Holger Lahayne. Nebylus kūrinijos šauksmas (foto)
menas

Normal 0 false false false MicrosoftInternetExplorer4 st1\:*{behavior:url(#ieooui) } /* Style Definitions */ table.MsoNormalTable {mso-style-name:"Table Normal"; mso-style-parent:""; font-size:10.0pt;"Times New Roman";}

Eidamas devynioliktus metus jaunasis Pablas Ruizas palieka gimtąją Ispaniją, trokšdamas atsidurti avangardinės Paryžiaus tapybos sūkuryje. Šis žmogus tampa visiškai naujų formų, tokių kaip kubizmas, kūrėju. Jo darbai ženklina posūkį moderno link, kuriam lemiamą įtaką menininkas darys ir ateityje. Nuo 1900-ųjų ant savo paveikslų jis pasirašo tik „Picasso“ – motinos mergautine pavarde. Jau savo amžininkams šis dailininkas tampa šimtmečio genijumi.

 

Didžiąją savo gyvenimo dalį Picasso (1881–1973) praleidžia Prancūzijoje. Ilgą laiką jis nerodo ypatingo dėmesio kasdieninei Ispanijos politikai. Ir tik gilūs politiniai sukrėtimai, vykstantys paskutiniųjų Antrojo pasaulinio karo metų išvakarėse, priverčia jį nukreipti žvilgsnį į tėvynę. 1931 m. be garso žlunga monarchija, o po metus trukusios karinės diktatūros ja mažai kas bepasitiki. Prasideda neramūs galingų streikų ir kruvinų sukilimų, chaoso ir teroro, karo ir kančios laikai. Jauna silpna respublika nesugeba sušvelninti dvi dideles politines stovyklas apėmusių gilių prieštaravimų. Vienoje barikadų pusėje būriuojasi „tradicionalistai“ (konservatyvioji buržuazija, Katalikų Bažnyčia, nacionalistai, monarchistai ir fašistai), kitoje – „progresyvistai“ (liberalūs respublikonai, socialistai, komunistai ir anarchistai).


     1936 m. vasario 16 d., po dvejus metus trukusio dešiniųjų respublikonų ir monarchistų valdymo, demokratinius parlamento rinkimus laimi kairiųjų partijų atstovaujamas Liaudies frontas. Dešinioji stovykla tik ir laukia progos pradėti maištą. Kai liepą nužudomas vienas iš nacionalistų vadeivų, užsimojama atsakomajam smūgiui: praėjus keturioms dienoms po pasikėsinimo keturi armijos generolai sukyla prieš vyriausybę. Jiems vadovauja Francisco Franco, kuris vėliau iki pat savo mirties bus Ispanijos kaudiljas (vadas).


     Didžiosios skerdynės – kone trejus metus užsitęsęs pilietinis karas – prasidėjo. Šalinamas kiekvienas, kuris maištaujančioms grupėms stoja ant kelio (ne išimtis ir menininkai, tokie kaip žymusis rašytojas F. Garcia Lorca). Kitoje pusėje irgi liejasi kraujo upės. Anarchistai, valdantys Barseloną ir Kataloniją, 1937 m. griebiasi siaubingo keršto: persekiojami „dešinieji“ buržuazijos politikai, apiplėšiamos beveik visos bažnyčios, nužudoma daugybė dvasininkų (8 tūkstančiai klierikų). Štai įvykius mačiusio Antuano de Saint-Exupery komentaras: „Čia žmonės šaudomi taip, kaip kertami miškai“.


     Maištininkams pavyksta užimti keletą vietų, tačiau pirmasis sostinės Madrido šturmas atremiamas – 1936-ųjų pabaigoje atakos liaujasi. Persilaužimas įvyksta fašistinėms vyriausybėms padedant: Mussolinio sausumos daliniai iš Italijos ir Vokietijos oro pajėgos įsikiša į įvykių eigą. Užsienio lėktuvų veiksmai pagarsėja pasauliniu mastu. 1937 m. balandžio 26 d. vokiečių „Legion Condor“ tris su puse valandos bombarduoja Šiaurės Ispanijos vietovę Gerniką – „šventąjį“ miestą ir baskų kultūros centrą. Tai kariniu požiūriu nereikšmingas, beprasmiškas antpuolis, turintis terorizuoti tik civilius gyventojus, – taip Hitleris ruošiasi savo vėlesniems puolamiesiems karams.


     Nuo 1931 m. Picasso vienareikšmiškai palaiko respublikos pusę ir netgi paskiriamas svarbiausio meno muziejaus – Prado – direktoriumi. Iš vyriausybės jis gauna įpareigojimą sukurti paveikslą, kuris būtų demonstruojamas Ispanijos paviljone 1937 m. pasaulinėje parodoje. Po to, kai iš spaudos menininkas sužino apie bombardavimą, jis iškart atsisako ankstesnių paveikslo planų. Apsispręsta naujai temai: Gernika ir karas. Gegužės 1-ąją Picasso kimba į darbą ir sukuria pirmuosius eskizus. Didingas, didžiulis (3,5 x 8 m!) paveikslas turi būti baigtas po penkių savaičių.


      Kompozicija vadinasi „Gernika“ ir leidžia manyti, kad čia Picasso vaizduoja konkretų karinį įvykį. Bet kūrinyje nėra nei nuorodų į karinius veiksmus, nei tiesioginio politinio pranešimo. „Gernikos“ negalima lyginti su fotoreporterio nuotrauka ir juo labiau jis nėra jokia agitacinė propaganda respublikonams. Septynias figūras Picasso meniškai sujungia į išraiškingą alegorinę kompoziciją.


     Picasso neparodo kaltininkų, – tik aukas. Naudodamas išimtinai tik rusvus ir pilkus tonus stebėtojo dėmesį jis sukoncentruoja į stilizuotų figūrų formas. Įmantrios kompozicijos centre yra ietimi sužeistas arklys skausmo perkreiptu snukiu. Tai tikriausiai simbolizuoja kenčiančius gyvūnus, kurie yra tokios pat aukos kaip ir žmonės. Jam iš dešinės atskuba moteris nuleistomis rankomis. Kairėje pusėje guli sudaužyta tarytum kario statula, tebelaikanti rankoje kalaviją. Ji turbūt reiškia palaužtą pasipriešinimą. Kartu su moterimi dešinėje bei arkliu statula sudaro centrinį trikampį kompozicijoje.


     Dešinėje, viršuje, stirkso galva su ištiesta ranka ir žibaline lempa, kuri matyti paveikslo viduryje. Ši figūra personifikuoja išgąsdintą įvykių liudytoją, stebintį sceną iš šalies. Nuo lempos krintanti šviesa skelbia laisvę teikiantį švietimą (prisiminkime Laisvės statulą Niujorke!). Paveikslo kairėje galima atpažinti dejuojančią motiną, laikančią rankose savo negyvą vaikelį ir iškart primenančią klasikinius pietos kūrinius. Šioje figūroje Picasso ypač pabrėžia kančią: matome atmestą ranką, atverstą galvą, liežuvio galą. Negyvas vaikas yra tiesiog nekalta auka. Kairėje pusėje virš moters matome jautį – Ispanijos simbolį. Jis dar gali reikšti ir valdžią, ir jėgą (moters gynėjas?) arba kažką bloga. Ir pagaliau dešinėje Picasso vaizduoja asmenį, skendintį liepsnose ir skausmingai iškėlusį rankas.


     Kai kurias figūras ir detales paaiškinti sunkoka. Pavyzdžiui, ką reiškia šviesos šaltinis viršuje, nes yra žinoma, kad prieš pabaigiant paveikslą tame šaltinyje trūko lemputės. Saulę? Apvaizdos akį? Aišku viena: Picasso nesiekia apibrėžti įvykio vietos. Esama elementų, kurie vienareikšmiškai priskirtini išorei (arklys, jautis, statula ir kt.), kiti, atrodo, priklauso vidinei erdvei. Nerasime ir ryškių šviesos proporcijų. Šiuo neaiškumu menininkui pavyksta pasiekti didingumo: paveikslas savo turiniu kalba apie antpuolį Gernikoje, o tuo pat metu jis liudija ir daug daugiau – tautos kančias dėl karo nežmogiškumo, nesvarbu, ar tai būtų Ispanijos pilietinis karas (atnešęs milijoną mirčių(, ar veikiai po to užsiliepsnojęs Pasaulinis karas (su dešimtimis milijonais žuvusiųjų). Nesvarbu, žinome ar nežinome anuometinio pilietinio karo istoriją, – paveikslo išraiškos priemones ir jo formų kalbą galime kiekvienas suprasti. Picasso paveikslas tapo simboliu. Jokios kitos informavimo priemonės negalėjo istoriniam įvykiui suteikti tokios universalios reikšmės, kokią jam suteikė šis meno kūrinys.


      „Gernika“, kaip ir planuota, buvo eksponuojama 1937 m. pasaulinėje parodoje, o vėliau ir daugelyje Europos miestų. Daugiau kaip penkiasdešimt metų teko laukti, kol išsipildė Picasso troškimas ir šis paveikslas atiteko ispanų tautai. Užkirsti maištininkų pergalės paveikslui, deja, nepavyko. 1939 m. Franco su savo daliniais įžygiavo į Madridą. Tik nuo 1981-ųjų, praėjus šešeriems metams po Franco diktatūros, „Gerniką“ galima nuolat pamatyti Prado muziejuje.

 
Vertė Vilija Adomavičiūtė
Pavie6inta 2009 11 04