Mefisto: Šėtono pasiuntiniai – piktieji muzikantai
menas

beelzeboss        Baisus dalykas yra vadinamieji „stereotipai“. Iš tiesų tai masinės propagandos suformuoti įsitikinimai, tarnaujantys jų skleidėjams. Kadangi į Lietuvą po kelių mėnesių atvažiuos grupė „Metallica“ (apie ką dauguma žino iš besikartojančių TV bei spaudos reklamų), tai nutariau pakalbėti apie stereotipus, supančius metalistų subkultūrą.

 
Metalistų subkultūros kilmė
 

Metalistų subkultūra pasirodė kartu su sunkiojo metalo (angl. Heavy Metal) muzika. Kitaip tariant – velniai žino kada. Metalistai ginčijasi, kada atsirado sunkusis metalas ir kas pirmieji pradėjo jį groti. Nors daug kam metalo muzika atrodo panašesnė į triukšmą, ji turi muzikinį identitetą – sunkiojo metalo muzikinį pagrindą sudaro tritoniai (viduramžiais dėl savo niūrumo praminti „velnio akordais“) ir tamsoka melodija, dažnai atliekama harmoninio minoro arba frygiškoje dermėje.

 

Istoriniai faktai yra du – pirmieji tritonius gausiai kūryboje pradėjo naudoti (vadinasi, groti sunkiojo metalo stiliumi) grupės „Black Sabbath“ nariai su legendiniais Ozzy‘iu Osbourne‘u ir Tony Iommi priešakyje, o grupė „Judas Priest“ padiktavo metalo fanų išvaizdos stilių – odinė apranga, masyvūs batai, ilgi plaukai. Netrukus pasirodė ir kitas svarbus metalo kultūros atributas – Ozzy‘iui Osbourne‘ui palikus „Black Sabbath“, jį pakeisti prie grupės prisijungė kitos legendinės grupės „Rainbow“ vokalistas Ronnie Dio. Jis koncertų metu pradėjo rodyti vadinamuosius „ragus“ – Viduržemio jūros (Dio buvo italas) valstybėse paplitusį simbolį, pasak tautosakos, saugantį nuo piktų žvilgsnių.

 

Anot „Black Sabbath“ narių, visa naujosios muzikos idėja prasidėjo tada, kai Ozzy ir Tony (tuo metu groję bliuzą) nuėjo į tuo metu populiarios grupės „The Beatles“ koncertą. Išgirdę jų muzikos saldumą, pamatę gražią, švelnią bei išpuoselėtą „berniukų“ išvaizdą bei klykiančias merginas, jie suprato – „mums nereikia tokios muzikos“. Jie suprato ir tai, kad grodami tokią muziką nieko nenustebins ir taps pilka masės dalimi. Būtent tada jie pakeitė savo grupės pavadinimą iš „Earth“ („Žemė“) į „Black Sabbath“ (liet. „Juodasis Šabas“) ir pradėjo groti priešingą dominavusiai muziką – tamsią, paslaptingai energingą. Jie ėmė kurti dainų tekstus apie tai, apie ką žmonės bijojo netgi galvoti – apie gyvenimo sunkumus, apie mirtį, karo žiaurumus („Reflex in the sky warn you you're gonna die“ – citata iš dainos „Electric funeral“ – „Elektrinės laidotuvės“).

 

Muzikantai savo amžininkų liko nesuprasti, tačiau paslaptingas tamsos stilius jiems pelnė populiarumą. Pradėjo sklisti kalbos apie tai, jog jie satanistai, sudarę sandėrį su velniu, sklido mitai apie grupės narių žiaurumą. Ozzy pradėjus solo karjerą, jis ne kartą buvo paduotas į teismą už savo dainų tekstus.

 

Metalistų judėjimas, galima sakyti, pradėjo kopti į šlovės olimpą 8-ojo dešimtečio pabaigoje, kai kilo Naujoji britų sunkiojo metalo banga (angl. New Wave Of British Heavy Metal). Pasirodė naujos grupės, susiformavo naujos sunkiojo metalo atšakos, išsiskyrusios savo ritmu, greičiu, kuriama nuotaika. Savo šlovės zenitą metalas pasiekė 9-ojo dešimtmečio viduryje, kai išpopuliarėjo Thrash Metal (liet. „Trankusis Metalas“) ir šios krypties atstovės, grupės-pionierės: „Metallica“, „Megadeth“, „Anthrax“, „Slayer“. Būtent 1985-1987 m. įvyko tas perversmas – sunkusis metalas iš pogrindžio muzikos laikinai tapo populiariausiu muzikos žanru pasaulyje.

 

Besivaržant metalo grupėms dėl muzikos „sunkumo“, techniškumo, greičio ir kitų parametrų, ėmė formuotis nauji, ekstremalesni ir brutalesni muzikos stiliai. Pamatai šiems stiliams buvo padėti jau ankščiau, tik jie dar nebuvo atskirti nuo tradicinių šaknų. 9-ojo ir 10-ojo dešimtmečių sandūroje ėmė garsėti grupė radikaliu pavadinimu „Death“ (liet. „Mirtis“), jos muzikos stilius pramintas Death Metal. Tai buvo naujas sunkiojo metalo lygmuo – jie grojo greitai kaip jokia speed metal grupė ir trankiai it trankiausia thrash metal grupė, technika ir skambesio subtilumu jie taip pat pranoko legendines grupes, o jų vokalisto balsas prarėkė visus „skardžiabalsius“ (turimas omeny B. Dickinsonas), „užkimėlius“ (Lemmy) ir visus šiaip plačiagerklius rėksnius (J. Hetfieldas). Jų vokalo technika buvo tokia, kad nepatyrusiam dainininkui po koncerto galėjo rimtai skaudėti gerklę, o jų dainavimas buvo labiau panašūs į riaumojimą. Taigi jis buvo pramintas „death growl“ – „mirties riaumojimu“.

 

Netrukus pasirodė kitas ekstremalus stilius – Black Metal. Šio stiliaus vokalas buvo labai aukštas, kartais netgi primenantis kankinamo žmogaus balsą. Stilius išsiskyrė ypatingu muzikos tamsumu, visiškai nestandartine muzikinio kūrinio sudėtimi, o dainų tekstai (pagal „Venom“ įvestą „madą“) buvo antikrikščioniški ir satanistiški. Šio stiliaus atstovai paprastai stengiasi nustebinti klausytoją/žiūrovą itin ekstremalia išvaizda ir brutalumu. Gana rimtai reputaciją šiam muzikos stiliui sugadino skandalas 90-tųjų pradžioje, kai pakilus norvegiško black metal bangai, fanai ėmė deginti krikščionių bažnyčias.

 

Viena naujausių metalo atšakų – Pagan Metal. Ji smarkiai skiriasi nuo viso sunkiojo metalo. Muzikoje dominuoja tautiniai, folkloriniai motyvai, grupių nariai dažnai apsirengia tautiniais rūbais.

 
Mitai ir stereotipai
 

„Metalistai klauso triukšmo, o metalo muzika neturi melodijos.“ Tai, aišku, absurdas – sunkusis metalas turi muzikinę išraišką, jį galima užrašyti natomis, apibūdinti dermę ir t. t... Savo muzikiniu turiniu sunkusis metalas yra artimas klasikinei muzikai, ypač Vagnerio, Bacho, Vivaldi, naujausi metalo stilių kartais turi ir dodekafonijos elementų (ekspresionistinės muzikos rūšis, kurioje vyrauja dvylikos garsų sistema). Nenuostabu, kad egzistuoja ir simfoninio metalo žanras, kurio žymiausi atstovai – suomių grupė „Apocalyptica“. Britų dienraštyje „Telegraph“ netgi buvo pasirodžiusi informacija apie tai, jog domėjimąsi sunkiojo metalo muzika galima laikyti intelektualumo požymiu.

 

„Metalistai yra žiaurūs sadistai.“ Šį mitas greitai sugriūva bent kelias minutes pabendravus su bet kuriuo metalistu. death metal tėvu tituluojamas grupės „Death“ vokalistas ir gitaristas Chuckas Schuldineris kartais per interviu tyčia vilkėdavo „nemetalistiškus“ drabužius, pvz., megztinį su kačiukais, ir pabrėždavo, jog metalistai nėra „pikti žmonės“, o kai kurios populiarumo besivaikančios grupės kompromituoja visą subkultūrą.

                 
 

„Metalistai yra satanistai.“ Taip, tiesa, kad kai kurios metalo grupės, pvz., „Slayer“ ar „Venom“ aktyviai naudoja satanizmo simbolius, pentagramas ir savo dainų tekstuose dainuoja prieš krikščionybę, už satanizmą. Visgi reikia prisiminti, kad vienas pirmųjų rimtų satanistinių muzikos albumų, kurį išleido grupė „Venom“, buvo pavadintas „At war with satan“ („Kare su šėtonu“), o ant albumo viršelio puikavosi ne kokia pentagrama, o apverstas kryžius (antikrikščionybės simbolis). Panagrinėjus dainų tekstus, lengva suvokti, jog jie antireliginiai, o šėtono vaizdai juose naudojami praktiškai tik estetiniais tikslais, kaip, pvz., siaubo filmuose. Nors kai kurie black metal fanai yra rimti satanistai, pats norvegų black metal grupės „Gorgoroth“ vokalistas Gaahlas yra viešai sakęs, kad jo muzika skirta ne kurti kultus, o juos griauti. Satanizmo elementas daugumoje grupių yra greičiau protesto, o ne religijos elementas, juo labiau, kad satanistiniai dainų tekstai yra paplitę tik tarp tam tikrų grupių.

 

„Metalistai propaguoja jėgos kultą.“ Tai akivaizdi netiesa. Yra nemažai pacifistinių (pasisakančių prieš karą) dainų tekstų, pradedant jau nuo „Black Sabbath“ laikų.

 

                 

JavaScript is disabled!
To display this content, you need a JavaScript capable browser.

 

„Black metal priešprieša gali būti „krikščioniškas metalas“ – white metal. Black metal fanai yra satanistai, pagonys, o šio – krikščionys.“ Kaip jau galima pamatyti iš mano aprašytos metalo kilmės ir žanrų skirstymo, metalas į sroves skirstomas ne pagal ideologijas ar dainų tekstus, o pagal muzikinius parametrus, muzikinę raišką. Vadinamasis „white metal“ savo išraiška yra ne kas kita, kaip glam rockar lengvokas tradicinis sunkusis metalas. Pagan metal tiesiogiai neturi nieko bendro su religijos propagavimu, Pagan grupės naudoja ikikrikščioniškų laikų muzikos instrumentus, tų laikų liaudies melodijų motyvus ir dermes. Puikus pavyzdys:

 

                 

JavaScript is disabled!
To display this content, you need a JavaScript capable browser.

 

Kuo skiriasi folk metal nuo pagan metal? Vienas ryškus skirtumas – folk grupės harmonizuoja liaudies dainas, o pagan metal – patys kuria muziką bei žodžius liaudies motyvais, sujungdami su savo asmeniniu muzikos stiliumi.

 
Metalistų vertybės
 

Viena pagrindinių metalistų vertybių – individualumas ir antikomercializmas. Jei esi metalistas, nebūtinai turi turėti ilgus plaukus ir odines kelnes, tai ne taisyklė, o tiesiog paplitusi tarp metalistų rengimosi maniera. Kitas paplitęs elementas – marškinėliai su mėgstamiausios grupės emblema (dažnai tai būna tą metalistą į metalo pasaulį „atvedusi“ grupė, netgi jei jis jos nebesiklauso, nes nusibodo tos pačios dainos). Didžiausias žeminimasis metalistų tarpe – daryti ką nors grynai dėl pinigų, „parsiduoti“ (angl. „sell out“). Tokie roko gigantai kaip „Metallica“ daugumos metalistų tarpe ŠIUO METU laikomi parsidavusiais ir „kepantys“ muziką grynai dėl uždarbio.

 

Kitas įsitikinimas, siejamas su individualumu, – „formato“ neigimas. Angliškas terminas „mainstream“ (populiarus, paplitęs masėse) tarp visų šalių metalistų suvokiamas kaip „pagrindinė srovė“, tad sekimas „pagrindine srove“ laikomas individualumo neturėjimu.

 

Metalistų subkultūra savo pačia idėja yra apolitiška, patys metalistai yra įvairiausių pažiūrų – nuo komunistų iki fašistų. Bet politika jų neišskiria, nes svarbiausia metalistui yra muzika. Geriausiais ir „dar neparduotais“ grupės „Metallica“ albumais laikomi „Master Of Puppets“ ir „...And Justice For All“, kuriuose vyrauja antireliginiai, antikariniai ir anarchistiniai (prieš valdžią) dainų tekstai.

 
Lietuviškos metalo grupės
 

Neseniai mane nustebino vienas pažįstamas, pareiškęs, jog Lietuvoj metalas miręs ir nėra jokių grupių. Jos tūno pogrindyje, nieko neremiamos, ir, kaip dauguma menininkų, egzistuojančios tik iš kitos veiklos, o jų sąrašą su diskografijomis galite rasti pasaulio metalo grupių archyve: http://metal-archives.com/ .

 
Vietoj epilogo
 

Linkiu visiems metalistų subkultūros atstovams būti solidariems, saugoti savo individualumą ir nepasiduoti vyraujančioms tendencijoms bei pinigams...

 

„...Halls of justice painted green money talking...“
 
                 
 

Smagaus koncerto tiems, kas įsigijo bilietus! :)

 
2009 12 16