Castor&Pollux kultūros kritika. Guy Debord „Spektaklio visuomenė”
menas

     Būti ir kovoti!

     Guy Debord. Spektaklio visuomenė. Iš prancūzų k. vertė Dainius Gintalas. K.: Kitos knygos, 2006.

     Ką mes darome? Gyvename. Kur mes gyvename? Pasaulyje. Tokie vaikiški atsakymai į visai nevaikiškus klausimus patenkina daugelį, tačiau toli gražu ne visus. Štai P. Calderónas de la Barca teigė, kad gyvenimas – tai sapnas, o A. Schopenhaueris įtikinėjo, kad pasaulis – tai vaizdinys (na, ir dar truputėlį – valia). Užtenka prisiminti kad ir nuvalkiotą šekspyrišką posakį: „Gyvenimas – teatras, visi žmonės jame – aktoriai“.

     Iš pirmo žvilgsnio panašiai šioje knygoje kalba ir G. Debord’as. Visuomenė, kuri remiasi šiuolaikine industrija, nėra atsitiktinai ar dirbtinai reginiška, ji – iš esmės spektakliška. Spektaklyje, tame viešpataujančios ekonomikos reginyje, tikslas nieko nereiškia, o plėtra reiškia viską. Spektaklis nieko kito, kaip tik pats savęs, nesiekia. Žodžiu, mes tik vargšės kvailos marionetės, neaišku ką veikiančios šioje grandiozinėje sociumo scenoje. Aišku, viską smarkiai supaprastinu, nes G. Debord’o knyga – tikras mokslinis, filosofinis ir socioistorinis traktatas apie šiandieninės kapitalistinės visuomenės kilmę ir tikslus.

     „Spektaklio visuomenė“ parašyta 1967 m., kai dar nebuvo taip masiškai manipuliuojama visuomenės nuomone, nebuvo virtualaus interneto tinklo, šiandien apraizgiusio visą planetą, o galinga valstybinės propagandos ir viešųjų ryšių mašinerija buvo neseniai įjungta. Bet jau tada G. Debord’as teisingai pažymėjo: Pirmoji ekonomikos viešpatavimo socialiniame gyvenime fazė į bet kurios žmogaus veiklos apibrėžtį įnešė akivaizdų nuopuolį, nurodantį perėjimą iš būti į turėti. Dabartinė fazė, nusakanti visišką socialinio gyvenimo užgrobimą remiantis ekonomikos pasiekimais, stumia į visuotinę kaitą nuo turėti į atrodyti, iš kurios bet koks veiksmingas „turėti“ privalo būti išreikštas visuotiniu prestižu ir aukščiausiomis pareigomis. Nesvarbu, ką tu darai, svarbu, kaip tu tą parodai. Nesvarbu, kas esi, svarbu, koks tu atrodai. Tavęs nėra, yra tik įvaizdis.

     O kaip gyventi šiame šmėklų pasaulyje, kaip su šiuo marionečių spektakliu kovoti? Situacionizmo pradininkas (1957 m. įkūręs Situacionizmo internacionalą) siūlo išeitį. Reikia priešintis totalinei suprekinimo sistemai, saugoti bendruomenę nuo spektaklizacijos ir falsifikacijos, parodant tikrąjį visuomenės veidą arba jį neatpažįstamai iškreipiant. Griauti buržuazinės „laimės“ įvaizdį maištingais performansais ir situacionistiniais projektais (pvz., G. Debord’as paskelbė sąrašą 540 asmenų, kuriems reikia rodyti nepakantumą, į juodąjį sąrašą pakliuvo net „apgailėtinas nacis“ M. Heideggeris). Autorius aktyviai dalyvavo 1968-ųjų Paryžiaus Revoliucijoje (ak, kaip smagu rašyti iš abiejų didžiųjų!), vadovavo SI, leido knygas, suko filmus, organizavo protesto akcijas ir manifestacijas. Net savo mirtį jis pavertė situacionistine akcija. Nusišovė savo namuose Prancūzijos provincijoje, o savižudybės sceną nufilmavo kino kamera.

     Tikiuosi, kad „Spektaklio visuomenė“ su gražiu šiauliečio G. Mažeikio įvadu taps parankinė visiems Lietuvos politologams ir socialinių mokslų specialistams. O svarbiausia – ji tikrai įkvėps maištingą jaunuomenę imtis naujų žygių prieš nevykusią Lietuvos politinio ir visuomeninio teatro aktorių vaidybą. (Beje, ar žinote, kad situacionistinės „gideborinės“ akcijos jau vyksta. Atkreipkite dėmesį į „Lietuvos“ kino teatro „gynėjų“ protestus ir performansus.)

     Na, o pabaigoje trumpai papasakosiu apie šios knygos pristatymą Prancūzų kultūros centre, Vilniuje. Pradžia buvo nuostabi. Netoli Katedros susirinko keliasdešimt žmonių, daugiausia kūrybinis jaunimas. Savo įdiržusiomis nuo plunksnakočio ir klaviatūros rankomis jie spaudė tviskančias juodas ir raudonos bei juodos spalvų anarchistų vėliavas (suskaičiavau aštuonias). Lėtai, niūriai ir iškilmingai kolona patraukė pro Prezidentūrą. Tuo metu vietiniai uniformuoti „klapčiukai“ čia kėlė (ar leido) Trispalvę. Nežinau, kiek sykių Vilniuje plazdėjo raudonas ir juodas šilkas (tai turbūt buvo seniai), bet esu įsitikinęs, kad prezidento kohorta jį matė pirmą kartą. Didžiosios g. pradžioje eisena sustojo ir jos dalyviai ėmė sutartinai skanduoti visokius antiglobalistinius šūkius. Pvz., „Žmogus žmogui – vartotojas!“, „Mūsų rinkodara – jūsų sielovada!“, „Tuoj mes jums įvesim demokratiją!“ Iš PKC pastato išėjo oficialus asmuo ir visus pakvietė vidun. Štai tada mano nevilčiai nebuvo ribų. Tokį nykų spektaklį esu regėjęs tūkstančius kartų. Keturios galvos kažką ilgai ir nuobodžiai burbleno savo politologiniu tarptautinių žodžių slengu. Tikras lėlių teatras! O vietiniai cerberiai gaudė kažką (aišku, ką) gurkšnojančius tylius klausytojus. Ėmiau įsivaizduoti salėn įžengiantį G. Debord’ą... Bet ką čia aš... Jis čionai nė kojos nebūtų kėlęs. Išėjau. Į artimiausią barą. Vartyti knygos ir svajoti apie tolesnius maišto žygius.

     P. S. Analizuodami spektaklį iki tam tikro laipsnio mes kalbame pačia spektaklio kalba, kartu pereidami į spektaklyje pasireiškiančios visuomenės metodologinę aplinką (G. Debord’as, 11 tezė).

 


 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti