Aistė Kisarauskaitė. Tikras interviu su Castor&Pollux
menas

castorpollux kisarauskaite        Dažnai, užsukus pas tą kultinį trečią brolį arbatos puodelio (na ko gi daugiau?), girdėdavau: vakar čia buvo Castor&Pollux. Vakar. Arba atvykus į Č. Milošo gimtinėje vykusį „Šiaurės Atėnų“ komentatorių ir rašytojų, paprasčiau – tiesiog susitikimą, išgirdau: o praeitais metais čia lankėsi net Castor&Pollux! Pernai. Ir taip visur – jie kur nors buvo, praėjo, skelbė savo tiesas, maištavo ir dar ką nors bjauresnio iškrėtė, bet vis kažkuriuo kitu laiku, reikia pripažinti – tikri slapstymosi profesionalai. Gal todėl nedaugelis pašvęstųjų, kaip antai – M. P. Vilutis, įmažinęs juos nemirtinguose grafikos lakštuose, žino, kaip iš tiesų atrodo mitiniai Lietuvos herojai Castor&Pollux.

 

Ne taip seniai atsisveikindami „Šiaurės Atėnuose“ jie bylojo: „Kartais atrodo, kad keičiasi pasaulis, kartais – kad reikia pailsėti, pasikeisti... Arba labai skaudžiai suvoki, kad baigėsi jaunystė. Ir tai yra baisiausia.“ Taigi, „kultūros ir dorovės sargai rado nediduką ryšulėlį. Įtardami, kad tai mažo galingumo literatūros destrukcijos bomba, atsargiai jį išpakavo. Ir apsidžiaugė. Ten – tik velionio Castoro&Polluxo nuotrauka, priešmirtinis atsisveikinimo laiškas ir testamentas.“ Tačiau puikiai žinome, kad tokie herojai net filmuose nemiršta, ypač jei pagal „kietą“ siužetą kūnas nesurastas, o ką jau kalbėti apie tikrą gyvenimą. Tuo labiau kad, pasak kai kurių legendų, Castor&Pollux yra Dzeuso ir Ledos sūnūs dvyniai (graik. Castor ir Polideuk). Gyvenimą Olimpe ir nemirtingumą dievai padovanojo tik vienam iš jų, todėl broliai rado išeitį – juo dalijosi kas pusę metų pasikeisdami.

 

Štai ir pamaniau, kad ši Castoro&Polluxo tyla žymi to, humaniškesniojo, brolio nemirtingumo laikotarpį. Todėl nelabai nustebau vieną tokią pagiežingo ir vėjuoto rudens dieną pakėlusi akis nuo arbatos puodelio ir pamačiusi prie gretimo staliuko sėdinčius JUOS. Paklausite, kaip atpažinau? Ogi iš tų pačių fotografiniu tikslumu pasižyminčių M. P. Vilučio portretų. Įsidrąsinusi prisėdau, kažkaip nejučia užsimezgė pokalbis. Ilgai įkalbinėti ir nereikėjo – broliai lengvai sutiko papasakoti jų išsiilgusiems gerbėjams ir nekentėjams, ką jie veikia, taip pat ir atsakyti į keletą klausimų tiesiog apie gyvenimą, na, žinote, kaip ir priklauso tikrame interviu.

 

1. Kur buvote pradingę, ką veikiate tokį bjaurų rudenį ?

 

Pollux: Castoras ir Polluxas tarsi žalias chaosas sprogo ir išsiskaidė į mažyčius energijos elementus, jais užtvindydami vartotojiškos sąmonės dykumą. Mes norėjome, kad žodis taptų veiksmu, kad taptų įmanoma filosofuoti kūju ir kad žmonių mintys taptų sistemos nestabilumo priežastimi. Mūsų energijos dalelės virto radikalių akcijų lozungais, akmenimis į vaiduokliškų, sustabarėjusių institucijų langus, viešų suokalbių kavinėse ir vasaros stovyklose slaptažodžiais, sugadintais rinkimų biuleteniais. Galbūt užsitraukėme ir apie kietą kumštį kliedinčių paranojikų prakeiksmą, bet mums tai nerūpi – visuotinė sistemos krizė parodė, kad kliba tiek politinės, tiek ekonominės, tiek kultūrinės galios dantys. Netikrumas ir įtarumas, kuriuo pulsavo mūsų rašiniai, negrįžtamai išjudino dominuojančios politikos bei kultūros svertus ir sukėlė entropiją manipuliuojamos viešosios sąmonės konsensuse. Kaip manai, Castorai, gal mes ir buvome vieni iš šitos krizės sukėlėjų?

 

Castor: Brolau, nesusirk ta pačia liga, su kuria kovojome. Dominuojanti padėtis kultūrtrėgerių hierarchijoje sukelia iškrypėlišką establišmento megalomaniją – kaip gripas bjaurų čiaudulį. Idiotiška manyti, kad mes, paprasti pizdukai, galėjome padaryti kokią nors įtaką pasauliniams ekonominiams ar kultūriniams procesams. Vietiniame literatūros turgelyje šiokią tokią sumaištį, aišku, sukėlėme, tačiau prekijai netrukus vėl susitvarkė išvartytus prekystalius ir sudaužytas reklamines iškabas – literatūros kromeliai vėl veikia, lyg nieko nebūtų įvykę. Castoro&Polluxo projektas buvo šiek tiek per ankstyvas – jį reikėjo pradėti dabar, kai krizė pati ėmė laužyti visas įsišaknijusias nuostatas ir neginčijamas dogmas. Be to, C&P padarė keletą taktinių klaidų. Donkichotiškos kovos lauku jie pasirinko pačią nekūrybingiausią (konservatyviausią) kultūros sritį – akademinę literatūros kritiką ir, o siaube, mielai naudojo jos primestą metodiką. Kitaip tariant, kovojo su priešu jo paties ginklais ir jo paties teritorijoje. Todėl nieko keista, kad literatūrinis dvynių projektas keletą kartų pasispardė prieš „Šatėnų“ redakciją, mojuojančią grasinamais skaitytojų bei NPL laiškais, ir nudvėsė.

 

Patys projekto dalyviai, aišku, gyvi, jei gyvenimu galima pavadinti tą vegetacinį egzistencijos sublimavimą, kuriam esame pasmerkti visi, be jokios išimties. Į klausimus „Ką veiki? Kaip gyveni?“ ir toliau atsakinėju paprasta banalybe: „Gyvenu. Gyventojas esu.“ Valgau, skaitau knygas, rašau tekstus, tuštinuosi. Ir gana dažnai, bene kartą per mėnesį, savęs pasiklausiu, kam visa tai darau. Savo nuostabai ir šiokiai tokiai gėdai vis atrandu konkrečių ir nuoširdžių priežasčių egzistuoti toliau. Mat esu labai socialus gyvulys, kuris egzistencinėje vienatvėje tuojau pat pasidarytų sau galą.

 

2. Moterys, vynas, lošimai, menas, pašto ženklų kolekcionavimas – kokios mirtingųjų aistros nesvetimos tokiems herojams kaip Jūs?

 

Pollux: Kaip tikri pusdieviai, mes spjauname į bet kokį veidmainišką asketizmą, ir mūsų nebaugina niekas, kas žemiška. Mūsų nerūpestingame, kapitalistinės kasdienybės neužkrėstame gyvenimo būde užtenka vietos viskam – seksualiniams ir intelektualiniams malonumams, naktiniams nuotykiams stoties rajone ir ekstazei protesto mitinguose, vibruojančia muzika pulsuojančioms muzikos naktims ir nuovargiui pasvirus prie kompiuterio klaviatūros. Mūsų pomėgis – tai jokių tapatybių nesuvaržytos, todėl pačios erotiškiausios, nuogiausios, karščiausios sielos, vyno gėrimas viešoje, kamerų stebimoje vietoje. Kolekcionuojame revoliucinio orgazmo akimirkas ir laisvas erdves, kuriose galima daryti tai, kas nelegalu. Būtent tai, kas neleistina, bet malonu, sukelia mums didžiausią malonumą.

 

Castor: Taip, revoliucinio orgazmo akimirkos yra nuostabios, tačiau aš norėčiau, kad jos taptų permanentinės. Deja, esu monoorgazminis pagyvenęs vyriškis, metęs gerti, lošti kortomis ir kolekcionuoti pašto ženklus. Menas? Gerą dešimtmetį prasitrynęs tarp vadinamųjų menininkų, niekada neužsiimsiu tuo, ką įprasta vadinti „menu“ – šlykščiau nebūna! Todėl amžinojo orgazmo mygtuko ieškau kitur. Gamta mane apdovanojo jautriais empatijos čiuptuvėliais, kuriais galiu pajusti menkiausią skriaudą bei neteisybę. Niekinu krikščioniškas dogmas, bet artimo meilės prasme esu kuo tikriausias krikščionis. Neleiskit man kruštis, ištvirkauti, kelti revoliucijas, tik duokit padėti artimui savo! Štai kokia iškrypusi mano gyvenimiškoji aistra.

 

3. Paprasti padegimai, mažo galingumo literatūros destrukcijos bombos prieš stabus – kūjis, ir, žinoma, aštriausias ginklas – plunksna. Kokius dar ginklus turite savo arsenale, ką dar naudojate?

 

Castor: Beveik visi rezistencijos metodai teoriškai yra aprašyti 2008 m. „Kitų knygų“ išleistoje A. Brenerio brošiūroje „Ką daryti? 54 kultūrinio pasipriešinimo valdžiai technologijos“. Praktikoje esame išbandę ne vieną iš čia minimų technologijų: rengėme demonstracijas, statėme barikadas, sprogdinome petardas, kaukėti įsiverždavome į kokį baisiai rimtą kultūrtrėgerių vakarėlį ir jį sujaukdavome. Tačiau įsijungė vadinamasis rekuperacinis mechanizmas, verčiantis kontrkultūrą kultūra, o antimeną – menu, todėl mes susipratome, pačiu laiku liovėmės „darę cirkus“ ir netapome dar vienais „gatvės performansų atlikėjais“. Tiesa, filmukai su mūsų protesto prieš oficialiąją kultūrą vaizdais bus rodomi Klaipėdos video- ir alternatyvių kino formų festivalyje „Dezintegracija“. Labai ambivalentiškas pojūtis.

 

Pollux: Pagrindinis ginklas šitoje žydrųjų ekranų sustingdytoje visuomenėje – tai nežabotas noras veikti ir būti aktyviems. Aktyvumas keičia mus pačius, todėl siekdami kovoti prieš visuomenės spektaklį, galime tapti ir liūtais, ir kupranugariais, ir gyvatėmis. Keisdamiesi sugeriame į save visas kovos strategijas, išplėšiame visus oficialiosios kultūros sandėlius, todėl mūsų aktyvumas leidžia mums beprotiškai praturtėti, įgyti apsčiai gyvenimo. Apsčiai.

 

4. Kas buvo svarbiausias kovos meno mokytojas?

 

Pollux: Neturiu jokių stabų, bet su pasimėgavimu skaitau ir cituoju Nyčę, o tikrovę dažnai matuoju pagal Markso pasirinktą mastelį. Bet visa tai – tik dėl žaismo, nesiruošiu tapti akiniuotu, knyginiu mokslo adeptu. Filosofija man yra jėga, kuri leidžia keisti tikrovę, galimybė kurti gyvenimo ir kovos strategiją. Kita vertus, pagrindinis išgyvenimo mokytojas man lieka pats gyvenimas, kasdieniai sprogimai, emocijos, bendravimas, veiksmas.

 

Castor: Mes, iškėlę juodą vėliavą su užrašu „Jokių autoritetų!“, neturėtume kalbėti apie mokytojus ar fiurerius. Vadinti juos reiktų bendraminčiais, bendražygiais ar tiesiog kolegomis. Taigi tokių kolegų turiu daugybę – ir sąmoningą beprotį Antoniną Artaudą, ir tortų svaidytoją Aroną Kay‘ų, ir savižudį antispektaklininką Gay‘ų Debord‘ą. Lietuviškoje padangėje iki šiol nepralenktas lieka užkietėjęs libertaras Kazys Boruta, įsigudrinęs „pasėdėti“ prie visų valdžių. Tiesą sakant, nenoriu apie juos daug plepėti, nes tuojau kyla nenumaldomas noras šiuos kolegas „nuvainikuoti“ ir „demaskuoti“.

 

castorpollux kisarauskaite

 

5. Kokios muzikos klausosi Castoras ir Polluxas?

 

Castor: Netgi patys radikaliausi antimenininkai kartais mano, kad muzika – tai kažkokia politiškai, socialiai ir kultūriškai „neutrali“ meno rūšis, tiesiogiai netransliuojanti pasaulio susiskaldymo į vergus ir vergvaldžius. Esu įsitikinęs, kad muzika niekuo nesiskiria nuo kitų meno formų, siekiančių primesti hegemoninės kultūros vertybes ir dominuojantį gyvenimo būdą, todėl jos specialiai ir nesiklausau. Nebent kokios garažinės, niekam nežinomos pankų grupės arba pusgirčio folkloro atlikėjo užstalėje. Tokią muziką laikau autentiška.

 

Pollux: Aš mėgstu muziką, kuri arba primena aktyvias, radikalias gyvenimo akimirkas – dionisiškas demonstracijas, laukines komunas, karo dienas ir meilės naktis, arba paverčia tikrovę energijos pertekliumi, chaoso debesiu, orgazmo apimtos visatos sprogimu ir pasklidimu. Tokia muzika dažnai skamba mano galvoje. Tai – progresyvusis ir psichodelinis rokas, pankrokas, hipių muzika.

 

6. Kokie Jūsų santykiai su tėvais?

 

Pollux: Tokie, kokie ir su visa visuomene – įžūlūs ir antioidipiniai. Aš manau, kad tėvai yra instituciniai valstybės ir valdžios kūriniai, kuriems privalu žiūrėti tvarkos savo kūdikėlių lovose ir sapnuose. Kad vaikas nekištų nosies ten, kur nereikia, kad jo vaizduotė nesiplėtotų neribotais pagreičiais. Prie nykios spektaklio visuomenės prisitaikę tėvai privalo kuo greičiau įtraukti vaiką į savo pasaulį. Vietoj pirmykščio chaoso tokia atžala patenka į televizinį triukšmą, pirmykštį geismą gimdytojai nuslopina kibernetiniais, šaltais, metaliniais žaislais, polinkį atrasti naujas erdves ir surasti naujų draugų pakeičia prėski pasivaikščiojimai su mamyte ir tėveliu. Todėl manau, kad daugiausiai vaikams duoda tie tėvai, kurie palieka juos nekontroliuojamus. O aš pats, būdamas pusdievis, mintimis jau seniai atsiskyriau nuo komfortabilaus ir, deja, formaline mirkstančio savo tėvelių sociumo ir panirau į gyvybės, nevaržomos erotikos bei mažų sprogimų srautą.

 

Castor: Išduosiu mažą paslaptį. Mano žiniomis, visų tų žmonių, kurie įvairiais laikotarpiais pasirašinėjo kolektyviniu C&P pseudonimu (o tokių žmonių buvo 5), santykiai su tėvais buvo gana įtempti. Visų jų gimdytojai buvo užkietėję tradicionalistai ir konservatoriai, tad maišto dvasia jiems per prievartą buvo ugdoma nuo pat vaikystės. O užaugę jie ėmė maištauti prieš „tėvus“, sėdinčius šiltose valstybės pagerbtų menininkų, rašytojų sąjungos ir kultūros ministerijos vadovų kėdėse. Taigi Oidipo kompleksas turi ir pozityvią prasmę.

 

7. Koks jūsų nekenčiamiausias šiuolaikinis menininkas (ne rašytojas)?

 

Castor: Sovietmečiu liaudyje yra prigijęs menininko kaip „trečiojo brolio” stereotipas. Suprask – toks keistas žmogus, kažkoks durnelis… Šiais laikais menininko funkcijos ir pats įvaizdis radikaliai pasikeitė. Jis nebe keistuolis, o respektabilus specialistas, puikiai išmanantis savo amato specifiką, žinantis konjunktūrą, įvaldęs viešuosius ryšius, gerai besiorientuojantis fondų, galerijų, redakcijų ir leidyklų užkaboriuose. Tik tokie šiandien tampa pripažintais genijais. Nemėgstu jų visų.

 

Pollux: Tas, kuris trokšta parsiduoti. Jie lipa aukštyn konkurencijos laiptais, švaisto laiką ir menkas jėgas svaičiodami apie savo neeilinį talentą, apgraibomis ieško ribos tarp profesionalumo ir mėgėjiškumo – tegu pasiieško tos ribos savo kūne. Nėra jokio prigimtinio talento, visi esame savo srities kūrėjai, lygiai išmanome įvairias sritis. Ir dabar mums išties džiugu, kad ši krizė ardo aukštosios kultūros stabus. Menininkas privalo pasijusti esąs juodadarbis ir tuo panašus į paprasčiausią sandėlininką – tik taip jame gimęs įniršis leis jam išgrūsti sistemos langus ir išeiti į laisvę, kaip tam indėnui iš filmo „Skrydis virš gegutės lizdo“...

 

8. Kaip jaučiatės atitrūkę nuo knygų recenzijų ir kultūros kritikos?

 

C&P: Puikiai! Projektui mirus, laikraštinėje literatūros kritikoje jautėsi tam tikra duobė, bet ilgainiui atsirado savotiški C&P epigonai – Mindaugas Peleckis ir Vilius Normanas. Jie irgi nesilaiko jokių kanonų ir nevengia aštresnio žodžio. Ko daugiau norėti?!

 

Ką gi, dėkui už pokalbį, ramaus Jums nemirtingumo.

 

Šiaurės Atėnai, 2009 10 21

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti