Castor&Pollux kultūros kritika. C&P kalba apie subkultūrinę Lietuvos spaudą
menas

      Meinstrymas ryja andergraundą su visais žarnokais

      „Punk“. Senais neatmenamais laikais gatvės žargonu taip buvo vadinamos prostitutės. Būtent taip jos pakrikštytos Šekspyro pjesėje „Dovis už dovį“. XX a. pradžioje Amerikoje žodžiu „punk“ buvo niekinamai pašiepiami kaliniai, priklausę žemiausiai kastai. Ilgainiui šis terminas buvo suliteratūrintas ir bendrinėje kalboje ėmė reikšti „purvą“, „puvėsius“ ar „atliekas“.

      1971 m. šis žodis pirmą kartą pavartotas muzikine prasme. Žurnalas „Creem“ juo įvardijo XX a. 7-ojo dešimtmečio viduryje užgimusį „garažinį“ roką. (Beje, apie tai, kad jie groja pankroką, „garažininkai“ nė neįtarė.) Tuo metu Europoje klaidžiojo komunizmo šmėkla, visas pasaulis sėkmingai ruošėsi III pasauliniam, „Bitlai“ ir „Rolingai“ tapo popmuzikos megažvaigždėmis, parsidavė naujai susikūrusiai muzikos verslo industrijai ir linksmino liaudį (ypač nekaltas mergaites) už pinigus, o seilėti hipiai ir toliau bejėgiškai vapėjo „Make Love, Not War“. Tada daugybė jaunuolių čiupo pačias pigiausias gitaras, sulindo į tuščius garažus, apleistus sandėlius bei dvokiančius pusrūsius ir prabilo iki skausmo paprastais, tačiau žvėriškai agresyviais ritmais. Ką ten prabilo – ėmė tiesiog staugti apie tai, koks šūdas yra visas juos supantis pasaulis. Šiurkštūs garsai ir politiškai angažuoti tekstai klykė apie sušiktai žiaurią visuomenę, sušiktą socialinę izoliaciją ir sušiktai beviltišką gyvenimėlį. Tūkstančiai „garažinių“ pankų (vėliau jie bus pavadinti „protopanko“ atstovais), neturėdami jokių merkantilinių tikslų, grojo vien savo malonumui ir buvo žinomi tik artimiausiai aplinkai – gatvės draugams, bendramoksliams ir kaimynams. Juos absoliučiai ignoravo pramogų verslas, šimtai mėgėjų grupių neįrašė nė vienos dainos, neišleido nė vienos plokštelės. Tačiau tai buvo tikras revoliucinis sąjūdis, kuris paliko pėdsakus ne suknistame vinile, o milijonuose jaunų karštų širdžių. Būtent tokį sąjūdį aš vadinu tikruoju andergraundu.


      7-ojo dešimtmečio pabaigoje beveik visos „garažinio“ pankroko grupės liovėsi egzistavusios – pankai tiesiog numetė gitaras arba įsiliejo į kitų muzikinių srovių veiklą. Ar jie buvo iki galo ištikimi sau ir įsitikino, kad groti šūdiname pasaulyje – irgi šūdas? Taip, be jokios abejonės. O gal jie per daug eksperimentavo ir taip „nusivažiavo“ į kitokius muzikos stilius? Irgi tiesa. Šiaip ar taip, tikrojo andergraundo sekėjais galima pavadinti vos kelis amerikietiškus „grupsus“, kurie „garažinį“ pankroką bandė perkelti į didesnę sceną. Tai MC5 („Motor City Five“), „Velvet Underground“ ir „The Stooges“. „Motorų miesto penketuko“ iš Detroito tekstai ir elgesys scenoje buvo paprasčiausiai „antivisuomeniški“. „Velvetiniai pogrindininkai“ laužė pačius įvairiausius tabu ir įspėjamai rėkė apie tuometinės visuomenės savigriovą (juos vėliau priglaudė Andy Warholas). O „The Stooges“ su Iggy Popu priešaky tiesiog „dėjo ant visko“ – scenoje viešai pjaustėsi venas ir spjaudė ant publikos.

      Vis dėlto ši trijulė, kad ir iškreiptu būdu, sugebėjo pernešti bekompromises „punk“ idėjas į 8-ąjį dešimtmetį. 1974 metais Niujorke duris atvėrė pora klubų (CBGB ir „Max’s Kansas City“), kuriuose „tūsinosi“ inteligentiškas jaunimėlis, mėgstantis beveik avangardinę literatūrą (nuo futuristų iki simbolistų) ir beveik pankišką muziką (nuo „New York Dolls“ iki „Ramones“). Na ką, jaunimas tūno varganuose klubuose, o tokie jų dievaičiai roko muzikos verslininkai kaip „Yes“, „Genesis“, „Deep Purple“, „Led Zeppelin“ ir „Pink Floyd“ nariai gyvena ištaigiose vilose ir važinėja brangiais limuzinais su apsauga. Taip ir turi būti? Tiesą sakant, viskas visiems atrodė normalu. Visiems, išskyrus vieną verslininką iš Londono – supermadingų rūbų parduotuvės „Sex“ savininką Malcolmą MacLareną. Nuvykęs Amerikon ir trumpai padirbėjęs tų pačių „New York Dolls“ vadybininku, jis užuodė gardų kąsnį. Grįžęs tėvynėn, savo parduotuvės darbuotojus subūrė į skandalingą „pirmąją anglų pankroko grupę“ ir pavadino „Sex Pistols“. Viskas buvo apgalvota: jis sukūrė agresyvią grupės koncepciją (plg. su verslo struktūrų „corporate identity“) ir dirbtinai išprovokavo keletą reklaminių skandalų. Ir... Ir verslas suklestėjo! 1975 m. lapkričio 6 d. prasidėjo antroji roko revoliucija – viename Londono koledže įvyko pirmasis „Sex Pistols“ koncertas, trukęs 10 minučių, nes išsigandęs koledžo tarnautojas išjungė elektrą. Niekam nežinomas Džonis tapo Johnu Rottenu – visuomenės priešu Nr. 1. O suplyšę džinsai, marškinėliai su asocialiais užrašais, apdriskusios odinės striukės, šunų antkakliai, grandinės ir spygliuotos apyrankės – jaunimo preke Nr. 1.

      1976 m. tvarkinguoliams anglams atrodė, kad jų jaunimas staiga išsikraustė iš proto, valdžia apskelbė juos chuliganais, pankiškai atrodė šimtai tūkstančių jaunuolių. Žodžiu, užgimė naujas butaforinis sąjūdis, kurio nepavadinsi niekaip kitaip, kaip „punk“ meinstrymu.

      Radijas ir televizija nekalbėjo nieko kito, tik apie šį naują jaunimo judėjimą, pankrokeriai tapo nuolatiniais TV šou dalyviais, o solidūs prodiuseriai su tėviška meile siūlė pankams „šiek tiek patobulinti“ jų muziką. Daugelis pankroko grupių, „Sex Pistols“ sekėjų, nebuvo pasiruošusios tokiam visuotiniam pripažinimui, pankai įprato visada būti „prieš“ ir kautis už savo įsitikinimus, o dabar pramogų verslas, apsimestinai nuolankiai sutikęs su visomis jų idėjomis ir vietoj rimbo meiliai pasiūlęs meduolį, jų protestą gudriai pavertė absoliučiu farsu ir absurdu. Nieko blogo neįtarę pankai, lyg užhipnotizuoti, su malonumu surijo siūlomą pramogų verslo skanėstą: 8-ojo dešimtmečio pabaigoje „punk“ judėjimas jau buvo taip stipriai atskiestas kitais stiliais ir „supopsintas“, kad jį vadino netgi ne „post punk“, o New Wave (Naująja banga), kurioje iš pankiškos ideologijos ir pankroko nebuvo likę visiškai nieko. Amen!..

      Tokį ilgą istorinį naratyvą pateikiau tik tam, kad nereiktų ilgai pliurpti apie lietuviškas pankų judėjimo subtilybes. Su tam tikrais nežymiais niuansais Lietuvoje irgi viskas vyko 1:1. Pankrokas mūsų tėvynėje užgimė 1986–1987 metais. Gatvėse pasirodė skiauterėti vaikėzai su kniedžių prismaigstytomis striukėmis. Garažuose kažkas „pjaustė“ „Sex Pistols“ koverius. Kaip ir pridera, apie lietuvišką pankų andergraundą niekas nieko dorai nežino... O meinstryminis Atsuktuvas su savo „Už Tėvynę“ greitai tapo pankų judėjimo „išgama“ – TV šoumenu N. Pečiūra... Vienas po kito užsidarinėjo pogrindiniai klubai – „Bombiakas“ ir „Kablys“. Žlugo festivaliai – „Kitoks“ ir „Durnių laivas“. Skirstėsi grupės – „TurboReanimacija“ ir „33% kiaulių pakeliui į Vatikaną“. Šių metų birželį užsidarė ir beveik metus gyvavęs klubas „Gyvas d.i.y.“...

      Taigi lietuviškas pankų andergraundas taip niekada ir netapo jokiu meinstrymu (pasitaikė tik atskiri išsigimimo atvejai). O gal nebuvo ir jokio andergraundo, mes matėme tik nevykusio ir išoriškai efektingai atrodančio meinstrymo apraiškas. Velniai žino, tačiau lietuviška pankų kultūra mirė taip ir negimusi girtos prostitutės – lietuviškos kontrkultūros – įsčiose. (Nors sąrėmiai ir konvulsijos jaučiamos iki šiol – dar groja „ska punk“ grupė „Dr. Green“, tarp statybininkų dar populiarūs proletarinio pankroko atstovai „Armatūra“...)

      Idėjinius skirtumus tarp andergraundo ir meinstrymo vaizdžiai iliustruoja ir šiuodu žurnalai: pogrindinis „Kablys“ ir „popsinis“ „urbaNation“.

          

      Kablys. Fanzinas su nemokamu CD rinkiniu. Vilnius, 2005 pavasaris, Nr. 13.
      urbaNation. Muzikinis miesto žurnalas. V.: UAB „ImPro“, 2007 m. rugpjūtis, Nr. 8.

      „Kablys“ – storas (70 puslapių) ir tamsus (nespalvotas) žurnalas tikriems pankroko ir kitokios andergraundinės muzikos fanatikams. Sudarytojas Krilaz padirbėjo iš peties. Šimtai tikslių ir sąmojingų plačiai auditorijai negirdėtų muzikos albumų pristatymų, kelios dešimtys paprastiems lietuviams nematytų anarchistinės ir pankiškos spaudos zinų apžvalgų, keliolika interviu su niekada neišgarsėsiančiais užsienio ir lietuvių „grupsais“... Informacijos – kalnai, nuo terminų ir pavadinimų tiesiog susisuka „šarikai“. Tikras apšvietos prožektorius tamsioje ir klaidžioje andergraundo karalystėje! Visas žurnalas – tikra nuostabybė, jei ne porelė akis badančių blogybių:

      1) „Kablys“ prasideda nuo muzikos, muzika jis ir baigiasi. Lietuviškų pankų judėjimas apskritai pasižymėjo trumparegišku ir idiotišku apolitiškumu, lietuviai pankai protestavo girtuokliaudami ir chuliganaudami, jie visą laiką bijojo net cyptelti prieš, pvz., kokį nors fašistuojantį lietuvių sąjūdininką... (Gė-da, gė-da, gė-da!) Lietuviški pankrokeriai turbūt užmiršo, kad būti panku reiškia daug daugiau negu klausytis „teisingos“ muzikėlės, kad „punk“ kultūra – tam tikra viso gyvenimo ideologija. Kaip šio žurnalo straipsnyje „Mozės prakalba“ sako jo autorius Mošė: „Esu sutikęs žmonių, viso to net nežinančių, jie negirdėjo The Exploited ar pan., bet yra tikresni pankai negu dauguma priklausančių „pankroko bažnyčiai“ ar šiaip prie tūso. Tie žmonės – dažniausiai darbininkų klasė, besiklausanti folk muzikos. Taigi nuostabu, kad žmonės iš įvairių ekonominių ir socialinių sluoksnių gali taip pat perprasti tuos pačius dalykus to net nežinodami“ (p. 8).

      2) Apie „Kablį“ tenka kalbėti būtuoju laiku kaip apie de facto kultūrinį lavoną. 2005 m. pavasarį išleistas paskutinis numeris žurnalo pavidalu, „Kablys“ persikėlė į internetą, bet ir čia – ne pyragai: paskutinis atnaujinimas – 2006.III.8! Kaip teigia ir siūlo sudarytojas: „Nėra nei ko verkt, nei liūdėt – pats laikas pačia(m)i griebtis klaviatūros ar spausdinimo mašinėlės (koks būtų retro!) ir padaryt savo „kablį“ – dar kietesnį ir įdomesnį!“ Pirmyn, kompanjeros!

      „urbaNation“, priešingai, – linksmas, šviesus ir spalvingas žurnaliūkštis apie jaunų urbanizuotų žmonių gyvenimo būdą ir muziką. Jaunų miestiečių, o ne anaiptol senų miesčionių. Pankas – nebūtinai niurzgus ir piktas! Miesto jaunuomenė – nebūtinai apdriskusių pankų gaujos! Linksmai „pochujistiška“ pankiška jų laikysena – atsvara rimtuoliškai oficiozinei kultūrai! (Ypač patiko ironiškas ir iš koto verčiantis straipsnelis „Musė Sonia pankuoja“: herojaus kambaryje gyvenanti musė, charakteriu panaši į paauglę dukrą, pasistato mėlyną skiauterę ir apkaltina šeimininką prisitaikėlišku, vartotojišku ir išnaudotojišku gyvenimo būdu. Namuose ima rinktis vabalų pankų aktyvistų būriai. Bręsta musių maištas. Bet kartą muspankė nusiveda savo draugus pavakarieniauti į mėgstamiausią vietą – šiukšlių konteinerį šalia „McDonald’s“. Draugai ją išvadina išdavike, nuskuta skiauterę ir apmėto fekalijomis. Ji grįžta pas šeimininką ir nurimsta – kartu kerta kiaulienos kotletus iš „Maximos“... Cha cha cha...)

      Viskas taip: visi mes daugiau ar mažiau pankai su maištingomis sielomis, daugiau ar mažiau mes gyvi: PUNKS NOT DEAD! Bet kai šis lozungas aprengiamas „popsūchos“ įkapėmis, iš maištingo jaunuomenės žurnalo išeina tik kažkoks „Jaunimo gretų“ – amžinatilsį VLKJS organo – analogas... Leiskite rūpestingai pasiteirauti: ką, blt, čia veikia visokie „Rolling Stones“ dainų dešimtukai, hitparadinės MTV mergaitės, holivudiniai dėdės Oskarai ir amerikietiški kino žiūrovų vesternizatoriai? Velniop juos! Bybiop! My-riop!

      Atsisakius kai kurių rašliavų, išeitų visai padorus skaitalas. Nes žurnalas itin primena patį jo skaitytoją – „žalią“, dar neišauklėtą ir „neišproforientuotą“ paauglį, kuris viskuo nepatenkintas, visko nori, bet ko nori konkrečiai – nežino net pats.

      Tad sveikinu abu žurnaliūkščius, vieną – bjaurų, purviną ir piktą, kitą – linksmą ir ironišką. Nebesiaiškinkim, kuris iš jų „kietesnis“, kurio skiauterė tikresnė ir „krūtesnė“. Nesvarbu. Jūsų misija – šventa. Palaiminti visi maištaujantys mažutėliai, nes jų yra Dangus.

      Kultūrinė afroamerikiečių invazija


          

      G-vė. Mėnesinis žurnalas. V.: VšĮ „Aviacijos pasaulis“, 2007 rugpjūtis, Nr. 2.
      Dub dub magazine. Lithuanian Hip-hop Bible. Vilnius, 2007, Nr. 1

      Jeigu būčiau negras, tpfu, afrolietuvis – juoda mano širdis apsaltų iš džiaugsmo spaudos kioskuose išvydusi net du (!) neseniai pasirodžiusius mūsiškių gatvės kultūros leidinius: lietuvišką hiphopo bibliją „DUB DUB magazine“ ir ne tik hiphopišką žurnaliuką „G-vė“. Eičiau sau gimtuoju Gedimino prospektu ir linksmai repuočiau:


        Ei, čiūūū-vas,
        Pirk mūsų subkul-tūūū-rą!
        Kietas būk ba-chūūū-ras –
        Nes gausi per ban-dūūū-rą!
        Je-a-a-a...


      Deja, nesu nei afroamerikietis, nei afrošeškas, nei afrobebras, nei dar koks nors afrogyvūnas, greičiau lituanohelenas, tad visi hiphopai, dubai, biboysai, deejaysai, skeitai, repai ir visokie kitokie šmepai, na, atleiskit, niekaip nelimpa prie antikinės mano širdies...

      Taip, žinau, kad juodaodžių gatvės kultūra, ypač muzikinė, užkariavo didžią vadinamojo „baltojo“ pasaulio dalį. Neblogai repuoja, mazafaka, ir baltieji amerikoniukai. Triphopas skamba ir lietuviškuose butuose bei naktiniuose klubuose. Apsmukę džinsai ir kepurėlės su snapeliu tapo neatsiejama gatvės urlaganų aprangos dalimi, o storos auksinės grandinės ant kaklo – būtinu mafiozinių rūbų aksesuaru. Naujosios Vilnios ruselių „chebros“ ir treninguotos Panevėžio banditų gaujos turi daug bendro su Paryžiaus negrų kvartalų čiabuviais ir Harlemo lūšnynų aborigenais. Buvau ir Paryžiuje, ir Pabradėje – stebėjau ir stebėjausi, koks mažas pasaulis: gatvėse būriais stoviniuoja tokie patys bičai su tokiais pačiais „nigerboksais“, dykinėja ir kaifuoja. Skiriasi tik odos spalva ir burnos turinys: vieni kramto gumą, kiti – semkes. (Beje, atkreipkit dėmesį į „G-vės“ viršelį – jame pavaizduotas kaimietiškai atrodančių paauglių būrelis su amerikietiškuose koledžuose kadaise madingomis striukėmis ir „nigerboksu“ prie kojų. Sakoma, kad SSRS sugriovė ne Reaganas ar Gorbačiovas, o būtent jie!)

      Tautinės kultūros, tautinės mokyklos ir tautinės... tautos apologetai ką tik visa gerkle rėkavo (ir teberėkauja) apie rusifikavimo pavojų. Ir nė nepastebi daug baisesnės grėsmės vadinamajai tautinei kultūrai. Beatodairiška totali amerikanizacija – štai su kuo, mazafaka, turi kovoti kultūros ministeriai ir politikieriai. O dabar atvirai ir brutaliai skelbiamas bet kokią kultūrą žudantis šūkis: „Kapitalizmas – tai mūsų valdžia plius visos šalies amerikanizavimas!“

      Nesu joks kultūrinis rasistas, greičiau galbūt net latentinis E. Limonovo Edička – poetas, mylintis didelius negrus, tačiau akis nevalingai kliūva už tokių eilučių:

      1. Juodaodžiai yra tikrieji Žemės gyventojai;

      2. Juodaodžiai žmonės yra civilizacijos tėvai ir motinos.

      Tai postulatai iš straipsnio apie Bruklino hiphopo atlikėją Killah Priestą, Black Hebrew Israelites bažnyčios (!) sekėją. Mazafaka! Maza-faka ir fakju! Lietuvoje smirdi ne tik globalizacija, vesternizacija, amerikanizacija, bet net „negrofikacija“! Dar kartą – mazafaka!

 


      „Pažengusieji“, arba
      Alternatyvi alternatyvos alternatyva


     

      Pravda. Nemokama tiesa apie kas kur kada. V.: UAB „Idėjų revoliucija“, 2007 rugpjūtis.

      Lietuvoje, kaip ir visame „naujame puikiame pasaulyje“, egzistuoja nauja pateptųjų kasta – neformali jaunimo sekta ir atvira ložė, kurią galima įvardyti terminu „progresyvus jaunimėlis“. Nors, tiesą sakant, žodį „progresyvus“ reiktų keisti žodžiu „pažengęs“ – pažodiškiau verčiant iš „advanced young people“ ir „продвинутая молодёж“. Taigi šie „pažengusieji“ yra taip toli „nužengę“ pasaulio suvokimo ir jo interpretacijos srityje, kad mums, eiliniams runkeliams ir lūzeriams, jie atrodo lyg nežemiški ufonautai, iš tikrųjų „nužengę“ iš sidabrinių savo erdvėlakių. Tų, kas jų nematė ir negirdėjo, prašau užsukti į interneto svetainę www.ore.lt – prižadu: jūsų akys išsprogs kaip kosmito veizolai, visame kūne vienu kartu atsivers tūkstančiai čakrų ir jums išdygs naujas likimo pirštas (nesakysiu kur).

      Nekalbėsiu apie „pažengusiųjų“ mentaliteto ypatybes, nes jų mąstymo technika ir būdas mūsų protui nep@žinu$... Sunkiai suvokiama ir kalba. Tarpusavyje jie ne šnekasi, o komunikuoja kažkokia Antarktidos didžėjų, prekybos tinklų hakerių, mėlynųjų paukščių, žydrųjų dizainerių ir kultūrinių Ka Peks Mai Speis Eik Šikt 5 planetos teroristų penkiakalbe, prieš kurią nublanksta visos Jacques’o Derrida dekonstruktyvizmo teorijos.

      Jie turi ne tik penkiakalbę, bet ir penkiakampę penkiaknygę – savąjį visų „pažengusiųjų“ šventraštį žurnalą „Pravda“. O jame surašyti visi vietinio „pažengusiųjų“ kristaus – Kristupo Saboliaus – pamokymai.

      Apie savo leidinį šis kristus-kristupas-barbis devyndarbis kadaise skelbė: „Pradėjome kurti kultūrinę alternatyvą. Tapome reakcija prieš pataikūnišką, „objektyvią“, pilką žiniasklaidą. Orientavomės į gyvus žmones ir šiuolaikinį pasaulį. Norėjome, kad „Pravda“ virstų subjektyvios, bet kokybiškos kritinės minties išraiška. O galbūt net laisvai mąstančių žmonių judėjimu.“ Pranašiški žodžiai. Tačiau tik žodžiai, naratyvas, kviečiantis į diskursą. Į naratyvą galima atsakyti kitu naratyvu, taip sukonstruoti diskursą, šį diskursą dekonstruoti ir vėl rekonstruoti, rekonstruotą dekonstruotą diskursą papildyti nauju diskursu ir nuneigti dar vėliau sukonstruotu diskursu, o papildytą ir nuneigtą diskursą perkonstruoti į pradinį naratyvą. Tai va, visu tuo vaikišku construction-destruction žaidimėliu aš nesibovysiu. Trumpai išdėstysiu 12 argumentų, kodėl nesutinku su „Pravdos“ redaktoriaus žodžiais:
 

    1) pižonai!
    2) snobai!
    3) stileivos!
    4) scenos fetišistai!
    5) podiumo narkomanai!
    6) limonado alkoholikai!
    7) klubinės kultūros trėgeriai!
    8) petingo meno puoselėtojai!
    9) pilvinės kalbos oratoriai!
    10) buržujiško life style epigonai!
    11) kapitalistinio durexo protagonistai!
    12) miesčioniško baby boy apologetai!


      „Pravda“ – ne kultūrinė alternatyva ir ne kokybiška kritinės minties išraiška, o iškrypėliška arogantiško šiuolaikinio „auksinio jaunimėlio“ poza, primenanti bjaurią egoistinę grimasą. Viskas. Beje, visi argumentai, kuriuos ką tik išdėsčiau, yra nenuneigiami jokiais diskursais, nes jie – paprasčiausia netiesa. Ne pravda.

 

 

 

 


 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti