Visiems Svetimas. Bedarbio užrašai (16). Pagiriamasis žodis elgetavimui
menas

elgetavimas        Gyvenime malonu ne tik gauti, bet ir duoti. Taigi vėl keliauju į Kuršėnus. Pamėginau Laisvajame universitete (LUNI) paskaityti paskaitą apie elgetavimą. Nesu tikras ar pavyks, klausytojai ten jauni, o tema labai jau socialinė... Bet kodėl gi ne?

 

Atvažiavus staigmena – laukia keli „dėdės” iš Joniškio – irgi nori kurti LUNI. Malonu, kad judėjimas plečiasi. Pasikeitėme adresais. Gal kada ir pas juos nuvažiuosiu. Kuršėnuose skaitau jau ne pirmą paskaitą, susirinko pora desėtkų skaitytojų – dalis jau matytų. Pradžioj paklausiu, kas galvoja, kad elgetavimą reikia smerkti – pakyla viena ranka. Giriančių neatsiranda... Tolerantiška – dar spėju pagalvoti, ir mane nuneša paskaita.

 

Elgetavimo esmė – žmogus prašo pagalbos: pinigų, maisto, nakvynės ar pavėžėti... Vienas prašo, o kiti laisvai pasirenka – duoti ar ne. Elgetavimo ribos trapios. Jei prašymas palydimas grasinimu – tai jau reketas, jei siūloma atsilyginti – tai jau mainai. Jei prašymas paremtas kokiomis nors teisėmis – priklausymu cechui, profsąjungai, įstatymais – tai jau savitarpio pagalba, socialinė rūpyba ar socialinis draudimas.

 

Prašantis bando paskatinti šypsodamasis, žadėdamas dievo atlygį, demonstruodamas savo bėdą – dažniausiai negalią, melsdamasis, dainuodamas, šokdamas. Labai trapi riba tarp elgetos ir gatvės artisto, būrėjo ar muzikanto.

 

Kas tokie elgetos? Tai skurdžiai, bandantys sudurti galą su galu, emigrantai, keliautojai, benamiai, profesionalai apsimetėliai, muzikantai, vaikai, žmonės, turintys psichinę ar fizinę negalią, alkoholikai, narkomanai... Tai žurnalistai, socialiniai darbuotojai, labdaros fondų vadovai ir darbuotojai, vienuoliai, elgetaujančių bendruomenių nariai.

 

Elgetavimo nauda visuomenei įvairi. Tai galimybė prisidėti prie socialinių problemų sprendimo. Tai didesnis visuomenės mobilumas ir didesnės jaunimo galimybės keliauti. Galimybė parodyt savo širdingumą ir solidarumą, atsikratyti visuomenę tarsi vėžys ėdančio susvetimėjimo. Elgetavimas – tai atgaila ir skirtingų visuomenės sluoksnių bendravimas. Tai didesnis saugumas – gavęs išmaldos, neis vogti, nesiims plėšikauti.

 

Socialiniai projektai finansuojami per labdarą. Išsaugomas tam tikras visuomenės orumas – gavę išmaldos gali nesirausti tarp atmatų ir tuo pačiu gerėja sanitarinės sąlygos. Religingose visuomenėse išmaldos prašymas ir jos davimas dažnai yra religinės praktikos reikalas. Turime dar ir paprotinį elgetavimą – tai Užgavėnių „žydai“ kaip karnavalinių linksmybių dalis. Beje, tas paprotys moko elgetauti ir vaikus, ir suaugusius.

 

elgetavimas pranciskonai

 

Elgetavimą įprasta vaizduoti kaip visuomenės ydą, bet ne visi taip mano. Štai Kretingos pranciškonai kasmet rengia atgailos žygius į Žemaičių Kalvariją. Brolis Paulius Vaineikis OFM: „Šv. Pranciškus sakė: esame elgetaujantis ordinas, mažesnieji broliai, evangelinė brolija. Tai yra Dangaus Karalystės privilegija. Kai pranciškonas nustos elgetauti, jis nustos „pranciškoniškumo“. Brolis pranciškonas turi nebijoti užeiti ir į namus ar bent kartą per metus dėl Dievo meilės paprašyti duonos, vandens, nakvynės. Jeigu yra baimė, reikėtų kelti pavojaus signalą dėl mūsų, pranciškonų, tapatybės. Šie žygiai yra mums davę daugiausia pašaukimų. Tai mūsų laukas, kur mūsų pašaukimai „auga”. Anksčiau šie žygiai vadinosi brolių žygiais į Kalvariją, prie kurių jaunimas tik prisidėdavo. Pirmaisiais metais daug brolių eidavo. Dabar vadinasi pranciškoniškojo jaunimo žygiu. Tai rodo, kad jis įgauna kitokį pobūdį.”

 

Ką daro šie elgetos? Eina per žmones ir skelbia dievo karalystę. Beje, bando į elgetavimą įtraukti ir jaunimą, tarp jų – ir nepilnamečius. Fariziejiškos moralės požiūriu – tai nusikaltimas.

 

Jau viduramžiais bandyta filosofiškai apmąstyti elgetavimo fenomeną. Viduramžių žydų filosofas .Maimonidas nurodė aštuonis labdaros laipsnius: pirmasis, žemiausias yra duoti, bet nenorint ir su panieka, tai yra rankos, bet ne širdies dovana. Antras – duoti maloniai, bet neproporcingai kentėtojo būsenai, vargui. Trečias – duoti maloniai ir proporcingai, bet ne tiek kiek prašoma. Ketvirtas – duoti maloniai, proporcingai ir netgi nepakankamai patenkinant, bet įdėti tai į vargšo ranką, kurioje galbūt egzistuoja skausmingos emocijos ir gėda. Penktas – duoti labdarą taip, kad vargšas galbūt gautų ryšį ir žinotų savo pagalbininką, kuris nieko nežinotų apie jį. Šeštas, kuris iškyla dar aukščiau, yra žinoti savo ryšių objektus, bet palikti nežinomus jiems. Septinta – dar aukštesnis – dovanoti labdarą tokiu būdu, kad aukotojas nežinotų asmens, gaunančio labdarą, nei tie, kurie gauna labdarą, apie aukotoją. Aštuntas – pats aukščiausias – numatyti labdarą kaip skurdo prevenciją, t.y. padėti nuskriaustam žmogui taip, kad jis gautų išdidų gyvenimą ir nebūtų priverstas bauginančiai alternatyvai – ištiesti ranką labdarai.

 

Valstiečių požiūrį į elgetavimą neblogai atspindi žodžio „ilgiavimas” reikšmės. Šiaip Ilgės –tai valstiečių duoklė, mokėta natūra ar pinigais. Bet ilgiavimu ilgainiui imta vadinti ne tik tos duoklės rinkimą, bet ir kunigų kalėdojimą bei elgetavimą. Valstiečiai buvo linkę elgetų šelpimą laikyti mokesčiu už buvimą šioje žemėje. Beje, patys valstiečiai bado, nelaimės, gaisro atveju irgi buvo linkę imtis elgetystės.

 

elgetavimas per uzgavenes

 

Miestuose keliaujančiais pameistriais ir jaunimu rūpinosi cechai. Neįtelpantys į cechinės sanklodos rėmus vargetos turėjo suktis patys, dalį jų globojo bažnyčia ir prie jos kuriamos špitolės. Jų gyventojai turėjo dirbti įvairius jų jėgas atitinkančius darbus, o elgetavimas būdavo draudžiamas ar reglamentuojamas, pvz., tik per atlaidus. Kalėdodami kunigai pasiimdavo ir elgetoms skirtą dalį, todėl daliai elgetų griežta špitolių tvarka nepatikdavo. Valdžia bandydavo reglamentuoti elgetavimo tvarką – pasitaikydavo bandymų uždraust elgetavimą (tokių, kaip dabar, draudimų lyg ir nebūdavo, bet buvo mėginama atskirti „tikrus elgetas“ nuo apsimetėlių). Vilniuje šiuo tikslu buvo net įkurtas elgetų cechas, kurio pareiga – bizūnu vaikyti iš miesto apsimetėlius elgetas...

 

Nemažai elgetų – tai žmonės, turintys fizinę ar protinę negalią. Tarybų valdžios metais elgetavimą siekta išgyvendinti kuriant invalidų draugijas, stiprinant socialinės rūpybos sistemą. Vis dėlto panaikinti elgetavimo sovietų valdžiai nepavyko. Aklųjų draugijos veikėjai aiškina, kad elgetavimas duodavo nemenkas pajamas, kai per vienus atlaidus buvo galima prisirinkti daugiau nei namudininkas uždirba per mėnesį. Be to, elgetoms neprivalu laikytis griežto invalidų draugijos bendrabučio ar senelių namų reglamento, todėl dalis jų, paragavusių elgetiškos laisvės, nesidavė suvaržomi.

 

Iš esmės tarybiniais metais dėl stiprios socialinės rūpybos bei griežtų represijų (už veltėdžiavimą buvo baudžiama iki 2 metų laisvės atėmimo) elgetavimas buvo minimalizuotas. Dažnas su juo susidurdavo tik per Užgavėnes arba sutikęs tranzuotoją. Beje, prieš keliaujantį jaunimą irgi būdavo naudojamos represijos – dažnas iš tolimesnes keliones namo grįždavo etapu per „spec. priimamuosius“.

 

Vakaruose elgetavimu dažnai užsiima žmonės, nenorintys, kad juos žemintų valstybinė socialinės rūpybos sistema. Elgetaujant veikia principas „Yra burna – reikia maisto“, o socialinė rūpyba, ypač lietuviška, deklaruoja: „Yra pažyma – yra maisto“. Elgetavimas dažnam padeda išvengti kamantinėjimo, kas jis toks ir iš kur atsirado. Tai aktualu emigrantams, žmonėms, turintiems vienokį ar kitokį kriminalinį šešėlį, visiems tiems, kurie galvoja, kad jo dabartinė būklė tik laikina, ir nenori, kad įrašai socialinės rūpybos kompiuteriuose mestų šešėlį jų ateičiai. Pagaliau pasitaiko ir žmonių, iš principo nemėgstančių, kad valstybė knaisiotųsi po jų gyvenimą. Toks yra ir keliaujantis jaunimas, nes jo pagalbos prašymas būtų negarbė tėvams.

 

Lietuvoje ėmus plisti skurdui, atgimė ir elgetavimas. Lengviausiai psichologinius barjerus peržengia jaunimas ir vaikai. Net ekonominio pakilimo metais socialinėms tarnyboms teko nemenkai pasidarbuoti, kad sumažėtų elgetaujančių vaikų. Nemokamas maitinimas mokyklose labai sumažino tokių vaikų skaičių, bet dabar tos programos vėl naikinamos. Manau, kad elgetaujančių vaikų daugės.

 

Kur lengviausia elgetauti, kur elgetų susikaupimo vietos? Ten, kur daug žmonių, kur žmonės linksminasi, valgo, keičiasi pinigus. Strateginės elgetų vietos Vakaruose – turistų kvartalai, metro stotelės, prekybos centrai, bankomatai. Žmogui, ką tik prisipirkusiam maisto, sunku atsakyti kelių smulkiu monetų vargetai. Panašiai ir su pramogoms išlaidaujančiais turistais. Dažnam lengviau atsipirkti moneta, o ne gadinti sau nuotaiką klausant vargetos bėdų istorijų. Kitas dalykas – gatvės „artistai”. Jie – pramogos dalis. Išmalda tokiam elgetai – nebrangus būdas pasijusti turtingu, atjaučiančiu, mielaširdingu. Elgetos – tai skirtingus visuomenės sluoksnius vienijantys žmonės. Jie bendrauja ir su turčiais, ir su tokiais pat vargetomis, tik sėsliai gyvenančiais. Jie platina ne tik ligas, bet ir visuomenę vienijančias žinias bei idėjas. Pranciškonų „Dievo karalystė” – viena iš jų.

 

Visai kitokia elgetų rūšis – elgetos reformatoriai, t.y. žmonės, bandantys surinkti lėšų vienokiam ar kitokiam visuomeniniam projektui. Tai gali būti medikamentai ar pagalba kokiam nors konkrečiam ligoniui ar ligoninei, bandymas įkurti kokią nors socialinę įstaigą, ar centrą – pvz., valgyklą vargetoms, arba išplėsti ar palaikyti jau esančios įstaigos veiklą. Darbininkų organizacijos neretai renka aukas savo streikuojantiems kolegoms. Vieni bando prašyti valdžios ar turtingų mecenatų, o kiti eina per žmones.

 

elgetavimas Lietuvoje

 

Mūsų visuomenėje yra kelios nuomonės apie elgetavimą. Vieni sako, kad elgetavimą reikia išnaikinti, kiti (tarp jų – ir aš) teigia, kad elgetavimą reikia plėsti. Geriau tegul žmonės prašo išmaldos nei kapstosi atmatų duobėse. Taip jau bent mažesnė tikimybė, kad ims plisti užkrečiamos ligos. Be to, elgetavime kur kas mažiau pažeminimų ir nuoskaudų nei šiuolaikinėje įvairiausių pažymų reikalaujančioje socialinės rūpybos sistemoje. Žmogus, kol surenka visokias pažymas ir įrodo, kad yra vertas paramos, turi iškęsti tiek pažeminimų, kad dažnas ja paspringsta dar nė negavęs. Beje, ta beširdiška sistema iš dalies kalta ir dėl didelio savižudybių skaičiaus.

 

Duodantis išmaldą nebūtinai žemina jos prašantįjį, tai gali būti ir solidarumo išraiška. Šalyse, kur streikuojama dažnai, nemenką streikų fondų dalį sudaro streiką palaikančių žmonių aukos. Apgailėtina, bet Lietuvoje elgetavimas plinta tik iškreiptomis formomis. Televiziniai parodomieji projektai surenka milijonus ir atneša nemenką pelną jų organizatoriams. O šalia gyvenanti ligota senutė dažnai nesulaukia kaimynų dėmesio.

 

Turime tarsi marą plintančią bedarbystę. Dėl psichologinių barjerų, trukdančių bedarbiui prašyti pagalbos, jis verčiau rausis konteineryje nei paprašys kaimyno bulvių maišo. Šiandien valdžia išvaistė pinigus, tad vaikų maitinimui mokyklose jų neva neliko, bet kodėl nė viena bendruomenė nepabandė surinkti trūkstamų maisto produktų pati? Turbūt turi prabėgti dar kiek laiko, kad visuomenė prisimintų senas geras elgetavimo tradicijas.

 

... baigęs pasakoti vėl paklausiu: „Ar yra smerkiančių elgetavimą?“ Širdy pasidžiaugiu, kad tokių neliko. Bet neatsirado ir giriančių elgetavimą. Diskusija atsiskleidė, kad žmones piktina kai kurių elgetų ydos, bet argi kiti visuomenės sluoksniai jų neturi?

 
2009 12 13