Visiems Svetimas. Bedarbio užrašai (15). Kuršėnai
menas

kursenai        Žadėjau pagalvoti, kaip būtų galima suorganizuoti bedarbių klubą. O štai ir proga pasitaikė – Kuršėnuose, jaunimo centre vyksta LUNI paskaita. Jaunimo centras – tai panašu, ką norėčiau įsteigti bedarbiams. Paskaitos tema „Kuršėnai nuotraukose“. Mano vaikystės miestas. Daugybė priežasčių ten nuvykti.

Išvažiuodamas aplankiau bankomatą. Stalčiuje baigėsi pinigėliai, tad nusprendžiau nusiimti 200 Lt. Pasižiūrėjau, ką turiu – maloni staigmena: kažkas papildė sąskaitą, greičiausiai darbo birža, praturtėjau 603 Lt. Kol Bubilius nepavogė, reikia pasiimti. Šiandien kaip tik perskaičiau „viarslynykų” patarimą, kaip išgyventi finansiniu sunkmečiu: „Būtinai pasiimkite visas (!!!) jums priklausančias valstybės mokamas išmokas”. Aš pridėčiau „Būtinai pasiimkite visas jums žadėtas valstybės išmokas. Jei reikės, tai kartu su Bubiliaus, Dagio ar dar kieno nors dantimis“. Cha, vėl užsivedžiau, nors sau vis žadu kariauti racionaliai, be pykčio...

Į Kuršėnus nuvykau kiek anksčiau, planavau pasivaikščioti. Gėda pasakyti, bet miestą žinau prastai. Nors esu pakeitęs net penkis skirtingus namus, bet pačiuose Kuršėnuose teko gyventi tik kūdikystėje. O vaikystė prabėgo Daugėliuose – tai Kuršėnų priemiestis su savo aura, tradicijomis ir požiūriu į pasaulį, na, ir žinoma – į tai, kas yra „centras”. Kuršėniškiams centras yra bažnyčia ir L. Ivinskio aikštė. Daugėliškiams – tai valgykla, aludė, klubas (šalia jo gyvenau), o širdis – futbolo stadionas. Pasaulio ribos, kelionę link kurių reikėjo derinti su tėvais. Ventos upė, Pušynas (miško parkas) ir Šilelis – šios ribos patikimai saugojo mano Daugėlius nuo viso pasaulio ir Kuršėnų.

Be to, Daugėlius nuo Kuršėnų, kaip ir nuo kito priemiesčio – Pavenčių, skyrė ir miestelio „liga” – futbolas. Kuršėnai ir Pavenčiai turėjo savo atskiras komandas ir bandydavo aršiai priešintis stipriausiai pasaulio futbolo komandai – Daugėlių „Keramikui”. Jau šešerių metų buvau tvirtai įsitikinęs, kad su tais, kurie stoja skersai kelio „Keramikui”, galima tik muštis. Nežinau, kuo būtų virtusios tokios mano pažiūros, bet dešimties metų išvažiavau iš Daugėlių ir nuo to laiko nemačiau nė vienų „Keramiko” rungtynių. Paskutines rungtynes, bent tas, kurias pamenu, mūsiškiai laimėjo 16:1. Nepaisant to, visi labai pyko, nes tas vienintelis įvartis buvo įmuštas ranka. Šiuolaikiniai ultros – smulkmė lyginant su tuo, kas dėdavosi po rungtynių tais laikais. Visa gyvenvietė galėdavo pakilti ginti savo garbės...

Futbolą Kuršėnams padovanojo žydai. Jų jau senai nebėra, o futbolas liko – dabar vietoj kadaise buvusių trijų rimtų komandų žaidžia tik viena „Venta”, bet parako jie turi. Esu tikras, kad „Ekranui” (ar kokiam kitam „litvinų čempionui”) Daugėlių stadione tektų gerokai paprakaituoti, o gal ir išeiti gėdingai nuleistomis galvomis.

Tad į Kuršėnus vykdavau kaip į didelę kelionę miestan. Progos – įdomus kinas, apsipirkti univermage, na, ir dar su tėvais – į demonstraciją „Didžiojo spalio” ar Gegužės pirmosios proga. Tėvas buvo netikintis, tad bažnyčia niekada nebuvo tokių išvykų tikslas.

Taip jau susiklostė, kad aš – beveik penkiasdešimties vyras – ne tik nė karto nebuvau Kuršėnų bažnyčioje, bet net ir arti jos. Matydavau tik iš tolo. Kuršėnuose ji iš visur atrodo didelė, mūrinė ir... be bokšto. Šįkart apėjau aplink, įspūdį padarė ne tik pati bažnyčia, bet ir galinga, lyg kokios tvirtovės, šventoriaus tvora. Į vidų nesiveržiau – nemėgstu tikintiems trukdyti. Prie galinių vartų – paminklas „kankiniams”, šventoriuje – „lurdas“, prie paradinių vartų – gražus akmuo, kalvio aptaisytas metalu. Visai šviežias – Lietuvos tūkstantmečiui skirtas. Bet keisčiausia man pasirodė pati bažnyčia – kažkodėl su bokštu...

Bet viskas paaiškėjo paskaitoje. Pasirodo, kadaise Kuršėnų bažnyčia buvo medinė – gal prieš porą šimtmečių, kai Šiauliai buvo tikras kaimas. Paskui pastatė mūrinį bokštą. Dar vėliau prie to bokšto atsirado bažnyčios mūras (1933), o per Antrąjį pasaulinį bokštą sugriovė. Bažnyčios fasadas buvo medinis, prieš pat man gimstant (1961) sumūrijo naują, bet be bokšto, tad aš ir atsimenu tokią... Pasikeitus valdžiai, 1999 m. vėl prilipdė bokštą. Štai kodėl man tas statinys kažkoks kitoks, lyg ne iš vaikystės.

                   kursenu baznycia 3 epochos

Kitas traukos centras Kuršėnuose – paminklas L. Ivinskiui. Pastatytas miestui laimėjus kažkokiame „socialistiniame lenktyniavime” ar ne 20 000 rublių. Paminklas gimė per didelius debatus. 1960 metais „nacionalistas” Ivinskis nurungė komunistą P. Zibertą, turbūt kiek padėjo, kad L. Ivinskis globojo varguolių rašytoją Žemaitę. Bet manau, kad komunistų, prastūminėjusių tą reikalą, š...kinės buvo šlapios. Stalinas buvo tik ką miręs. Drąsūs buvo tuometiniai Kuršėnų vadovai – tuo pačiu metu leido atstatyti ir bažnyčią. Spėjo kaip tik laiku, juk po kelių metų prasidėjo Chruščiovo antireliginės kampanijos.

Na, kas dar Kuršėnuose svarbaus? Dvi geležinkelio stotys. Viena stovi greta geležinkelio linijos Vilnius-Liepoja. Jei ne ši linija, anot paskaitos lektoriaus, Kuršėnai taip ir būtų likę tokiu pat kaimu, kaip Varniai ar Kražiai. Suprantu, kad šie lektoriaus žodžiai gali šokiruoti atsainiu požiūriu į kažkada didingus Žemaičių Sostapilius, bet gi jų didybė jau praeity. Šiaip tai man labai pažįstama „kuršėnocentrizmo” pozicija. Prisipažinsiu – toks lokalinis šovinizmas yra lyg balzamas miškuose šalia Daugėlių užaugusiai mano „dūšiai”.

Kuršėnai dar labiau suklestėjo nutiesus Kužių-Telšių-Kretingos geležinkelio atšaką (1924 –1934). Nuo tada Kuršėnai turi dvi geležinkelio stotis. Pavenčių cukraus fabrikas jau buvo visos smetoninės Lietuvos pramonės stebuklas – jį statė 1000 darbininkų. Fabriko kaminas 91 metro, aukščiausias to meto Lietuvoje (na, Klaipėdoje buvo aukštesnių, bet jie vokiški). Sezono metu fabrike dirbdavo 500 darbininkų. Pramonės gigantas. Po Antrojo pasaulinio Kuršėnai toliau klestėjo – išsiplėtusi Daugėlių plytinė padovanojo dar vieną priemiestį – man mielus Daugėlius. Tik trečios geležinkelio atšakos niekas nenutiesė – iš plytinės važinėdavo traukinukas, bet Lietuvoje pritrūko didelių miestų. O jūrų uostą įkurti greičiausiai sutrukdė Kuldygos krioklys. Čia jau aš truputį juokauju (o gal ir ne).

Šiaip Kuršėnų klestėjimo laikais mieste (su priemiesčiais, bet be Šiaulių) gyveno daugiau nei 15 tūkstančių gyventojų. 5-ios mokyklos buvo kasmet pilnos vaikų. Bet visa tai ėmė nykti kartu su „okupacija”, o su nepriklausomybe klestėjimo periodas baigėsi visiškai. Į bankrotą buvo nuvaryta ir uždaryta plytinė, cukraus fabrikas, keramikos gamykla, kelios mažesnės įmonėlės. Jei žmonės nori dirbti, važinėja į kažkada išdidžiai priemiesčiu vadintus Šiaulius.

Po paskaitos užsukau į vaistinę. Stebėjau senutę su kompensuojamų vaistų receptu  trims kažkokių vaistų pakuotėms. Ji turi penkiasdešimt litų, o vaistai kainuoja 56 Lt. Pirktų dvi pakuotes, bet vaistininke sako: „O kaip aš ligonių kasai paaiškinsiu, kodėl tau dvi, o ne tris, kaip recepte išrašyta, pardaviau”. Pirktų vieną, nekompensuojamą, bet vis tiek tų penkiasdešimties litų nepakanka... O Bubilius su sava godžių idiotų gauja sako, kad pensininkai irgi per riebiai gyvena, kas per juos nebėra iš ko remti visokius lubius ir kitokius Maljorkose „skurstančius” verslininkus. Tikrai reiktų stuktelėti per godžius Bubiliaus žabtus, gal atsitokės.

Kuršėnų jaunimo centras gyvas, po paskaitos jaunimas ten rengė „tūsą”, bet tai jau ne man... Programa pas juos įvairi, tvarkosi patys. Kažkada ten buvo pienine, dabar pastatas priklauso žinomam politikuojančiam milijonieriui. Jis leidžia jaunimui „pasižaisti“. Kodėl? Kas ten žino – gal taip savo populiarumą didina, gal taip lengviau nenaudojamus pastatus geresniems laikams pigiau išsaugoti. Šiaip ar taip, man patiko. Tik kažin ar jame leistų rinktis bedarbiams?

2009 11 22