Visiems Svetimas. Bedarbio užrašai (14). Karas prasideda žvalgyba
menas

zvalgyba        Praėjo pirmasis mano bedarbystės mėnuo, jau gavome pirmas sąskaitas. Ryte nieko rimto neplanavau, tad nusprendžiau pasižiūrėti, kiek kainuoja bedarbio gyvenimas. Rezultatai man patiko. Mėnesį „sutalpinau” į keturis šimtus litų. Kaip man tai pavyko? Na, nevažinėjau autobusu – sutaupiau gal šešiasdešimt litų. Kavinėse negėriau nei kavos, nei arbatos. Šį mėnesį beveik neskyriau pinigų labdarai – dar koks 50 Lt. Pats ruošiau valgyti. Visą mėnesį nepirkau kavos – dar 20 Lt. Na, kai kur nesutaupiau – sąskaita internetui padidėjo 5 Lt, vadinasi, reikia pasikeisti planą. Galutinė išvada – gyventi galima.

Suvedęs savo nedidelę buhalteriją, nutariau imtis karybos reikalų. Nusprendžiau po miestą pasivaikščioti, pažiūrėti ką „jiems” negero padarius. Dalintis noru „daryti valdžiai ką nors negero” – džiugus užsiėmimas. Senokai tuo nesidžiaugiau.

Einant iš prekybos centro sutikau pažįstamą. Jam patiko, kai pasakiau, jog einu padaryti ką nors negero valdžiai. Šalia parduotuvės moteriškė rausėsi atliekų konteineriuose – gyva iliustracija išvakarėse perskaitytam straipsniui apie fryganus. Turbūt randa ten pakankamai, nes jai apie kojas trynėsi pora tikrai neliesų šunelių.

Priėjau Šiaulių savivaldybę, apžiūrėjau. Vieta ne itin dėkinga – prieiti prie jos galima tik iš fasadinės pusės, iš aikštės, kurioje ir vykdavo paprastai riaušėmis pasibaigę mitingai. Savivaldybė jau senokai nebeduoda leidimų mitingams šioje aikštėje. Jei gerai atsimenu, pirmą kartą mitingo draudimą valdžia motyvavo riaušių tikimybe dar 1994 metais. Beje, įpykę žmonės kažkodėl būriuojasi į savivaldybės duris atsiremiančioje Aušros alėjoje, kur policija juos ir sustabdo. Visai greta yra kur kas patrauklesnis „įėjimas” per pastato vidurį – stiklinė posėdžių salės siena. Keli netikėti smūgiai, policijos grandinė, jei jie spės ją suformuoti, dūžtant stiklui pakriks – ir minia jau viduje. Reikia tą detalę prisiminti – maža ką, klasių kova juk aštrėja. Tiesa, reikia nepamiršti, kad netoli yra bankas, kurio kameros greičiausiai viską filmuoja.

Šiaip yra ir dar paprastesnių būdų, kaip pasišnekėti su valdžios ponais. Vietoj to, kad gaudytume juos kabinetuose, paprasčiau būtų, jei jie patys išeitų. Kažin kaip būtų, jei per taikų mitingą valdžios pastate dingtų elektra. Temsta dabar anksti – negi sėdėtų tamsoje? O elektra – lengvai atjungimas resursas...

Sužiūrėjęs galimybes esant reikalui šnektelėti su valdžios ponais, patraukiu toliau – apžiūrėsiu Aušros alėjoje stovinčias net kelių partijų būstines. Priešais žingsniuoja daili ponia – vieno iš savivaldybės skyrių vedėja. Pasisveikino ir kažkaip įdomiai pasižiūrėjo. Išvakarėse Šiaulių ponams buvau išsiuntęs tokį chuliganišką raštą, tad supratau – valdininkai jau susipažinę, bet kadangi tas raštas liečia tik pačią viršūnėlę, tai žiūri palankiai. Gal ir pataikiau, nors kol kas nereiktų prisirinkti per daug priešų.

Štai paštas, o toliau bankas – 1918 metais tame pastate kurį laiką buvo įsikūrusi darbininkų taryba. O tuoj pat už banko – trijų aukštų pastatėlis, kiek įlindęs į parką. Didžiulė iškaba – „Liberalų ir centro partija”. Ši partija priklauso dabar valdančių vagių „šaikai”. Pastatas stovi nuošaliai, už jo – senasis parkas. Tiesa, vos nepraėjau pro šalį. Šalia policijos – dar vienos partijos, kažkodėl pavadintos socialdemokratų vardu, būstinė. Jie įsikūrę antrame aukšte, langų iš gatvės neturi, prie įėjimo yra šiek tiek vietos – galima surengti nedidelį piketėlį.  

Toliau – Višinskio viešoji biblioteka, gražiai renovuotas pastatas. Po laiptais kadaise stovėjo Sąjūdžio kioskas, prekiaujantis literatūra. Net Maskvos anarchistų „Obščiną” jame galėdavai rasti. Gal keturis ar penkis egzempliorius parduodavo. Dabar vietoj kiosko prikabino atminimo lentą.

Einu toliau. Aušros alėjos – Žemaitės gatvių sankryžoje – net dviejų partijų langai. Gražūs dideli, plastikiniai ir... praktiškai neapginami. Sakyčiau, partija, taip niekšiškai besielgianti su šalies gyventojais, turėtų būti atsargesnė, geriau saugoti savo turtą bei darbuotojus. Dabar gi vitrinos beveik iki žemės, tad užkliuvęs už ištrupėjusios šaligatvio plytelės galiu netyčia išdaužti tą langą kokiu nors rankose turimu pagaliu. Po to, žinoma, išsigąsčiau ir pabėgčiau...

Iš Žemaitės gatvės pusės – Darbo partija. Na, šitie kol kas sėdi opozicijoje, bet niekada nežinai, kada tokie žmonės prisidės prie apvogti ketinančios šutvės. Tad verta ir juos įsidėmėti. Tiesa, čia labai judri sankryža – gera vieta gatvei užtverti. Tuoj susidarytų kamščiai. Gatvė gana siaura, nuo policijos vandens patrankų galima pasislėpti pasukus už kampo. O kad policija pernelyg nesuįžūlėtų, „pasaloje” galima pastatyti viena kitą sunkvežimį. Taranuojant iš šono, ta patranka turėtų gražiai virsti.

mitingas siauliuose

Na, pakaks žvalgybų. Tai daugiau karo šokis nei pats karas. Praalkau – jau pietų metas. Pakeliui į namus prisiminiau, kad dar yra ir bankai, daug prisidėję prie dabartinės krizės ne tik ekonomine veikla, bet ir savo „analitikų” patarimais. Nausėdos, Rojakos, Rudzkio pavardės galėtų būti keiksmažodžiais. Beje, įdomiausia, kad daugiausia nevykusių patarimų davė būtent didžiausių bankų klapčiukai. 

Na, bankų atakuoti gal ir neverta – visur kameros, budi apsauga. O štai ekonominių sankcijų imtis būtų tikrai ne pro šalį. Pavyzdžiui, po kiekvienos banko klerkų patarimų porcijos surengti kokį piketą ir paraginti žmones nelaikyti tame banke savo santaupų, neturėti sąskaitų. Gal pasidarytų nuosaikesni ir taip drastiškai nepatarinėtų Kubiliui? Truputis baimės tiems ponams tikrai nepakenktų.

Žvalgyba likau patenkintas. Savivaldybės ir partijų atakuoti gal ir neprireiks, bet išleidau garą, pasportavau. Be to, nusprendžiau – dėl rudzkių ir rojakų paistalų atsiimsiu savo santaupas iš banko. Ir žmonėms patarsiu taip pasielgti.

 
2009 11 18