Castor&Pollux kultūros kritika. Walter Benjamin „Nušvitimai”
menas

      Saulėlydžio nušvitimai

      Walter Benjamin. Nušvitimai. Esė rinktinė. Iš vokiečių k. vertė Laurynas Katkus. V.: Vaga, 2005.

      Pradžioje – standartinis sakinys. Vokiečių rašytojas ir eseistas, dabar vadinamas žymiausiu prieškario Vokietijos literatūros kritiku. Tačiau neišsigąskite. W. Benjaminas nebuvo literatūros kritikas įprasta šio termino prasme. Jis – filosofas, kultūrologas, istoriografas, „civilizacijos ekspertas“.

      Prisimenu, prieš kokius penkerius metus šipindamas nagus ir dantis bandžiau perkrimsti O. Spenglerio „Der Untergang des Abendlandes“ (lietuviškai iš bėdos būtų galima išversti „Vakarų saulėlydis“). Vokiečių matematikas sintetina žmonijos ir civilizacijos istoriją į tam tikrus kultūrinius metasimbolius, juos atitinkamai sudėsto ir pranašauja Vakarų civilizacijos žlugimą. Ir štai dabar jo amžininkas W. Benjaminas, ir dar lietuviškai!

      Prisipažinsiu – skaitant šią knygą irgi šipo dantys. (Ak, jau ta vokiška filosofijos terminija...) Ir kuo toliau skaičiau, tuo labiau šie tekstai man priminė O. Spenglerio stilių. W. Benjaminas – filosofas, vėliau tapęs profesionaliu literatu, – nagrinėdamas literatūros kūrinius arba kultūros fenomenus, vien jais tikrai neapsiriboja. Skaitydamas jo recenzijas ir esė tarytum persikeli į tam tikrą hipererdvę, iš kurios aukštybių nušvinta bendras pasaulio vaizdas. Atskiri literatūros, kultūros, politinio ir socialinio gyvenimo reiškiniai jungiasi tarpusavy ir susilieja į nedalomą vienį. Gražu! Ir matai, kaip šiuolaikinis minios žmogus tvirtais ištreniruotais žingsniais žygiuoja į saulėlydžio pusę, į sutemas, kurios slepia bedugnę.

      Tekstai sunkūs, bet juos perskaityti verta. Dėl vietos stokos pateikiu tik keletą W. Benjamino „perliukų“:

      Futliaro žmogus ieško ištaigos, kurio kvintesencija – dėklas.

      Išsigelbėjimas laikosi mažame nuolatinės katastrofos pertrūkyje.

      Trumpai tariant, jei yra romano mūza – dešimtoji, tai ji pasirodo su virėjos ženklu.

      Operetė yra ironiška besitęsiančio kapitalo vienvaldystės utopija.

      Nes kas yra buržuazinių partijų programa? Prastas pavasarinis eilėraštis, perkrautas palyginimais.

      Logiškas fašizmo padarinys – politinio gyvenimo estetizavimas.

      Šiuolaikiniai žmonės sapnuoja Mikimauzo egzistenciją.

      Iš šių sentencijų turbūt jau supratote, kad W. Benjaminas laikėsi marksistinių pažiūrų. (Šis faktas anaiptol neturėtų atbaidyti išprususio Lietuvos skaitytojo!) Būtent skirtingos pažiūros W. Benjaminą ir O. Spenglerį pavertė priešais. Šios knygos autorius kairysis apie savo bendramintį konservatorių pasakė paprastai: „Ką apie jį manau? Trivialus nususęs šuo“.

      Štai tokios šios pernelyg politizuotos epochos grimasos. Epochos, kurios aukomis tapo abu „civilizacijos ekspertai“. O kaip tvirtino W. Benjaminas, viename kūrinyje išsaugomi visi kūriniai, kūriniuose – epocha, o epochoje – visas istorijos vyksmas.