumos nė pavardžių nežinau. Vakare mane, naujai iškeptą „bedarbį”, parvežė namo. Jautėsi, kad tiems žmonėms rūpiu aš, o ne mano darbas ar užimamos pareigos, beje, man irgi ne itin svarbu, ką jie veikia gyvenime. Gera bent retkarčiais pasijusti artimu, o ne reikšmingu.

2009 10 07
Skaityti toliau