Castor&Pollux kultūros kritika. Dalia Jazukevičiūtė „Anarchistės išpažintis”
menas


      Skausmo pardavėja Dalečka

      Dalia Jazukevičiūtė. Anarchistės išpažintis. Romanas. V.: Tyto alba, 2007.

      Prieš gerą pusmetį, „Šatėnuose“ (2006.XI.11) recenzuodamas Dalios Jazukevičiūtės „Imperijos moterį“, rašiau apie „meilės vergių“ fenomeną. Apie moters prigimtį, siekiančią savanoriškos vergijos. Apie moters nesugebėjimą mylėti. Apie moters meilę kaip specifinę motinystės jausmo atmainą. Apie blogas motinas – moteris poetes, kurių kūryba ne kas kita, o tik dvasinė prostitucija. Remdamasis George Sand ir Cesare Lombroso, moteris prostitutes palyginau su moterimis poetėmis ir padariau vienintelę išvadą: kekšiška prigimtis gimdo šliundrišką poeziją.

      Niekad neatsisakysiu šio savo teiginio. Simboliška, kad D. Jazukevičiūtė visai neseniai tapo trisdešimt septintąja poete, pagerbta Vilkaviškio rajono savivaldybės Salomėjos Nėries premija. (S. Nėrį reikia vadinti visų Lietuvos meilės vergių, politinių ir visokių kitokių dvasios parsidavėlių bei rašančių sielos prostitučių matrona.) Simptomiška, kad autorė pagaliau metė įsiėdusį žurnaliūgos darbą ir nusprendė duoną pelnytis tikruoju savo amatu, kuriam ji ir sukurta.

      Kaip gimsta tokios knygos? Ogi paprastai. Pasak autorės, „aš visą gyvenimą tik tą ir dariau, kad bandžiau apsinuoginti. Kalbėdama, rašydama, mylėdama“ (p. 272). O knygą parašiau, „kad sugrūsčiau į ją viską. Visą tą mėšlą... Visą save“ (p. 101). Nenaujas ketinimas, ojojoi, koks nenaujas. Kaip pats esu teigęs, literatūros rimtį vaginaliniu gargaliavimu knygoje „Posūkyje – neišlėk“ bandė sutrikdyti A. Urbonaitė („Šiaurės Atėnai“, 2006.I.21), o pasak J. Baranovos, savo knyga „O kas po to?“ į kompiuterį išsivėmė L. Anilionytė („Literatūra ir menas“, 2006.IV.7). Kažką labai panašaus mėgina daryti ir D. Jazukevičiūtė – kaip rusai sako, rašyti krauju – „писать кровью“. (Tik šiuo atveju tikslinga kirčiuoti pirmąjį, o ne antrąjį šio rusiško veiksmažodžio skiemenį.)

      Romanas – autobiografinis. Anot autorės, 95 procentai knygos teksto yra jos sielos tikroji giesmė. Visi lengvai atpažins oficialius pastarųjų dešimtmečių Lietuvos „herojus“: šefą – spaudos magnatą V. Tomkų, Borisą – banditų bosą B. Dekanidzę, Gintarą – amžinatilsį dievoieškos šamaną G. Beresnevičių. Kiek sunkiau su oficialiais Dalios J. (pagrindinės knygos personažės Katerinos N.) vyrais – dviem psichiatrais (žydu ir ukrainiečiu) ir vienu žurnalistu (lietuviu), mat šie užkoduoti Elio, Biurgerio ar kitokiais slapyvardžiais. Ir visai beviltiška su neoficialiais sugulovais – vienos nakties „dievais“ ir trejų metų „rėmėjais“...

      Romano siužetas – chronologinis. Veiksmas prasideda prieš keliolika metų, kai jaunutė Katerina dirbo popierių žiurke Statistikos departamente, o baigiasi visai nesenais laikais, kai ji grįžta į Vilnių, apklijuotą Che Guevaros plakatais (knygos „Bolivijos dienoraštis“ reklama – C&P).

      Žodžiu, realūs veikėjai, realus laikotarpis, realūs įvykiai. Pirmą atsibodusį darbą keičia antras ir trečias, ketvirtą pamylėtą vyriškį – penktas ir šeštas, o septintą išgertą degtinės butelį – aštuntas ir devintas. Realu? Dar ir kaip! (Prisimenu, kaip kažkurio PDR’o metu girtame šokyje besidraikančią D. Jazukevičiūtę a. a. J. Kunčinas meiliai ir tiesiai pavadino „meilės verge“.) Žodžiu, ši knyga būtų įprasta realius įvykius vaizduojanti memuaristika, paskaninta pagiriotomis aimanomis, suicidinėmis haliucinacijomis ir rusiškais keiksmažodžiais. Būtų, jei autorė taip nerealiai daug (šiuolaikinio jaunimėlio mėgstamas posakis) nepliurptų apie tris dalykus – Dievą, meilę ir anarchiją. Vos ne kiekviena Katerinos N. vergiško darbo diena baigiasi svarstymais apie anarchiją, gyvuliško sekso naktis – svaičiojimais apie meilę, o nelaimingo gyvenimo tarpsniai apibendrinami pasažais apie Jėzų. Štai čia stabtelkime ir išsiaiškinkime, ką po šiais žodžiais – anarchija, Dievas, meilė – autorė paslepia. 

      Anarchija. Daug daug šviesių prisiminimų apie laisvamanį dieduką iš Marcinkonių ir nuolat kartojama nieko nesakanti frazė: „Jis buvo tikras anarchistas.“ Daug daug kartėlio kupinų kritikos žodžių išnaudotojų kapitalizmui ir vienut vienutėlis, remiantis anarchistų terminologija, „tiesioginis veiksmas“ – girtas pokalbis kompanijoje su Gintaru apie anarchistų partijos kūrimą: bičiuliai prisiliuobia ir ima dalytis nesamus postus. Cha cha cha! Knygos pradžioje bandoma įtikinti, kad diedukas Kateriną (Dalią) užkrėtė meile laisvei, o pabaigoje sužinome, kad laisvė pagal Jazukevičiūtę – tai laisvė gerti „Smirnoff“ degtinę ir dabintis „Escados“ drabužėliais. Kai viduje užgniaužtas neteisybės jausmas ir laisvės troškulys susitraukia iki mažyčio ego, sproginėjančio bravūriškais egocentriškais poelgiais, ima trūkinėti ir visi anarchistinės tarpusavio pagalbos bei bendruomeninio gyvenimo saitai. Kaip pasakytų D. Jazukevičiūtė, pisau aš tokią anarchiją!

      Dievas. 2003 m. Dalia J. apdovanota kardinolo A. J. Bačkio padėkos raštu už mūsų valstybės krikščioniškos tapatybės puoselėjimą žurnalistinėje veikloje. O 2007 m. autobiografinėje knygoje (knygoje apie save pačią) Katerina N. elgiasi kaip paskutinė nuodėmingoji, beveik kaip antikristas – savo veikla ir mintelėmis pažeidžia turbūt visus dešimt Dievo įsakymų. Meluok ir ištvirkauk, geisk ir žudykis, daryk ką nori – kad tik su Viešpaties vardu lūpose! Ir nuolat laužyk pirmąjį priesaką – tūkstančius kartų. Kartok ir kartok Dievo vardą kaip maldoje, kaip Biblijoje, nesvarbu, kad be reikalo. Sakyk, kad priklausai ankstyvųjų krikščionių brolijai, skleisk demagogiją, išsisukinėk, meluok, minėk ir minėk Viešpatį, ir niekas tavęs nepažins iš tavo vaisių. Tik tada būsi pagirta Bažnyčios kaip atsivertusi nusidėjėlė, kaip išgelbėta pasiklydusi avelė...

      Meilė. Kaip toje A. Pugačiovos dainelėje „Любовь всегда виновата“. Dėl visko visada kalta meilė. Ji – pagrindinė romano varomoji jėga. Amžina atominė jėgainė. Su jos teikiama energija girtuokliauji ir ištvirkauji, kai jos trūksta – negeri ir negulinėji. Pakyla saulė – ji myli Kateriną, saulė nusileidžia – Kateriną ji myli dar labiau. Katerina pirsteli – Dalia tuojau pat griebiasi plunksnos ir ima patetiškai skelbti apie naujos ir taip lauktos, didžiulės ir nežemiškos, totalios ir fatalios meilės atėjimą. Tris šimtus puslapių tęsiasi vienintelės ir nepakartojamos meilės paieškos ir apgaulingi jos įrodinėjimai – kaip TV serialuose ir bobžurnalių istorijose. Galų gale mūsų mylima herojė lieka vieniša ir niekieno nemylima. Pasaulis nekenčia Katerinos N. ir ją atstumia, nes ji myli tik save, na... ir dar savo palikuonę. O aš nekenčiu Dalios J., nes ji myli tik žodį „meilė“.

      Taigi iš tų trijų fantomų, pridengtų žodžiais „anarchija“, „Dievas“ ir „meilė“, lieka tik vienas garsus „pššš...“. Na ir ką? Na ir nieko! Garsas „pššš...“ irgi gražus.

      Nustebsite, kai pasakysiu, kad pagal dešimtbalę sistemą šį romaną vertinčiau stipriu aštuonetu. (O kaip žinote, parvertus jį ant šono, galima išvysti ir visą begalybę...) Iš meilės visa ši mano kritika, tiktai iš meilės... Nes per daug nesveikai myliu... E. Limonovą ir jo „Tai aš, Edička“. „Anarchistės išpažintis“ – ne kas kita, kaip lietuviškas šio romano klonas. (E. Limonovas prieš 30 metų pranašingai skelbė, kad greitai pasaulį užplūs šimtai panašių edičkų, štai ir sulaukėme lietuviškojo.) Myliu Edičką, todėl nuo šiol Dalią J. vadinsiu mažybiškai – Dalečka. Edička mėgsta gražius stilingus rūbus, o Dalečka jaučia silpnybę brangiems kvepalams, Edička gerbia savo tėvuką karininką, o Dalečka dievina savo dieduką valstietį. Štai ir visi skirtumai. O atmetus šias nereikšmingas smulkmenas Edičką ir Dalečką, mane ir Edičką, Dalečką ir mane tvirtai sujungia nepakeliama pasaulio sielperša ir mes kartu susiliejame beprotiškame kosminiame skausme, nujausdami nenumaldomai artėjantį visa triuškinantį visatos orgazmą...

      Myliu ir mylėsiu Dalečką dar dėl vienos priežasties. Ji teigia savo išskirtinumą: „Neaišku, kodėl lietuviai tiek daug rašė apie gamtą, kaimų grožį. Jie aprašė šimtus, ne, tūkstančius variantų pavasario pabudimo, žiemos miego, vasaros siautulio, rudens pilnatvės. Šimtus visokiausių gamtos virpulių ir virpuliukų. Bet kas iš to? Ir nė vienas neaprašė žmogaus degimo. Jo sielos liepsnos. Niekas. Agrarininkai nelaimingi...“ (p. 242). Taip, mano priešų priešė – man draugė ir mylimoji.

      O mylimajai visada norisi geranoriškai patarti. Dalečka, visiškai teisingai, atvirai ir savikritiškai sakai: „Gniužulai mano mazochistinių aimanų netyčia virto eilėraščių knygomis. Leidėjams patiko mano eilės ir žmonės jas pirko. [...] Skausmas, išmoningai užrašomas, ko gero, visada buvo populiariausia prekė knygų rinkoje“ (p. 74). Girdžiu kylantį reklaminį šurmulį, nujaučiu artėjančią audrą ir įtariu negeras tavo leidyklos užmačias. Jos bosai ir bosės – tokie patys kaip ir buvę tavo „šefai“, nuo kurių visą gyvenimą bėgai. Išsunks tavo skausmelį pro visas sielos bei kūno skylutes ir išmes tave į tuščią gatvelę. Kaip seną prostitutę. Arba nespės, nes ne laiku užsilenksi pati, kaip jau ne vienas ir ne viena padarė. Prekiauti skausmu – beždžionių verslas, nevertas nė šuns pypo. Ir tu tai žinai.

 

 

 

 


 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti